Jų dievai nesusitarė

by Junda Vaitkė

Charizmatiškas afganas Atefas atvyksta į Airiją su suklastotais dokumentais bėgdamas nuo talibų. Savo krašte jis turėjo verslą, bet atsisakė mokėti duoklę pogrindinei valdžiai. Airijoje jam tenka viską pradėti nuo pradžių. Vyras apsigyvena pabėgėlių centre. Nors jo išorinė laisvė apribota, bet Atefui nestinga vidinės tvirtybės – jis puoselėja drąsius ateities planus.

Marija, emigrantė iš Lietuvos, dirba viename imigracijos centrų. Jos darbas – padėti tokiems kaip Atefas. Jiems pirmąkart susitikus, ji pajunta sunkiai nusakomą jėgą, kurią skleidžia vyras. Netrukus Atefas savo planuose atranda vietos ir jai. Bet afganai asmeninės laimės paprastai nesureikšmina...

392 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

Reviews

[langana · Rating 5 out of 5]

Keletas autorės interviu jau atskleidė kaip jau pavyko niekada nesilankius Afganistane taip smulkmeniškai aprašyti kasdienį šeimos gyvenimą ten. Egidija (Junda) dirba su imigrantais Airijoje ir moka juos pakalbinti, išklausyti, išgirsti ir paskui labai vaizdingai papasakoti.
Nors skaitant man labai rūpėjo Marija ir moteriško solidarumo pagauta labai pykau ant jos gyvenimo vyrų, vis tik, man atrodo, supratau ir Atefą. Dievai, kurie kaip jau knygos pavadinimas atskleidžia, taip ir nesusitarė, tai ne tiek religija, kiek šeima, papročiai, auklėjimas. Štai vienu momentu Marija jam pasako, kad afganas jos krašte visai nėra jokia garbė. Autorei puikiai pavyko aprašyti Atefo nesugebėjimą net apmąstyti tokio teiginio, išbraukti jį iš savo sąmonės. Juk jis nuo gimimo žino, kad yra ypač vertinamas vien dėl to, kad gimė vyru, yra afganas, musulmonas, o dar ir vyriausias sūnus. Tai, žinoma, susiję ir su didžiule atsakomybe, bet tik prieš savus.
Žodžiu, rekomenduoju visiems gerų istorijų, parašytų puikia kalba, mėgėjams!

[Raimonda Bieliauskienė · Rating 5 out of 5]

Šiuolaikinėje visuomenėje mes stipriai suklūstame, kai išgirstame žodį islamas ar musulmonai. Prieš akis iškart iškyla stereotipinis įsivaizdavimas, kad jie kerštingi, kad jie pavojingi ir t.t. Mes jau tokie, nuo to kas mums yra nepažįstama, stengiamės atsiriboti ir laikyti nuo savęs toliau. Tačiau šis romanas, pasak pačios autorės, skaitytoją privers išeiti iš komforto zonos, pamąstyti, kiek mumyse stereotipų, kurie trukdo suprasti kitą ir kitokį. Pasaulis keičiasi, tikėjimai, kultūros maišosi, turbūt nėra Europoje valstybės, kurioje negyventų musulmonų, tad tenka šalia jų gyventi. Todėl pagrindinis žingsnis, kurį reikėtų žengti, sulaužius psichologinį barjerą - juos pažinti.
Autorė šį žingsnį žengė drąsiai ir efektingai, atnešusi į literatūros pasaulį be galo tikrovišką pasakojima apie Afganistaną, jo žmones, buitį, papročius, tradicijas ir tikėjimą. Iš kur pas žmogų tokia fantazija, toks kūrybiškumas, kai jis pats nėra buvęs tame krašte, kurį taip vaizdžiai aprašo. Tiesiog nesuvokiama, turbūt tik didelio talento dėka šitai įmanoma.
Rašytojai į pagalbą ateina emigrantai iš įvairių šalių, kuriuos ji Airijoje moko anglų kalbos. Jų pasakojimai apie savo šalis, sudėtingas politines situacijas ir kultūrą priverčia ją imtis plunksnos. O tokie pasakymai, kad mes ne gyvuliai, mes esame žmonės, turintys savo kultūrą, savo kalbą, turbūt paskatina autorę apginti juos. Ir ji meistriškai juos gina, nuosekliai, žingsnis po žingsnio aprašo, kaip seno afganų kaimo tradicijos ir papročiai įauga į jauno žmogaus kraują, kaip vėliau tai persiduoda jau suaugusio vyro gyvenime.
- "Šios ateina per tradiciją ir kraują iš kartos į kartą. Šios ypatingos grandinės nevalia sutraukyti, na nebent būtum nieko vertas silpnas žmogelis, kuris dėl savo trumpalaikių užgaidų paaukotų tai, kas atsirita per kelis šimtus metų".
Ar meilė gali sutraukyti šias grandines?
-"Tiek jos, tiek jo tikėjimai suręsti ant tų pačių akmenų, galbūt, ieškodami bendrumų, jie sugebėtų įveikti šio pasaulio tuštybę..."
Ar jų Dievai susitars???
Klausimai, klausimai ir atsakymai, kuriuos rasite knygoje, paskaitykite, rašytoja Junda Vaitke to nusipelnė❤️

[Monika Baltrušaitytė · Rating 5 out of 5]

Nemėgstu romanų apie meilę, o musulmoniškoji kultūra turbūt yra paskutinis dalykas, kuriuo domėčiausi laisvalaikiu, tad, jeigu ne autorė, su kuria asmeniškai teko susipažinti Knygų mugėje, šios knygos greičiausiai nė nebūčiau atsivertusi. Ir būčiau neperskaičiusi puikaus romano. Sunku patikėti, kad tai - tik antroji autorės knyga: pasakojimas toks išdirbtas, sraunia srove tekantis, jog atrodo, kad skaitai jau n-tąjį pripažintos, savo balsą seniai atradusios autorės kūrinį.
Bene stipriausi ir ryškiausi, kartkartėmis - ir šiurpą keliantys buvo Atefo vaikystės aplinkos aprašymai, lydėję kūrinį nuo pradžios iki pabaigos. Sakyčiau, tai - lyg antrasis romano siužetas, paralelinis karkasas su savomis dramomis ir įdomiais siužeto vingiais, man net įdomesniais nei pagrindinė - Atefo ir Marijos - istorija, kuri, kaip ir pavadinimas byloja, veda į nesusitarimą. Šie detalūs, smulkmeniškai aprašyti vaikystės pasažai ne tik padeda geriau pažinti kultūrą, apie kurią nieko nenutuokiau, bet ir atskleidžia Atefo charakterį, paaiškina, kodėl jis yra toks, koks yra. Taip pat labai įtaigiai, tikroviškai ir ryškiai vaizduojama Marijos yranti santuoka, susvetimėjimas, atšalimas, kaip seniai žadėtas ir nepakeistas durų stiklas įtrūkęs sutuoktinių ryšys, kurį vis dar tikimasi išsaugoti.

[Lapė su knyga · Rating 5 out of 5]

perskaitė "Jų dievai nesusitarė"(@jundavaitke )
Yra knygos, kurias norisi kuo greičiau perskaityti ir imti kitą, ir yra knygos kuriomis nori mėgautis kiekvienu puslapiu, skaityti lėtai, ir taupyti... Ši knyga būtent tokia. Įdomus ir labai gražus sakinių dėstymas, unikalūs ir niekur negirdėti aprašymai.
Ši knyga apie meilę, kuri atrodo turėtų būti visame pasaulyje vienoda, bet anaiptol taip nėra. Apie du skirtingų kultūrų žmones, kurie tiesiog negali nieko padaryti su juos užplūdusiais jausmais. Knyga 100 proc skirta platesniems vandenims nei Lietuva, nes problemos opios visame pasaulyje. Ir taip, tikrai manau, kad šios knygos pagrindu galėtų būti sukurtas puikus, įtraukiantis ir užburiantis filmas. 5⭐️/5⭐️

"Mintis, švelni ir užglaistanti kampus, nėra tokia jau nekalta"

Reziumė:
• gili
• spalvinga
• psichologinė
• gyvenimiška
• paslaptinga

[Asta Miškinytė · Rating 5 out of 5]

Rekomenduoju! Skaitymo malonumas sugįžo, vos paėmus romaną į rankas! Vaizdinga ir sodri kalba, labai kinematografiška knyga, nes vaizdai plaukia prieš akis lyg filmą žiūrėtum. Charizmatiškas afganas Atefas, ieškantis geresnio gyvenimo savo šeimai, nes tokia yra vyro pareiga jo šalyje, ir lietuvė Marija, pavargusi nuo savo gyvenimo dviejų vaikų mama, dirbanti emigrantų centre.
Jausminga ir tikra knyga, čia kiekviena detalė svarbi, nes jos visos iš lėto dėliojasi į vientisą vaizdinį, pstorija ir įgyja gilumą tų detalių dėka. Stebi iš šalies stiprių žmonių jausmus, bet jie išslapstyti, užmaskuoti smulkmenose, pradžioje nematomi, vos vos nujaučiami, net ir patiems herojams vos juntama. Bet toliau ryškėja, stiprėja ir... Tai pasakojimas apie dviejų žmonių susitikimą/susidūrimą, kuris be visų jausmų dar yra tarsi veidrodis, parodantis, ko jie abu savo gyvenimuose yra netekę, atsisakę ne savo noru, bet ar pakaks drąsos ką nors keisti ir toliau gyventi kitaip? Klausimų daugiau, nei atsakymų. Nepasakosiu turinio, perskaitysite patys!

Laukiu, gal pasirodys kokia rimta recenzija... Laukiu, ar pastebės šedevrą...
Knyga, kurią būtina perskaityti!

[DAIVA SINICIENE · Rating 5 out of 5]

Knyga pakankamai lengvai skaitoma.Rasytoja supazindina su mums europieciams svetimu gyvenimu tu zmoniu,kuriu mes gerai nepazistam,kuriu netgi gal prisibijom , nesuprantam ju tradiciju,ju gyvenimo sunkumu.Tada privercia tave susimastyti kodel mes tokie visada nepatenkinti,nelaimingi.Rasytoja labai vaizdziai apraso Afganistano gamta,zmoniu kultura,tarsi pats ten pabuvai sveciuose.Aprasoma dvieju zmoniu skirtingu kulturu meile,,aistra,kas kartais sukelia lengva susierzinima,lengva sleikstuli paciam skaitytojui,nes tu matai mela ir ju nesusigaudyma kaip gyventi toliau,kodel reikia slepti jausmus del ivairiu priezasciu,o meile taip sunku uzgniauzti.Mastai kaip pats pasielgtum,ar galetum buti jos veikejos vietoje,nes daznai mes bijom kitu zmoniu nuomones,pasmerk imo.Dvieju zmoniu aistra aprasoma didele,deganti,bet nevulgari.Norejosi knygos pabaigoj kazko stipresnio,bet gal tai ir yra rasytojos talentas palikti paciam skaitytojui mastyti,galvoti o kodel taip,o kas butu jei kitaip.Jei as dar kelias dienas susimastau ,svarstau apie veikeju poelgius,meile,vadinasi knyga verta perskaityti.

[Loreta Kijanina · Rating 5 out of 5]

Wow trūksta žodžių ją perskaičius , vien tik ditirambai jai. Viskas parašyta dešimtukui. Prikaustyta buvau iki pabaigos, skaičiau mėgaudamasi ir vis taupiau, kad nesibaigtų ji. Tuo pačiu ir daug sužinojau apie pabėgelius ir jų tradicijas. Nors buvau skeptiškai nusiteikus, nes maniau , kad man rytų tema nepaeis. Dar kartą knyga įrodo, kiek nereik būti su nusistatymu. Ji davė peno. Literatūrine prasme ir nuostabiai parašyta.Ačiū Junda Vaitke už šią istoriją, vis man galvoj kirbeno mintis ar čia tikra ar ne, parašyta taip įtaigiai, kad rodos ir pati rašytoja šitą išgyveno pati . Dabar vėl teks laukti kitos knygos ir žiūrėti ar nenusileis Emigrantei ir šiai. Rekomenduoju imt ir skaityt💯📚💐🥰😘

[Aurelija · Rating 5 out of 5]

Man labai patiko.Išraiškinga, turtinga palyginimais, vietomis liūdna, kartais šmaikšti epitetais.
Manau didžiulis Egidijos sugebėjimas, aprašyti Afganistano papročius, gyvenimą tik pabendravus su afganistaniečiais ir niekada nesilankius šioje šalyje.

[Simona Zemaite · Rating 5 out of 5]

Perskaičiau šią knygą. Iš tiesų, buvo įdomi patirtis vien tuo, jog nepažįstu daugiau žmonių, kurie rašo knygas, todėl buvo labai įdomu, tuo pačiu ir šiek tiek keista skaityti. Dar įdomus sutapimas, kad paskutiniu metu, man vis papuola knygos, kažkuo “kvepiančios” iš rytų. Knyga susikaitė labai greitai, smagiai ir lengvai. Mano knygos būna dažniausiai skaitomos apie antrą pasaulinį karą, holokaustą. Ši knyga, man pasirodė tokia artima mūsų gyvenimui: vaikai, šeima, galbūt užgesusi meilė kažkam. Iš tiesų, mums aktualios temos, čia, gyvenantiems Airijoje. Visą laiką, labiausiai jaudinausi dėl Marijos. Ir vis norėjau, kad ji “atsikvošėtų”, ir kad sveikata pagerėtų, nes mano manymu, tikrai jų “Dievai nesusitarė”, ir tikrai niekad nesusitars. Šiaip buvo labai įdomu daugiau pažinti rytiečių gyvenimo tradicijas, požiūrį. Manau, tai du skirtingi pasauliai. Aciū už įdomią knygą. Sėkmės autorei, linkiu kūrybinio įkvėpimo ateityje.

[Vilmute Kocak · Rating 3 out of 5]

Visų pirmą, man skaitant buvo nemažai žodžių,kurių visiškai nesupratau (galėjo bent knygos gale būti surašyti paaiškinimai)nu bet čia turbūt tik man taip užstrigo.Labiausiai šioje knygoje man patiko aprašytas Atefo gyvenymas ten -Afganistene ir kaip jis stengiasi įsikurti ir įgygendinti savo planus Airijoje nuo nulio.Meilės istorija su Marija manęs visai nesužavėjo,nes trūko aistros ir romantikos,kad patikėčiau jų meilę.

[Eglė · Rating 5 out of 5]

Atsiverčiau Junda Vaitke knygą "Jų Dievai nesusitarė" ir prieš akis atsivėrė daugiamatis paveikslas - kultūriniai ir religiniai mažai žinomos šalies potėpiai, jausmų drama, nuojautų spalva, žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo svarba..
Užverčiau - liko sužadintas pažinimo alkis kita kultūra, kita tauta, jausmai apie jausmus, šokančios mintys, metaforų skonis, teksto gylis ir, tarsi, vėjyje plevenančių sakinių gaiva...
...kai skaitant pajuntu dar tik atsėlinančios smėlio audros dvelksmą, tvankioje virtuvėje kepamos duonos kvapą, matau baltus, standžius skalbinius ir neišsakytą žodžiais, bet krebždantį, alsuojantį tarp eilučių glitų, širdį stipriau plakti priverčiantį nerimą, kai vien nuo moters vardo subanguoja puslapiai, žinau, kad jau nebeskaitau, o knyga "įėjo" į mane... "Tas vėjas ateina iš niekur" - tai patys svarbiausi knygos žodžiai, nusakantys jausmą, nuotaiką ir nuojautą... O kur išeina vėjas? Knyga papasakos..
Ir dar...
Ką reiškia žmogui nuojauta? Kaip jis išgyvena tai, kas neišvengiama? Juk stipriausi, demoniški ir dieviški jausmai išjaučiami ne jiems bujojant, gerokai anksčiau - pasąmonės užkaboriuose - sapnuose, vizijose, niekam neprieinamoms savo esybės dirbtuvėse. Ten tapome paveikslą, kuriame neapčiuopiamos, nesuvokiamos galios padiktuotą siužetą, išdeginame inkvizicijos ugnimi ir tik vėliau realybėje išgyvename.. Patys sukuriam alcheminį akmenį, o paskui patikrinam jį savimi... "Aš truputį pabūsiu, kad vėliau galėčiau būti".... - tai ne tik psichologinis manevras, tai žmogaus, kuriančio gyvenimą tapimas savimi...
Ir dar..
Kiek mūsų veiksmus, pasirinkimus įtakoja kultūra, religija, tradicijos? Kada galime eiti toliau, o kada esam priversti sustoti? Knygoje atsakymai yra ir tuo pačiu jų nėra, nes verčia pasitikrint savimi, savo istorijomis, savo gyvenimu, tikru ar išgalvotu... Mes visi meldžiamės vienodai, mylime ir bijome taip pat... Kažkas išeina už ribų, kažkas nepajėgia sustoti, o kažkas grįžta - ir čia ne pabaiga - tas pats Gyvenimas... Tokia ir ši Knyga.
Knyga laužanti, patarianti, gundanti...
Ačiū autorei Jundai Vaitkei ne tik už kilusias mintis, jausmus, bet ir už išraiškingą, užburiančią kalbą:
"Melsva vakaro migla tolyje permeta savo koją per Hindukušo kalnus, tuomet apsižergia kaip reikiat, įsitveria lyg į žirgo karčius į kalno viršūnes ir nusileidžia..."
Žodžiai gyvi. Dievai apdovanojo...

[Laura Pacesiene · Rating 5 out of 5]

Visada skaitydama knygas, išsirašau įsimintinas citatas. Būtent nuo jų prasideda mano suvokimo, analizės, požiūrio kelionė sakinių labirintais.

Citatos
...jis išmoks truputį nebūti, gal galėtų būti vėliau... (100 psl.)
...žiedas lieka rūstus, matyt visa jo paslaptis yra giliau, ne išorėje. (101 psl.)
...įdeda į žodžius ir sakinius prasmę (152 psl.)
...mintys važiuoja keliomis eismo juostomis, jos zuja neišmatuojamu greičiu.(132 psl.)
...rytas dar tik skabė paskutines žvaigždes. (195 psl.)

Prieš pradėdama skaityti knygą, buvau jos pristatyme Kaune, sekiau kitų skaitytojų atsiliepimus, nuomones, įspūdžius, klausiausi interviu su rašytoja, labai gaila, kad neteko sudalyvauti knygos pristatyme ir disukusijoje LR Ambasadoje Dubline. Beveik visur buvo analizuojama, aptariama afganų buitis, papročiai, Atefo požiūris į vakarų pasaulį, jo, kaip kažkas išsireiškė, vidinė kova, bandant jį suprasti ir prisitaikyti.

„Atefas pasiklydo savo tikėjime. Jo tikslas, su kuriuo atvyko į šį kraštą, iškrypo iš tiesios ir aiškios linijos.“

Aplamai, daugiausiai tuose pristatymuose dėmesio skiriama Atefui. Taip, jis pagrindinis šios knygos herojus, per jį, manau, rašytoja siekė atskleisti emigranto iš Vidurio Rytų, gyvenančio pabėgėlių centre, siekį integruotis į vakarų valstybės ekonominį gyvenimą. Neteigiu, kad integruotis į visuomenę, nes to Atefas net nesiekė – per daug dideli kultūriniai skirtumai, per daug dideli vertybių skirtumai, ir, nepabūgsiu pasakyti, nenorėjimas suprasti mūsų pasaulio, tiesiog jam ne tai, kad trukdė ar neleido, bet stabdė jį nuo tos tikrosios integracijos.
Paimdama knygą į rankas, stengiausi nenusiteikti ir neleisti jokiems stereotipams paveikti skaitymo ir analizės. Ar pavyko? Ne visai. Vis tiek tie stereotipai kažkiek įtakojo, kaip vertinau Atefą. Ir pati autorė, sakyčiau, pakreipė skaitytoją tam tikra kryptimi, bet tai buvo padaryta labai subtiliai, aprašant Atefo, o tikiu ir daugelio musulmonų, požiūrį į mūsų pasaulį, mūsų gyvenimo būdą, mūsų vertybes.

„<...> Europa tėra viena didelė ir pasileidusi šalis. Ten moterys dirba, o vaikus augina kažkokios įstaigos, ten moterys neverda namie, bet neša šeimai svetimų rankų pataisytus užkandžius.“
...Moterys namuose beveik negamina. <...> Moterys čia kartu su vyais įleidžiamos į barus, nesigėdydamos išgeria lygiai su jais, o kartais ir daugiau. Ju benkartai tuo metu trinasi gatvėmis su mokyklinėmis uniformomis, nors jau seniai po mokyklinių valandų, laksto snarglini ir sušalę. Mergiščios apnuogintais pilvais stoviniuoja prie degalinės ir krizena berniokų užkalbintos.... (31 psl.)

Autorė, lygindama vertybių sistemas, taip pat labai delikačiai, neišaukštindama nė vieno, ir nesmerkdama nė vieno, parodo vakarų pasaulio vertybių nuopolį, mūsų vertybių sistemos griūtį, jų paminimą, netgi tokį lyg ir išsigimimą. Klausimas: ar mūsų vertybės tikrai jau tokios netikę lyginant su afganų? Ir čia pat atsakymą autorė pateikia pasakodama apie Atefo vaikystę ir jo pusbrolį – tas pasakojimas tik parodo, kad bet kurioje kultūroje yra medus ir yra degutas.
Atefui gyvenimas Airijoje yra nauja patirtis, tačiau, jis nemėgina suprasti kitokio gyvenimo čia aspektų, nenori pamėginti jų suprasti, kažkiek prisiderinti, kažkiek integruotis, nes vis tik jis atvyko gyventi į mūsų pasaulį, ne mes į jo. Ir čia man labai patiko Marijos ištarta frazė Atefui, kuri labai gerai atspindi ir mano nuomonę ir požiūrį šiuo klausimu:

„-Tai mano pasaulis, - taikiai sako Marija <...> - tu pasirinkai šitą pasaulį ir dabar renkiesi mane <...>.“

Ir tai lyg ir projekcija, kad Atefas turėtų prisitaikyti bent jau kažkiek, tačiau jo vertybės ir suvokimas apie moters vietą, daryti to neleidžia. Aš galbūt supratau Atefo paveikslą kitaip nei kiti skaitytojai – aš tos didelės vidinės kovos neįžvelgiau. Taip kažkokie tai prieštaravimai jame buvo, kažkokie jausmai tampė jį šiek tiek, tačiau tai buvo daugiau siekis įsitvirtinti Airijoje, sukurti verslą, kas jo, kaip afganų vyro statusui labai svarbu. Jis darštus, dirba neskaičuodamas valandų, taupo pinigus, siunčia juos šeimai į Afganistaną – čia autorė labai gražiai aprašė afganų šeimos stiprybę, tvirtumą, hierarchiją, moters vietą ir net moterų hierarchiją joje.
Tačiau jausmai europietei moteriai kiek sujaukė Atefui protą. Va čia galbūt būtų galima įžvelgti kažkokį jausmų drumstumą, tačiau nemanau, kad kovą. Jis nekovojo dėl Marijos, jis norėjo, kad jų santykiuose būtų taip, kaip jis įpratęs – taip, kaip yra jo kultūroje, jo krašte.
Ir čia, nemeluosiu, man labai gražiai, per sunkų gyvenimą, per šeimos nesantaikas, per depresiją, atsiskleidė Marijos paveikslas, kuris daugelyje apžvalgų ir diskusijų buvo beveik pamirštas. Kai kur net pažymima, kad jis ne visai pilnai atskleistas, per mažai aprašomas ir t.t.
Nesutinku. Taip, autorė labai daug rašo apie Atefo vaiksytę ir nė žodžio apie Marijos. Kodėl? Manau, kad todėl, kad knyga skirtas Lietuvos skaitytojui. Per Atefo vaiksytės pasakojimus, skaitytojas supažindamas su diuvalio gyvenimu, afganų šeimos hierarchija, papročiais, kultūra, net kažkiek politiniais įvykiais. Šis pasakojimas – tai informacijos rinkinys, padedantis mums suprasti, koks ir kodėl yra toks Atefas. Marija yra lietuvaitė. Mes, kaip skaitytojai, žinome, kokia yra mūsų kultūra, kokios mūsų vertybės, koks mūsų požiūris, tradicijos, kokios mūsų šeimos ir gyvenimas jose. Viso to mums pateikti nereikėjo ir jei autorė būtų pasakojusi, tai nebūtų sustiprinę Marijos paveikslo. Jis galbūt būtų reikalingas, jei knyga vūtų verčiama į kitas apsaulio kalbas ir šią kultūrų „susiliejimo“ santykiuose istoriją skaitytų skaitytojai iš kitų šalių, kurie nelabai ar iš viso nežino, kas ta Lietuva.
Su Marija autorė supažindina tik 60 knygos puslapyje. Mano nuomone, ji pristatoma kaip elegantiška („ji dėvi dailią tamsios vyno spalvos suknelę“, „rankos paspaudimas tvirtas“, „kalba <...> dalykiškai, ji moka kalbėti koncentruotai ir greitai, jos mintys, dažnai greitesnės nei kitų, sugula į rimtus teiginius“ (psl. 146-147)) moteris, tačiau pavargusi nuo karjeros ir iškeitusi ją į ramesnį gyvenimą (namas užmiestyje, vaikai įtaisyti į mokyklą 20 km atstumu, vyras į patogią darbo vietą), kuriame sąžinė rami dėl to, kad visi šeimos nariai lyg ir atrodo laimimgesni. Ji dirba pabėgėlių centre, aiškindama pačius pagrindinius Airijos migracijos principus, jos kabinetas pilnas žmonių, tačiau ji nedvejodama prisiima dar vieną – Atefą (tai tik rodo Marijos požiūrį į darbą, jos atsakomybę, jos darbštumą). Marija apibūdinama kaip turinti kantrybės, kai reikia išgauti informaciją.
Marijos šeimyninis gyvenimas atšalęs. Tik vėliau autorė papsakoja, kad su vyru jie jau gyvena skirtinguose kambariuose, kad ji vis suka galvą kaip padengti didėjančias sąskaitas, yra puolusi į depresiją dėl santykių, buities, gyvenimo – toks ganėtinai paprastas pavargusios jaunos moters paveikslas.

...Laimės trupiniai gulėjo jai ant kelio ir ji juos susirinko. (234 psl.)
...Marija, tarsi įkasta tarp dviejų skirtingų žemių, stovėjo ten lyg laukinė obelis. (320 psl.)

Santykiai su Atefu jai yra lyg mėginimas pabėgti nuo kasdienybės. Atefas kalba gražiai, moka prieiti, kas tokiai pasimetusiai moteriai yra tarsi oro gurkšnis troškiame kambaryje. Vis tik, kad ir gražiai rengiasi, moka save pateikti moteriai, jis vis tik yra šiek tiek „laukinis“ ir Marijos pastabos skaudžiai užgauna jo vyrišką ego.

„Dar niekas nėra jam prikišęs nemokėjimo elgtis prie stalo. Ši moteris gana daug sau leidžia.“

Tačiau ji tais besimezgančiais santykiais nesididžiuoja, visada jaučia kaltę prieš vyrą, vaikus (kuriuos visada stato į pirmą vietą, ko Atefas vėlgi nesupranta), ją varžo stereotipai.
Marijai gėda dėl meilės Ateifui. Gėda ne prieš save – sau ji pripažįsta mylinti tą žmogų, bet gėda prieš kitus žmones, kad pamilo žmogų iš Afganistano, iš šalies, kultūros ir religijos mūsuose apipintų įvairiausiais stereotipais.

...O kas, jeigu išdrįstų gyventi, jeigu išdrįstų prisipažinti ir sau, ir pasauliui, pristatytų visiem šitą žmogų, nesukdama iš gėdos akių, nesigūždama ir pasiruošusi bet kokiai audrai? (337 psl.)

Marija išlaiko atstumą, tačiau kartais pati peržengia savo pačios nubrėžtas ribas ir teisinasi Atefui dėl vienokių ar kitokių savo veiksmų, sprendimų ar net savo gyvenimo savo pačios šeimoje (338 psl.). Atefas moka priekaištauti dėl jos sprendimų, nes moteris pagal jį turėtų elgtis kitaip – taip, kaip prisakė vyras. Dėl to Atefui tai nepatinka, jis „moka bausti, moka įtempti tą nematomą siūlą, kuriuo abu yra susaistyti, iki aštriausios įtampos“ (339 psl.) „Tokiu siūlu galėtumei įpjauti gyvą odą, perrėžti iki pirmųjų kraujo lašų. Siūlas, apraizgęs jos krūtinę, įtemptas per pačią širdį, Marijai nekyla ranka jo nukirpti. Jėgos <...> išteka per ją, nukreiptos į tą kitą, tarsi be jo ji jau negalėtų egzistuotų. Atefas moka kankinti.“ (340 psl.) Ir manau, kad Marija nesugeba tam pilnai pasipriešinti. Ji jam nepasiduoda, tačiau ir nesipriešina per daug. Ji tarsi užspęsta tarp dviejų sienų, negalinti pajudėti nė į vieną pusę. Tačiau „Marija išdidi, ji taip pat neskambina“ (341 psl) Tačiau, kai jie susitinka, kai jis jai kalba, kokia ji svarbi, brangi, kaip jis be jos negali – ji lyg ir vėl juo tiki.
Skaitant pabaigoje (353 psl.), kai jau Atefas gavo dokumentus gyventi ir legaliai dirbti ar turėti verslą Airijoje, kai jis pradėjo ieškoti įsigyti verslą, man susidarė įspūdis, kad ta meilė Marijai tebuvo toks jausmas lyg iš neturėjimo ką veikti. Neteigiu, kad jis jos nemylėjo, bet ta meilė, ta aistra buvo dėl to, kad jis turėjo daug laiko. Nes kai atsirado rūpečiai dėl verslo, jam laiko Marijai staiga nebeliko ir Marija pasijuto lyg nereikalinga. Ji jautė, kad būdama šalia, ji lyg ir trukdo Atefui. Tačiau, kai ji toli, jis jos ilgisi, nori būti kartu su ja, tačiau Marijos vaikai, jų elgesys – jam nesuprantama mįslė. Juose jis mato tik išlepintus individus, į kurių norus, nuomonę per daug kreipiama dėmesio, kuriems leidžiama išsakyti, ko jie nori ar nenori. Atefui visiškai nesuprantami vaikų auginimo, jų auklėjimo metodai mūsų pasaulyje ir jis jų nesistengia suprasti.
Labai tikėjausi tokios knygos pabaigos. Skaitydama tiesiog nemačiau Marijos ir Atefo kartu. Marija – stipri, bet tuo pačiu trapi, pavargusi moteris, kuriai reikia partnerio, su kuriuo ji galėtų viskuo dalintis. Atefas toks nėra. Jis yra vyras iš patriarchalinės visuomenės, tvirtai įsitikinęs, kad moters vieta namuose tvarkyti, gaminti maistą, gimdyti ir auginti vaikus. Marija Atefui nuolankesnė, linkusi į diskusiją ir galinti „derėtis“. Atefui – jo žodis paskutinis. Todėl labai džiaugiuosi, kad jų dievai nesusitarė, nes ne kultūriniai skirtumai skyrė šiuos charakterius, o vertybės skirtingose skalės pusėse.

Ar knyga skaitėsi greitai? – Ne, nesiskaitė. Visų pirma, tai skaitant, tarsi girdėjau pačios autorės ramų, užtikrintą balsą. Tarsi knyga būtų juo parašyta. Ir keista tai, kad jis neišnyko viso skaitymo metu. Tad galiu teigti, kad pasakojimas toks lėtas, labai ramus, labai „plaukiantis“, labai toks tolygus. Jei pažįstate autorę, esate ją girdėję – suprasite, apie ką aš. Jei ne – būtinai susiraskite interviu – jos balsas, neatsiejamas nuo šios knygos.
Antra, ši knyga ne iš tų, prie kurių prilimpi nuo pirmo sakinio ar pirmo puslapio ir negali atsiplėšti. Šios knygos „nesurijau“, kaip kad dažnai man būna. Ją skaičiau pamažu. Ir skaičiau pamažu ne todėl, kad labai sunkiai ėjosi, nesiskaitė, ar kažkas tokio. Ne. Skaitėsi pamažu, nes ta istorija kitokia. Norėjosi suprasti tuos afganistaniečių kultūrinius „taškelius“.
Istorija labai paprasta, labai kasdieniška turbūt, nepasakyčiau, kad kažkuo įtraukianti ir patraukianti, ir vis tik, padėjus knygą į šoną, visada galvodavau apie ją – galvodavau apie Atefą ir Mariją. Įdomu tai, kad mane autorė privertė galvoti – o kodėl vis tik tie du žmonės yra tokie, kokie yra. Kodėl Atefas negali būti šiek tiek „minkštesnis“, šiek tiek „vakarietiškesnis“ – juk tada Marija būtų irgi buvusi pasiekiamesnė. Bet istorijos tikslas, manyčiau nebuvo gražus meilės pasakojimas. Tikslas buvo paryškinti vidurio rytų ir vakarų pasaulio ne kultūrinius, o būtent vertybių skirtumus.
Šią knygą gal sunkiau suprasti gyvenantiems Lietuvoje. Mums, gyvevantiems Airijoje, iš arčiau matyti ta kultūrų sankirta, lengviau suprantama aprašoma airių kasdienybė (psl. 31 citata) ir mūsų, kaip vakariečių, bendravimas su musulmonais – tas bendravmas gal nėra kasdienybė, tačiau jis yra gerokai artimesnis nei gyvenantiems Lietuvoje.
Knyga parašyta įdomiai ir intriguojančiai. Ką noriu pasakyti? Ogi tai, kad pradėjus skaityti skyrių, iš pirmų sakinių niekada nežinai, į kurį laikmetį ir į į kurio herojo liniją nuves pasakojimas. Prireikia keleto sakinių, kad suprastum, kurioje laiko kilpoje esi kartu su herojais.
Na, ir žinoma, kalba. Knyga nesiskaitė greitai ne todėl, kad sunkiai parašyta. Ji nesiskaitė greitai, nes parašyta nepaprastai gražiai. Skaitydama palyginimus, aš kartais net pamesdavau istorijos liniją, nes vieną ir tą patį sakinį galėjau skaityti dešimt kartų, o kartais, perskaičius puslapį, vėl grįždavau atgal. Man tie palyginimai, metaforos tiesiog užgožė istoriją, charakterius ir turbūt visą knygos esmę:

...pirmasis spindulys lyg rausvu rašalu apkraštuoja išeinančios nakties skverną... (psl. 10)
...lyg sultinga granato skiltelė pampsta kraujo lašas... (11 psl.)
...dangus suplyšta per įtrūkimą... (17 psl.)
...nusipurto jos rankas lyg apvytusius vijoklius (59 psl.)
...Sapnas tabaluoja lyg voratinklis, nuaustas iš įvairių minčių, nuojautų ir užuominų.(88 psl.)
...Bet jos balsas, lyg voratinklis užkibęs krašteliu ant realybės, o kitu užkliuvęs už nepažinaus pasaulio, nesuvirpina balso stygų. (89 psl.)
...sapnas, lyg per naktį ant lietaus pamirštas skuduras, priglunda prie dūšios lyg šliužas. (89 psl.)
...Miegas lyg panaudotas šiųkšlių maišas, <...> lyg minos mūšio lauke... (92 psl.)
...Diena susitarukia į kumščio dydį – vos spėja išskleisti šviesos išalkusius pirštus, vėl traukiasi į šykštų kumštį <...> (119 psl.)
...Pavydas <...> - stiprus jausmas, jei jau įsiėdė kaip rūdis į metalą, gali apdažyti, išblizingti, o vėl palankiam metui atėjus, išlįs. (136 psl.)
...Vakaro sutemos nugula švelniais vakaro delnais į slėnį, pasijunti lyg glostomas, lyg guodžiamas, kol vėl ateina ramybė. (264 psl.)
...raudoni gaisai, lyg išpiltos uogų sultys ant motinos staltiesės, plečiasi, sunkiasi į pilkėjantį dangų, diena išeina. (337 psl.)

Knygoje gan��tinai daug nežinomų žodžių, kuriuos autorė čia pat ir paaiškina:
Čapliai – batai
Misbahas – maldos karoliukai
Dastarkanas – staltiesė
Tumbanai – plačios, ties kulkšnimis surauktos kelnės
Nikos – islamiška vestuvių ceremonija
Samanu – grūdų gemalai
Nowruz – naujieji metai, pažodžiui nauja diena
Imamas - šventikas

Jei šių žodžių nebūtų, manau, kad aprašomos kultūros spalvos būtų gerokai blankesnės. Tie žodžiai sustiprina pasakojimą apie mums nepažįstamą gyvenimą, buitį, papročius.
Apibendrinant, pasakysiu labai trumpai – jei knygos dar neskaitėte, būtinai tai padarykite. Tai ne tik meilės istorija, tai pažintis su kitokiu pasauliu, kurį esame patys apipynę stereotipais, tai nepaprastai turtinga kalba, įspūdingi palyginimai ir metaforos. Šios knygos skaitymas prilygo literatūrinei kelionei ne į istorijos gylį, bet į jos aurą.

[Diana Čepaite · Rating 5 out of 5]

Perskaičiau Jundos Vaitkės knyga kaip ten "tie Jų Dievai nesusitarė " .Užtrukau 3 dienas ,Nesu aš knygų kritikė , man arba patiko arba ne ir Viskas 🙂... Taigi - Patiko , fainas žodynas ,ir turi būti tesinys 🙂🤗.... tikiuosi Marija ir tas Benas kalėdų kartu nešventė 🫣🙏...

[Dijana · Rating 5 out of 5]

Knyga sudomino, kai tik perskaičiau jos anonsą.  Aktualios ir, sakyčiau, nelabai daug atviraujamos, temos - pabėgėlių integracija, santuokos tarp labai skirtingų religijų ir kultūrų žmonių. Knygoje daug rašoma apie Afganistaną. Pasakojama įtaigiai ir su įdomiomis detalėmis  apie jų kultūrą, religiją, žmonių santykius. Prisipažinsiu, mano žinios apie apie Afganistaną buvo labai paviršutiniškos, tad knyga suteikė daug įdomios informacijos. Juo labiau,  jaučiasi, kad autorė pažįsta tos šalies žmones, dalijasi, jei galima pasakyti, 'patikrintomis'  mintimis. Žinoma, labai domino, kaip knygoje susidėlios meilės ryšys tarp afgano Atefo ir lietuvės Marijos. Jau knygos pavadinimas padiktavo, kad tai bus sudėtinga...
Beje, pradžioje maniau, kad tai bus meilės istorija tarp jaunų, dar nedaug gyvenime patyrusių žmonių. Knygos herojai turėjo gyvenimiškos bei šeimyninės patirties, augino vaikus, o Marija netgi dirbo imigracijos centre ir bendravo su pabėgėliais. Tai dar labiau paryškina sunkumus, su kuriais susiduriama, esant skirtingoms kultūroms, religijoms, pasaulėžiūroms. 
Knyga patraukė jautriomis temomis. Juk ES susiduriame su sunkumais integruojant pabėgėlius, o man asmeniškai kur kas dažniau tenka girdėti (o or pažįstu) apie nesėkmingas, arba labai sudėtingai besiklostančias, santuokas tarp žmonių iš skirtingų kultūrų, religijų, pasaulėžiūrų ir tradicijų.
Dijana van der Heide

[Reader · Rating 5 out of 5]

Perskaičius Jundos Vaitkaus romaną „Jų dievai nesutarė“ apėmė keistas, gilus liūdesys ir kartu — noras, kad ši knyga niekada nesibaigtų. Tai jautri, prasminga istorija apie išeivį Atefą iš Afganistano, jo kelionę į svetimą, nepažintą pasaulį ir kitokią, aistringą meilę emigrantei Marijai.
Romane ypatingai stipriai atskleidžiama Atefo vidinė kova su aplinkybėmis, su savo šaknų papročiais ir religija — tai tikras gyvenimo išbandymas, pareikalaujantis ne tik drąsos, bet ir gebėjimo suprasti save naujame pasaulyje.
Kai kurios rašytojo vaizdingos, giliai prasmingos metaforos mane taip sužavėjo, kad jas skaičiau po kelis kartus, norėdama įsiminti ir išsaugoti atmintyje ilgam.
Ši knyga — tai daugiau nei tik pasakojimas apie meilę ar emigraciją, tai jautri žmogaus vidinio pasaulio analizė, kuri priverčia susimąstyti apie gyvenimo vertybes, pasirinkimus ir likimo iššūkius.
Vertinu šią knygą 10 balų!

[Egle Gv · Rating 4 out of 5]

Sunkokai man ši knyga įsibėgėjo. Gal kad nuotaika minorinė, o skaičiau saulėtoje Floridoje atostogų metu, gal, kad tikėjausi, kad pagrindinė herojė bus moteris. Bet visumoje gera knyga, autorės kalba-nepriekaištinga, puikiai atskleidžiami charakteriai, labai meistriškai parodo tą beviltišką prarają tarp Rytų ir Vakarų. Norėtųsi gale knygos autorės žodžio, iš kur įkvėpimas, idėja tokiam kūriniui. Nes tiek detalių, papročių, pasaulėžiūros, jausmų aprašymų.

[Evelina Šilinskienė · Rating 5 out of 5]

Pasakyti apie knygą kad ji gera, įdomi ir puiki tikrai neužtenką. Knyga Jų dievai nesusitarė įtraukianti savo žodžių galia nuvedanti į nepažįstamą pasaulį. Labai patinka romanai kurie įtraukia ne tik kaip vieno gyvenimo istorija bet ir supažindina su kitokiu pasauliu ir jo kultura, istorija, tradicijomis. Knygoos turinys vertingas ir protui ir sielai.

[cypt · Rating 3 out of 5]

Oho, labai keista knyga, kurią skaitydama niekaip nesupratau, ką skaitau. Ar tai meilės / santykių romanas? Jei taip, tai ne tas žodis kad netipinis. Ar emigracijos romanas? Nu irgi lyg ne visai. Ar šiaip drama? Gal, bet kam tada tiek detalių apie santykius ar lyčių vaidmenis. Žanras tarsi neturėtų būti labai svarbu, jei nori tiesiog perskaityti knygą, bet aš vis dėlto niekaip nesupratau, kur ją "padėti", kas turėtų atsidurti pirmame plane, o į ką galima nekreipti dėmesio. Vaitkės knygoje nėra pirmo ir antro plano, viskas vienodai svarbu, aprašyta vienodai dekoratyvia kalba - tai įdomu, bet ir savotiškas iššūkis, jei mėgsti viską dėliot į lentynėles.

PATIKO:
- visas socialinis kontekstas. Pora, kurios nariai ateina iš skirtingų aplinkų, - tipinė meilės romano struktūra, ir čia emigrantė Marija, gyvenanti Airijoje, turi šeimą, pastovų darbą, o pabėgėlio statuso siekiantis afganas Atefas - pažeidžiamoje padėtyje, slegiamas Afganistane likusių šeimos reikalavimų, skolų, spaudimo kažkaip suktis ir dar įsitvirtinti. Tipiniame meilės romane jausmai įveiktų bet kokius skirtumus, o štai pas Vaitkę visas kontekstas užgožia jausmus, buitis prasisunkia į užsimezgantį santykį, iš serijos "aš su tavim nekalbu nes tu nesutvarkei kad man panaikintų baudas". Atrodo labai tikroviškas scenarijus.
- neperspaustos bėdos: Marijos šeima disfunkcinė, bet tuo neužsižaidžiama, jos vyras nepasirodo sadistas despotas, tarsi pateisinantis neištikimybę, finansinės bėdos neišvaro žmonių į gatves ir demonstratyviai nevirkdo skaitytojų, galiausiai net sveikatos bėdos nevirsta nei netikėtais nėštumais, nei vėžiais ir panašiom tragedijom. Labai puikus nenuslydimas į melodramą.
- šiaip nelabai mėgstu dviejų laiko plotmių romanų arba "prisiminimų" inkliuzų, bet čia labai tinka: vienas skyrius iš dabarties, antras - iš Atefo vaikystės ir jaunystės Afganistane, kokioje šeimoje jis gyveno, kaip suvokė savo etniškumą, kokius papročius ir hierarchijas matė.

NEPATIKO
- priešpriešomis grįsta etnografija ir lyčių vaidmenys. Štai Atefas niekaip negali suprast, ko tai moteriai dirbti, kodėl jai taip rūpi, ką galvoja jos vaikai, kaip ji gali atsukti jam nugarą, kodėl jai nedaro įspūdžio, jog jis nešneka su ja, nes užsiėmęs. Jo vertybių skalės viršuj yra vyras. Tuo tarpu Marija, vakarietė, vadovaujasi empatija, tiki Atefo pasakojimais, yra atsidūrusi tarp dviejų ugnių - dviejų vyrų, o dar turi pasirūpinti vaikais, ir vis dėlto nusprendžia pasirinkti naująją meilę. Mums atrodytų - didelis sprendimas, Atefui išvis niekas neatrodo, nes "taip turi būti". Ir tas man visą laiką kliuvo, atrodė, kad jis, jo vaikystė ir pasaulėvaizdis aprašomas iš esmės per priešpriešas, tarsi nekritiškai, bet taip, kad skaitai ir siutina tas užsiciklinimas ant grandinių (ant kaklo), vyro vaidmens, prabangaus įvaizdžio, melavimo, galiausiai kasdienis moters užblokavimas feisbuke "nes šiaip". Ima siutinti ir pati Marija, kuri lyg ir sugeba už save pastovėti, bet pamato Atefą ir suskysta, "perveria žvilgsnis" ir visas protas ir savisauga išgaruoja. Suprantu, kad ta priešprieša turbūt ne iš piršto laužta, afganistaniečio vyro, dar pirmagimio, požiūris į moterį ir santykius, šeimą turbūt ir yra visiškai priešingas tam, kuris įprastas mums. Bet jo vidujybė knygoj daugiausia per tą priešpriešą ir konstruojama. Būtų buvę įdomiau daugiau paskaityti apie jo kultūrą, savęs supratimą. Ir šiaip - gal ne visi afganai/pabėgėliai visą laiką meluoja ir apgaudinėja, gal ne visi nė kiek nesikeičia pakliuvę į naują aplinką, gal ne visi automatiškai ją atmeta? Vaitkė pasirinko radikalų variantą, nemanau, kad be pagrindo, bet tas radikalumas skaitant erzino.
- tas vientisas pasakojimo stilius. Nu juk tikrai lietuvė emigrantė, jautrios sielos, mama negalvoja ir nešneka taip, kaip emigrantas visiškai kitos kultūros atstovas, kalbos nemokantis musulmonas? Dabar atrodė, kad arba jie abu niekuo nesiskiria, arba jų kalbos ir mintys perleistos per tos pačios vertėjos kalbą. Turbūt dėl to stiliaus man skaitėsi sunkiai ir ilgai, na ir žinoma visi tie veriantys žvilgsniai, astralinės ribos ir t.t.t. Apskritai lietuvių populiarioji literatūra taip daugžodžiauja (ką truputį daro ir Patricijos Nepriklausomybė), o juk galėtų ir pažaisti daugiau su stilium, kaip Kavaliauskaitės Jausmai.

Labai įdomi knyga ir verta perskaityti, reikės pasiimti ir debiutinį Vaitkės romaną. Žvaigždutės - būčiau davus 4, bet numušiau vieną už stilių. Bet tai nereiškia, kad neverta skaityti knyga, iš tiesų įdomi. Nepalyginti su panašios tematikos Čepaitės ar Tuur romanais.

[Skaitymo Stebuklas · Rating 5 out of 5]

📌Junda Vaitkė „Jų dievai nesusitarė“, 2025, Vilnius, 389 psl.

Žinau, jog labai seniai jau esu pažadėjusi knygos apžvalgą, bet darbų gausa kaip lavina tiesiog mane užgriuvo ir laisvalaikio rašiniai taip visad ir lieka pašonėje😎

Taip jau nutiko, jog ilgai derinus, rugsėjo pradžioje man teko puiki galimybė susipažinti ir pakalbinti iš Airijos trumpam grįžusią rašytoją Jundą Vaitkę. Kalbėjomės apie jos antrąjį romaną „Jų dievai nesusitarė“, apie vis aktualėjančią migracijos ir integracijos problemas ir tiesiog apie gyvenimą. Neslėpsiu, jog aštrus Jundos požiūris ir kalba nepaliko abejingos publikos. Du dešimtmečius emigracijoje gyvenanti autorė labai gražia ir sklandžia lietuvių kalbą pasakojo apie savo darbą su emigrantais Airijoje. Žmonės iš Pakistano, Bangladešo, Afganistano, Afrikos ar Ukrainos tapo ne tik Jundos Vaitkės darbo, bet ir gyvenimo dalimi. „Gali atlikti darbą formaliai, daugelis taip daro. Bet gali ir kitaip.“- teigė autorė. Daugelis matytų ir išgirstų žmonių istorijų rado vietą knygoje, tuo dar labiau pagyvindamos tikrovišką knygos koloritą😃

📚O dabar apie knygą. Visada (iki šiol) laikausi nuomonės, jog asmeninės patirtys suteikia autoriams labai didelį pranašumą rašant apie tai, ką pats esi matęs ar patyręs. Tai, jog pati rašytoja nėra buvusi Afganistane, sužinojau tik tada, kai knyga jau buvo perskaityta ir mintys jau susidėliojusios. Naobettačiau🧐 naivu būtų tikėtis, kad kažkas dar, apart kokių karo korespondentų ar kariškių, galėtų prasmukti į šią žiaurią, galima sakyti, pasaulinės arenos izoliuotą šalį. Naivu ir net neatleistina😏 Ne, net nebūčiau norėjusi, kad miela mano viešnia Junda būtų atsidūrusi ten, kur „moterys ašaromis netrikdo vyrų“, kur moterų vieta namuose, kur „moterys ir pokalbiai su jomis- du nesuderinami dalykai.“, šalyje, kur „ne vyrų darbas linksminti moteris. Ne moterų reikalas vyrui priekaištauti.“😔gal čia reiktų man dar pastraipą parašyti apie feminizmą, bet kažkaip man pasirodė, jog šita knyga ne apie tai ...

📚Knyga tarsi padalinta į dvi dalis: Atefo Afganistaną ir Marijos- Atefo Airiją. Ir pirmoji dalis man patiko labiau❤️ laukdavau, kada veiksmas ar prisiminimai persiris į tokį man nepažįstamą kraštą, žmones ir su jais susijusią aplinką. Autorė mane įtikino, jog net nesiėmiau galvoti ir svarstyti, yra ar nėra taip toje žiaurioje šalyje. Tikriausiai taip ir yra arba taip galėjo nutikti. Pati meilės istorija truputėlį saldi ir net beprotiška. Ir kas galėjo Mariją paskatinti šokti į tokio gražiai grubaus keistuolio glėbį- klaustų mano racionalus protas🫡 Atefo susižavėjimą priskyriau „kurortinio“ romano kategorijai, to malonaus, nepatirto slydimo (pirštas sviestu) jausmui („Mylėtis pirmą kartą. Mylėti pirmą kartą.“) o Marijos ... atsakymo neturiu. Gal silpnumui ir bejėgiškumui. Bandžiau rasti skirtumą tarp visuomenės akyse pateisinto ir vyro apleistos Zenaib ir europinio streso, susvetimėjimo naštos prislėgtos Marijos. Beveik neradau😟 Skirtingose kampeliuose gyvenančios, skirtingų kultūrų, religijų, auklėjimo moterys, tačiau abi su žiojėjančia skyle širdyse💔 O Atefas „yra girdėjęs, bet niekaip negali suprasti, kad kažkas galėtų gimti be širdies, be to neįkyraus tuksenimo krūtinėje. Širdį gauna kiekvienas, bet ar kiekvienas ją girdi? Ir kaip ją girdėti kiekvieną įprastą dieną, šito Atefas negali suprasti.“

📚Mane sužavėjo subtilus ir šiltas autorės dėmesys detalėms. Dar susitikimo metu rašytoja akcentavo, jog jos manymu, vaikystė yra vienas svarbiausių raidos etapų žmogaus gyvenime ir ši autorės laikysena labai išryškėjo knygos pastraipose apie Atefą, mažą berniuką Afganistano tyruose. Taigi, sujungus dermėn vaikystės detales pamatome žiaurų pasaulį jautraus berniuko akimis. Čapliai, nenukirptas senelio Huseino nagas, nepažabotos Hindukušo kalnų viršukalnės, įsivaizduojami raiteliai, mama- „minkšta lyg antklodė būtybė“, jos aliejumi ištepta plaukų sruoga... Tos detalės lyg ir padėjo man morališkai pateisinti, mano proto surengtame teisme išteisinti Atefą. Jis gimė ten, ten jį lyg molio gabaliuką ir suformavo, sulipd��. Ar jis turėjo pasirinkimą?... Aš sakau taip, nes molio materija nėra tvirta- jis byra ir vėl galime formuoti kažką naujo ...

📚Su malonumu perskaičiau knygą, labai džiaugiausi susitikusi ir pabendravusi su autore. Esu nemažai skaičiusi knygų apie musulmonų kraštus (grožines ir negrožines) ir manau, jog knyga tikrai verta dėmesio ir vertimo. Būtų labai smagu, jog ir kitomis kalbomis būtų galima ją perskaityti.

[Justina Mikeliunaite · Rating 5 out of 5]

Ši knyga mane įklampino ilgam. Skaičiau lėtai. Su pertraukomis. Atsitraukdama, apmąstydama. Grįždama. Gal ir dėl to, kad gyvenimo kasdienybėje dabar daug trikdžių ir blaškos. Bet atrodo, kad būtų truputį nuodėmė suryti ją greitai. Pats tekstas - turtingas, vaizdingas, sodrus, dosnus netikėtų palyginimų, kviečia prisimerkti ir mintyse matyti filmą - Afganistano slėnius, basą vaikystę diuvale, uosti prieskonius, šviežią rytinę duoną, vėliau - užsukti į kambarius pabėgėlių centre Airijoje, į užkandinę, į barą, svečiuotis lietuvės emigrantės šeimos namuose, jausti ore tvyrančią įtampą, meilę, aistrą, vėl įtampą.

Tas kalbos klampumas šiek tiek trukdė skaityti greičiau, neleido nuskubėti puslapiais ir sužinoti, kaip gi vystosi uždraustos meilės istorija. Bet kartu kvietė sustoti, pasigrožėti, pasiskonėti ir suteikė erdvės pajusti kitą, kitokį, dar nepažįstamą pasaulį ir jo žmones.

Ši knyga daugiasluoksnė - ją galima skaityti kaip meilės romaną, kaip pažintinę knygą, yra ir istorinių elementų. Bet mane labiausiai žavėjo psichologiniai veikėjų portretai. Ypač pagrindinio herojaus Atefo - vaikystės detalės, šeimos santykiai, tradicijų, vyriausio sūnaus vaidmens nupasakojimas pravėrė duris į kitą kultūrą, leido ją trupučiuką geriau suprasti ar bent pabandyti pamatyti plačiau. Pamatyti net tame, kurį laikome grėsmingu, baiminamės - mažą vaiką.

Be abejo, lengviau susitapatinti buvo su Marija, pavargusia emigrante mama. Žavėjausi, kaip subtiliai, taikliai atskleidžiami kultūriniai skirtumai. Gal tik norisi šiek tiek pasiginčyti, ar tikrai atlaidesnis krikščionių dievas? Ir ar šiek tiek labiau nepaisydami tradicijų, adaptuodami net vertybes kaip mums patogiau, tikrai esam atlaidesni sau ir aplinkiniams? Ir kur riba, ką galime priimti, kiek galime prisitaikyti ir kur yra mūsų pasaulis, kuriame kitas tik svečias.

Knyga sukėlė daug klausimų, pamąstymų ir tikrai praplėtė akiratį. Autorė meistriškai sukūrė Afganistano kaimo atmosferą, šeimos gyvenimą ir net jausmus, apie kuriuos garsiai nekalbama.

Mano manymu, rašytojai pavyko objektyviai įvertinti bendrumus ir skirtumus ir nenusaldinti pabaigos. Ji labai realistiška.

Pabaigoje pateikiamas verdiktas, kurį padiktavo jau pats pavadinimas - Dievai nesusitarė, bet apie ką pamąstyti klausimų tikrai lieka. Finale autorė netikėtai atskleidžia vieną paslaptį ir užmena mįslę. Dievai nesusitarė, bet kokią kainą už tai sumokėjo herojai, bandę juos supažindinti ir (galbūt) sutaikyti. Vis dar svarstau, kokia buvo tikroji savų vertybių ir tradicijų išsaugojimo kaina.

[Urtė · Rating 4 out of 5]

Yra knygų, kurios tave pagauna iš karto, ir yra tokių, prie kurių reikia prieiti pamažu, kaip prie žmogaus, kurį nori pažinti giliau. Ši knyga priklauso būtent antrajai kategorijai. Jos tempas gana lėtas, todėl įsitraukti nebuvo lengva, bet kai pagaliau pajutau jos ritmą, supratau, kad verta.

Bėgdamas nuo Talibano ir naudodamas suklastotus dokumentus, charizmatiškasis afganas Atefas atvyksta į Airiją. Palikęs verslą savo šalyje, nes atsisakė mokėti duoklę pogrindinei valdžiai, jis priverstas Airijoje viską kurti iš naujo. Apsistojęs pabėgėlių centre, Atefas, nepaisant apribotos išorinės laisvės, išlaiko vidinę tvirtybę ir puoselėja ambicingus ateities planus. Lietuvė emigrantė Marija dirba imigracijos centre, padėdama asmenims, tokiems kaip Atefas. Jau per pirmąjį susitikimą ji pajunta Atefo spinduliuojamą sunkiai apibūdinamą jėgą. Netrukus Atefas įtraukia Mariją į savo planus. Tačiau afganams asmeninė laimė dažnai nėra svarbiausias prioritetas...

Knyga mane ypač sužavėjo Afganistano kultūros ir papročių aprašymais. Autorė neapsiriboja paviršiumi – viskas perteikta taip detaliai ir tikroviškai, kad skaitant pasijutau lyg būčiau pati pabuvojusi toje šalyje. Gatvių šurmulys, kvapai, žmonių žvilgsniai, net smulkiausios buities detalės – viskas gyva, autentiška ir kupina atmosferos. Tarsi keliaučiau ne puslapiais, o tikromis Kabulo gatvėmis.

Vis dėlto istorijos pasakojime pritrūko aiškesnės takoskyros tarp Atefo praeities ir dabarties. Kartais sunku suprasti, kur baigiasi prisiminimai ir prasideda dabartis, todėl pasakojimas vietomis pasidaro painokas. Galbūt taip siekta perteikti gyvenimo ir atminties susiliejimą, bet man tai kiek apsunkino skaitymo patirtį.

Nepaisant to, šis romanas paliko stiprų įspūdį. Jis nėra greitas ar „veiksmo kupinas“, tačiau jo vertė slypi kituose dalykuose – kultūrinėje gylio, empatijos ir žmogiškumo perspektyvoje. Tai kūrinys, kuris leidžia sustoti, pažvelgti į pasaulį kitu kampu ir suprasti, kad skirtingi pasauliai vis tiek jungiasi per tuos pačius jausmus – meilę, netektį, viltį.

[Reader · Rating 5 out of 5]

Junda Vaitkė - knygų viršeliuose. Egidija Jasukaitytė Vaitkienė - gyvenime. Šaknimis įaugusi į Baltų žemę, šiuo metu gyventi ir dirbanti Airijoje. Pažinau šią audėją žodžiais, talentingą rašytoją ir dėstytoją, drąsią, atvirą, šiltą moterį beribėse interneto plotmėse. Apkabinau neseniai vykusioje Vilniaus knygų mugėje.
Jundos Vaitkės pirmasis romanas - "Emigrantės" (nuostabus! Skaičiau.) Antrasis, ką tik pristatytasis - " Jų Dievai nesutarė". Trečiasis - begimstantis.
Nenoriu išduoti antrosios knygos turinio. Perskaitykite ją. Duosiu tik užuominą, kad tai gyvenimo (,-ų) istorija. Pasakojimas rëžiantis apmąstymus, sielą. Dviejų priešingybių bandymas (troškimas?) susilieti. Intriguojantis, deginantis, jaudinantis. Verčiantis čiuopti puslapius dar ir dar. Hipnotizuojantis netikėtais turinio vingiais, kalbos meistriškumu literatūrinis kūrinys, spurdantis spėlionėmis - kuo gi baigsis? Romanas, kuris grįžta ir grįžta galvon, o jeigu... Kaip būtų, jeigu viena akimirka būtų pakeitusi dviejų žmonių lemtį, kaip būtų pasikeitę jų artimųjų likimai? Gilių apmąstymų vertas romanas.
Junda Vaitkė ne tik romanų skyrių, sakinių, žodžio meistrė. Kažkas kitokio. Tradicinė, bet kartu ir naujoviška. Nuostabia rašytine kalba nukelianti į jos sukurtą realybę. Skaitai, girdi ir matai. Tai rašytojos meistriškumas, talentas, duotybė.

[Edmunda Bagdonienė · Rating 5 out of 5]

Skaitant šią knygą neapleido mintis, kad tai trilogijos dalis, nors jokio bendro siužeto su pirma knyga "Emigrantės" nėra, tik ta pati tema - emigracija. Ir, žinoma, autorės patirtis. Labai daug asmeninės patirties. Nebuvo paprasta skaitant nematyti jos, galėjo apie tuos ilgus plaukus parašyti anksčiau :)
Man labai patinka Vidurio rytų, islamiška kultūra, bet apie Afganistaną žinojau nedaug. Turėjau kuo pasimėgauti. Labai vaizdingi pagrindinio herojaus gimtinės aprašymai, daug įdomių smulkių detalių, išsamiai ir techniškai tiksliai pavaizduotos buitinės scenos, papročiai.
Nesutinku, kad kalta religija. Skaidydama apie romano peripetijas mintyse šaukiau, kad ir mūsų kultūrose galima rasti panašių pažiūrų ir nuostatų vyrų (ypač), kad dievai čia mažai kuo dėti. Kai finansinė situacija sudėtinga, žmogus dažniau renkasi galimybę išgyventi nei aistrą. Pagrindiniai herojai juk ne idealistai jaunuoliai. Atefas su Marija turi du juos vienijančius dalykus: stiprų fizinį potraukį vienas kitam ir... skyles kišenėse. Galėčiau lažintis, kad esant "riebių karvių metui", jų romanas būtų daug ilgesnis ir turiningesnis. Tiek, kad jau ir dievams būtų ką veikti.
Labai skaniai knyga susiskaitė. Mėgavausi ir norėjau pratęsti skaitymo malonumą, nors ir buvo pagunda ją praryti per naktį. Kaip vaikystėje :).

[Tomas Mylista · Rating 5 out of 5]

Apibendrintai - tai knyga apie hazarų emigranto vardu Atefas prisitaikymą ir neprisitaikymą prie gyvenimo Europoje.

Hazarai - tai etninė grupė Afganistane, kuri toje šalyje yra patyrusi ilgą diskriminacijos ir genocido istoriją. Pirmą kartą apie juos išgirdau skaitydamas garsią knygą "Bėgantis paskui aitvarą", kurioje pagrindinio veikėjo vaikystės draugas Hasanas irgi yra Hazarų tautybės.

Knyga vaizduoja protagonisto Atefo vaikystę, kuri suformuoja jo kultūrinį ir religinį identitetą. Atefas užauga aplinkoje, kur šeimos ir genties ryšiai nepaprastai stiprūs. Jiems galioja senas rytietiškas posakis: "Aš - prieš savo brolį, aš su broliu - prieš mūsų pusbrolį; aš, brolis ir pusbrolis - prieš visą likusį pasaulį".

O vėliau tas jau suformuotas identitetas yra įmetams į Europos kultūros aplinką - Atefas patenka į Airiją kaip pabėgėlis, siekiantis prieglobsčio, siekiantis ten įsikurti. Dalis knygos vaizduoja meilės istoriją tarp Atefo ir lietuvės emigrantės Marijos.

Knyga turi daug savitumo. Parašyta su daug kultūrinio išmanymo, daug autentiškų detalių. Rašymo stilius šiek tiek susišaukia su senosios persų ir arabų literatūros gražbyliavimu, kalbos ornamentais, bet saikingai, neblaško dėmesio.

Puikus darbas, rekomenduoju.

[Aurima Diliene · Rating 4 out of 5]

Tiesiai iš autorės Junda Vaitke rankų gauta knyga tapo mano šios vasaros savaitgalių leitmotyvu - keliavo su manimi po Prancūziją net iki Belgijos ir Nyderlandų 😉 Nesu labai stipri literatūros žinovė ir autorės prašymu tik dalinuosi savo įspūdžiais. Kadangi pati gyvenu ne Lietuvoje jau dešimtmetį, tiek autorės patirtis emigracijoje, tiek pati kūrinio tema - skirtingų kultūrų santykiai nėra man svetima ar nežinoma ir pakankamai aktuali - su ja susiduriu savo terapineje praktikoje. Nustebino kalbos turtingumas, kuris tuo paciu metu ir “trukdė” mano mėgiamam greitam skaitymui, nes ganėtinai ilguose ir gana klampiuose sakiniuose pamesdavau mintį, grįždavau dar sykį tą patį sakinį skaityti iš naujo, nenorėdama tik paviršutiniškai pralėkti - man gana nauja patirtis skaitant grožinę literatūrą, paprastai tiek laiko skiriu profesiniam žanrui, kur kiekvieną sakinį po keletą kartų skaitau norėdama įsiminti arba geriau suprasti jeigu tai ne lietuvių kalba.
Jau visai kūrinio pabaigoje aplankė jausmas kad tai galėtų būti happy end’as ir ši knyga - tik pirma dalis 🤭 na bet pabaiga ko gero labai realistiška ir taip pat happy end’inė kita prasme.

[Vita Nielsen]

Kadangi tai antroji autores knyga, o as skaiciau abi - tai galiu palyginti. Pirmiausia kas krenta i akis - tai labai sakyciau pasikeites rasymo stilius. Antroji knyga yra daug preciziskiau parasyta, su daugiau detaliu, smulkiu buities aprasymu ir tai idomu, nes tai visiskai kitos kulturos aprasymai, tarytum pati rasytoja gyventu Afganistane, nors is tiesu taip nera...Tai daro ispudi. Siaip idomu, kad yra kelios romano siuzetines linijos ir jos gana skirtingos, todel skaityti idomu ir nenuobodu. Atefo - pagrindinio herojaus linija yra gana paslaptinga ir man visa laika neteikia pasitikejimo, bet tai jau zinant galbut afganistanieciu charakteri, ju tautos ypatumus...Apskritai autore norisi labai pagirti uz toki kruopstu darba, uz tiek autentisku detaliu pateikima, uz preciziskuma ir realistini vaizda. Romanas patiko, lauksiu kito...ir aisku palinkesiu autorei sekmes.

[Donata · Rating 5 out of 5]

Sveiki, nu atvirai apie knygą. Pradžia prisipažinsiu buvo sunki. Aš mat mėgėja dialogų, pokalbių, intrigų. O čia štai papuola knyga su galybe smulkių nepaviršutiniškų aprašymų. Po truputį jungiu vaizduotę ir skaitau toliau. Pasakysiu tiesiai šviesiai-į atostogas vežiausi knygą su 50 perskaitytų puslapių. Tai kai pagavau ritmą padarius knygos fotkę prie baseino tai nebegalėjau sustot. Baigiau skrydyje namo lėktuve. Būčiau buvus viena būčiau per 2 dienas perskaičius, bet kai ilsimės su mergaitėm noriu pabūt ir su jom😉 Knyga puiki! Belenkaip stipriai supažindina su kita kultūra, papročiais, gyvenimo vingiais, jų hierarchija. Net ir apie lietuvių gyvenimo peripetijas Airijoj galima susidaryt vaizdą. Kaip buitis ir rutina gali įveikti santykius. Susiskaitė tikrai smagiai👌 P.S. Junda Vaitke tik nesustok!

[Reader · Rating 5 out of 5]

Tai ne tik meilės istorija – tai giliai žmogiška, kartais skausminga, bet nepaprastai įtraukianti kelionė per kultūrinius sluoksnius, kuriuose slypi ir artumas, ir nesutaikomi skirtumai. Knyga mane sujaudino tuo, kaip jautriai ir vizualiai sodriai perteikiami skirtingų pasaulių susidūrimai: ne tik kasdieniai įpročiai, bet ir giliausi įsitikinimai, vertybės, šeimos lūkesčiai.

Meilės linija čia ne idealizuota pasaka, o skaudus priminimas, kad ne viską nulemia jausmai – kartais gilus kultūrinis identitetas pasirodo stipresnis už norą būti kartu. Ir tai pasakyta ne teisiant, o su švelniu, labai žmogišku supratimu.

Atmosfera šioje knygoje – tiršta, klampi, pilna kvapų, detalių, emocijų – tarsi vaikščiotum per turgų kitoje pasaulio pusėje ir kartu – per kažkieno širdį.

Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau. Tai knyga, kuri priverčia susimąstyti ne tik apie kitus, bet ir apie save.

[Diana · Rating 5 out of 5]

Nepamenu, kada skaitydama knygą nenorėjau, kad ji baigtūsi. Tiesiog mėgavausi ir ilginau skaitymą, kaip nepaprastai skanų desertą. Kadangi esu labai artimai susipažinusi su musulmonų gyvenimu(12 metų gyevnau Egipte) nusipirkusi šią knygą tikrai galvojau, jau dabar tikrai pakritikuosiu ir rasiu su kuo nesutikti ir … su kiekvienu puslapiu vis labiau supratau, kad viskas labai profesionaliai ir teisingai pasakojama, kad ne tik kad nėra prie ko prisikabinti, bet ir maloniai nustebinta likau. Taip vaizdžiai aprašytos detalės, spalvos, kvapas, jausmas, išraiška. Atrodo,kad esu šalia ir viska stebiu iš šono. Likau labai maloniai nustebinta, sužavėta ir tikrai labai laiminga nusipirkusi šią tikrai profesionaliai su kruopščiu pasiruošimu parašytą knygą. PUIKU ❤️

[Viktorija · Rating 5 out of 5]

I read the book by Junda Vaitke and became sad. I wanted it to never end.
However, like the first book “Emigrants”, the second one is about emigration too. About people far from home, building a new life. But will it be better? The description of Afghan culture arose and descended on me with difficulty. It was interesting to read. At first with difficulty, and then it became easier. The images arose clearly and I imagined myself lying or walking around an Afghan village very well. Two main characters, torn between their culture, obligations and incompatibility in a foreign country. And you also need to come to terms with yourself and with yourself.
A beautiful novel. Full of colors and accents, stereotypes and their breaking.