Lilimų knyga I: Akmentakiai

by Gintautas Mažeikis

Gintauto Mažeikio filosofinis psichedelinis romanas pilnas gaivalingos įvairių kultūrų mitologijos ir viduramžių alchemijos – nuo Afrikos tautų tikėjimų, Vedų filosofijos ir lietuvių mitinių būtybių iki Paracelso idėjų. Į mus panašiausi knygos veikėjai – tai XX a. viduryje JAV gyvenantis lietuvis Matas, dailininkas ir anarchistas, ir jo mylimoji – vudu kultus praktikuojanti mamba Folu. Matas tapo paveikslus, kartais lankosi pas doną Meskalitą, Folu atlieka apeigas, garbina orišą Ešu. Tačiau veiksmas vyksta ne tik Žemėje, bet ir psichinėje Evestroje, gaivališkajame Vajuje, ribinėje Žiojėje.
Pasinėrę į paslaptingą paralelinę erdvę, matome pasaulio lygmenis, reiškiančius dvasines būsenas, sutinkame keisčiausių būtybių. Galime keliauti per šį tekstą kaip per sapną, kartu ir stebėdamiesi, ir atpažindami save. Tai pirmoji „Lilimų knyga“.

300 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

Reviews

[Aust · Rating 5 out of 5]

Seniai yra buvę, jei išvis kada – knyga perskaityta, o ką apie ją pasakyti ir nežinau.
Knyga patiko, net labai, vaje, vietom norėjau ištisus puslapius persirašinėti, kaip patiko ir gražu skaityti, bet ką apie ją pasakyti? Atrodo lyg Mažeikio pasąmonė būtų pasišnekėjusi su maniške, kažką protingo paaiškinusi, manoji būtų sutikusi, apsidžiaugusi ir puolusi apie kažką krutėti, bet mano sąmoningąją dalį ta informacija kažkaip aplenkė.
Na, ką tikrai galiu pasakyti, tos knygos dalys, kurios pasakoja apie mūsų realybę, priminė Vilko dantų karoliai – tas beviltiškas, tamsus, su kitais pasauliais besišnekantis dailininkas istorinių žaizdų kontekstuose. Tiesa, kita asociacija buvo Beelzebub's Tales to His Grandson – dėl savotiško metapasakojimo, kai kažkas pasakoja istoriją istorijoje, o toje istorijoje – mitinis pamokymas žmonėms, todėl apie juos, bet nevisai apie juos.
Tačiau iš tiesų tai šita istorija nepanaši į nieką, ką teko skaityti. Galima lyginti su daug kuo, bet mano skaitytų knygų aprėptyje nieko panašaus iki šiol nebuvo. Fantastika, filosofija, mitologija, okultizmas ir narkotiniai trip'ai – įstabus derinys. Knyga vienu metu labai protinga ir labai lengvai žaisminga, labai daugiaplanė ir labai paprasta, poetiška, bet ir stačiokiška.
Knyga tokia neįprasta, kad jai nėra kažkokio vidurio kelio – ko gero, taps šedevru nedaugeliui ir keistenybe masėms. Na, aš žinau, kad bent antrąją būtinai nučiupsiu, o toliau – bus matyt.

[cypt · Rating 3 out of 5]

Ši knyga - iš tų, kurios tampa kultinėmis, tik kiek žmonių bus tame kulte, 6? 13? Gal 21, jei tiek pagaminta kolekcinio leidimo po 220 eur (ir su kitokiu turiniu!) egzempliorių??

Skaitydama Lilimus supratau susidūrusi su visai nepažįstamu ir nesuprantamu pasauliu ir prisiminiau (autoriui patiktų), kaip mums, filologėms, viena dėstytoja nė iš niekur kartą liepė perskaityti 50 psl Lacano apie objektėlį a, į tave žiūrinčią skardinę etc etc. Filosofėms ir filosofams skambės juokingai, o mes (bent aš) jautėmės beviltiškokai - be konteksto, be atitinkamo žargono išmanymo, galiausiai net nesuprasdamos problemos. Panašiai jaučiausi ir su Mažeikio knyga, nors šiaip literatūra retai kada mane išmuša iš vėžių, - kaip atsitrenkusi į sieną, kurios negaliu pramušt. Taip yra ir dėl mano ribotumo, bet ir dėl teksto keistumo / savitiksliškumo laipsnio.

Iš puikaus (be ironijos) lydimojo straipsnio knygos gale supratau, kad Mažeikis kuria mitinį pasaulį, lygiuojasi į Tolkieną ir gal tam tikra prasme į Clarke, gal į Rowling; jam įdomi paralelinė tikrovė ir paralelinės sąmonės plotmės. Maždaug to ir tikėjausi pradėdama skaityti šią knygą, nes literatūrines paralelines tikroves labai mėgstu, bet šios nepajėgiau perprasti - čia per daug, banaliai tariant, nežinomų žodžių, kurie jungiasi tarpusavyje, turi vienas su kitu kažkokį santykį; gal tą santykį suprasčiau išmanydama Razauską ir Rigvedas, bet va neišmanau. Ir Clarke, ir žinoma Tolkienas truputį gaili savo skaitytojo, nepersistengdami įterpia paaiškinimų ir eksplikuoja savo pristatomo pasaulio dėsnius tiek, kad tu gali nesunkiai juos metaforizuoti, bendrinti, sieti ir priešinti su savo patirtim. Lilimai man buvo totalinė enigma. Iš žodynėlio knygos gale (deja, kaip dora studentė knygos nevarčiau ir žodynėlį perskaičiau jau po visko :D ) supratau, kad tai tokie maži demoniukai, inkubiukai ir sukubiukai, bet ką jie veikia tarpusavyje, "kokia yra jų problema", lietuviškai tariant - ne. Paskui jau įsikerti, kad Abilonas - tai proto pasaulis (univeras :D ), kad akmentakiai tai kažkokie blogi, kaip akmenligė, kad ten visur veikia Palinuras - kaip Paracelsas, kuris stebi pasaulį ir nori jį kažkaip užfiksuoti. Bet realiai, be stebėjimo, nieko daugiau ta įprasta literatūros prasme ir nevyksta, ir prie progreso ar bent proceso įpratusi išpindėjusi sąmonė (mano) čia patiria krachą. Na pavyzdžiui kad ir tokia pastraipa:

- Nei važos, nei abilonietės manęs nepagavo. Žynės lilimų negaudo. Jos ir pačios neturi amo ir mūsų gajos joms nereikia, mes joms tik kenkiame, pūdome jų Abiloną. Kas gi leis vėjus, ypač per šlapdribą, siausti ten, ką jie vadina biblioteka? Tik nesuprantu, kuo Vajaus snaigės gali pakenkti jų ženklams? Na, bet tradicija yra tradicija. Ženklams ne vieta Vajuje, o mums - Abilone. Mane pagavo ne žynės, o važa. Aš įslinkau į ją, norėjau pažiūrėti, kas ji per daiktas. Kodėl negyva. Norėjau pripurkšti gryno Vajaus gaivalo, kai staiga ji pradėjo traukti mane ir naikinti, paversdama kažkokia kita jėga, kurią valgo tik mašinos, bet ne lilimai. Važa beveik mane sunaikino. Išgelbėjo jų žynė, Amaja. Tačiau ji man paaiškino, kad ištraukė ne dėl to, kad manęs pagailo, o kad negadinčiau važos. Atseit, net lilimo sunaikinimas turi būti prasmingas. Kodėl? - klausiau. Ji man neatsakė. Tačiau nuo to karto gerokai netekau amo, todėl ir geriu iš Vajaus. (p. 112)

Bežiukas, vengdamas kuždukų, įsijautė. Įsijautimą jis praktikavo savo dvasios jaujoje. Be jo niekas tau neatsivers. Pakviestoji nuojauta kuždėjo, esą kažkas neprašytas įsismelkė į jo namus. Iš Evestros to padaryti nebuvo galima, bet iš žemių kitapusybės - galbūt. Pats Bežiukas to nemokėjo padaryti, bet gal kažkas kitas moka? Buvo nebeaišku, kas tas įsismelkėlis. (p. 96)

Padėtas į Palinuro rūką ervio kiaušinis kunkuliavo nirtuliu, tūžmu. Tačiau nei blyškiavėjis nežinojo, kaip suryši kiaušinį, nei bundantis ervių pyktis negalėjo užkapoti prieš juos atsivėrusios pakitusio lilimo tuštybės. Ervio žaibai ir nuodai pjovėsi su neapibrėžtimi ir išskydimu. Ervių kiaušiniuose slypėjo daug gajos, siautulingos, galinčios prikelti beveik mirusį, tik reikėjo jiems mesti tinkamą iššūkį. Reikėjo, kad būsimasis navigatorius priimtų dar negimusio ervio galią, o ta jo neatstumtų. Lilimė ragana murmėjo užkeikimus ir šaukė ant dar neatsibudusio Abilono vairininko. Vis dėlto bent vienas kiaušinio žaibas išjudino merdinčius Palinuro garus ir tas atsipeikėjo. (p. 253)

Kita vertus, Lilimai puikiai parodo, kad užmanymas dar ne viskas, arba kad reikia ne tik turėti ką pasakyti, bet ir mokėti tai pasakyti ne pačiu paprasčiausiu būdu. Bent jau lydimajame straipsnyje išryškėjantis Mažeikio minties tiesumas ir dėstymo aiškumas neišsiverčia į grožinę literatūrą - jai smarkiai pritrūksta grožio, skaitai ir atrodo, kad sakiniai ne kyla iš kažkokios visa apimančios minties schemos (kad ji yra, patikėjau perskaičiusi straipsnį), o dėliojami vienas po kito valso žingsneliu, gramatiškai realizuojamu kaip "veiksnys tarinys aplinkybės", galiausiai lieka tik nesibaigiantys aprašymai ir šalia jų - mikroveiksmai. Prisiminiau vieną Anderseno pasaką, kai staiga žvilgsnis panyra į kažkokias smulkiausias dalelytes, kovojančias, ėdančias viena kitą - tuos pačius akiai nematomus mikroveiksmus, kurie suvokiami tik protu ir atrodo šiurpūs, nors įtikėtini. Bet pas Anderseną tai suvokimo / pamatymo blyksnis, trumpas ir smūginis, o pas Mažeikį - ištisi mikrovyksmai, nematomi pasauliai, kurie galbūt yra (ar bent jau jo yra sukuriami), bet tiesiog neužtenka nei sąmonės, nei jėgų juos sekti ir į juos nerti. Štai pavyzdžiui:

Palinuras nuobodžiavo, sakydamas, "kokie kvailiai!", bet nenuleido akių. Nuobodžiaujantis vėjas praranda kryptį, bet gali pasyviai sekti svetimus judėjimus, aistrų trajektorijas. Burbulinis Pinčiukas judėjo netaisyklinga pentagrama, įbrėžta į apskritimą, tik pats to neįtarė. Matematikas pabandė apskaičiuoti paklaidą, iškreipiančią judėjimo figūrą. Nei bučiniai, nei peniai jo nedomino. Galiausiai lilimergės išsekino bulių ir tas pliukštelėjo į kažkokį šlapią reklamų marmalą. O tada visi lilimai apsivertė šalia jo ir juokėsi beveik iki apsišlapinimo. Lilimai šlapinasi garais kaip šutintos bulvės, o ne myža iš laimės kaip karvės laukuose. Atrodė, kad neduok jiems šlapintis, o leisk juoktis: "Oi, apsijuoksiu, kaip noriu šlapintis!" Palinuras vos garavo, o Gua virto gausiu, nepermatomu krizenimo rūku, kad net kitus užtemdė. Apie purvinus šlapdribos prielipas visi užmiršo. (p. 30)

Šitos pelėdos taip pat mėgo laižyti baimės virpulius. Kuo labiau bijodavai, tuo daugiau jos nulaižydavo. Gua mėgo kandžius ūvių kutenimus, todėl mokėsi drebėti kuo labiau. Ūviai bandydavo apžioti burbulinį, o Gua siekdavo apžioti juos, ir tada vemdavo vieni kitus. (p. 33)

Uola, nuberta nejudrių vilties lašų, buvo Palinuro dūsavimų vieta. Lilimai buvo beraščiai, todėl užuot skaitę dūsaudavo. Tik žmonės dūsauja lyg raudotų, o lilimai dūsauja, bandydami susilaikyti nuo juoko ar pagundos. Pagundų dūsavimai buvo jų galvojimo būdas. O ir kam raštas? Juk jis žymi amžinus, vadinas, negyvus dalykus, o lilimai, priešingai, buvo nerimstantys gyvenimo vėjai. Rašyti - tai žudyti savo lėkimą, išsižadėti gaivalo, o skaityti - dar baisiau - mėgautis nužudyto vėjo pėdsakais. Tačiau Palinuras buvo kitoks. Jis dūsavo tapti uola, o dar labiau - smiltimis, kur šalčio ir karščio grumtynės paliktų pėdsakus, linijas ir taip atskleistų prokalbių paslaptis. Todėl Palinuras pūtė, kūrė visokius dvelksnius. Jis buvo ne vienintelis toks dvelksnininkas, visi lilimai kartais tuo mėgaudavosi. (p. 64)

Trečia vertus: vienas draugas, taip ir neįveikęs iki galo šios knygos, pasakė, kad ji labiausiai jam primena ezoterinį tekstą, t. y. taikomąją literatūrą - praktinę, o ne grožinę. Tokį tekstą gali analizuoti, į jį gilintis (gerbti? garbinti?), bet nelabai gali tiesiog taip imti ir skaityti. Mane labai įtikino ši pastaba. Biški jaučiu gailesčio ir apmaudo kirminėlį, kad negaliu suprasti šito pasaulio ir įvertinti jo įtakų, suprasti čia dalyvaujančios mitologijos, bet nu ką gi.

Žvaigždutės - be lydimojo straipsnio duočiau 1 ir žymėčiau "wtf", užkerėta straipsnio pripažįstu užmanymo rimtumą ir pagarbiai įkalu įvertinimą "nei geras, nei ne", nes ką jau čia mes Abilone pamatuosime tą gerumą.

[Mantas Tamulevičius · Rating 2 out of 5]

Uch, knygos aprašymas ir promo medžiaga sukėlė daug vilčių, o gavau be galo painų LSD trip'ą. Autoriaus mitologijos išmanymas yra pavydėtinas (tuo pačiu labai stebina autoriaus išnašos – arba nereikėtų laikyti skaitytojų neišmanėliais, arba rašyti suprantamiau), bet pateiktas tokia forma, kurios niekaip nesukramtysi.

Jeigu dalys apie Mato istoriją ir jo vudu patirtį (turiu pripažinti, kad Ispanijos pilietinio karo ir Naujojo Orleano linijos tikrai puikios) šiek tiek ir užkabina, tai jis sudaro turbūt ne daugiau 10 proc. visos knygos, o tame visame lilimų, akmentakių, vėjolakių ir visų kitų monų pasaulyje naviguoti neįmanoma. Akys tarsi ir bėga po teksto eilutes, bet nė velnio neaišku, kas jomis užkoduota.

Situaciją šiek tiek pataiso nuoširdžiai labai įdomus autoriaus rašytas jo mitologijos ir įkvėpimų paaiškinimas knygos gale. Bet šiaip jo kaip atskiro straipsnio kur nors kultūrinėje spaudoje ir pakaktų. Tie beveik 300 psl., kuriuose autorius kažkodėl labai norėjo parodyti, kiek daug sinonimų būdvardžių žino, yra taip smarkiai apie viską, kad galiausiai, deja, tampa apie nieką.

Labai gaila, nes potencialas tikrai milžiniškas. Nusivylimas ne mažesnis.

[Dovilė · Rating 2 out of 5]

Man Lilimų knygą rekomendavo. Ne man tokios knygos. Sunkiai verčiau puslapius, rankos mieliau tiesės link telefono, nei prie knygos. Na ir ką, kankinau kankinau ir įveikiau. Gal kažkam labiau patiks.
Žiūrėkit savęs, kad nei bebrės nei lilimai neapsėstų.

[Aurimas Nausėda · Rating 1 out of 5]

Žaidimas mitais. simboliais tekste apie paslaptingus įvykius žmonių mažai lankomose vietose. Verta skaityti, jei domina eksperimentinis romanas, kuriam reikia skirti laiko, bet ne mėgautis meilės ar nuotykių istorija.