What do you think?
Rate this book
Tu kažką turi
Rinkodaristas Gojus ryžtasi statytis namą. Tačiau jo planus jaukia netikėtos aplinkybės: tampa aišku, kad statybos bus neeilinės ir reikalaujančios aukų.
Visi, kam per trisdešimt, gyvenime jau yra ką nors statę: vieni namą, kiti karjerą, treti santykius; dažniausiai – nuo pat pamatų.
Debiutinis Jauniaus Petraičio romanas Tu kažką turi pašiepia tragikomišką šių dienų realybę ir kviečia ieškoti atsakymų į nuolat kylančius egzistencinius klausimus. Kaip teisingai pasistatyti gyvenimą? Kaip jį statyti vyrams, o kaip moterims? Kaip statybų dulkėse nepamesti to, kas iš tiesų svarbiausia?
Visi, kam per trisdešimt, gyvenime jau yra ką nors statę: vieni namą, kiti karjerą, treti santykius; dažniausiai – nuo pat pamatų.
Debiutinis Jauniaus Petraičio romanas Tu kažką turi pašiepia tragikomišką šių dienų realybę ir kviečia ieškoti atsakymų į nuolat kylančius egzistencinius klausimus. Kaip teisingai pasistatyti gyvenimą? Kaip jį statyti vyrams, o kaip moterims? Kaip statybų dulkėse nepamesti to, kas iš tiesų svarbiausia?
- GenresAudiobook
264 pages, Hardcover
First published February 26, 2025
19 people are currently reading
381 people want to read
About the author
Jaunius Petraitis
2 books12 followersJaunius Petraitis studijavo politiką ir tarptautinius santykius Vilniuje ir Bolonijoje. Į lietuvių kalbą išvertė H. J. Morgenthau klasikinį veikalą "Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos" (2011), taip pat dirbo LR Užsienio reikalų ministro patarėju. Su partneriu įkūrė prekės ženklų pozicionavimo butiką Black Florence. Pirmąjį kūrybinį eksperimentą Jaunius atliko dar mokykloje: tikrais faktais paremta jo apysaka apie nepilnamečio šiukšlininko darbą Londone buvo išspausdinta Kauno jaunųjų prozininkų almanache (Tesco, 2005). Debiutiniame romane "Tu kažką turi" autorius autoironiškai tyrinėja gyvenimo prasmės, savirealizacijos ir santykių temas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 77 reviews
June 28, 2025
Ši knyga turi tai, su kuo galėtų susitapatinti, ar rasti atpažįstamų sąlyčio taškų kiekvienas statęs namus. Ar gyvenimą. Kiekvienas, kuriam viskas nesiklosto sklandžiai, kad ir kokie geri užmojai būtų. Ir humanitarai, visi humanitarai, ypač prisilietę prie bet kokių statybų.
O aš papuoliau čia ne tik į daugelį vardintų kategorijų. Su šeima ir Toyota Corolla automobilį vis dar turim. Ir savo krypčiai iš Vilniaus ir gyvenimo (pasak knygos) "antrai pusei" Pasvalį pasirinkom. O skaitant uošviams kaip tik trinkeles kieme dėjo. 😀 Gal pasisekė tik tai, kad šeimoje turime vieną (ne mane) baigusį statybos inžineriją - kai kurių kliurkų sugebėjom išvengt. Toli gražu ne visų. 😅
Man asmeniškai vietomis buvo sunku atsekt veikėjus, bet čia mano problemos, kuo jų mažiau tuo geriau įsijaučiu, maišausi varduose. 😃
O daugiau tai čia radau daug stačiokiško humoro, kuris man visad prie širdies. Ir puikiai išskleistų temų ir situacijų! Humanitarai statantys namus. Varnos, kurioms ant visko kar. Alkoholizmas iš gerumo. Trinkelisto bandymai ištrinkeliuoti Neries dugną. Bandymas išsigydyt vidutiniškumą psichologo kabinete. Žmonės, kažką turintys ir žinantys savo genealias (arba ne) paslaptis. Iš meilės pyzdinami toi toijai. Acto kvapas, prasigraužiantis į sąžinę arba ne. Kova už būvį sąlygose į kurias esi patekęs, arba pats save pastatei. Kantrybės paribių išbraidymas ir naivumo, bei pasitikėjimo kitais išbandymas, kai ir meditacijos sandėliukuose nebesugeba nuraminti. Sukąsti dantys laukiant geresnių laikų. Visų aiškinimai, kaip tuos namus statyti. Ir kiekvieno naujo statybininko kitų darbo brokų taisymas. Atrodo kuris negalėtume pasakyti bent kažkurioje situacijoje - been there, done that? Aš tai galiu.
Man tai ir pašiepiantis, ir skaudžią realybę atspindintis, ir tam tikra prasme giliai neriantis (jei noris) romanas apie šių dienų žmones. Skerspjūviu kertantis ne vieną socialinį burbulą ir kiekvienam randantis pašiepimų, bet ir tam tikros atjautos.
Finalinės mersedeso ir laiptelių scenos mane ištaškė. Labai geri paskutiniai potepiai, fantasmagorijos ir tam tikro, net jei iškreipto, teisybės atstatymo kuriam nors iš veikėjų. 😅
Nūdienos aktualijos, jautrumas, humoras.🫶
O aš papuoliau čia ne tik į daugelį vardintų kategorijų. Su šeima ir Toyota Corolla automobilį vis dar turim. Ir savo krypčiai iš Vilniaus ir gyvenimo (pasak knygos) "antrai pusei" Pasvalį pasirinkom. O skaitant uošviams kaip tik trinkeles kieme dėjo. 😀 Gal pasisekė tik tai, kad šeimoje turime vieną (ne mane) baigusį statybos inžineriją - kai kurių kliurkų sugebėjom išvengt. Toli gražu ne visų. 😅
Man asmeniškai vietomis buvo sunku atsekt veikėjus, bet čia mano problemos, kuo jų mažiau tuo geriau įsijaučiu, maišausi varduose. 😃
O daugiau tai čia radau daug stačiokiško humoro, kuris man visad prie širdies. Ir puikiai išskleistų temų ir situacijų! Humanitarai statantys namus. Varnos, kurioms ant visko kar. Alkoholizmas iš gerumo. Trinkelisto bandymai ištrinkeliuoti Neries dugną. Bandymas išsigydyt vidutiniškumą psichologo kabinete. Žmonės, kažką turintys ir žinantys savo genealias (arba ne) paslaptis. Iš meilės pyzdinami toi toijai. Acto kvapas, prasigraužiantis į sąžinę arba ne. Kova už būvį sąlygose į kurias esi patekęs, arba pats save pastatei. Kantrybės paribių išbraidymas ir naivumo, bei pasitikėjimo kitais išbandymas, kai ir meditacijos sandėliukuose nebesugeba nuraminti. Sukąsti dantys laukiant geresnių laikų. Visų aiškinimai, kaip tuos namus statyti. Ir kiekvieno naujo statybininko kitų darbo brokų taisymas. Atrodo kuris negalėtume pasakyti bent kažkurioje situacijoje - been there, done that? Aš tai galiu.
Man tai ir pašiepiantis, ir skaudžią realybę atspindintis, ir tam tikra prasme giliai neriantis (jei noris) romanas apie šių dienų žmones. Skerspjūviu kertantis ne vieną socialinį burbulą ir kiekvienam randantis pašiepimų, bet ir tam tikros atjautos.
Finalinės mersedeso ir laiptelių scenos mane ištaškė. Labai geri paskutiniai potepiai, fantasmagorijos ir tam tikro, net jei iškreipto, teisybės atstatymo kuriam nors iš veikėjų. 😅
Nūdienos aktualijos, jautrumas, humoras.🫶
October 31, 2025
Imdama į rankas šį romaną, nežinojau nei ko tikėtis, nei ar mano skonio bus. Tad neturėjau ir jokių lūkesčių tik smalsumą, kuris ir paskatino perskaityti.
O šis romanas man labai patiko! Tai tikrai buvo begalo malonus ir netikėtas skaitinys nors pradžioje man atrodė tiek visko daug ir gana keista knyga, bet turėjo tokį savotišką cinkelį, dėl kurio verčiau puslapį po puslapio ir labai greit buvau įtraukta į istoriją. Man knygoje patiko viskas: tiek veikėjų kitoniškumas, jų mąstymas ir poelgiai, kurių teisingumu ir morale galima abejoti ir svarstyti. Taip pat patiko, kad knyga parašyta laisvai, be jokios cenzūros ir viskas puikiai tiko ir patiko👌 Kai kurios situacijos, atskleistos kūrinyje labai surezonavo ir kėlė šypseną, juoką - per visą knygą turėjau begalę daug gerų emocijų ir ačiū autoriui labai už tai!🥰
Kitokia, tačiau su labai įdomia mintimi apie šiuolaikinius žmones ir gyvenimo statybas. Labai labai rekomenduoju išbandyti šį @jauniuspetraitis romaną! Man tai tikrai buvo mėnesio atradimas ir labai lauksiu naujos autoriaus knygos!🥰👌
O šis romanas man labai patiko! Tai tikrai buvo begalo malonus ir netikėtas skaitinys nors pradžioje man atrodė tiek visko daug ir gana keista knyga, bet turėjo tokį savotišką cinkelį, dėl kurio verčiau puslapį po puslapio ir labai greit buvau įtraukta į istoriją. Man knygoje patiko viskas: tiek veikėjų kitoniškumas, jų mąstymas ir poelgiai, kurių teisingumu ir morale galima abejoti ir svarstyti. Taip pat patiko, kad knyga parašyta laisvai, be jokios cenzūros ir viskas puikiai tiko ir patiko👌 Kai kurios situacijos, atskleistos kūrinyje labai surezonavo ir kėlė šypseną, juoką - per visą knygą turėjau begalę daug gerų emocijų ir ačiū autoriui labai už tai!🥰
Kitokia, tačiau su labai įdomia mintimi apie šiuolaikinius žmones ir gyvenimo statybas. Labai labai rekomenduoju išbandyti šį @jauniuspetraitis romaną! Man tai tikrai buvo mėnesio atradimas ir labai lauksiu naujos autoriaus knygos!🥰👌
September 12, 2025
"Ar žinote, kas yra gyvenimas? Gyvenimas - tai statybos. O pati didžiausia klaida, kurią darome statydami, yra pasitenkinimas vidutiniais standartais, vidutinio aukščio lubomis, vidutinėmis ambicijomis. Tai ir skiria pilkas masės nuo asmenybių."
Visai smagiai susiskaitė. Toks atokvėpis tarp sunkesnių knygų. Apie gyvenimo, namo statybas. Patiko autoriaus pasakojimo stilius, humoras, pasijuokti norėjosi, bet kartais ir paverkti dėl veikėjų elgesio ir patikimumo.
Gojus ir jo namelis. Su žmona Milda (smagu rasti savo vardą knygoje) svajoja pasistatyti ir gyventi savo rojaus kampelyje. Deja, ne viskas taip paprastai pasistato. Ir dar aferų aplink pilna, oi, tie statybininkai... Kiek kliurkų, bet ir humanitarams reikia pagalbos namo statyboms. Gal kiek veikėjų per daug pasirodė, ėmė šiek tiek maišytis, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jų nuotykius, gyvenimo atradimus, iššūkius. Visi vertė išspausti šypseną. Buvo ir gaila, bet kai pagalvoju, juk toks tas ir gyvenimas. Nežinosi, kaip gali pasisukti. Į kurią pusę ir ką mums pasiūlyti. Sako, žmogus pats renkiesi kaip gyventi. Ar tikrai visada?
Tikrai lietuvių autoriai stebina geraja prasme savo kūryba, ačiū! 😊
Visai smagiai susiskaitė. Toks atokvėpis tarp sunkesnių knygų. Apie gyvenimo, namo statybas. Patiko autoriaus pasakojimo stilius, humoras, pasijuokti norėjosi, bet kartais ir paverkti dėl veikėjų elgesio ir patikimumo.
Gojus ir jo namelis. Su žmona Milda (smagu rasti savo vardą knygoje) svajoja pasistatyti ir gyventi savo rojaus kampelyje. Deja, ne viskas taip paprastai pasistato. Ir dar aferų aplink pilna, oi, tie statybininkai... Kiek kliurkų, bet ir humanitarams reikia pagalbos namo statyboms. Gal kiek veikėjų per daug pasirodė, ėmė šiek tiek maišytis, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jų nuotykius, gyvenimo atradimus, iššūkius. Visi vertė išspausti šypseną. Buvo ir gaila, bet kai pagalvoju, juk toks tas ir gyvenimas. Nežinosi, kaip gali pasisukti. Į kurią pusę ir ką mums pasiūlyti. Sako, žmogus pats renkiesi kaip gyventi. Ar tikrai visada?
Tikrai lietuvių autoriai stebina geraja prasme savo kūryba, ačiū! 😊
March 3, 2025
Srauniai ir įtraukiančiai parašyta - perskaičiau per 4 val. 47 min vienu prisėdimu ir net siemkių nekramtydama.
Skaičiau norėdama geriau pažinti kaip šis autorius mato pasaulį, o perskaičius nesu tikra ar pažinau jį, ar pačią save. Matyt autorius bus taip suvaldęs žodį, kad jo veikėjų portretai neatsiskleistų primityviai ir tiesmukai, išvengtų moralizavimo, o vietoj to patogiai leistų man, skaitytojai, sureguliuoti istoriją pagal savo vertybinio kompaso nustatymus. Na ir žinoma, ieškoti jų plačiame spektre savęs, vis tikintis, kad už tuos, kurie atstumia, esu kažkuo geresnė. Ši tema nepaliaujamai vilkosi visos knygos metu.
Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad man, kaip dirbančiai rinkodaroje ir svajojančiai ne už dešimtmečio pasistatyti namą, norai šiek tiek sumažėjo ir buto pirkimas nebeatrodo taip blogai.
Skaičiau norėdama geriau pažinti kaip šis autorius mato pasaulį, o perskaičius nesu tikra ar pažinau jį, ar pačią save. Matyt autorius bus taip suvaldęs žodį, kad jo veikėjų portretai neatsiskleistų primityviai ir tiesmukai, išvengtų moralizavimo, o vietoj to patogiai leistų man, skaitytojai, sureguliuoti istoriją pagal savo vertybinio kompaso nustatymus. Na ir žinoma, ieškoti jų plačiame spektre savęs, vis tikintis, kad už tuos, kurie atstumia, esu kažkuo geresnė. Ši tema nepaliaujamai vilkosi visos knygos metu.
Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad man, kaip dirbančiai rinkodaroje ir svajojančiai ne už dešimtmečio pasistatyti namą, norai šiek tiek sumažėjo ir buto pirkimas nebeatrodo taip blogai.
March 8, 2025
Tai gudrus protestas arba kvietimas išjungti autopilotą ir įvertinti savo gyvenimo statybas - tiesmukai ir atvirai. Autorius, regis, skatina romaną praryti vienu prisėdimu. O jei ne – kodėl knygoje nėra nė vienos vietos, ties kuria norėtųsi sustoti ir padaryti pauzę iki kito atsivertimo?
June 20, 2025
Aš gimiau ir dar spėjau laimingai, be rūpesčių pagyvent, tuo jūsų baisiai nekenčiamu sovietmečiu, gal jūs jį koneveikiat, nes jame negyvenot? Aišku tai buvo paskutinis jo dešimtmetis ir nebuvo toks žostkas kaip prieš tai buvę dešimtmečiai. Bet apie ką aš čia, o gi pasirodo galiu nesuvaibint su jau laisvėje gimusiais ir rašančiais. Na, man pasirodė, kad jie kaip tik kažkokie bais nuskriausti. Nes jiems pasaulis, aplinka ir žmonės matosi kažkaip iškreiptai. Ir bajerio nepagavau, na ne ant tos bangos matyt aš, o optimistiškai galvojau, kad suprantu juoką. Kodėl aš čia pradėjau nuo savęs, nes jūs turbūt kitaip nesuprantat. Ego per didelis.
Odė kvailybei ir tuštybei.
Autorius rašo apie žmones su didžiuliais, tiesiog Lietuvoje nebesutelpančiais ego. Tie žmonės lyg atskiros planetos, matosi, bet nesusieina. Ir tereikia tik mokėti meistriškai žongliruoti tais ego rutuliukais.
Kai vieni nevykėliai moko, mausto kitus ir taip sukasi apytakos ratas. Pasakojimas, lyg ta reptilija ryjanti savo uodegą.
Viena vieta net lyg iš black mirror serialo. Kita iš rusų klasiko nupyzdyta.
Stereotipais perpildyta, tipo lietuviškam mentalitetui skirta, nes gi lietuvis lietuvį butinai apipis. Bet ar man įdomu tai skaityti, nu ne. Manęs nepripildo, nepraturtina ir tikrai nepamoko. Pajuokiama viskas, dvasingumo bandymai, na gal dabar toks lyg mados reikalas bandyt būt nušvitusiam, medituot, eit miškan maudytis. Bet ta mada atėjo ir praeis, kas tuo gyveno, gyvens toliau.
Taip pateikiama, lyg Lietuvoj gyvena vien debilai ir ant kiekvieno debilo galvos sėdi dar po aferistą. Ar tikrai taip yra, kiekvienas galim atsakyti sau, pagal save, savo aplinką ir sugedimo laipsnį. Kadangi knyga orientuota į 30 mečius, tai galime pamatyti ką jums davė laisvė, ar tokia tad buvo jos kaina, džiaugsmas ir laimė?
Požiūris į moteris irgi iškreiptas. Man pritrūko nuoširdumo, nuoširdus čia buvo tik noras apipist. Skaitėsi lengvai ir greitai.
"kieme jau gal aštuonerius metus kerojasi penkios pušys, viena už kitą gražesnės. Greitai jos bus aptvertos tvora ir paimtos į nelaisvė iki gyvos galvos."
Odė kvailybei ir tuštybei.
Autorius rašo apie žmones su didžiuliais, tiesiog Lietuvoje nebesutelpančiais ego. Tie žmonės lyg atskiros planetos, matosi, bet nesusieina. Ir tereikia tik mokėti meistriškai žongliruoti tais ego rutuliukais.
Kai vieni nevykėliai moko, mausto kitus ir taip sukasi apytakos ratas. Pasakojimas, lyg ta reptilija ryjanti savo uodegą.
Viena vieta net lyg iš black mirror serialo. Kita iš rusų klasiko nupyzdyta.
Stereotipais perpildyta, tipo lietuviškam mentalitetui skirta, nes gi lietuvis lietuvį butinai apipis. Bet ar man įdomu tai skaityti, nu ne. Manęs nepripildo, nepraturtina ir tikrai nepamoko. Pajuokiama viskas, dvasingumo bandymai, na gal dabar toks lyg mados reikalas bandyt būt nušvitusiam, medituot, eit miškan maudytis. Bet ta mada atėjo ir praeis, kas tuo gyveno, gyvens toliau.
Taip pateikiama, lyg Lietuvoj gyvena vien debilai ir ant kiekvieno debilo galvos sėdi dar po aferistą. Ar tikrai taip yra, kiekvienas galim atsakyti sau, pagal save, savo aplinką ir sugedimo laipsnį. Kadangi knyga orientuota į 30 mečius, tai galime pamatyti ką jums davė laisvė, ar tokia tad buvo jos kaina, džiaugsmas ir laimė?
Požiūris į moteris irgi iškreiptas. Man pritrūko nuoširdumo, nuoširdus čia buvo tik noras apipist. Skaitėsi lengvai ir greitai.
"kieme jau gal aštuonerius metus kerojasi penkios pušys, viena už kitą gražesnės. Greitai jos bus aptvertos tvora ir paimtos į nelaisvė iki gyvos galvos."
November 23, 2025
Diagnozė: depresija, šizofrenija, manija, priklausomybės. Egzistencializmas. Gyvenimas.
Tai ne standartinė knyga, standartiniam šių laikų 30+ metų žmogui (dažniau vyrui), kuris jau turi viską! Įsivažiavusią karjerą, žmoną, vaiką, socialinių tinklų burbulą ir rankose "varto atliekamą milijoną", kurį nusprendžia investuoti į nekilnojamąjį turtą - namą! Tad jeigu esi startuolis, ieškai kur investuoti, esi egzistencinėje kančioje - investuok į šį romaną. Knyga skirta būtent Tau!
Knygos siužeto smulkiai nepasakosiu, nes jis, iš esmės, sukasi apie namo statybas, jose dalyvaujančius žmones, jų gimines ir artimuosius. Statybos statybomis, o žmonės, įsukti į jas, nuolatos kovoja su savo vidiniais demonais ir šių laikų įsivaizduojama realybe, kurią susikuriame pasinėrę į soc.tinklų turinį. Kur viskas atrodo įdealu, gražu, tobula. Tiesa, pagrindinio veikėjo Gojos lūkeščiai mažesni, negu visų likusių, jam užtenka namo aštuonetui.
Knygoje gausu juodo, stačiokiško humoro, kuris man labai patiko. Kraštutinių veikėjų su milžiniškomis ambicijomis, kurių man buvo per daug. Tad teko truputį pasiblaškyti ir knygą vartyti pirmyn atgal, kad suprasčiau, apie kurį šaunuolį eina kalba. Viduryje romano įsijungė toks "graužtukas", kuris kirbino ir jautrino, nuolat primindamas, kad čia viskas kur kas giliau, kur kas skaudžiau, kur kas prasmingiau. Romano pabaiga išsprogo kaip egzistencinė krizė, kuri kažkaip susitvarkė. Vieni turėjo kažką daugiau, kiti neturėjo nieko.
Ir mano tėvai statė namą ir dabar jis yra visos giminės traukos objektas. Ir nors aš moku paskolą už butą, namo statyti nesiruošiu. Man gaila mano paskutinių sveikų nervinių ląstelių. Aš geriau pirksiu knygas, nespėsiu jų skaityti, atlaikysiu vyro bambėjimą, kad namuose jau pasidarė biblioteka ir visur kraunamos knygų krūvos, bet vis tik... lieka maža tikimybė, kad senatvėje neišprotėsiu, nesusirgsiu demencija ar Alzheimeriu, tad aš pirksiu ir investuosiu į savo psichinę sveikatą, o ne namo statybas.
Rekomenduoju egzistencialistams ir visiems 30+ žmonėms.
Skaitei šią knygą? Kokie tavo įspūdžiai?
Tai ne standartinė knyga, standartiniam šių laikų 30+ metų žmogui (dažniau vyrui), kuris jau turi viską! Įsivažiavusią karjerą, žmoną, vaiką, socialinių tinklų burbulą ir rankose "varto atliekamą milijoną", kurį nusprendžia investuoti į nekilnojamąjį turtą - namą! Tad jeigu esi startuolis, ieškai kur investuoti, esi egzistencinėje kančioje - investuok į šį romaną. Knyga skirta būtent Tau!
Knygos siužeto smulkiai nepasakosiu, nes jis, iš esmės, sukasi apie namo statybas, jose dalyvaujančius žmones, jų gimines ir artimuosius. Statybos statybomis, o žmonės, įsukti į jas, nuolatos kovoja su savo vidiniais demonais ir šių laikų įsivaizduojama realybe, kurią susikuriame pasinėrę į soc.tinklų turinį. Kur viskas atrodo įdealu, gražu, tobula. Tiesa, pagrindinio veikėjo Gojos lūkeščiai mažesni, negu visų likusių, jam užtenka namo aštuonetui.
Knygoje gausu juodo, stačiokiško humoro, kuris man labai patiko. Kraštutinių veikėjų su milžiniškomis ambicijomis, kurių man buvo per daug. Tad teko truputį pasiblaškyti ir knygą vartyti pirmyn atgal, kad suprasčiau, apie kurį šaunuolį eina kalba. Viduryje romano įsijungė toks "graužtukas", kuris kirbino ir jautrino, nuolat primindamas, kad čia viskas kur kas giliau, kur kas skaudžiau, kur kas prasmingiau. Romano pabaiga išsprogo kaip egzistencinė krizė, kuri kažkaip susitvarkė. Vieni turėjo kažką daugiau, kiti neturėjo nieko.
Ir mano tėvai statė namą ir dabar jis yra visos giminės traukos objektas. Ir nors aš moku paskolą už butą, namo statyti nesiruošiu. Man gaila mano paskutinių sveikų nervinių ląstelių. Aš geriau pirksiu knygas, nespėsiu jų skaityti, atlaikysiu vyro bambėjimą, kad namuose jau pasidarė biblioteka ir visur kraunamos knygų krūvos, bet vis tik... lieka maža tikimybė, kad senatvėje neišprotėsiu, nesusirgsiu demencija ar Alzheimeriu, tad aš pirksiu ir investuosiu į savo psichinę sveikatą, o ne namo statybas.
Rekomenduoju egzistencialistams ir visiems 30+ žmonėms.
Skaitei šią knygą? Kokie tavo įspūdžiai?
April 16, 2025
Taikli ir gyva šiuolaikinės visuomenės satyra. Tai lyg pasivaikščiojimas veidrodžių labirintu, kuriame atsispindi tiek mūsų pačių, tiek aplinkinių šaržuoti atvaizdai – juokingi, o kartais net graudūs. Jaunius subtiliai ir intelektualiai ironizuoja socialinius standartus, kurie mums vis dar uždeda sėkmės ir pozityvumo kaukes. Spalvingi personažai, bandantys pasistatyti savo gyvenimą iš trafaretinių frazių ir dirbtinio optimizmo, tampa šios satyros veidais.
Gavosi ne tik komiška, bet ir apmąstymams kviečianti knyga – kiek iš tiesų esame nuoširdūs ir autentiški ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi.
Et! Apmaudu, kad ne aš sugalvojau šią istoriją, juk tiek daug panašių situacijų praėjau kaip architektas savo darbinėje patirtyje.
Gavosi ne tik komiška, bet ir apmąstymams kviečianti knyga – kiek iš tiesų esame nuoširdūs ir autentiški ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi.
Et! Apmaudu, kad ne aš sugalvojau šią istoriją, juk tiek daug panašių situacijų praėjau kaip architektas savo darbinėje patirtyje.
November 1, 2025
„TU KAŽKĄ TURI. Gyvenimo statybų romanas“
Jaunius Petraitis – naujas balsas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo debiutas – puikus: pelnytai atsidūrė 15min.lt metų knygos 2025 rinkimų viršūnėje.
Knygą atsiverčiau be jokių lūkesčių, tačiau nuo pirmųjų puslapių šypsojausi ir juokiausi balsu.
„Tu kažką turi“ – apie šiuolaikinį informacijos srauto ir galimybių perpildytą žmogų. Kuriantį išorinį įvaizdį Instagrame, nuo streso bėgantį į miško maudynes, o santykių iššūkius perkeliantį į psichoterapeuto kabinetą arba skandinantį vakaro taurėje.
„Paskutinis lapkričio rytas ant Lietuvos. Ant šaligatvių – nenugramdyta sniego ir purvo košė. Praeiviai bando ignoruoti kojų patyčias apačioje ir savo orumą gina kuo aukščiau iškeldami popierinius kavos puodelius. Skuba.“
Tai romanas apie gyvenimą, prasmės ir geresnio rytojaus paieškas. Jo personažai – gyvi, ryškūs, įsimintini ir šaržuoti – tiesa, saikingai, nieko neįžeidžiant.
Visi knygos herojai, autoriaus akimis, „kažką turi“ ir tai tikra tiesa. Kiekvienas veikėjas man tapo savaip žaviu savo nuoširdžiu noru ir didelėmis ambicijomis gyvenime eiti tik į priekį.
Ar tau 60, ar 30 – visi norime mylėti ir būti mylimi, jausti nesumeluotą artumą ir nuoširdų susidomėjimą.
„Vėliau jis dar nusivedė Oksaną prie upės, kur gerą valandą ėjo pakrante. Iš pradžių truputį prieš srovę, paskui pasroviui. Pokalbis sukosi apie ją, kalbėjo daugiausia jis. Kažką neaiškaus ir užuominomis pasakojo apie kiekviename žmoguje glūdinčią šešėlinę pusę, kurią tik vienetai sugeba išlaisvinti ir integruoti į savo asmenybę. Oksanai tai buvo pirmas kartas. Su vyrais į pasimatymus ji daugsyk ėjusi, bet su asmenybe – čia juk visai kas kita.“
Šis romanas pataiko į pačią širdį, nes kalba apie tai, ką daugelis jaučia, bet retai pripažįsta – apie bandymą nepasimesti tarp dviejų realybių: įvaizdinės, fasadinės, ir tos tikros, kurioje gyvena mūsų abejonės, klaidos, ilgesys ir vienatvė.
Esu tikra, kad kiekvienas skaitytojas čia atpažins bent dalį savęs. O jei nusišypsos supratęs, kad „aš ne vienas toks“, ši knyga turės ir švelnų, terapinį poveikį.
Sveikinu autorių su jautriu ir aktualiu debiutu!
Jaunius Petraitis – naujas balsas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo debiutas – puikus: pelnytai atsidūrė 15min.lt metų knygos 2025 rinkimų viršūnėje.
Knygą atsiverčiau be jokių lūkesčių, tačiau nuo pirmųjų puslapių šypsojausi ir juokiausi balsu.
„Tu kažką turi“ – apie šiuolaikinį informacijos srauto ir galimybių perpildytą žmogų. Kuriantį išorinį įvaizdį Instagrame, nuo streso bėgantį į miško maudynes, o santykių iššūkius perkeliantį į psichoterapeuto kabinetą arba skandinantį vakaro taurėje.
„Paskutinis lapkričio rytas ant Lietuvos. Ant šaligatvių – nenugramdyta sniego ir purvo košė. Praeiviai bando ignoruoti kojų patyčias apačioje ir savo orumą gina kuo aukščiau iškeldami popierinius kavos puodelius. Skuba.“
Tai romanas apie gyvenimą, prasmės ir geresnio rytojaus paieškas. Jo personažai – gyvi, ryškūs, įsimintini ir šaržuoti – tiesa, saikingai, nieko neįžeidžiant.
Visi knygos herojai, autoriaus akimis, „kažką turi“ ir tai tikra tiesa. Kiekvienas veikėjas man tapo savaip žaviu savo nuoširdžiu noru ir didelėmis ambicijomis gyvenime eiti tik į priekį.
Ar tau 60, ar 30 – visi norime mylėti ir būti mylimi, jausti nesumeluotą artumą ir nuoširdų susidomėjimą.
„Vėliau jis dar nusivedė Oksaną prie upės, kur gerą valandą ėjo pakrante. Iš pradžių truputį prieš srovę, paskui pasroviui. Pokalbis sukosi apie ją, kalbėjo daugiausia jis. Kažką neaiškaus ir užuominomis pasakojo apie kiekviename žmoguje glūdinčią šešėlinę pusę, kurią tik vienetai sugeba išlaisvinti ir integruoti į savo asmenybę. Oksanai tai buvo pirmas kartas. Su vyrais į pasimatymus ji daugsyk ėjusi, bet su asmenybe – čia juk visai kas kita.“
Šis romanas pataiko į pačią širdį, nes kalba apie tai, ką daugelis jaučia, bet retai pripažįsta – apie bandymą nepasimesti tarp dviejų realybių: įvaizdinės, fasadinės, ir tos tikros, kurioje gyvena mūsų abejonės, klaidos, ilgesys ir vienatvė.
Esu tikra, kad kiekvienas skaitytojas čia atpažins bent dalį savęs. O jei nusišypsos supratęs, kad „aš ne vienas toks“, ši knyga turės ir švelnų, terapinį poveikį.
Sveikinu autorių su jautriu ir aktualiu debiutu!
January 21, 2026
Gera knyga apie kiekvieno žmogaus vidinius ieškojimus bei savivertę. Tekstas skaitos ypatingai lengvai, o pagrindiniai akcentai leidžia trumpam sustoti ir atidžiau paieškoti ką kiekvienas personažas turi savyje.
„Tai buvo mano geriausi metai - kai tu kažką kuri.”
„Mes tapome tokie įdomūs patys sau, kad nesugebam apsidairyti aplinkui.”
Įvertinimas 3.7⭐️
„Tai buvo mano geriausi metai - kai tu kažką kuri.”
„Mes tapome tokie įdomūs patys sau, kad nesugebam apsidairyti aplinkui.”
Įvertinimas 3.7⭐️
July 10, 2025
Kai į rankas netikėtai pakliūva knyga, apie kurią nieko negirdėjai, nebuvo jokio hype, joks algoritmas jos neįsiūlė, lūkesčiai paprastai būna suvaldyti. Ir jau nuo pirmų puslapių pasijuto: čia – kažkas kitaip. Ji kažką turi. Ir greitai ji virto vienu maloniausių atradimų pastaruoju metu.
„Tu kažką turi. Gyvenimo statybų romanas“ – tai tekstas, kuris iš pradžių atrodo tarsi ciniškas, pašaipus, netgi brutalokai sarkastiškas komentaras apie šiuolaikinio žmogaus absurdą. Tačiau kuo toliau skaitai, tuo aiškiau pasidaro: tai ne šiaip ironija dėl efekto, o subtili gynybos forma – po jos sluoksniu slypi jautrus, tikslus ir skaudžiai taiklus žvilgsnis į egzistencinius lūžius, kurie dažnai lieka nutylėti.
Autorius geba derinti aštresnį juoką su tyliais, gilesniais išgyvenimais. Tekste nėra nė vieno perteklinio žodžio, bet ir nėra sausos, sterilios distancijos. Atrodo, kad rašyta su šypsniu, bet ir su empatiškumu, kuris nesistengia būti matomas, bet vis tiek veikia. Su cinizmu, bet be paniekos. Su humoru, kuris, paradoksaliai, nuginkluoja skaitytoją pačiu jautriausiu būdu.
Tai viena iš tų retų knygų, kurios ir skaitomos lėtai, bet ir veikia ilgai. Vienu metu gali juoktis balsu iš situacijų, kurios pažįstamos iki skausmo (aš tikrai žinau, ką reiškia „statyti“), o po kelių puslapių pagauni save tyliai galvojant apie dalykus, kuriuos sąmoningai stengeisi atidėti „vėlesniam aš“.
Skaitant apėmė keistas pojūtis – lyg būtum savo vidinio chaoso terapijos seanse, tik vedėjas ne nuobodus aiškintojas, o charizmatiškas, nestokojantis saviironijos, kalba paprastai, bet su keistu gebėjimu pataikyti tiesiai į jautriausią vietą. Neaišku, ar jis čia specialistas, ar tiesiog žmogus, kuris stebėtinai taikliai įvardija tai, ką tu jauti. Ir, pasikartosiu – žinokit, man tai suveikė.
VERDIKTAS
Šita knyga – tikras perlas. Ne todėl, kad blizga, o todėl, kad yra viena tų retų literatūrinių formų, kuri sugeba būti gilia ir prieinama, intelektualia ir paprasta, skausminga ir juokinga tuo pat metu.
„Tu kažką turi. Gyvenimo statybų romanas“ – tai tekstas, kuris iš pradžių atrodo tarsi ciniškas, pašaipus, netgi brutalokai sarkastiškas komentaras apie šiuolaikinio žmogaus absurdą. Tačiau kuo toliau skaitai, tuo aiškiau pasidaro: tai ne šiaip ironija dėl efekto, o subtili gynybos forma – po jos sluoksniu slypi jautrus, tikslus ir skaudžiai taiklus žvilgsnis į egzistencinius lūžius, kurie dažnai lieka nutylėti.
Autorius geba derinti aštresnį juoką su tyliais, gilesniais išgyvenimais. Tekste nėra nė vieno perteklinio žodžio, bet ir nėra sausos, sterilios distancijos. Atrodo, kad rašyta su šypsniu, bet ir su empatiškumu, kuris nesistengia būti matomas, bet vis tiek veikia. Su cinizmu, bet be paniekos. Su humoru, kuris, paradoksaliai, nuginkluoja skaitytoją pačiu jautriausiu būdu.
Tai viena iš tų retų knygų, kurios ir skaitomos lėtai, bet ir veikia ilgai. Vienu metu gali juoktis balsu iš situacijų, kurios pažįstamos iki skausmo (aš tikrai žinau, ką reiškia „statyti“), o po kelių puslapių pagauni save tyliai galvojant apie dalykus, kuriuos sąmoningai stengeisi atidėti „vėlesniam aš“.
Skaitant apėmė keistas pojūtis – lyg būtum savo vidinio chaoso terapijos seanse, tik vedėjas ne nuobodus aiškintojas, o charizmatiškas, nestokojantis saviironijos, kalba paprastai, bet su keistu gebėjimu pataikyti tiesiai į jautriausią vietą. Neaišku, ar jis čia specialistas, ar tiesiog žmogus, kuris stebėtinai taikliai įvardija tai, ką tu jauti. Ir, pasikartosiu – žinokit, man tai suveikė.
VERDIKTAS
Šita knyga – tikras perlas. Ne todėl, kad blizga, o todėl, kad yra viena tų retų literatūrinių formų, kuri sugeba būti gilia ir prieinama, intelektualia ir paprasta, skausminga ir juokinga tuo pat metu.
December 29, 2025
Gyvenimo ciklas: aukštasis mokslas - darbas - namai - vaikai - kelionės ir pilni džiaugsmo socialiniai tinklai. Taip gyvena dauguma iš mano aplinkos. O Jaunius ėmė ir aprašė dabartinius GenZ kartos žmones.
Viskas prasideda, kai rinkodaristas Gojus nusprendžia statyti namą. Nors ir gyvena gražiame bute, bet nuosavas kiemas su terasa atrodo privalomas dalykas. Jis susiranda rangovą ir tada prasideda didžiosios statybos, kurių sklandumas tampa abejotinas. Čia veikia ir daugiau veikėjų: trinkelių klojėjas, rangovo partnerė, nenusisekęs verslininkas, apsaugos darbuotojas, valytoja… Visų gyvenimai vienaip ar kitaip susiraizgo šiame gyvenimo statybų romane.
Atrodo, pasakojama apie paprastus dalykus. Statėme ir mes savo namus, tai žinoma ir patirta (tik su rangovais labai pasisekė). Bet kiekvienas veikėjas čia atspindi tam tikrą visuomenės tipažą. Verslininkai, kurie apgaudinėja, influenceriai, kurie balansuoja ant bankroto ribos, gyvenimo koučeriai ir ta vidurinioji klasė, kuriuos taip lengva apgauti. Kasdien su tokiais prasilenkiame gatvėje, galime atpažinti savo kaimynus ar kolegas. Ir tai dar įdomiau.
Skaitydama krizenau iš kuriozinių situacijų. Daug jų buvo: ir statybose, ir apskritai. Nors ir rimų dalykų buvo, kur teko ir paliūdėti. Vis dėl to, veikėjų šaržavimas ir yra romano stiprybė. O skaitant galima ir pasijuokti iš savęs, nes tikrai atpažinsite tam tikras situacijas. Šalia humoro kabinamos ir ne tokios jaukios temos, kai kurie veikėjai turi tragizmo, kalbama apie vienišumą, supratimo stoką, savęs pametimą...
Tiesiog ploju atsistojus ir dabar jau aš visiems rekomenduosiu perskaityti, kaip man prirekomendavo.
Viskas prasideda, kai rinkodaristas Gojus nusprendžia statyti namą. Nors ir gyvena gražiame bute, bet nuosavas kiemas su terasa atrodo privalomas dalykas. Jis susiranda rangovą ir tada prasideda didžiosios statybos, kurių sklandumas tampa abejotinas. Čia veikia ir daugiau veikėjų: trinkelių klojėjas, rangovo partnerė, nenusisekęs verslininkas, apsaugos darbuotojas, valytoja… Visų gyvenimai vienaip ar kitaip susiraizgo šiame gyvenimo statybų romane.
Atrodo, pasakojama apie paprastus dalykus. Statėme ir mes savo namus, tai žinoma ir patirta (tik su rangovais labai pasisekė). Bet kiekvienas veikėjas čia atspindi tam tikrą visuomenės tipažą. Verslininkai, kurie apgaudinėja, influenceriai, kurie balansuoja ant bankroto ribos, gyvenimo koučeriai ir ta vidurinioji klasė, kuriuos taip lengva apgauti. Kasdien su tokiais prasilenkiame gatvėje, galime atpažinti savo kaimynus ar kolegas. Ir tai dar įdomiau.
Skaitydama krizenau iš kuriozinių situacijų. Daug jų buvo: ir statybose, ir apskritai. Nors ir rimų dalykų buvo, kur teko ir paliūdėti. Vis dėl to, veikėjų šaržavimas ir yra romano stiprybė. O skaitant galima ir pasijuokti iš savęs, nes tikrai atpažinsite tam tikras situacijas. Šalia humoro kabinamos ir ne tokios jaukios temos, kai kurie veikėjai turi tragizmo, kalbama apie vienišumą, supratimo stoką, savęs pametimą...
Tiesiog ploju atsistojus ir dabar jau aš visiems rekomenduosiu perskaityti, kaip man prirekomendavo.
November 30, 2025
Ar tikrai?
„Reikia pakvėpuoti grynu oru, pasidairyti vieniems į kitų paltusir batus, juolab kad šiandien, vasario 23-iąją, jau galima užuosti kažkiek ir pavasario. Gojus su Milda irgi bando užuosti. Žingsniuoja po Sapiegų parką, ragauja egzotiškų pupelių kavą ir apsimeta, kad jau ne taip ir šalta, Saulė apsimeta, kad šviečia".
„Klaidas ieškojo jaukumo ir ką tik nušoko nuo Žirmūnų tilto. Vidury šuolio persigalvojo, bet upė tai nepersigalvojo".
„Kai vaikystėj susitrupini fabrike koją, o ant septyniolikos gauni kirviu per galvą, tai supranti, kad nachui tie vaikai ir nachui tos maldininkės".
Kristaus amžiaus sulaukusiam rinkodaristui Gojui buto Vilniaus centre nebepakanka. Jis užsinori naujo tikslo – namo Viniaus pašonėje. Deja, sėkmė nusisuka – humanitaras pasisamdo aferistą, ir statybos užbuksuoja...
Apie skirtingų gyvenimų statybas pasakojančiame romane autorius įvairiais humoro atspalviais pasakoja rimtus dalykus. Apie tai, kaip „kurti" tapo „turėti". Nepasotinamą alkį „daugiau". Daiktus kaip statuso ženklą. Sutrūkinėjusius ryšius ir į vienatvę vedančias technologijas. Verslų kelius, akligatvius ir piramides. Infantilumą. Nemokėjimą džiaugtis mažais, kasdieniais dalykais. Pagaliau beprotišką norą išsiskirti, nebūti vidutinybei – net jeigu tam neturi jokio pagrindo. Juk ar išties visi esame (ir privalome) būti išskirtiniai?
Jaunius Petraitis įrodė, kad visgi gali įsijauti ir likti sužavėtas kūriniu, net kai nesimpatizuoji nė vienam jo herojui, kai negali sirgti nė už vieną. Puiku.
„Reikia pakvėpuoti grynu oru, pasidairyti vieniems į kitų paltusir batus, juolab kad šiandien, vasario 23-iąją, jau galima užuosti kažkiek ir pavasario. Gojus su Milda irgi bando užuosti. Žingsniuoja po Sapiegų parką, ragauja egzotiškų pupelių kavą ir apsimeta, kad jau ne taip ir šalta, Saulė apsimeta, kad šviečia".
„Klaidas ieškojo jaukumo ir ką tik nušoko nuo Žirmūnų tilto. Vidury šuolio persigalvojo, bet upė tai nepersigalvojo".
„Kai vaikystėj susitrupini fabrike koją, o ant septyniolikos gauni kirviu per galvą, tai supranti, kad nachui tie vaikai ir nachui tos maldininkės".
Kristaus amžiaus sulaukusiam rinkodaristui Gojui buto Vilniaus centre nebepakanka. Jis užsinori naujo tikslo – namo Viniaus pašonėje. Deja, sėkmė nusisuka – humanitaras pasisamdo aferistą, ir statybos užbuksuoja...
Apie skirtingų gyvenimų statybas pasakojančiame romane autorius įvairiais humoro atspalviais pasakoja rimtus dalykus. Apie tai, kaip „kurti" tapo „turėti". Nepasotinamą alkį „daugiau". Daiktus kaip statuso ženklą. Sutrūkinėjusius ryšius ir į vienatvę vedančias technologijas. Verslų kelius, akligatvius ir piramides. Infantilumą. Nemokėjimą džiaugtis mažais, kasdieniais dalykais. Pagaliau beprotišką norą išsiskirti, nebūti vidutinybei – net jeigu tam neturi jokio pagrindo. Juk ar išties visi esame (ir privalome) būti išskirtiniai?
Jaunius Petraitis įrodė, kad visgi gali įsijauti ir likti sužavėtas kūriniu, net kai nesimpatizuoji nė vienam jo herojui, kai negali sirgti nė už vieną. Puiku.
June 29, 2025
Gojus nusprendžia statytis namą. Galvoja, kad sugebės viską, bet realiai patikliai pasimauna ant pirmo sutikto aferiūgos. Vietoj to, kad pripažintų savo klaidas ir ieškotų sprendimo, toliau tiki Donato pasakomis ir dorai moka pinigus. Laimei knygą ne tik naivuolį, bet ir apie vieną už kitą spalvingesnius personažus.
Labai patiko originalūs ir negirdėti išsireiškimai, tokie kaip „močiučių energetika įkrautas pienas, medžių skeletai, saulė apsimetinėjanti, jog šviečia“ ir kiti. Visų neišvardysi, bet jie gana kūrybiški.
Labiausiai patiko Izabelės personažas. Norėčiau jį pavadinti neigiamu, bet realiai ji pilkesnė už cepelininį dangų lapkritį. Serganti vidutinybe ir norinti visiems įtikti. Vietoj to, kad iš tikro savimi užsiimti, visą kaltę sugeba suversti ant kitų. Labai nori būti ne tokia kaip visos, bet realiai tėra kitų žmonių atspindys. Žiūri ką daro kiti ir nori lygiai taip pat. Originalumas ir sunkus darbas? Ne, negirdėjo. Juk lengviau mokėti šarlatanams, kurie šnibždės į ausį tai, ką nori girdėti. Svarbiausia, kad tau visi plotų atsistoję ir nesvarbu už ką. Liūdna, kad aplinkui iš tikrųjų daug Izabelių.
Jeigu tu tenori to, ką sugeba ar turi kitas, niekada nebūsi originalas vertas dėmesio, Izabele.
Tie feikiniai gamtos mylėtojai irgi visai suprantamas dalykas. Į gamtą reikia eiti kasdien, kad pajustum ryšį, o ne nuvažiuoti kartą gyvenime ir baidytis kiekvieno krūmo besiilgint betoninių lizdų.
Knyga labai juokinga. Ta scena teismo salėje, kur vaidino didžiausią auką, mane prajuokino balsu. Knygoje buvo mintis, kad pravirkdyti gali kiekvienas, o prajuokinti vienetai, tad šiai knygai pavyko.
„Gerai, kad net per šitokį statybų bumą Lietuvoje netrūko specialistų – Gojus rado. MB Neblogi stogai vadovas Pranas Černiauskas, sužinojęs, kad langai jau sudėti, o stogas nepradėtas, marketingistą išvadino romantiku.
– Gulėsit lovoj ant nugaros, skaičiuosit žvaigždes, nereikės rekuperacijos.“
Labai patiko originalūs ir negirdėti išsireiškimai, tokie kaip „močiučių energetika įkrautas pienas, medžių skeletai, saulė apsimetinėjanti, jog šviečia“ ir kiti. Visų neišvardysi, bet jie gana kūrybiški.
Labiausiai patiko Izabelės personažas. Norėčiau jį pavadinti neigiamu, bet realiai ji pilkesnė už cepelininį dangų lapkritį. Serganti vidutinybe ir norinti visiems įtikti. Vietoj to, kad iš tikro savimi užsiimti, visą kaltę sugeba suversti ant kitų. Labai nori būti ne tokia kaip visos, bet realiai tėra kitų žmonių atspindys. Žiūri ką daro kiti ir nori lygiai taip pat. Originalumas ir sunkus darbas? Ne, negirdėjo. Juk lengviau mokėti šarlatanams, kurie šnibždės į ausį tai, ką nori girdėti. Svarbiausia, kad tau visi plotų atsistoję ir nesvarbu už ką. Liūdna, kad aplinkui iš tikrųjų daug Izabelių.
Jeigu tu tenori to, ką sugeba ar turi kitas, niekada nebūsi originalas vertas dėmesio, Izabele.
Tie feikiniai gamtos mylėtojai irgi visai suprantamas dalykas. Į gamtą reikia eiti kasdien, kad pajustum ryšį, o ne nuvažiuoti kartą gyvenime ir baidytis kiekvieno krūmo besiilgint betoninių lizdų.
Knyga labai juokinga. Ta scena teismo salėje, kur vaidino didžiausią auką, mane prajuokino balsu. Knygoje buvo mintis, kad pravirkdyti gali kiekvienas, o prajuokinti vienetai, tad šiai knygai pavyko.
„Gerai, kad net per šitokį statybų bumą Lietuvoje netrūko specialistų – Gojus rado. MB Neblogi stogai vadovas Pranas Černiauskas, sužinojęs, kad langai jau sudėti, o stogas nepradėtas, marketingistą išvadino romantiku.
– Gulėsit lovoj ant nugaros, skaičiuosit žvaigždes, nereikės rekuperacijos.“
January 1, 2026
Gera knyga, bet ne aštuonetui.
Daug buvo ryškių portretų, labai gyvai aprašytų, ir knygą perskaičiau greit, neskaitant šiokio tokio pasimetimo tarp eilės vardų ir jų ryšių. Bendrai buvo tikrai smagu. Bet skaitant manęs neapleido klausimas, ar autorius į veikėjus žiūri su meile, ar iš aukšto, pasišaipydamas. Taip pat užkliuvo kažkokios tarsi autofikcinės vietos, griaunančios ketvirtąją sieną, labai mane ištraukė iš knygos ir priminė, kad čia tiesiog knyga. Ir šiaip sunku būtų nusakyt siužetą, visi veikėjai visaip kamuojasi, tada išgeria 67 gradusų džindžirėlio ir viskas per paskutinius knygos puslapius išsisprendžia.
Beje, Ruslikas laimėjo mano širdį.
3.5 ⭐️
Daug buvo ryškių portretų, labai gyvai aprašytų, ir knygą perskaičiau greit, neskaitant šiokio tokio pasimetimo tarp eilės vardų ir jų ryšių. Bendrai buvo tikrai smagu. Bet skaitant manęs neapleido klausimas, ar autorius į veikėjus žiūri su meile, ar iš aukšto, pasišaipydamas. Taip pat užkliuvo kažkokios tarsi autofikcinės vietos, griaunančios ketvirtąją sieną, labai mane ištraukė iš knygos ir priminė, kad čia tiesiog knyga. Ir šiaip sunku būtų nusakyt siužetą, visi veikėjai visaip kamuojasi, tada išgeria 67 gradusų džindžirėlio ir viskas per paskutinius knygos puslapius išsisprendžia.
Beje, Ruslikas laimėjo mano širdį.
3.5 ⭐️
July 5, 2025
Parašyta geromis tikromis spalvomis. Knygoje verda skirtingų žmonių gyvenimas. O Lietuva maža - tad visi susiję 😁. Kiekvienas rasime savęs dalelytę. Gyvenimo statybų romanas yra apie mūsų lietuvišką kasdienybę. Puikiai 🌟
Užkrito:
…”Apie motiną, karštai ieškojusią savęs ir pražiopsojusią sūnų”🔥
…”Nes ką ten su laidojimu - vienkartinis pardavimas. O mes, psichoterapeutai, atėjome visiems laikams”👍
…”Vyrus galima skirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie kalba, ir tuos, kurie daro”🤭
Užkrito:
…”Apie motiną, karštai ieškojusią savęs ir pražiopsojusią sūnų”🔥
…”Nes ką ten su laidojimu - vienkartinis pardavimas. O mes, psichoterapeutai, atėjome visiems laikams”👍
…”Vyrus galima skirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie kalba, ir tuos, kurie daro”🤭
February 1, 2026
Gyvenimo statybos ir verslas nuo nulio. Knygą greit prarijau, vietomis kliuvo veikėjų gausa, bet galų gale viskas lyg ir susiriša. Ir istorija kažką turi.
October 27, 2025
Labai neblogas pirmas blynas. Užčiuoptas nūdienų Lietuvos (Vilniaus burbulo) vibe’as, išgyvenimai ir problemos. Parašyta lengvai, skaitosi greitai, vietomis netgi netikėtai juokinga. Vis tik man pritrūko personažų gylio - visi jie truputį karikatūriniai, su labai užaštrintomis stereotipinėmis tipažų savybėmis, kas daro juos labai aiškiais, bet prognozuojamais ir nuobodžiais. Vystantis veiksmui personažai visiškai nesikeičia - jie tiesiog po truputį vis labiau atsiskleidžia skaitytojui būtent taip kaip skaitytojas jau ir numanė. Man asmeniškai pasirodė, kad personažų buvo per daug ir įvairių, todėl nė vienam neužteko vietos pilnai atsiskleisti ir išsivystyti. Pabandytas padaryti personažų snapshotas laike, o ne atskleisti jų gylis ar pokyčiai laikui bėgant. Autoriaus potencialas yra, ir su nekantrumu lauksiu kitos jo knygos.
July 15, 2025
Gyvenimo statybų knyga apie gyvenimo prasmę, savo gyvenimo po saule paieškas, kai viskas nesiklosto taip, kaip nori.
Turiu kvailą (o gal ne) įsitikinimą, kad niekas nevyksta atsitiktinai ir viskas turi paaiškinimą, taip ir knygos herojai - mokėsi iš daromų klaidų.
Labiausiai surezonavo Gojaus kuriamas gyvenimas ir bendravimas su :meistriukais", nežinau, gal todėl, kad pačiai pastaruoju metu tenka ir apie pečiaus, kamino reikalus pašnekėti ir apie elektros lemputes ir laidelius.. taip žmogus ir mokaisi - gyvendamas..
Turiu kvailą (o gal ne) įsitikinimą, kad niekas nevyksta atsitiktinai ir viskas turi paaiškinimą, taip ir knygos herojai - mokėsi iš daromų klaidų.
Labiausiai surezonavo Gojaus kuriamas gyvenimas ir bendravimas su :meistriukais", nežinau, gal todėl, kad pačiai pastaruoju metu tenka ir apie pečiaus, kamino reikalus pašnekėti ir apie elektros lemputes ir laidelius.. taip žmogus ir mokaisi - gyvendamas..
March 18, 2025
Daug Lastausko, kažkiek Sarnicko, tas šiuolaikinis "kažkas tarp blog'o ir pop-romano". Nieko blogo, tiesiog ir nieko unikalaus ar savito
June 9, 2025
Garantuoju, kad nustebins ir patiks! Rasite ne tik ironijos, humoro, nuoširdumo, bet ir literatūrinės vertės.
July 30, 2025
Kai neturi erdvės gyventi, negali nieko turėti. Taip sakydavau sau, kas kelis mėnesius besikraustydama iš vieno kambario į kitą. Visi buvo nuomoti namuose, kur dušu ir virtuve dalinasi 4+ žmonės, kur be patikimo tvarkaraščio į tualetą neįeisi. Gyvendavau praktiškai iš lagamino ir didžiavausi, kad man lengva kraustytis. Bet slapčia labai norėjau turėti. Ypač namus, kur erdvė mano, kur galiu pirkti daiktus su atitinkamo aukščio kaina, nes po kelių mėnesių nereikės galvoti, kaip jais atsikratyti. Nuomininko gyvenimas yra fast fashion life. O aš norėjau to slow and mindful, kuriam jautiesi, na, kažką turintis. Įsišaknijęs. Net jei tas kažkas tėra paprasčiausia savo gyvenimo kontrolė.
Esu tame turėjimo ir statymo kelyje dabar. Vėliau nei kiti (pavydžiai žiūriu į jus, 20 something lietuviai, jau su savo namais ir sodais). Ir visai ne namo, namai labai brangūs ir sudėtingi, niekada namo nenorėjau. Tik pasirodo, tas buto remonto kelias vis tiek daug kainuoja: pinigų, laiko, minčių, energijos... Tai vietoj to, kad kažką turėčiau, kol kas dar tik daug atidaviau. Jausmas paradoksiškas. Tuoj nebeliks net plaukų, iš streso (o gal dulkių) slenkančių jau ne vieną mėnesį. Gal todėl knyga Tu Kažką Turi mane patraukė stipriai.
Kadangi daug kas jau yra ją apžvelgęs, leidžiu savo mintims būti šiek tiek padrikoms:
Man tai - pirma skaityta lietuvių šiuolaikinės literatūros knyga, kurią rekomenduočiau išversti į anglų kalbą. Mes paprastai taip stengiamės tik su eksperimentinėm knygom arba su istorijos eksportu (kas mano nuomone abiem atvejais nėra gera strategija ir bent pirmuoju yra tiesiog pinigų švaistymas). Ši knyga turi gerą šansą būti populiari ir komerciškai paklausi. Joje yra labai gerai užčiuoptas millennial kartos zeitgeistas. Toks vienos lietuviškos gyvensenos pusės koncentratas. Tema vystoma stipriai, piršto nuo pulso nenuimant, ir rezonuoja su literatūriniais trendais už Lietuvos, tačiau yra ir originali. Tarkime, Anglijoj dabar labai populiari nuomos literatūra, nes tokios yra Anglijos problemos. Mūsų problemos - statybų. Tačiau abi kryptys susikalbėtų, nes yra apie nekilnojamąjį turtą. Garantuoju, kad šita knyga auditoriją atrastų greitai. (Tik bent verčiant patarčiau pavadinimo antraštę nuimti, nes išskystina mintį).
Taip pat reikia pagirti už kalbos geranoriškumą. Paprastai knygos su tokiais gyvenimo šaržais Lietuvoj būna užgaulingos, ir dėl to neskubėjau ir jos imti į rankas. Bet čia mes nesijuokiam iš kito, kuris vaizduojamas durnas. Mus įtraukia istorijos azartas, bet mes juokiamės kartu, nes visi save pamatom kažkur siužete ir visi sau kartu atleidžiam.
Kad jau kalbame apie turėjimą, tai paminėsiu, kad ir knyga turi visko. Yra logiškai sudėliotas siužetas, yra daug veikėjų (kiekvienas kažko pažįstamo šaržas), yra geri dialogai, yra mintis. Mintis kaip jojo ant virvutės - standi, ir net kai išsiskleidžia, niekada nepabėga.
Tobulai suvesta, kaip kiekvienas veikėjas mato save ir kitus. Ir nei savęs, nei kitų nemato teisingai. Visi kaip iškreiptame veidrodyje, visi yra šarlatanai, visi vaikosi to kito, kuris "kažką turi", vis bandydami kažką iš savo situacijos išsunkti. Išskyrus trinkelistą Klaidą (beje, koks vardas, - Klaida(s)!), kuris mato, ką turi, o ne ką galėtų turėti, ir (dėl to?) serga depresija. Va tokia ta gyvenimo poezija.
Gal dėl tų panašių siekių ir vertybių veikėjai atrodo suvienodėję, susitapatinę, net vardai painiojasi vienas kito lūpose. Visi nori geriau ir bėga nuo kažkokio tvaiko. Bet išeina tik uždėti fanerą, o kvapas seka iš paskos. Net sielos vedliai, kurių turi kiekvienas (savirealizacijos kursai, šventas raštas, Nyčė, rusų išmintis, meditacija, t.t.), visai nepadeda, nes savanaudiškai pritaikoma išmintis irgi tampa išnaudojimo įrankiu. Namas ant viršelio prie Toi Toi tualeto - gera viso to iliustracija, bet užsimerkusi matau ir vorą, tykantį muselės tinkle.
Neapleidžia mintis, kad knyga sujudina kažką, kas mūsų kartai yra gili ir galimai skaudi tema. Ir dėl to mes jos dar į gylį patys nekapstom. Nekapsto ir knyga. Padaro gerą šaržą, pakiša po nosimi iškraipytą veidrodį, bet veidrodis - ne šulinys, prasmės nerasi. Kreivuose veidrodžiuose savų akių gilumos niekas neieško.
Tai viskas ir lieka taip: labai gerai, net labai labai gerai, bet gazo iki galo nenuspaudė. Nežinau, ar galima geriau, bet galima tikriau, leidžiant ir tam skausmui šiek tiek strategiškais momentais prasišviesti.
Ir visgi tai - kol kas pati geriausia LT knyga šia tema. Visiems ir prieš ją, ir po jos jau teks su Petraičiu lygintis. Nustebsiu, jei po 20 metų Tu Kažką Turi nebus privalomas skaitinys literatūrinei analizei mokykloje. Ir kaip kokiam vadovėlyje, paliko ji mane su filosofiniu klausimu: kai užsienyje kažką turi tie, kurie pastato verslus, kodėl mūsų, lietuvių, savirealizacija ir noras nebūti ubagu išsireiškia būtent savo statomais namais?
Esu tame turėjimo ir statymo kelyje dabar. Vėliau nei kiti (pavydžiai žiūriu į jus, 20 something lietuviai, jau su savo namais ir sodais). Ir visai ne namo, namai labai brangūs ir sudėtingi, niekada namo nenorėjau. Tik pasirodo, tas buto remonto kelias vis tiek daug kainuoja: pinigų, laiko, minčių, energijos... Tai vietoj to, kad kažką turėčiau, kol kas dar tik daug atidaviau. Jausmas paradoksiškas. Tuoj nebeliks net plaukų, iš streso (o gal dulkių) slenkančių jau ne vieną mėnesį. Gal todėl knyga Tu Kažką Turi mane patraukė stipriai.
Kadangi daug kas jau yra ją apžvelgęs, leidžiu savo mintims būti šiek tiek padrikoms:
Man tai - pirma skaityta lietuvių šiuolaikinės literatūros knyga, kurią rekomenduočiau išversti į anglų kalbą. Mes paprastai taip stengiamės tik su eksperimentinėm knygom arba su istorijos eksportu (kas mano nuomone abiem atvejais nėra gera strategija ir bent pirmuoju yra tiesiog pinigų švaistymas). Ši knyga turi gerą šansą būti populiari ir komerciškai paklausi. Joje yra labai gerai užčiuoptas millennial kartos zeitgeistas. Toks vienos lietuviškos gyvensenos pusės koncentratas. Tema vystoma stipriai, piršto nuo pulso nenuimant, ir rezonuoja su literatūriniais trendais už Lietuvos, tačiau yra ir originali. Tarkime, Anglijoj dabar labai populiari nuomos literatūra, nes tokios yra Anglijos problemos. Mūsų problemos - statybų. Tačiau abi kryptys susikalbėtų, nes yra apie nekilnojamąjį turtą. Garantuoju, kad šita knyga auditoriją atrastų greitai. (Tik bent verčiant patarčiau pavadinimo antraštę nuimti, nes išskystina mintį).
Taip pat reikia pagirti už kalbos geranoriškumą. Paprastai knygos su tokiais gyvenimo šaržais Lietuvoj būna užgaulingos, ir dėl to neskubėjau ir jos imti į rankas. Bet čia mes nesijuokiam iš kito, kuris vaizduojamas durnas. Mus įtraukia istorijos azartas, bet mes juokiamės kartu, nes visi save pamatom kažkur siužete ir visi sau kartu atleidžiam.
Kad jau kalbame apie turėjimą, tai paminėsiu, kad ir knyga turi visko. Yra logiškai sudėliotas siužetas, yra daug veikėjų (kiekvienas kažko pažįstamo šaržas), yra geri dialogai, yra mintis. Mintis kaip jojo ant virvutės - standi, ir net kai išsiskleidžia, niekada nepabėga.
Tobulai suvesta, kaip kiekvienas veikėjas mato save ir kitus. Ir nei savęs, nei kitų nemato teisingai. Visi kaip iškreiptame veidrodyje, visi yra šarlatanai, visi vaikosi to kito, kuris "kažką turi", vis bandydami kažką iš savo situacijos išsunkti. Išskyrus trinkelistą Klaidą (beje, koks vardas, - Klaida(s)!), kuris mato, ką turi, o ne ką galėtų turėti, ir (dėl to?) serga depresija. Va tokia ta gyvenimo poezija.
Gal dėl tų panašių siekių ir vertybių veikėjai atrodo suvienodėję, susitapatinę, net vardai painiojasi vienas kito lūpose. Visi nori geriau ir bėga nuo kažkokio tvaiko. Bet išeina tik uždėti fanerą, o kvapas seka iš paskos. Net sielos vedliai, kurių turi kiekvienas (savirealizacijos kursai, šventas raštas, Nyčė, rusų išmintis, meditacija, t.t.), visai nepadeda, nes savanaudiškai pritaikoma išmintis irgi tampa išnaudojimo įrankiu. Namas ant viršelio prie Toi Toi tualeto - gera viso to iliustracija, bet užsimerkusi matau ir vorą, tykantį muselės tinkle.
Neapleidžia mintis, kad knyga sujudina kažką, kas mūsų kartai yra gili ir galimai skaudi tema. Ir dėl to mes jos dar į gylį patys nekapstom. Nekapsto ir knyga. Padaro gerą šaržą, pakiša po nosimi iškraipytą veidrodį, bet veidrodis - ne šulinys, prasmės nerasi. Kreivuose veidrodžiuose savų akių gilumos niekas neieško.
Tai viskas ir lieka taip: labai gerai, net labai labai gerai, bet gazo iki galo nenuspaudė. Nežinau, ar galima geriau, bet galima tikriau, leidžiant ir tam skausmui šiek tiek strategiškais momentais prasišviesti.
Ir visgi tai - kol kas pati geriausia LT knyga šia tema. Visiems ir prieš ją, ir po jos jau teks su Petraičiu lygintis. Nustebsiu, jei po 20 metų Tu Kažką Turi nebus privalomas skaitinys literatūrinei analizei mokykloje. Ir kaip kokiam vadovėlyje, paliko ji mane su filosofiniu klausimu: kai užsienyje kažką turi tie, kurie pastato verslus, kodėl mūsų, lietuvių, savirealizacija ir noras nebūti ubagu išsireiškia būtent savo statomais namais?
February 2, 2026
Nuo ko čia pradėjus? 😂
1. Užbūrė knygos vizualas. Tiek viršelis, spalvos, pavadinimas. + debiutinis autoriaus darbas (!) nuoširdžiai sveikinu! 👏
2. Knygos vidus. Reikėjo laiko, kad įsivažiuočiau į nuotaiką, Pietinia kronikų šiaulietišką vaibelį, nors veiksmas visas vyksta Lietuvos sostinėje. Ir žinot ką skaitant dar priminė? Gyveno kartą Uvė autoriaus humorą, panašius personažų identitetus bei jų painius, kartais kvailokus, gyvenimo vingius.
Visumoj, gera, lengva istorija, apie kiekvieno lietuvio tipažą statant tiek gyvenimą, tiek karjerą, tiek būstą.
1. Užbūrė knygos vizualas. Tiek viršelis, spalvos, pavadinimas. + debiutinis autoriaus darbas (!) nuoširdžiai sveikinu! 👏
2. Knygos vidus. Reikėjo laiko, kad įsivažiuočiau į nuotaiką, Pietinia kronikų šiaulietišką vaibelį, nors veiksmas visas vyksta Lietuvos sostinėje. Ir žinot ką skaitant dar priminė? Gyveno kartą Uvė autoriaus humorą, panašius personažų identitetus bei jų painius, kartais kvailokus, gyvenimo vingius.
Visumoj, gera, lengva istorija, apie kiekvieno lietuvio tipažą statant tiek gyvenimą, tiek karjerą, tiek būstą.
June 24, 2025
Humoras, ironija, lengvai ir įtaigiai tekantis tekstas, aprašyti esminiai šiuolaikinio žmogaus pasirinkimai ir sprendimai - labai patiko ir norėčiau dar perskaityti kažką panašaus į tai!
July 26, 2025
Lastauskas - tiems, kurie skaito
January 27, 2026
Įtraukianti, įdomi knyga. Daug veikėjų, kurie kaip ir kažkuo tarpusavy susiję, bet tuo pačiu kuriantys savo unikalius gyvenimus, besidėliojančius į gražią, nepakartojamą mozaiką. Mane labiausiai ir sužavėjo herojų spektras ir jų gyvenimų savitumas. Pagavau save galvojančią- o kuris yra mano mylimiausias? Kuris - labiausiai antipatiškas? Kurį suprantu labiausiai? Apie kurį galvoju, kad taip tikrai nebūna? Vienintelis dalykas, kuris iš pradžių kėlė sumaištį - kalba, iš literatūrinės pereinantį į slengą ir atgal be man suprantamų dėsnių, bet ilgainiui ir tai visai skaniai "susivalgė".
Jei reikėtų vienu žodžiu pasakyti, apie ką ši knyga, sakyčiau - apie unikalumą.
Jei reikėtų vienu žodžiu pasakyti, apie ką ši knyga, sakyčiau - apie unikalumą.
November 25, 2025
Nemeluosiu, labai atsargiai ėmiausi šios knygos, nes buvau jau girdėjus tikrai nemažai puikių atsiliepimų, kurie dažniausiai sukėlę didelį lūkestį labai lengvai nuleidžia žemyn...deja deja, vienintelio ko gailėjausi skaitydama šį kūrinį, tai kad nepaėmiau į rankas knygos anksčiau! nors pagrindinis herojus 30 something vyrukas, bet tiek jo mintyse bei peolgiuose, tiek kitų veikėjų veiksmuose, pokalbiuose atpažinau kažką tokio pažįstamo, kažką kas nuolat vyksta aplink mus ar mūsų gyvenimuose. Be to, seniai jau buvo, kad skaitydama garsiai susijuokčiau :) ačiū Jauniau, už tokias puikias emocijas bei laiką su knyga! jau turiu n+k pažįstamų sąrašą, kam rekomenduosiu ;)
January 11, 2026
Iš pradžių skaitydama Petraitį biški purkštavau ir galvojau, kad čia kaip Lastauskas ar Sauka, tik be dvasios. Bet paskui jau ir man pramušė. Nebuvo labai juokinga, nors skaitydama supratau, kad čia satyra, bet kaip debiutas tikrai patiko. Perskaičiusi pradėjau galvoti, kad gal ne tik šie trys ironiškieji romanai (Tu kažką turi, Tiems, kurie neskaito, Kambarys) yra šiuolaikinio gyvenimo satyros, bet ir, pavyzdžiui, Rožėno Katastrofa arba Gailiaus Augustė Gilytė? Gali būti; vis dėlto tipažų satyrą perskaityti lengviau nei idėjų arba meta- užsuktus sumanymus. Pas Petraitį nieko labai užsukto nėra, tiesą sakant, tikėjausi, kad bus daugiau apie tikras statybas, gal net kokių įdomybių... Bet, priešingai, buvo apie tokius žmones kaip aš, kur nori "kažko apie statybas" ir griebia kas pasitaiko, o gauna.. nebūtinai tą :D
Man labai patiko Povilo apžvalga, su viskuo joje sutikau, tik jam knygoje išryškėjo konstruktyvusis - net ir tiesiogiai, statymo (che che) - motyvas, o man pirmoj eilėj vis tiek visą laiką buvo faktas, kad šitame pasakojime visi su visais susiję ir visi visus apipisinėja: marketingistą Gojų apipisinėja wannabe Ostapas Benderis - Donatas, prižadėjęs super premium namą ir paėmęs už jį ar tik ne 3 avansus be rezultatų, tačiau ir Gojus savotiškai apipisinėja klientę Aušrą, sukūrusią dirbtinę vaginą ir norinčią įvesti ją į rinką ne kaip sekso reikmenį, dar negana to su reklamom pačiu nepatogiausiu momentu, o kaip kažkokį emancipacinį laimėjimą, savo ruožtu Aušra apsimetinėja, kad turi antrą vardą ir šustrą skandinavišką pavardę, jos vyras advokatas apipisinėja teisinę sistemą, nes jo klientas, kurį beveik išsuka nuo bausmės, yra apsimetėlis statybininkas Donatas, Donato partnerė apsimetinėja (ir prieš save), kad yra ne šiaip administratorė, o gili asmenybė būsimoji business owner, tą atrasti jai padeda terapistas, stumiantis laiką ir mąstantis apie kašę, ir savęs pažinimo kursus stumdantis Anatolijus Dži su rusišku akcentu, kuris savo ruožtu apipisinėja su savimi susipažįstančias klientes ir tenori jų el. parduotuvėse stumdyti savo neaiškios kilmės ir sudėties kolageno papildus. Gal ir dėsninga, kad bene vienintelis ryškesnis veikėjas, nebandantis nieko apipisinėti, galiausiai miršta.
Skaitydama niekaip negalėjau suprasti, ar toks visuotinis apipisinėjimas - kritinė kategorija, o gal Petraitis veikiau pasičiupo "šešių stygų" teoriją ir parodė, kaip mes visi esame vienas su kitu susiję per tą fantazijų ir oro pilių statymą? Truputį primena tą Byvio ir Tešlagalvio seriją, kur jie vienas kitam pardavinėjo saldainius už tą pačią 1 dolerio monetą, kol galiausiai nė vienas saldainių nebeturėjo, o moneta liko viena. Romane visą ekonomiką taip pat užsuka viena moneta, tik veikiau ne nuscamminti pinigai, o kažkokia tapatybės, išbaigtumo iliuzija - visi ją pardavinėja ir perdavinėja vieni kitiems ir taip palaiko gyvenimo ratą. Taip subanalinus atrodo gana plakatinis, tezinis kapitalizmo kritikos romanas, ir šioje schemoje gal net nelaimingas trinkelių klojėjas randa vietą - mirtis yra jo tapatybės dalis ir savotiškai jį išpildo, išbaigia, būtent mirties vaizdiniai persekioja jį, pasislėpę po filmų nuorodom ir negyvenamos salos / Robinzono fantazija.
Ar knygoje iš to juokiamasi, ar tiesiog tai vaizduojama? Petraitis tikrai nėra toks meta- kaip Lastauskas ar Sauka, gal nėra ir ironiškas; pagrindinis nemenkos ironijos knygoje taikinys, atrodo, yra kalba - skirtingi žargonai, akcentai, tarsi prilimpantys prie personažų ir jų vaidmenų, skirtingi žodynai. Visa kita man pasirodė tiesiog kaip knygos - o ir turbūt mūsų? - šiuolaikybės dalykas, tad gal ir mano paminėtas "apipisinėjimas" yra tik mano pačios senovinės paniatkės daugybei šiuolaikinių profesijų ir tiesiog mainų nusakyti, kurie šiaip jau romano personažų suvokiami kaip natūrali kasdienė veikla (gal tik su Donato išimtimi, kuris kone vienintelis vagia sąmoningai, bet sykiu vienintelis ir rodomas kaip turintis "tikrą" darbą, dedantis "tikras" pastangas). Jei vis dėlto romanas turėtų būti ironiškas, galbūt tą vertėjo labiau paryškinti. Bet kuriuo atveju jis man pasirodė daug šiuolaikiškesnis už, pvz, Kavaliauskaitės Jausmus, kurie perkelia amžinąją problematiką į šiandienos kontekstą - ten tapatybės ieškoma kaip šaknų arba kaip išskirties, unikalumo. Pas Petraitį tapatybė yra tiesiog mainų objektas, sumestas pagal situaciją. Tą anekdotiškai rodo kad ir Izabelės planai, kaip tapti ta verslo savininke:
Kaip Izabelės galvoje nėra "teisingos" rašybos, tik variantai, taip nėra ir "teisingo" gyvenimo kelio, kokio nors "pašaukimo" - tik variantai. Šitą knygą skaitydama supratau, kad mano kartoj vis dėlto dar yra daug "teisingų" dalykų; gal būtent iš panašių sankirtų ir randasi visokie teisuoliškumai ir atitinkamos neurozės (įvairių kartų atstovams ir atstovėms, žinoma).
O šitos vietos tiesiog pralinksmino - buvo linksma (ir adekvatu), kad dvasinės praktikos romane turi rusišką akcentą ir pilstuko kvapelį. Prisiminiau, kaip viena draugė sakė, kad tokia jau mūsų regiono specifika, kad ir tam tikros psichologijos kryptys, ir daržininkystės reikalai ateina iš ru, kaip alternatyvios tikrovės. (Norėtųsi sulaukt laiko, kai tai bus tiesiog juokinga, nesusieta su geopolitiniu nerimu, o gal nebus?....)
Man labai patiko Povilo apžvalga, su viskuo joje sutikau, tik jam knygoje išryškėjo konstruktyvusis - net ir tiesiogiai, statymo (che che) - motyvas, o man pirmoj eilėj vis tiek visą laiką buvo faktas, kad šitame pasakojime visi su visais susiję ir visi visus apipisinėja: marketingistą Gojų apipisinėja wannabe Ostapas Benderis - Donatas, prižadėjęs super premium namą ir paėmęs už jį ar tik ne 3 avansus be rezultatų, tačiau ir Gojus savotiškai apipisinėja klientę Aušrą, sukūrusią dirbtinę vaginą ir norinčią įvesti ją į rinką ne kaip sekso reikmenį, dar negana to su reklamom pačiu nepatogiausiu momentu, o kaip kažkokį emancipacinį laimėjimą, savo ruožtu Aušra apsimetinėja, kad turi antrą vardą ir šustrą skandinavišką pavardę, jos vyras advokatas apipisinėja teisinę sistemą, nes jo klientas, kurį beveik išsuka nuo bausmės, yra apsimetėlis statybininkas Donatas, Donato partnerė apsimetinėja (ir prieš save), kad yra ne šiaip administratorė, o gili asmenybė būsimoji business owner, tą atrasti jai padeda terapistas, stumiantis laiką ir mąstantis apie kašę, ir savęs pažinimo kursus stumdantis Anatolijus Dži su rusišku akcentu, kuris savo ruožtu apipisinėja su savimi susipažįstančias klientes ir tenori jų el. parduotuvėse stumdyti savo neaiškios kilmės ir sudėties kolageno papildus. Gal ir dėsninga, kad bene vienintelis ryškesnis veikėjas, nebandantis nieko apipisinėti, galiausiai miršta.
Skaitydama niekaip negalėjau suprasti, ar toks visuotinis apipisinėjimas - kritinė kategorija, o gal Petraitis veikiau pasičiupo "šešių stygų" teoriją ir parodė, kaip mes visi esame vienas su kitu susiję per tą fantazijų ir oro pilių statymą? Truputį primena tą Byvio ir Tešlagalvio seriją, kur jie vienas kitam pardavinėjo saldainius už tą pačią 1 dolerio monetą, kol galiausiai nė vienas saldainių nebeturėjo, o moneta liko viena. Romane visą ekonomiką taip pat užsuka viena moneta, tik veikiau ne nuscamminti pinigai, o kažkokia tapatybės, išbaigtumo iliuzija - visi ją pardavinėja ir perdavinėja vieni kitiems ir taip palaiko gyvenimo ratą. Taip subanalinus atrodo gana plakatinis, tezinis kapitalizmo kritikos romanas, ir šioje schemoje gal net nelaimingas trinkelių klojėjas randa vietą - mirtis yra jo tapatybės dalis ir savotiškai jį išpildo, išbaigia, būtent mirties vaizdiniai persekioja jį, pasislėpę po filmų nuorodom ir negyvenamos salos / Robinzono fantazija.
Ar knygoje iš to juokiamasi, ar tiesiog tai vaizduojama? Petraitis tikrai nėra toks meta- kaip Lastauskas ar Sauka, gal nėra ir ironiškas; pagrindinis nemenkos ironijos knygoje taikinys, atrodo, yra kalba - skirtingi žargonai, akcentai, tarsi prilimpantys prie personažų ir jų vaidmenų, skirtingi žodynai. Visa kita man pasirodė tiesiog kaip knygos - o ir turbūt mūsų? - šiuolaikybės dalykas, tad gal ir mano paminėtas "apipisinėjimas" yra tik mano pačios senovinės paniatkės daugybei šiuolaikinių profesijų ir tiesiog mainų nusakyti, kurie šiaip jau romano personažų suvokiami kaip natūrali kasdienė veikla (gal tik su Donato išimtimi, kuris kone vienintelis vagia sąmoningai, bet sykiu vienintelis ir rodomas kaip turintis "tikrą" darbą, dedantis "tikras" pastangas). Jei vis dėlto romanas turėtų būti ironiškas, galbūt tą vertėjo labiau paryškinti. Bet kuriuo atveju jis man pasirodė daug šiuolaikiškesnis už, pvz, Kavaliauskaitės Jausmus, kurie perkelia amžinąją problematiką į šiandienos kontekstą - ten tapatybės ieškoma kaip šaknų arba kaip išskirties, unikalumo. Pas Petraitį tapatybė yra tiesiog mainų objektas, sumestas pagal situaciją. Tą anekdotiškai rodo kad ir Izabelės planai, kaip tapti ta verslo savininke:
Šioje planų mozaikoje neišspręstas tik vienas klausimas - kaip pavadinti tą savo ešopą? Kaip? Kalogenai.lt ir kolagenai.lt jau turbūt užimti. (p. 181)
Kaip Izabelės galvoje nėra "teisingos" rašybos, tik variantai, taip nėra ir "teisingo" gyvenimo kelio, kokio nors "pašaukimo" - tik variantai. Šitą knygą skaitydama supratau, kad mano kartoj vis dėlto dar yra daug "teisingų" dalykų; gal būtent iš panašių sankirtų ir randasi visokie teisuoliškumai ir atitinkamos neurozės (įvairių kartų atstovams ir atstovėms, žinoma).
O šitos vietos tiesiog pralinksmino - buvo linksma (ir adekvatu), kad dvasinės praktikos romane turi rusišką akcentą ir pilstuko kvapelį. Prisiminiau, kaip viena draugė sakė, kad tokia jau mūsų regiono specifika, kad ir tam tikros psichologijos kryptys, ir daržininkystės reikalai ateina iš ru, kaip alternatyvios tikrovės. (Norėtųsi sulaukt laiko, kai tai bus tiesiog juokinga, nesusieta su geopolitiniu nerimu, o gal nebus?....)
Jaunystėje Motiejaus Morvydo nebūtum privertęs žengti per duris, bet su laiku tas pastatas su kryžiumi jam pradeda patikti. Visi tie skliautai, arkos ir tak dali. Ir dar daug kančios paveikslų, primenančių jam apie jį patį. (p. 146)
Savirelizacija yra toks dalykas, kada nereikia daužyt galvą į sieną. Nipadės daužymas, kol nėra pašaukima, ypač moterims. Jums reikia atrasti sricį, kur viskas sekasi savaime. Moteris turi pati būti magnetas - ne kažkur eiti ar ten siekti, o traukti visus į save, ir dalykai tada pradeda materileazuotis. O kad būtų magnetyzmas, jums reikia rūpintis savimi. Aš būsiu atviras, kalagenas nuo 25 metų yra būtinas. Mano partnerė paskui atsiųs nuorodą, kad galėtute nusipyrkti tikrai gera ir nereikėtų mokėti visai šitai masinei mėdijai ir korporacijoms už nodus. [...]
Sveika micyba? Viskas taip, bet neperlinkim lazdos. Mane mažą maitino pieniškom dešrelėm, tom sovietinėm. Ir matot, kas gavasi? Ar panašus į sergantį, neturintį jėgų? Čia dėl to, kad svarbus ne tik fyzinis, bet ir dvasinis maistas. Kai dvasia pavalgiusi, kai sėla šoka, kūnas susitvarko ir su dešrelėm, ir su bet kokiu maistu. O kai viduje tūščia, ir geriausias salotas jos neužpildys, jausitės kaip daržovės. Kas mintyse, tas ir kūne. Šitą atsiminkite. [...]
Bet grįžkime prie magnetyzmo. Ko reikia, kad trauktumėte teisingus žmones, teisingas situacijas ir pinigus? Reikia perprasti visatas traukos dėsnį. Jūs gal girdėjote iš finansistų patarimus: va, taupykit pinigus, nipirkite brangių daiktų, nipirkite brangios kavos ir panašiai. Čia yra didžiausias traukos dėsnia pažeidimas. Nes jie tik ir nori, kad jūs liktumėte ten, kur esate dabar, ir nekiltumėt su manim aukštyn. Koks jūsų magnetyzmas, jei geriate buhalterinę kavą, plikydamos kaip kokia pensinė valytoja? Ir kai perkate prastą drabužį - ką jūs tuo pasakote apie save? Kad aš pasidodu. PASIDODU. Kad aš nedalyvauju Žaidimią, visatos energijos MAINOSIĄ. Ar tokio norite gyvenimo? Jūsų pasirinkimas, bet tai nėra kelias Nesustabdomoms. Traukos dėsnis aiškiai skelbia - aukis geriausius batus, negailėk naujam tilefonui, jei kažką perki, visada pirk geriausią. Nes geriausi dalykai traukia geriausias situacijas ir geriausius vyrus. Va jums magnetyzmas. Viskas labai paprasta. Ta, kuri turi daug, gaus dar daugiau. O ta, kuri neturi, bus palikta ant ledo. Čia ne tik aš sugalvojau. Krystus taip moko, jūs suprantat? (p. 177-178)
Displaying 1 - 30 of 77 reviews