What do you think?
Rate this book
Tu kažką turi
Rinkodaristas Gojus ryžtasi statytis namą. Tačiau jo planus jaukia netikėtos aplinkybės: tampa aišku, kad statybos bus neeilinės ir reikalaujančios aukų.
Visi, kam per trisdešimt, gyvenime jau yra ką nors statę: vieni namą, kiti karjerą, treti santykius; dažniausiai – nuo pat pamatų.
Debiutinis Jauniaus Petraičio romanas Tu kažką turi pašiepia tragikomišką šių dienų realybę ir kviečia ieškoti atsakymų į nuolat kylančius egzistencinius klausimus. Kaip teisingai pasistatyti gyvenimą? Kaip jį statyti vyrams, o kaip moterims? Kaip statybų dulkėse nepamesti to, kas iš tiesų svarbiausia?
Visi, kam per trisdešimt, gyvenime jau yra ką nors statę: vieni namą, kiti karjerą, treti santykius; dažniausiai – nuo pat pamatų.
Debiutinis Jauniaus Petraičio romanas Tu kažką turi pašiepia tragikomišką šių dienų realybę ir kviečia ieškoti atsakymų į nuolat kylančius egzistencinius klausimus. Kaip teisingai pasistatyti gyvenimą? Kaip jį statyti vyrams, o kaip moterims? Kaip statybų dulkėse nepamesti to, kas iš tiesų svarbiausia?
264 pages, Hardcover
First published February 26, 2025
About the author
Jaunius Petraitis
3 books15 followersJaunius Petraitis studijavo politiką ir tarptautinius santykius Vilniuje ir Bolonijoje. Į lietuvių kalbą išvertė H. J. Morgenthau klasikinį veikalą "Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos" (2011), taip pat dirbo LR Užsienio reikalų ministro patarėju. Su partneriu įkūrė prekės ženklų pozicionavimo butiką Black Florence. Pirmąjį kūrybinį eksperimentą Jaunius atliko dar mokykloje: tikrais faktais paremta jo apysaka apie nepilnamečio šiukšlininko darbą Londone buvo išspausdinta Kauno jaunųjų prozininkų almanache (Tesco, 2005).
2025 m. išleistame debiutiniame romane "Tu kažką turi" autorius autoironiškai tyrinėja gyvenimo prasmės, savirealizacijos ir santykių temas. Knyga buvo nominuota 15min metų knygos rinkimuose ir surinko daugiausiai skaitytojų balsų. „Tunelinis mąstymas“ (2026) - tai antrasis Jauniaus romanas apie šiuolaikinę Lietuvą ir įspūdingą jos piliečių gebėjimą užsiaklinti. Juokingai nepatogi istorija kviečia pasižvalgyti po svetimus tunelius, o galbūt ir atpažinti savąjį.
2025 m. išleistame debiutiniame romane "Tu kažką turi" autorius autoironiškai tyrinėja gyvenimo prasmės, savirealizacijos ir santykių temas. Knyga buvo nominuota 15min metų knygos rinkimuose ir surinko daugiausiai skaitytojų balsų. „Tunelinis mąstymas“ (2026) - tai antrasis Jauniaus romanas apie šiuolaikinę Lietuvą ir įspūdingą jos piliečių gebėjimą užsiaklinti. Juokingai nepatogi istorija kviečia pasižvalgyti po svetimus tunelius, o galbūt ir atpažinti savąjį.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 99 reviews
February 17, 2026
„Tu kažką turi“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kandus, net šiek tiek žiaurus juokas iš mūsų laikų. Iš to amžino „statom, kuriam, turim, rodome“. Bet kuo toliau, tuo labiau supranti – čia ne šaipymasis. Čia labai taiklus, labai pažįstamas dūris į tą vietą, kur skauda, bet apie kurią dažniausiai tylim.
Viskas prasideda nuo Gojus nusprendžia statyti namą. Nes taip reikia. Nes visi stato. Nes terasa su griliu ir kiemas – lyg įrodymas, kad gyvenimas pavyko. Ir tada prasideda statybos.
Su rangovais, pažadais, partnerėm, influencerėm, „verslininkais“, koučeriais ir visais, kurie kažką kažkam parduoda. Idėją. Produktą. Tapatybę. Save.
Šita knyga labai apie mūsų kartą. Apie norą nebūti vidutinybe. Apie alkį turėti daugiau. Apie tai, kaip „kurti“ tyliai pavirto į „turėti“. Ir kaip visi mes kažkiek apsimetam – dėl statuso, dėl saugumo, dėl baimės likti niekuo.
Skaičiau ir krizenau. Nes situacijos pažįstamos iki skausmo. Bet tarp juoko vis išlįsdavo kažkas nepatogaus. Vienišumas. Savęs pametimas. Tas jausmas, kad visi aplink „kažką turi“, o tu dar tik bandai suprasti – ką turi iš tikrųjų.
Man ši knyga suveikė ne kaip literatūros demonstracija, o kaip pokalbis. Toks, kur sėdi virtuvėj trečią nakties ir kažkas pagaliau garsiai pasako tai, ką tu galvojai, bet nedrįsai suformuluoti.
Ir žinokit… žiūrėti truputį nejauku. Bet verta.
Ir čia tas momentas, kai nori pasakyti: „Blemba Klaidai… einam parūkyt !“
June 28, 2025
Ši knyga turi tai, su kuo galėtų susitapatinti, ar rasti atpažįstamų sąlyčio taškų kiekvienas statęs namus. Ar gyvenimą. Kiekvienas, kuriam viskas nesiklosto sklandžiai, kad ir kokie geri užmojai būtų. Ir humanitarai, visi humanitarai, ypač prisilietę prie bet kokių statybų.
O aš papuoliau čia ne tik į daugelį vardintų kategorijų. Su šeima ir Toyota Corolla automobilį vis dar turim. Ir savo krypčiai iš Vilniaus ir gyvenimo (pasak knygos) "antrai pusei" Pasvalį pasirinkom. O skaitant uošviams kaip tik trinkeles kieme dėjo. 😀 Gal pasisekė tik tai, kad šeimoje turime vieną (ne mane) baigusį statybos inžineriją - kai kurių kliurkų sugebėjom išvengt. Toli gražu ne visų. 😅
Man asmeniškai vietomis buvo sunku atsekt veikėjus, bet čia mano problemos, kuo jų mažiau tuo geriau įsijaučiu, maišausi varduose. 😃
O daugiau tai čia radau daug stačiokiško humoro, kuris man visad prie širdies. Ir puikiai išskleistų temų ir situacijų! Humanitarai statantys namus. Varnos, kurioms ant visko kar. Alkoholizmas iš gerumo. Trinkelisto bandymai ištrinkeliuoti Neries dugną. Bandymas išsigydyt vidutiniškumą psichologo kabinete. Žmonės, kažką turintys ir žinantys savo genealias (arba ne) paslaptis. Iš meilės pyzdinami toi toijai. Acto kvapas, prasigraužiantis į sąžinę arba ne. Kova už būvį sąlygose į kurias esi patekęs, arba pats save pastatei. Kantrybės paribių išbraidymas ir naivumo, bei pasitikėjimo kitais išbandymas, kai ir meditacijos sandėliukuose nebesugeba nuraminti. Sukąsti dantys laukiant geresnių laikų. Visų aiškinimai, kaip tuos namus statyti. Ir kiekvieno naujo statybininko kitų darbo brokų taisymas. Atrodo kuris negalėtume pasakyti bent kažkurioje situacijoje - been there, done that? Aš tai galiu.
Man tai ir pašiepiantis, ir skaudžią realybę atspindintis, ir tam tikra prasme giliai neriantis (jei noris) romanas apie šių dienų žmones. Skerspjūviu kertantis ne vieną socialinį burbulą ir kiekvienam randantis pašiepimų, bet ir tam tikros atjautos.
Finalinės mersedeso ir laiptelių scenos mane ištaškė. Labai geri paskutiniai potepiai, fantasmagorijos ir tam tikro, net jei iškreipto, teisybės atstatymo kuriam nors iš veikėjų. 😅
Nūdienos aktualijos, jautrumas, humoras.🫶
O aš papuoliau čia ne tik į daugelį vardintų kategorijų. Su šeima ir Toyota Corolla automobilį vis dar turim. Ir savo krypčiai iš Vilniaus ir gyvenimo (pasak knygos) "antrai pusei" Pasvalį pasirinkom. O skaitant uošviams kaip tik trinkeles kieme dėjo. 😀 Gal pasisekė tik tai, kad šeimoje turime vieną (ne mane) baigusį statybos inžineriją - kai kurių kliurkų sugebėjom išvengt. Toli gražu ne visų. 😅
Man asmeniškai vietomis buvo sunku atsekt veikėjus, bet čia mano problemos, kuo jų mažiau tuo geriau įsijaučiu, maišausi varduose. 😃
O daugiau tai čia radau daug stačiokiško humoro, kuris man visad prie širdies. Ir puikiai išskleistų temų ir situacijų! Humanitarai statantys namus. Varnos, kurioms ant visko kar. Alkoholizmas iš gerumo. Trinkelisto bandymai ištrinkeliuoti Neries dugną. Bandymas išsigydyt vidutiniškumą psichologo kabinete. Žmonės, kažką turintys ir žinantys savo genealias (arba ne) paslaptis. Iš meilės pyzdinami toi toijai. Acto kvapas, prasigraužiantis į sąžinę arba ne. Kova už būvį sąlygose į kurias esi patekęs, arba pats save pastatei. Kantrybės paribių išbraidymas ir naivumo, bei pasitikėjimo kitais išbandymas, kai ir meditacijos sandėliukuose nebesugeba nuraminti. Sukąsti dantys laukiant geresnių laikų. Visų aiškinimai, kaip tuos namus statyti. Ir kiekvieno naujo statybininko kitų darbo brokų taisymas. Atrodo kuris negalėtume pasakyti bent kažkurioje situacijoje - been there, done that? Aš tai galiu.
Man tai ir pašiepiantis, ir skaudžią realybę atspindintis, ir tam tikra prasme giliai neriantis (jei noris) romanas apie šių dienų žmones. Skerspjūviu kertantis ne vieną socialinį burbulą ir kiekvienam randantis pašiepimų, bet ir tam tikros atjautos.
Finalinės mersedeso ir laiptelių scenos mane ištaškė. Labai geri paskutiniai potepiai, fantasmagorijos ir tam tikro, net jei iškreipto, teisybės atstatymo kuriam nors iš veikėjų. 😅
Nūdienos aktualijos, jautrumas, humoras.🫶
March 16, 2026
Nepaisant to, ką rašo anotacijoje - mažai čia apie statybas. Užtat daug satyros, tam tikrų soc. grupių ir tipažų šaržavimo ir netgi vienas kitas tikrai visai neblogas komedijinis plot twistas. Tikėjausi gal kiek kitokios knygos, bet blogai nebuvo, nors prasidėjo labai sunkiai ir vienu metu net buvo truputį "ką aš čia dabar skaitau" jausmo. Bet po to viskas gan greit įsisiūbavo, pasidarė funny, na ir tada iki finišo keliauti jau nebebuvo sunku. Apvalinu į viršų link 4*.
October 4, 2026
Man atrodo, kad romanas yra apie tai, kaip sunku šiuolaikiniam žmogui užpildyti egzistencinę tuštumą. Ją, nepriklausomai nuo socialinio statuso, kiekvienas bando užpildyti savaip: vieni pradeda statyti namą, nenutuokdami, kas jų laukia. Kiti serga už kelias komandas ir neturi laiko nemalonioms mintims. Kiti išvengia akistatos su savimi, įsisukdami į begalinį apgaulių ir nusikaltimų ratą, ir jau nebegali sustoti. Kai kurie nori tikėti, kad laimė – piniguose, bet paskui meta viską ir pabėga į kaimą. Kitiems bandymas save realizuoti – būdas nematyti savosios vidutinybės. Kai kurie tiesiog vis grįžta į seną tėvo garažą, į vienintelį vakarą, kai atrodė, kad gyvenimas gali būti kitoks – ne pilkas ir beviltiškas.
Kiek žmonių – tiek scenarijų, ir visi ieško laimės savaip.
Be to, romanas yra labai taikli socialinė satyra – atpažįstami tipažai ir reiškiniai. J. Petraitis parodė, kad puikiai išmano skirtingų socialinių grupių vertybes ir kalbos ypatumus.
Turint omenyje, kad tai autoriaus debiutinis romanas, galima drąsiai teigti – jis kažką turi!
Kiek žmonių – tiek scenarijų, ir visi ieško laimės savaip.
Be to, romanas yra labai taikli socialinė satyra – atpažįstami tipažai ir reiškiniai. J. Petraitis parodė, kad puikiai išmano skirtingų socialinių grupių vertybes ir kalbos ypatumus.
Turint omenyje, kad tai autoriaus debiutinis romanas, galima drąsiai teigti – jis kažką turi!
October 31, 2025
Imdama į rankas šį romaną, nežinojau nei ko tikėtis, nei ar mano skonio bus. Tad neturėjau ir jokių lūkesčių tik smalsumą, kuris ir paskatino perskaityti.
O šis romanas man labai patiko! Tai tikrai buvo begalo malonus ir netikėtas skaitinys nors pradžioje man atrodė tiek visko daug ir gana keista knyga, bet turėjo tokį savotišką cinkelį, dėl kurio verčiau puslapį po puslapio ir labai greit buvau įtraukta į istoriją. Man knygoje patiko viskas: tiek veikėjų kitoniškumas, jų mąstymas ir poelgiai, kurių teisingumu ir morale galima abejoti ir svarstyti. Taip pat patiko, kad knyga parašyta laisvai, be jokios cenzūros ir viskas puikiai tiko ir patiko👌 Kai kurios situacijos, atskleistos kūrinyje labai surezonavo ir kėlė šypseną, juoką - per visą knygą turėjau begalę daug gerų emocijų ir ačiū autoriui labai už tai!🥰
Kitokia, tačiau su labai įdomia mintimi apie šiuolaikinius žmones ir gyvenimo statybas. Labai labai rekomenduoju išbandyti šį @jauniuspetraitis romaną! Man tai tikrai buvo mėnesio atradimas ir labai lauksiu naujos autoriaus knygos!🥰👌
O šis romanas man labai patiko! Tai tikrai buvo begalo malonus ir netikėtas skaitinys nors pradžioje man atrodė tiek visko daug ir gana keista knyga, bet turėjo tokį savotišką cinkelį, dėl kurio verčiau puslapį po puslapio ir labai greit buvau įtraukta į istoriją. Man knygoje patiko viskas: tiek veikėjų kitoniškumas, jų mąstymas ir poelgiai, kurių teisingumu ir morale galima abejoti ir svarstyti. Taip pat patiko, kad knyga parašyta laisvai, be jokios cenzūros ir viskas puikiai tiko ir patiko👌 Kai kurios situacijos, atskleistos kūrinyje labai surezonavo ir kėlė šypseną, juoką - per visą knygą turėjau begalę daug gerų emocijų ir ačiū autoriui labai už tai!🥰
Kitokia, tačiau su labai įdomia mintimi apie šiuolaikinius žmones ir gyvenimo statybas. Labai labai rekomenduoju išbandyti šį @jauniuspetraitis romaną! Man tai tikrai buvo mėnesio atradimas ir labai lauksiu naujos autoriaus knygos!🥰👌
September 6, 2025
"Ar žinote, kas yra gyvenimas? Gyvenimas - tai statybos. O pati didžiausia klaida, kurią darome statydami, yra pasitenkinimas vidutiniais standartais, vidutinio aukščio lubomis, vidutinėmis ambicijomis. Tai ir skiria pilkas masės nuo asmenybių."
Visai smagiai susiskaitė. Toks atokvėpis tarp sunkesnių knygų. Apie gyvenimo, namo statybas. Patiko autoriaus pasakojimo stilius, humoras, pasijuokti norėjosi, bet kartais ir paverkti dėl veikėjų elgesio ir patikimumo.
Gojus ir jo namelis. Su žmona Milda (smagu rasti savo vardą knygoje) svajoja pasistatyti ir gyventi savo rojaus kampelyje. Deja, ne viskas taip paprastai pasistato. Ir dar aferų aplink pilna, oi, tie statybininkai... Kiek kliurkų, bet ir humanitarams reikia pagalbos namo statyboms. Gal kiek veikėjų per daug pasirodė, ėmė šiek tiek maišytis, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jų nuotykius, gyvenimo atradimus, iššūkius. Visi vertė išspausti šypseną. Buvo ir gaila, bet kai pagalvoju, juk toks tas ir gyvenimas. Nežinosi, kaip gali pasisukti. Į kurią pusę ir ką mums pasiūlyti. Sako, žmogus pats renkiesi kaip gyventi. Ar tikrai visada?
Tikrai lietuvių autoriai stebina geraja prasme savo kūryba, ačiū! 😊
Visai smagiai susiskaitė. Toks atokvėpis tarp sunkesnių knygų. Apie gyvenimo, namo statybas. Patiko autoriaus pasakojimo stilius, humoras, pasijuokti norėjosi, bet kartais ir paverkti dėl veikėjų elgesio ir patikimumo.
Gojus ir jo namelis. Su žmona Milda (smagu rasti savo vardą knygoje) svajoja pasistatyti ir gyventi savo rojaus kampelyje. Deja, ne viskas taip paprastai pasistato. Ir dar aferų aplink pilna, oi, tie statybininkai... Kiek kliurkų, bet ir humanitarams reikia pagalbos namo statyboms. Gal kiek veikėjų per daug pasirodė, ėmė šiek tiek maišytis, bet tikrai buvo įdomu skaityti apie jų nuotykius, gyvenimo atradimus, iššūkius. Visi vertė išspausti šypseną. Buvo ir gaila, bet kai pagalvoju, juk toks tas ir gyvenimas. Nežinosi, kaip gali pasisukti. Į kurią pusę ir ką mums pasiūlyti. Sako, žmogus pats renkiesi kaip gyventi. Ar tikrai visada?
Tikrai lietuvių autoriai stebina geraja prasme savo kūryba, ačiū! 😊
June 17, 2025
Aš gimiau ir dar spėjau laimingai, be rūpesčių pagyvent, tuo jūsų baisiai nekenčiamu sovietmečiu, gal jūs jį koneveikiat, nes jame negyvenot? Aišku tai buvo paskutinis jo dešimtmetis ir nebuvo toks žostkas kaip prieš tai buvę dešimtmečiai. Bet apie ką aš čia, o gi pasirodo galiu nesuvaibint su jau laisvėje gimusiais ir rašančiais. Na, man pasirodė, kad jie kaip tik kažkokie bais nuskriausti. Nes jiems pasaulis, aplinka ir žmonės matosi kažkaip iškreiptai. Ir bajerio nepagavau, na ne ant tos bangos matyt aš, o optimistiškai galvojau, kad suprantu juoką. Kodėl aš čia pradėjau nuo savęs, nes jūs turbūt kitaip nesuprantat. Ego per didelis.
Odė kvailybei ir tuštybei.
Autorius rašo apie žmones su didžiuliais, tiesiog Lietuvoje nebesutelpančiais ego. Tie žmonės lyg atskiros planetos, matosi, bet nesusieina. Ir tereikia tik mokėti meistriškai žongliruoti tais ego rutuliukais.
Kai vieni nevykėliai moko, mausto kitus ir taip sukasi apytakos ratas. Pasakojimas, lyg ta reptilija ryjanti savo uodegą.
Viena vieta net lyg iš black mirror serialo. Kita iš rusų klasiko nupyzdyta.
Stereotipais perpildyta, tipo lietuviškam mentalitetui skirta, nes gi lietuvis lietuvį butinai apipis. Bet ar man įdomu tai skaityti, nu ne. Manęs nepripildo, nepraturtina ir tikrai nepamoko. Pajuokiama viskas, dvasingumo bandymai, na gal dabar toks lyg mados reikalas bandyt būt nušvitusiam, medituot, eit miškan maudytis. Bet ta mada atėjo ir praeis, kas tuo gyveno, gyvens toliau.
Taip pateikiama, lyg Lietuvoj gyvena vien debilai ir ant kiekvieno debilo galvos sėdi dar po aferistą. Ar tikrai taip yra, kiekvienas galim atsakyti sau, pagal save, savo aplinką ir sugedimo laipsnį. Kadangi knyga orientuota į 30 mečius, tai galime pamatyti ką jums davė laisvė, ar tokia tad buvo jos kaina, džiaugsmas ir laimė?
Požiūris į moteris irgi iškreiptas. Man pritrūko nuoširdumo, nuoširdus čia buvo tik noras apipist. Skaitėsi lengvai ir greitai.
"kieme jau gal aštuonerius metus kerojasi penkios pušys, viena už kitą gražesnės. Greitai jos bus aptvertos tvora ir paimtos į nelaisvė iki gyvos galvos."
Odė kvailybei ir tuštybei.
Autorius rašo apie žmones su didžiuliais, tiesiog Lietuvoje nebesutelpančiais ego. Tie žmonės lyg atskiros planetos, matosi, bet nesusieina. Ir tereikia tik mokėti meistriškai žongliruoti tais ego rutuliukais.
Kai vieni nevykėliai moko, mausto kitus ir taip sukasi apytakos ratas. Pasakojimas, lyg ta reptilija ryjanti savo uodegą.
Viena vieta net lyg iš black mirror serialo. Kita iš rusų klasiko nupyzdyta.
Stereotipais perpildyta, tipo lietuviškam mentalitetui skirta, nes gi lietuvis lietuvį butinai apipis. Bet ar man įdomu tai skaityti, nu ne. Manęs nepripildo, nepraturtina ir tikrai nepamoko. Pajuokiama viskas, dvasingumo bandymai, na gal dabar toks lyg mados reikalas bandyt būt nušvitusiam, medituot, eit miškan maudytis. Bet ta mada atėjo ir praeis, kas tuo gyveno, gyvens toliau.
Taip pateikiama, lyg Lietuvoj gyvena vien debilai ir ant kiekvieno debilo galvos sėdi dar po aferistą. Ar tikrai taip yra, kiekvienas galim atsakyti sau, pagal save, savo aplinką ir sugedimo laipsnį. Kadangi knyga orientuota į 30 mečius, tai galime pamatyti ką jums davė laisvė, ar tokia tad buvo jos kaina, džiaugsmas ir laimė?
Požiūris į moteris irgi iškreiptas. Man pritrūko nuoširdumo, nuoširdus čia buvo tik noras apipist. Skaitėsi lengvai ir greitai.
"kieme jau gal aštuonerius metus kerojasi penkios pušys, viena už kitą gražesnės. Greitai jos bus aptvertos tvora ir paimtos į nelaisvė iki gyvos galvos."
November 23, 2025
Diagnozė: depresija, šizofrenija, manija, priklausomybės. Egzistencializmas. Gyvenimas.
Tai ne standartinė knyga, standartiniam šių laikų 30+ metų žmogui (dažniau vyrui), kuris jau turi viską! Įsivažiavusią karjerą, žmoną, vaiką, socialinių tinklų burbulą ir rankose "varto atliekamą milijoną", kurį nusprendžia investuoti į nekilnojamąjį turtą - namą! Tad jeigu esi startuolis, ieškai kur investuoti, esi egzistencinėje kančioje - investuok į šį romaną. Knyga skirta būtent Tau!
Knygos siužeto smulkiai nepasakosiu, nes jis, iš esmės, sukasi apie namo statybas, jose dalyvaujančius žmones, jų gimines ir artimuosius. Statybos statybomis, o žmonės, įsukti į jas, nuolatos kovoja su savo vidiniais demonais ir šių laikų įsivaizduojama realybe, kurią susikuriame pasinėrę į soc.tinklų turinį. Kur viskas atrodo įdealu, gražu, tobula. Tiesa, pagrindinio veikėjo Gojos lūkeščiai mažesni, negu visų likusių, jam užtenka namo aštuonetui.
Knygoje gausu juodo, stačiokiško humoro, kuris man labai patiko. Kraštutinių veikėjų su milžiniškomis ambicijomis, kurių man buvo per daug. Tad teko truputį pasiblaškyti ir knygą vartyti pirmyn atgal, kad suprasčiau, apie kurį šaunuolį eina kalba. Viduryje romano įsijungė toks "graužtukas", kuris kirbino ir jautrino, nuolat primindamas, kad čia viskas kur kas giliau, kur kas skaudžiau, kur kas prasmingiau. Romano pabaiga išsprogo kaip egzistencinė krizė, kuri kažkaip susitvarkė. Vieni turėjo kažką daugiau, kiti neturėjo nieko.
Ir mano tėvai statė namą ir dabar jis yra visos giminės traukos objektas. Ir nors aš moku paskolą už butą, namo statyti nesiruošiu. Man gaila mano paskutinių sveikų nervinių ląstelių. Aš geriau pirksiu knygas, nespėsiu jų skaityti, atlaikysiu vyro bambėjimą, kad namuose jau pasidarė biblioteka ir visur kraunamos knygų krūvos, bet vis tik... lieka maža tikimybė, kad senatvėje neišprotėsiu, nesusirgsiu demencija ar Alzheimeriu, tad aš pirksiu ir investuosiu į savo psichinę sveikatą, o ne namo statybas.
Rekomenduoju egzistencialistams ir visiems 30+ žmonėms.
Skaitei šią knygą? Kokie tavo įspūdžiai?
Tai ne standartinė knyga, standartiniam šių laikų 30+ metų žmogui (dažniau vyrui), kuris jau turi viską! Įsivažiavusią karjerą, žmoną, vaiką, socialinių tinklų burbulą ir rankose "varto atliekamą milijoną", kurį nusprendžia investuoti į nekilnojamąjį turtą - namą! Tad jeigu esi startuolis, ieškai kur investuoti, esi egzistencinėje kančioje - investuok į šį romaną. Knyga skirta būtent Tau!
Knygos siužeto smulkiai nepasakosiu, nes jis, iš esmės, sukasi apie namo statybas, jose dalyvaujančius žmones, jų gimines ir artimuosius. Statybos statybomis, o žmonės, įsukti į jas, nuolatos kovoja su savo vidiniais demonais ir šių laikų įsivaizduojama realybe, kurią susikuriame pasinėrę į soc.tinklų turinį. Kur viskas atrodo įdealu, gražu, tobula. Tiesa, pagrindinio veikėjo Gojos lūkeščiai mažesni, negu visų likusių, jam užtenka namo aštuonetui.
Knygoje gausu juodo, stačiokiško humoro, kuris man labai patiko. Kraštutinių veikėjų su milžiniškomis ambicijomis, kurių man buvo per daug. Tad teko truputį pasiblaškyti ir knygą vartyti pirmyn atgal, kad suprasčiau, apie kurį šaunuolį eina kalba. Viduryje romano įsijungė toks "graužtukas", kuris kirbino ir jautrino, nuolat primindamas, kad čia viskas kur kas giliau, kur kas skaudžiau, kur kas prasmingiau. Romano pabaiga išsprogo kaip egzistencinė krizė, kuri kažkaip susitvarkė. Vieni turėjo kažką daugiau, kiti neturėjo nieko.
Ir mano tėvai statė namą ir dabar jis yra visos giminės traukos objektas. Ir nors aš moku paskolą už butą, namo statyti nesiruošiu. Man gaila mano paskutinių sveikų nervinių ląstelių. Aš geriau pirksiu knygas, nespėsiu jų skaityti, atlaikysiu vyro bambėjimą, kad namuose jau pasidarė biblioteka ir visur kraunamos knygų krūvos, bet vis tik... lieka maža tikimybė, kad senatvėje neišprotėsiu, nesusirgsiu demencija ar Alzheimeriu, tad aš pirksiu ir investuosiu į savo psichinę sveikatą, o ne namo statybas.
Rekomenduoju egzistencialistams ir visiems 30+ žmonėms.
Skaitei šią knygą? Kokie tavo įspūdžiai?
March 2, 2025
Srauniai ir įtraukiančiai parašyta - perskaičiau per 4 val. 47 min vienu prisėdimu ir net siemkių nekramtydama.
Skaičiau norėdama geriau pažinti kaip šis autorius mato pasaulį, o perskaičius nesu tikra ar pažinau jį, ar pačią save. Matyt autorius bus taip suvaldęs žodį, kad jo veikėjų portretai neatsiskleistų primityviai ir tiesmukai, išvengtų moralizavimo, o vietoj to patogiai leistų man, skaitytojai, sureguliuoti istoriją pagal savo vertybinio kompaso nustatymus. Na ir žinoma, ieškoti jų plačiame spektre savęs, vis tikintis, kad už tuos, kurie atstumia, esu kažkuo geresnė. Ši tema nepaliaujamai vilkosi visos knygos metu.
Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad man, kaip dirbančiai rinkodaroje ir svajojančiai ne už dešimtmečio pasistatyti namą, norai šiek tiek sumažėjo ir buto pirkimas nebeatrodo taip blogai.
Skaičiau norėdama geriau pažinti kaip šis autorius mato pasaulį, o perskaičius nesu tikra ar pažinau jį, ar pačią save. Matyt autorius bus taip suvaldęs žodį, kad jo veikėjų portretai neatsiskleistų primityviai ir tiesmukai, išvengtų moralizavimo, o vietoj to patogiai leistų man, skaitytojai, sureguliuoti istoriją pagal savo vertybinio kompaso nustatymus. Na ir žinoma, ieškoti jų plačiame spektre savęs, vis tikintis, kad už tuos, kurie atstumia, esu kažkuo geresnė. Ši tema nepaliaujamai vilkosi visos knygos metu.
Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad man, kaip dirbančiai rinkodaroje ir svajojančiai ne už dešimtmečio pasistatyti namą, norai šiek tiek sumažėjo ir buto pirkimas nebeatrodo taip blogai.
March 8, 2025
Tai gudrus protestas arba kvietimas išjungti autopilotą ir įvertinti savo gyvenimo statybas - tiesmukai ir atvirai. Autorius, regis, skatina romaną praryti vienu prisėdimu. O jei ne – kodėl knygoje nėra nė vienos vietos, ties kuria norėtųsi sustoti ir padaryti pauzę iki kito atsivertimo?
July 7, 2025
Kai į rankas netikėtai pakliūva knyga, apie kurią nieko negirdėjai, nebuvo jokio hype, joks algoritmas jos neįsiūlė, lūkesčiai paprastai būna suvaldyti. Ir jau nuo pirmų puslapių pasijuto: čia – kažkas kitaip. Ji kažką turi. Ir greitai ji virto vienu maloniausių atradimų pastaruoju metu.
„Tu kažką turi. Gyvenimo statybų romanas“ – tai tekstas, kuris iš pradžių atrodo tarsi ciniškas, pašaipus, netgi brutalokai sarkastiškas komentaras apie šiuolaikinio žmogaus absurdą. Tačiau kuo toliau skaitai, tuo aiškiau pasidaro: tai ne šiaip ironija dėl efekto, o subtili gynybos forma – po jos sluoksniu slypi jautrus, tikslus ir skaudžiai taiklus žvilgsnis į egzistencinius lūžius, kurie dažnai lieka nutylėti.
Autorius geba derinti aštresnį juoką su tyliais, gilesniais išgyvenimais. Tekste nėra nė vieno perteklinio žodžio, bet ir nėra sausos, sterilios distancijos. Atrodo, kad rašyta su šypsniu, bet ir su empatiškumu, kuris nesistengia būti matomas, bet vis tiek veikia. Su cinizmu, bet be paniekos. Su humoru, kuris, paradoksaliai, nuginkluoja skaitytoją pačiu jautriausiu būdu.
Tai viena iš tų retų knygų, kurios ir skaitomos lėtai, bet ir veikia ilgai. Vienu metu gali juoktis balsu iš situacijų, kurios pažįstamos iki skausmo (aš tikrai žinau, ką reiškia „statyti“), o po kelių puslapių pagauni save tyliai galvojant apie dalykus, kuriuos sąmoningai stengeisi atidėti „vėlesniam aš“.
Skaitant apėmė keistas pojūtis – lyg būtum savo vidinio chaoso terapijos seanse, tik vedėjas ne nuobodus aiškintojas, o charizmatiškas, nestokojantis saviironijos, kalba paprastai, bet su keistu gebėjimu pataikyti tiesiai į jautriausią vietą. Neaišku, ar jis čia specialistas, ar tiesiog žmogus, kuris stebėtinai taikliai įvardija tai, ką tu jauti. Ir, pasikartosiu – žinokit, man tai suveikė.
VERDIKTAS
Šita knyga – tikras perlas. Ne todėl, kad blizga, o todėl, kad yra viena tų retų literatūrinių formų, kuri sugeba būti gilia ir prieinama, intelektualia ir paprasta, skausminga ir juokinga tuo pat metu.
„Tu kažką turi. Gyvenimo statybų romanas“ – tai tekstas, kuris iš pradžių atrodo tarsi ciniškas, pašaipus, netgi brutalokai sarkastiškas komentaras apie šiuolaikinio žmogaus absurdą. Tačiau kuo toliau skaitai, tuo aiškiau pasidaro: tai ne šiaip ironija dėl efekto, o subtili gynybos forma – po jos sluoksniu slypi jautrus, tikslus ir skaudžiai taiklus žvilgsnis į egzistencinius lūžius, kurie dažnai lieka nutylėti.
Autorius geba derinti aštresnį juoką su tyliais, gilesniais išgyvenimais. Tekste nėra nė vieno perteklinio žodžio, bet ir nėra sausos, sterilios distancijos. Atrodo, kad rašyta su šypsniu, bet ir su empatiškumu, kuris nesistengia būti matomas, bet vis tiek veikia. Su cinizmu, bet be paniekos. Su humoru, kuris, paradoksaliai, nuginkluoja skaitytoją pačiu jautriausiu būdu.
Tai viena iš tų retų knygų, kurios ir skaitomos lėtai, bet ir veikia ilgai. Vienu metu gali juoktis balsu iš situacijų, kurios pažįstamos iki skausmo (aš tikrai žinau, ką reiškia „statyti“), o po kelių puslapių pagauni save tyliai galvojant apie dalykus, kuriuos sąmoningai stengeisi atidėti „vėlesniam aš“.
Skaitant apėmė keistas pojūtis – lyg būtum savo vidinio chaoso terapijos seanse, tik vedėjas ne nuobodus aiškintojas, o charizmatiškas, nestokojantis saviironijos, kalba paprastai, bet su keistu gebėjimu pataikyti tiesiai į jautriausią vietą. Neaišku, ar jis čia specialistas, ar tiesiog žmogus, kuris stebėtinai taikliai įvardija tai, ką tu jauti. Ir, pasikartosiu – žinokit, man tai suveikė.
VERDIKTAS
Šita knyga – tikras perlas. Ne todėl, kad blizga, o todėl, kad yra viena tų retų literatūrinių formų, kuri sugeba būti gilia ir prieinama, intelektualia ir paprasta, skausminga ir juokinga tuo pat metu.
November 30, 2025
Ar tikrai?
„Reikia pakvėpuoti grynu oru, pasidairyti vieniems į kitų paltusir batus, juolab kad šiandien, vasario 23-iąją, jau galima užuosti kažkiek ir pavasario. Gojus su Milda irgi bando užuosti. Žingsniuoja po Sapiegų parką, ragauja egzotiškų pupelių kavą ir apsimeta, kad jau ne taip ir šalta, Saulė apsimeta, kad šviečia".
„Klaidas ieškojo jaukumo ir ką tik nušoko nuo Žirmūnų tilto. Vidury šuolio persigalvojo, bet upė tai nepersigalvojo".
„Kai vaikystėj susitrupini fabrike koją, o ant septyniolikos gauni kirviu per galvą, tai supranti, kad nachui tie vaikai ir nachui tos maldininkės".
Kristaus amžiaus sulaukusiam rinkodaristui Gojui buto Vilniaus centre nebepakanka. Jis užsinori naujo tikslo – namo Viniaus pašonėje. Deja, sėkmė nusisuka – humanitaras pasisamdo aferistą, ir statybos užbuksuoja...
Apie skirtingų gyvenimų statybas pasakojančiame romane autorius įvairiais humoro atspalviais pasakoja rimtus dalykus. Apie tai, kaip „kurti" tapo „turėti". Nepasotinamą alkį „daugiau". Daiktus kaip statuso ženklą. Sutrūkinėjusius ryšius ir į vienatvę vedančias technologijas. Verslų kelius, akligatvius ir piramides. Infantilumą. Nemokėjimą džiaugtis mažais, kasdieniais dalykais. Pagaliau beprotišką norą išsiskirti, nebūti vidutinybei – net jeigu tam neturi jokio pagrindo. Juk ar išties visi esame (ir privalome) būti išskirtiniai?
Jaunius Petraitis įrodė, kad visgi gali įsijauti ir likti sužavėtas kūriniu, net kai nesimpatizuoji nė vienam jo herojui, kai negali sirgti nė už vieną. Puiku.
„Reikia pakvėpuoti grynu oru, pasidairyti vieniems į kitų paltusir batus, juolab kad šiandien, vasario 23-iąją, jau galima užuosti kažkiek ir pavasario. Gojus su Milda irgi bando užuosti. Žingsniuoja po Sapiegų parką, ragauja egzotiškų pupelių kavą ir apsimeta, kad jau ne taip ir šalta, Saulė apsimeta, kad šviečia".
„Klaidas ieškojo jaukumo ir ką tik nušoko nuo Žirmūnų tilto. Vidury šuolio persigalvojo, bet upė tai nepersigalvojo".
„Kai vaikystėj susitrupini fabrike koją, o ant septyniolikos gauni kirviu per galvą, tai supranti, kad nachui tie vaikai ir nachui tos maldininkės".
Kristaus amžiaus sulaukusiam rinkodaristui Gojui buto Vilniaus centre nebepakanka. Jis užsinori naujo tikslo – namo Viniaus pašonėje. Deja, sėkmė nusisuka – humanitaras pasisamdo aferistą, ir statybos užbuksuoja...
Apie skirtingų gyvenimų statybas pasakojančiame romane autorius įvairiais humoro atspalviais pasakoja rimtus dalykus. Apie tai, kaip „kurti" tapo „turėti". Nepasotinamą alkį „daugiau". Daiktus kaip statuso ženklą. Sutrūkinėjusius ryšius ir į vienatvę vedančias technologijas. Verslų kelius, akligatvius ir piramides. Infantilumą. Nemokėjimą džiaugtis mažais, kasdieniais dalykais. Pagaliau beprotišką norą išsiskirti, nebūti vidutinybei – net jeigu tam neturi jokio pagrindo. Juk ar išties visi esame (ir privalome) būti išskirtiniai?
Jaunius Petraitis įrodė, kad visgi gali įsijauti ir likti sužavėtas kūriniu, net kai nesimpatizuoji nė vienam jo herojui, kai negali sirgti nė už vieną. Puiku.
April 13, 2025
Taikli ir gyva šiuolaikinės visuomenės satyra. Tai lyg pasivaikščiojimas veidrodžių labirintu, kuriame atsispindi tiek mūsų pačių, tiek aplinkinių šaržuoti atvaizdai – juokingi, o kartais net graudūs. Jaunius subtiliai ir intelektualiai ironizuoja socialinius standartus, kurie mums vis dar uždeda sėkmės ir pozityvumo kaukes. Spalvingi personažai, bandantys pasistatyti savo gyvenimą iš trafaretinių frazių ir dirbtinio optimizmo, tampa šios satyros veidais.
Gavosi ne tik komiška, bet ir apmąstymams kviečianti knyga – kiek iš tiesų esame nuoširdūs ir autentiški ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi.
Et! Apmaudu, kad ne aš sugalvojau šią istoriją, juk tiek daug panašių situacijų praėjau kaip architektas savo darbinėje patirtyje.
Gavosi ne tik komiška, bet ir apmąstymams kviečianti knyga – kiek iš tiesų esame nuoširdūs ir autentiški ne tik su aplinkiniais, bet ir su savimi.
Et! Apmaudu, kad ne aš sugalvojau šią istoriją, juk tiek daug panašių situacijų praėjau kaip architektas savo darbinėje patirtyje.
June 16, 2026
Nei pagal viršelį, nei pagal pavadinimą, nei pagal kitus kriterijus šios knygos nebūčiau išsirinkusi. Bet visai džiaugiuosi, kad spontaniškai, knygų klubo narių rekomendacijų dėka pateko į mano knygų sąrašiuką. Net ir keiksmažodžiai, kuriuos aptikusi knygose įprastai pajuntu trūkčiojant akį, šįkart buvo taip taikliai ir į vietą sudėlioti, kad nė karto neužkliuvo. Na o pereinant prie pačios knygos...
1. Veikėjų nemažai, jie įdomūs, spalvingi, skirtingi, kintantys. Buvo tokių, kurie kėlė susierzinimą, užuojautą, pyktį, ar šypsenėlę "nu bet jis geras žmogus, kad ir neprotingas". Kažkuriuo metu net šmėstelėjo, kad platus realistiškų, bet dažnai hiperbolizuotų veikėjų aprašymas šiek tiek primena Lastausko stilių.
2. Situacijos - iki skausmo realistiškos. Skaitant vis galvojau, kad akivaizdžiai yra autobiografijos ženklų, nes paliesta tiek tragikomiškų šių dienų "statančių žmonių" problemų, kad tikrai jos nebus iš piršto laužtos. O žaviausia tai, kad tas pačias situacijas kiekvienas skaitytojas pritaikys savo kontekstui. Ir nesvarbu - statai namą, taisai automobilį, ar bandai ką kito padaryti - visada sutiksi romano veikėjų tipažus: nuo aferisto, iki kvailoko, nu bet gi gero žmogaus, kuris savo primityvų siaurą darbą atlieka labai gerai!
3. Žodynas vertas atskiro kepurės kilstelėjimo. Knygoje gausu naujadarų taikliai apibūdinančių XXI a. būdingus socialinius konstruktus (nuo "uogieniuko" iki "mano šio gyvenimo etapo partnerio"). Ir jie kaip kokios razynkos, praturtina kūrinį!
Suma summarum, nėriau be kažkokių išankstinių lūkesčių ir likau maloniai nustebinta. Tai nėra knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam savo pažįstamam, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau, visi pasiekiam tą etapą, kai joje atrastos pasaulio bambos iliuzijos tiesos gali padėti į(si)jungti saviironiją ir lengviau išbūti procesų sunkumus.
P.s. kadangi labai spontaniškai bandžiau spėti įveikti iki knygų klubo susitikimo - klausiau audio versiją. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai stabtelėjau pasitikrinti kas įgarsina. Jei būtų koks aktorius ar pan. įrašinėjęs, tas maivymasis ir išsididrbinėjimas šaržuojant balsus būtų atrodęs perspaustas. Kadangi pats autorius - atleidau ir priėmiau. Kaip ir atleistina, o kartu ir dar labiau atskleidžia kiek stipriai autorius šaržuoja veikėjų paveikslus.
1. Veikėjų nemažai, jie įdomūs, spalvingi, skirtingi, kintantys. Buvo tokių, kurie kėlė susierzinimą, užuojautą, pyktį, ar šypsenėlę "nu bet jis geras žmogus, kad ir neprotingas". Kažkuriuo metu net šmėstelėjo, kad platus realistiškų, bet dažnai hiperbolizuotų veikėjų aprašymas šiek tiek primena Lastausko stilių.
2. Situacijos - iki skausmo realistiškos. Skaitant vis galvojau, kad akivaizdžiai yra autobiografijos ženklų, nes paliesta tiek tragikomiškų šių dienų "statančių žmonių" problemų, kad tikrai jos nebus iš piršto laužtos. O žaviausia tai, kad tas pačias situacijas kiekvienas skaitytojas pritaikys savo kontekstui. Ir nesvarbu - statai namą, taisai automobilį, ar bandai ką kito padaryti - visada sutiksi romano veikėjų tipažus: nuo aferisto, iki kvailoko, nu bet gi gero žmogaus, kuris savo primityvų siaurą darbą atlieka labai gerai!
3. Žodynas vertas atskiro kepurės kilstelėjimo. Knygoje gausu naujadarų taikliai apibūdinančių XXI a. būdingus socialinius konstruktus (nuo "uogieniuko" iki "mano šio gyvenimo etapo partnerio"). Ir jie kaip kokios razynkos, praturtina kūrinį!
Suma summarum, nėriau be kažkokių išankstinių lūkesčių ir likau maloniai nustebinta. Tai nėra knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam savo pažįstamam, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau, visi pasiekiam tą etapą, kai joje atrastos pasaulio bambos iliuzijos tiesos gali padėti į(si)jungti saviironiją ir lengviau išbūti procesų sunkumus.
P.s. kadangi labai spontaniškai bandžiau spėti įveikti iki knygų klubo susitikimo - klausiau audio versiją. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai stabtelėjau pasitikrinti kas įgarsina. Jei būtų koks aktorius ar pan. įrašinėjęs, tas maivymasis ir išsididrbinėjimas šaržuojant balsus būtų atrodęs perspaustas. Kadangi pats autorius - atleidau ir priėmiau. Kaip ir atleistina, o kartu ir dar labiau atskleidžia kiek stipriai autorius šaržuoja veikėjų paveikslus.
November 1, 2025
„TU KAŽKĄ TURI. Gyvenimo statybų romanas“
Jaunius Petraitis – naujas balsas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo debiutas – puikus: pelnytai atsidūrė 15min.lt metų knygos 2025 rinkimų viršūnėje.
Knygą atsiverčiau be jokių lūkesčių, tačiau nuo pirmųjų puslapių šypsojausi ir juokiausi balsu.
„Tu kažką turi“ – apie šiuolaikinį informacijos srauto ir galimybių perpildytą žmogų. Kuriantį išorinį įvaizdį Instagrame, nuo streso bėgantį į miško maudynes, o santykių iššūkius perkeliantį į psichoterapeuto kabinetą arba skandinantį vakaro taurėje.
„Paskutinis lapkričio rytas ant Lietuvos. Ant šaligatvių – nenugramdyta sniego ir purvo košė. Praeiviai bando ignoruoti kojų patyčias apačioje ir savo orumą gina kuo aukščiau iškeldami popierinius kavos puodelius. Skuba.“
Tai romanas apie gyvenimą, prasmės ir geresnio rytojaus paieškas. Jo personažai – gyvi, ryškūs, įsimintini ir šaržuoti – tiesa, saikingai, nieko neįžeidžiant.
Visi knygos herojai, autoriaus akimis, „kažką turi“ ir tai tikra tiesa. Kiekvienas veikėjas man tapo savaip žaviu savo nuoširdžiu noru ir didelėmis ambicijomis gyvenime eiti tik į priekį.
Ar tau 60, ar 30 – visi norime mylėti ir būti mylimi, jausti nesumeluotą artumą ir nuoširdų susidomėjimą.
„Vėliau jis dar nusivedė Oksaną prie upės, kur gerą valandą ėjo pakrante. Iš pradžių truputį prieš srovę, paskui pasroviui. Pokalbis sukosi apie ją, kalbėjo daugiausia jis. Kažką neaiškaus ir užuominomis pasakojo apie kiekviename žmoguje glūdinčią šešėlinę pusę, kurią tik vienetai sugeba išlaisvinti ir integruoti į savo asmenybę. Oksanai tai buvo pirmas kartas. Su vyrais į pasimatymus ji daugsyk ėjusi, bet su asmenybe – čia juk visai kas kita.“
Šis romanas pataiko į pačią širdį, nes kalba apie tai, ką daugelis jaučia, bet retai pripažįsta – apie bandymą nepasimesti tarp dviejų realybių: įvaizdinės, fasadinės, ir tos tikros, kurioje gyvena mūsų abejonės, klaidos, ilgesys ir vienatvė.
Esu tikra, kad kiekvienas skaitytojas čia atpažins bent dalį savęs. O jei nusišypsos supratęs, kad „aš ne vienas toks“, ši knyga turės ir švelnų, terapinį poveikį.
Sveikinu autorių su jautriu ir aktualiu debiutu!
Jaunius Petraitis – naujas balsas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Jo debiutas – puikus: pelnytai atsidūrė 15min.lt metų knygos 2025 rinkimų viršūnėje.
Knygą atsiverčiau be jokių lūkesčių, tačiau nuo pirmųjų puslapių šypsojausi ir juokiausi balsu.
„Tu kažką turi“ – apie šiuolaikinį informacijos srauto ir galimybių perpildytą žmogų. Kuriantį išorinį įvaizdį Instagrame, nuo streso bėgantį į miško maudynes, o santykių iššūkius perkeliantį į psichoterapeuto kabinetą arba skandinantį vakaro taurėje.
„Paskutinis lapkričio rytas ant Lietuvos. Ant šaligatvių – nenugramdyta sniego ir purvo košė. Praeiviai bando ignoruoti kojų patyčias apačioje ir savo orumą gina kuo aukščiau iškeldami popierinius kavos puodelius. Skuba.“
Tai romanas apie gyvenimą, prasmės ir geresnio rytojaus paieškas. Jo personažai – gyvi, ryškūs, įsimintini ir šaržuoti – tiesa, saikingai, nieko neįžeidžiant.
Visi knygos herojai, autoriaus akimis, „kažką turi“ ir tai tikra tiesa. Kiekvienas veikėjas man tapo savaip žaviu savo nuoširdžiu noru ir didelėmis ambicijomis gyvenime eiti tik į priekį.
Ar tau 60, ar 30 – visi norime mylėti ir būti mylimi, jausti nesumeluotą artumą ir nuoširdų susidomėjimą.
„Vėliau jis dar nusivedė Oksaną prie upės, kur gerą valandą ėjo pakrante. Iš pradžių truputį prieš srovę, paskui pasroviui. Pokalbis sukosi apie ją, kalbėjo daugiausia jis. Kažką neaiškaus ir užuominomis pasakojo apie kiekviename žmoguje glūdinčią šešėlinę pusę, kurią tik vienetai sugeba išlaisvinti ir integruoti į savo asmenybę. Oksanai tai buvo pirmas kartas. Su vyrais į pasimatymus ji daugsyk ėjusi, bet su asmenybe – čia juk visai kas kita.“
Šis romanas pataiko į pačią širdį, nes kalba apie tai, ką daugelis jaučia, bet retai pripažįsta – apie bandymą nepasimesti tarp dviejų realybių: įvaizdinės, fasadinės, ir tos tikros, kurioje gyvena mūsų abejonės, klaidos, ilgesys ir vienatvė.
Esu tikra, kad kiekvienas skaitytojas čia atpažins bent dalį savęs. O jei nusišypsos supratęs, kad „aš ne vienas toks“, ši knyga turės ir švelnų, terapinį poveikį.
Sveikinu autorių su jautriu ir aktualiu debiutu!
January 21, 2026
Gera knyga apie kiekvieno žmogaus vidinius ieškojimus bei savivertę. Tekstas skaitos ypatingai lengvai, o pagrindiniai akcentai leidžia trumpam sustoti ir atidžiau paieškoti ką kiekvienas personažas turi savyje.
„Tai buvo mano geriausi metai - kai tu kažką kuri.”
„Mes tapome tokie įdomūs patys sau, kad nesugebam apsidairyti aplinkui.”
Įvertinimas 3.7⭐️
„Tai buvo mano geriausi metai - kai tu kažką kuri.”
„Mes tapome tokie įdomūs patys sau, kad nesugebam apsidairyti aplinkui.”
Įvertinimas 3.7⭐️
February 21, 2026
Knygai drąsiai galima rašyti penketą.
Visų pirma – dėl tokio lengvo rašymo stiliaus, kai skaityti tekstą lengva net tiems, kurie knygą paima kartą per pusmetį.
Visų antra – dėl baisiai gyvos ir atspindinčios kiekvieną personažą kalbos (kalbėjimo maniera, žodynas...).
Visų trečia – dėl ironijos, sarkazmo, humoro. Visko, kas padeda taip fainai pašiepti žmonių silpnybes, parodyti situacijų absurdiškumą.
Visų pirma – dėl tokio lengvo rašymo stiliaus, kai skaityti tekstą lengva net tiems, kurie knygą paima kartą per pusmetį.
Visų antra – dėl baisiai gyvos ir atspindinčios kiekvieną personažą kalbos (kalbėjimo maniera, žodynas...).
Visų trečia – dėl ironijos, sarkazmo, humoro. Visko, kas padeda taip fainai pašiepti žmonių silpnybes, parodyti situacijų absurdiškumą.
September 10, 2026
Apie tarpusavio ryšius. Apie tai, kaip visi sukamės tame pačiame, tik kitaip. Apie tai, kokios esame asmenybės. Apie tai kad visi kažką turim. Apie žmones. Per statybas.
December 29, 2025
Gyvenimo ciklas: aukštasis mokslas - darbas - namai - vaikai - kelionės ir pilni džiaugsmo socialiniai tinklai. Taip gyvena dauguma iš mano aplinkos. O Jaunius ėmė ir aprašė dabartinius GenZ kartos žmones.
Viskas prasideda, kai rinkodaristas Gojus nusprendžia statyti namą. Nors ir gyvena gražiame bute, bet nuosavas kiemas su terasa atrodo privalomas dalykas. Jis susiranda rangovą ir tada prasideda didžiosios statybos, kurių sklandumas tampa abejotinas. Čia veikia ir daugiau veikėjų: trinkelių klojėjas, rangovo partnerė, nenusisekęs verslininkas, apsaugos darbuotojas, valytoja… Visų gyvenimai vienaip ar kitaip susiraizgo šiame gyvenimo statybų romane.
Atrodo, pasakojama apie paprastus dalykus. Statėme ir mes savo namus, tai žinoma ir patirta (tik su rangovais labai pasisekė). Bet kiekvienas veikėjas čia atspindi tam tikrą visuomenės tipažą. Verslininkai, kurie apgaudinėja, influenceriai, kurie balansuoja ant bankroto ribos, gyvenimo koučeriai ir ta vidurinioji klasė, kuriuos taip lengva apgauti. Kasdien su tokiais prasilenkiame gatvėje, galime atpažinti savo kaimynus ar kolegas. Ir tai dar įdomiau.
Skaitydama krizenau iš kuriozinių situacijų. Daug jų buvo: ir statybose, ir apskritai. Nors ir rimų dalykų buvo, kur teko ir paliūdėti. Vis dėl to, veikėjų šaržavimas ir yra romano stiprybė. O skaitant galima ir pasijuokti iš savęs, nes tikrai atpažinsite tam tikras situacijas. Šalia humoro kabinamos ir ne tokios jaukios temos, kai kurie veikėjai turi tragizmo, kalbama apie vienišumą, supratimo stoką, savęs pametimą...
Tiesiog ploju atsistojus ir dabar jau aš visiems rekomenduosiu perskaityti, kaip man prirekomendavo.
Viskas prasideda, kai rinkodaristas Gojus nusprendžia statyti namą. Nors ir gyvena gražiame bute, bet nuosavas kiemas su terasa atrodo privalomas dalykas. Jis susiranda rangovą ir tada prasideda didžiosios statybos, kurių sklandumas tampa abejotinas. Čia veikia ir daugiau veikėjų: trinkelių klojėjas, rangovo partnerė, nenusisekęs verslininkas, apsaugos darbuotojas, valytoja… Visų gyvenimai vienaip ar kitaip susiraizgo šiame gyvenimo statybų romane.
Atrodo, pasakojama apie paprastus dalykus. Statėme ir mes savo namus, tai žinoma ir patirta (tik su rangovais labai pasisekė). Bet kiekvienas veikėjas čia atspindi tam tikrą visuomenės tipažą. Verslininkai, kurie apgaudinėja, influenceriai, kurie balansuoja ant bankroto ribos, gyvenimo koučeriai ir ta vidurinioji klasė, kuriuos taip lengva apgauti. Kasdien su tokiais prasilenkiame gatvėje, galime atpažinti savo kaimynus ar kolegas. Ir tai dar įdomiau.
Skaitydama krizenau iš kuriozinių situacijų. Daug jų buvo: ir statybose, ir apskritai. Nors ir rimų dalykų buvo, kur teko ir paliūdėti. Vis dėl to, veikėjų šaržavimas ir yra romano stiprybė. O skaitant galima ir pasijuokti iš savęs, nes tikrai atpažinsite tam tikras situacijas. Šalia humoro kabinamos ir ne tokios jaukios temos, kai kurie veikėjai turi tragizmo, kalbama apie vienišumą, supratimo stoką, savęs pametimą...
Tiesiog ploju atsistojus ir dabar jau aš visiems rekomenduosiu perskaityti, kaip man prirekomendavo.
June 23, 2025
Gojus nusprendžia statytis namą. Galvoja, kad sugebės viską, bet realiai patikliai pasimauna ant pirmo sutikto aferiūgos. Vietoj to, kad pripažintų savo klaidas ir ieškotų sprendimo, toliau tiki Donato pasakomis ir dorai moka pinigus. Laimei knygą ne tik naivuolį, bet ir apie vieną už kitą spalvingesnius personažus.
Labai patiko originalūs ir negirdėti išsireiškimai, tokie kaip „močiučių energetika įkrautas pienas, medžių skeletai, saulė apsimetinėjanti, jog šviečia“ ir kiti. Visų neišvardysi, bet jie gana kūrybiški.
Labiausiai patiko Izabelės personažas. Norėčiau jį pavadinti neigiamu, bet realiai ji pilkesnė už cepelininį dangų lapkritį. Serganti vidutinybe ir norinti visiems įtikti. Vietoj to, kad iš tikro savimi užsiimti, visą kaltę sugeba suversti ant kitų. Labai nori būti ne tokia kaip visos, bet realiai tėra kitų žmonių atspindys. Žiūri ką daro kiti ir nori lygiai taip pat. Originalumas ir sunkus darbas? Ne, negirdėjo. Juk lengviau mokėti šarlatanams, kurie šnibždės į ausį tai, ką nori girdėti. Svarbiausia, kad tau visi plotų atsistoję ir nesvarbu už ką. Liūdna, kad aplinkui iš tikrųjų daug Izabelių.
Jeigu tu tenori to, ką sugeba ar turi kitas, niekada nebūsi originalas vertas dėmesio, Izabele.
Tie feikiniai gamtos mylėtojai irgi visai suprantamas dalykas. Į gamtą reikia eiti kasdien, kad pajustum ryšį, o ne nuvažiuoti kartą gyvenime ir baidytis kiekvieno krūmo besiilgint betoninių lizdų.
Knyga labai juokinga. Ta scena teismo salėje, kur vaidino didžiausią auką, mane prajuokino balsu. Knygoje buvo mintis, kad pravirkdyti gali kiekvienas, o prajuokinti vienetai, tad šiai knygai pavyko.
„Gerai, kad net per šitokį statybų bumą Lietuvoje netrūko specialistų – Gojus rado. MB Neblogi stogai vadovas Pranas Černiauskas, sužinojęs, kad langai jau sudėti, o stogas nepradėtas, marketingistą išvadino romantiku.
– Gulėsit lovoj ant nugaros, skaičiuosit žvaigždes, nereikės rekuperacijos.“
Labai patiko originalūs ir negirdėti išsireiškimai, tokie kaip „močiučių energetika įkrautas pienas, medžių skeletai, saulė apsimetinėjanti, jog šviečia“ ir kiti. Visų neišvardysi, bet jie gana kūrybiški.
Labiausiai patiko Izabelės personažas. Norėčiau jį pavadinti neigiamu, bet realiai ji pilkesnė už cepelininį dangų lapkritį. Serganti vidutinybe ir norinti visiems įtikti. Vietoj to, kad iš tikro savimi užsiimti, visą kaltę sugeba suversti ant kitų. Labai nori būti ne tokia kaip visos, bet realiai tėra kitų žmonių atspindys. Žiūri ką daro kiti ir nori lygiai taip pat. Originalumas ir sunkus darbas? Ne, negirdėjo. Juk lengviau mokėti šarlatanams, kurie šnibždės į ausį tai, ką nori girdėti. Svarbiausia, kad tau visi plotų atsistoję ir nesvarbu už ką. Liūdna, kad aplinkui iš tikrųjų daug Izabelių.
Jeigu tu tenori to, ką sugeba ar turi kitas, niekada nebūsi originalas vertas dėmesio, Izabele.
Tie feikiniai gamtos mylėtojai irgi visai suprantamas dalykas. Į gamtą reikia eiti kasdien, kad pajustum ryšį, o ne nuvažiuoti kartą gyvenime ir baidytis kiekvieno krūmo besiilgint betoninių lizdų.
Knyga labai juokinga. Ta scena teismo salėje, kur vaidino didžiausią auką, mane prajuokino balsu. Knygoje buvo mintis, kad pravirkdyti gali kiekvienas, o prajuokinti vienetai, tad šiai knygai pavyko.
„Gerai, kad net per šitokį statybų bumą Lietuvoje netrūko specialistų – Gojus rado. MB Neblogi stogai vadovas Pranas Černiauskas, sužinojęs, kad langai jau sudėti, o stogas nepradėtas, marketingistą išvadino romantiku.
– Gulėsit lovoj ant nugaros, skaičiuosit žvaigždes, nereikės rekuperacijos.“
January 1, 2026
Gera knyga, bet ne aštuonetui.
Daug buvo ryškių portretų, labai gyvai aprašytų, ir knygą perskaičiau greit, neskaitant šiokio tokio pasimetimo tarp eilės vardų ir jų ryšių. Bendrai buvo tikrai smagu. Bet skaitant manęs neapleido klausimas, ar autorius į veikėjus žiūri su meile, ar iš aukšto, pasišaipydamas. Taip pat užkliuvo kažkokios tarsi autofikcinės vietos, griaunančios ketvirtąją sieną, labai mane ištraukė iš knygos ir priminė, kad čia tiesiog knyga. Ir šiaip sunku būtų nusakyt siužetą, visi veikėjai visaip kamuojasi, tada išgeria 67 gradusų džindžirėlio ir viskas per paskutinius knygos puslapius išsisprendžia.
Beje, Ruslikas laimėjo mano širdį.
3.5 ⭐️
Daug buvo ryškių portretų, labai gyvai aprašytų, ir knygą perskaičiau greit, neskaitant šiokio tokio pasimetimo tarp eilės vardų ir jų ryšių. Bendrai buvo tikrai smagu. Bet skaitant manęs neapleido klausimas, ar autorius į veikėjus žiūri su meile, ar iš aukšto, pasišaipydamas. Taip pat užkliuvo kažkokios tarsi autofikcinės vietos, griaunančios ketvirtąją sieną, labai mane ištraukė iš knygos ir priminė, kad čia tiesiog knyga. Ir šiaip sunku būtų nusakyt siužetą, visi veikėjai visaip kamuojasi, tada išgeria 67 gradusų džindžirėlio ir viskas per paskutinius knygos puslapius išsisprendžia.
Beje, Ruslikas laimėjo mano širdį.
3.5 ⭐️
July 5, 2025
Parašyta geromis tikromis spalvomis. Knygoje verda skirtingų žmonių gyvenimas. O Lietuva maža - tad visi susiję 😁. Kiekvienas rasime savęs dalelytę. Gyvenimo statybų romanas yra apie mūsų lietuvišką kasdienybę. Puikiai 🌟
Užkrito:
…”Apie motiną, karštai ieškojusią savęs ir pražiopsojusią sūnų”🔥
…”Nes ką ten su laidojimu - vienkartinis pardavimas. O mes, psichoterapeutai, atėjome visiems laikams”👍
…”Vyrus galima skirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie kalba, ir tuos, kurie daro”🤭
Užkrito:
…”Apie motiną, karštai ieškojusią savęs ir pražiopsojusią sūnų”🔥
…”Nes ką ten su laidojimu - vienkartinis pardavimas. O mes, psichoterapeutai, atėjome visiems laikams”👍
…”Vyrus galima skirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie kalba, ir tuos, kurie daro”🤭
April 14, 2026
Nepatiko. Begalės veikėjų. Nuo vieno, prie kito. Keiksmažodžių belekiek. Nieko man vertingo, naudingo ar įsimintino ir nepaliko, deja.
February 1, 2026
Gyvenimo statybos ir verslas nuo nulio. Knygą greit prarijau, vietomis kliuvo veikėjų gausa, bet galų gale viskas lyg ir susiriša. Ir istorija kažką turi.
October 27, 2025
Labai neblogas pirmas blynas. Užčiuoptas nūdienų Lietuvos (Vilniaus burbulo) vibe’as, išgyvenimai ir problemos. Parašyta lengvai, skaitosi greitai, vietomis netgi netikėtai juokinga. Vis tik man pritrūko personažų gylio - visi jie truputį karikatūriniai, su labai užaštrintomis stereotipinėmis tipažų savybėmis, kas daro juos labai aiškiais, bet prognozuojamais ir nuobodžiais. Vystantis veiksmui personažai visiškai nesikeičia - jie tiesiog po truputį vis labiau atsiskleidžia skaitytojui būtent taip kaip skaitytojas jau ir numanė. Man asmeniškai pasirodė, kad personažų buvo per daug ir įvairių, todėl nė vienam neužteko vietos pilnai atsiskleisti ir išsivystyti. Pabandytas padaryti personažų snapshotas laike, o ne atskleisti jų gylis ar pokyčiai laikui bėgant. Autoriaus potencialas yra, ir su nekantrumu lauksiu kitos jo knygos.
June 1, 2025
Pagarba autoriui už įžvalgumą.
Situacijos, herojų archetipai labai atspindi visuomenę:
Donatas, apipisinėjantis statybininkas, kalbantis labai kultūringu balsu (tikėtinai Avulio archetipas),
Izabelė – persivertinusi gražuolė nenusisekusiu gyvenimu (na, autoriau, laikykis – būsi under attack)
Aušra Marija, vibratorių sėkminga startuolė (vienaragio entreprenerė),
Kasparas Nielsenas – advokatas, kuris labai jaudinasi prieš teismus, mėgsta stebėti akcijų portfelio kritimus ir kilimus, siekiantis ištrūkti į kaimą (čia gal ir aš būsiu),
ir kiti kaip marketingistas, rašytojas-žudikas (gal autorius - kas gali paneigti), trinkelių klojėjas - ganėtina (ne)stabilios psichologinės būsenos bičas.
Knygoje daug madingų frazių: jogos, meditacijos ir kitų supuvusių šiuolaikinės visuomenės vaizdinių bei klišių.
Toks jausmas, kad esi labai gudrus šiuolaikiškas žmogus, galvojantis apie save super gerai ir laikantis išimtiniu, o autorius tau atkiša knygą, tiksliau – veidrodį, kur pamatai save ir lengvai pasišlykšti supratęs, kad oj, blee..., kaip šiaip sau viskas atrodo ir kad iš tikro esi lygiai toks pat kaip kiti - negražus.
Situacijos, herojų archetipai labai atspindi visuomenę:
Donatas, apipisinėjantis statybininkas, kalbantis labai kultūringu balsu (tikėtinai Avulio archetipas),
Izabelė – persivertinusi gražuolė nenusisekusiu gyvenimu (na, autoriau, laikykis – būsi under attack)
Aušra Marija, vibratorių sėkminga startuolė (vienaragio entreprenerė),
Kasparas Nielsenas – advokatas, kuris labai jaudinasi prieš teismus, mėgsta stebėti akcijų portfelio kritimus ir kilimus, siekiantis ištrūkti į kaimą (čia gal ir aš būsiu),
ir kiti kaip marketingistas, rašytojas-žudikas (gal autorius - kas gali paneigti), trinkelių klojėjas - ganėtina (ne)stabilios psichologinės būsenos bičas.
Knygoje daug madingų frazių: jogos, meditacijos ir kitų supuvusių šiuolaikinės visuomenės vaizdinių bei klišių.
Toks jausmas, kad esi labai gudrus šiuolaikiškas žmogus, galvojantis apie save super gerai ir laikantis išimtiniu, o autorius tau atkiša knygą, tiksliau – veidrodį, kur pamatai save ir lengvai pasišlykšti supratęs, kad oj, blee..., kaip šiaip sau viskas atrodo ir kad iš tikro esi lygiai toks pat kaip kiti - negražus.
July 14, 2025
Gyvenimo statybų knyga apie gyvenimo prasmę, savo gyvenimo po saule paieškas, kai viskas nesiklosto taip, kaip nori.
Turiu kvailą (o gal ne) įsitikinimą, kad niekas nevyksta atsitiktinai ir viskas turi paaiškinimą, taip ir knygos herojai - mokėsi iš daromų klaidų.
Labiausiai surezonavo Gojaus kuriamas gyvenimas ir bendravimas su :meistriukais", nežinau, gal todėl, kad pačiai pastaruoju metu tenka ir apie pečiaus, kamino reikalus pašnekėti ir apie elektros lemputes ir laidelius.. taip žmogus ir mokaisi - gyvendamas..
Turiu kvailą (o gal ne) įsitikinimą, kad niekas nevyksta atsitiktinai ir viskas turi paaiškinimą, taip ir knygos herojai - mokėsi iš daromų klaidų.
Labiausiai surezonavo Gojaus kuriamas gyvenimas ir bendravimas su :meistriukais", nežinau, gal todėl, kad pačiai pastaruoju metu tenka ir apie pečiaus, kamino reikalus pašnekėti ir apie elektros lemputes ir laidelius.. taip žmogus ir mokaisi - gyvendamas..
March 18, 2025
Daug Lastausko, kažkiek Sarnicko, tas šiuolaikinis "kažkas tarp blog'o ir pop-romano". Nieko blogo, tiesiog ir nieko unikalaus ar savito
June 5, 2025
Garantuoju, kad nustebins ir patiks! Rasite ne tik ironijos, humoro, nuoširdumo, bet ir literatūrinės vertės.
Displaying 1 - 30 of 99 reviews