What do you think?
Rate this book
Slanimo raganos
1630 metai. Slanimas – turtingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, Sapiegų giminės valda. Vilniaus vaivados Leono Sapiegos valdinė Ona, pravarde Korotka, apkaltinama kerėjimu. Vienas Slanimo miestietis pareiškia, kad Ona nužiūrėjo jo žmoną, o žydas prekeivis dievagojasi buvęs jos prakeiktas. Tardoma kaltinamoji, vildamasi išsigelbėti, išsitaria žinanti, ką išties derėtų siųsti į laužo liepsnas. Gretimo kaimo popo žmoną bajorę Rainą, visų gerbiamą pribuvėją. Ji užkerėjusi Vilniaus vaivados sūnų Joną Stanislovą Sapiegą ir užleidusi jam melancholiją. Ona tikina žinanti, kaip Sapiegą atkerėti, kad šis vėl jaustųsi laimingas ir vėl užsimanytų vesti, bet ar ja patikės teisėjai? Ar Raina stos prieš teismą ir ar kilmingajai pavyks išvengti Salemo raganų lemties?
Šio sodraus istorinio romano siužetą autorei diktavo XVII amžiaus dienoraščiai, prisiminimai, laiškai, kelionių aprašymai ir visa, kas kūrė daugiaetninę LDK kultūrą, o daugelis knygos personažų iš tiesų kadaise gyveno.
Šio sodraus istorinio romano siužetą autorei diktavo XVII amžiaus dienoraščiai, prisiminimai, laiškai, kelionių aprašymai ir visa, kas kūrė daugiaetninę LDK kultūrą, o daugelis knygos personažų iš tiesų kadaise gyveno.
304 pages, Hardcover
First published February 1, 2025
75 people are currently reading
988 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 126 reviews
March 29, 2025
Reikėjo laiko, kad susigulėtų mintys apie šią knygą ir apsispręsčiau kaip ją vertinti🫣 ar tai šedevras ar sunkiai suprantama knyga. Nes kartais atrodė, kad užvertus knygą jaučiausi, kaip po ilgos istorijos-lietuvių kalbos pamokos. Bet tuo pačiu atrodė, kad skaitau labai stiprią istoriją apie moteris. Ir kiek man prireikė laiko, kol galvoje “susijungė visi laideliai”, kad dievai, bet taip buvo ištikro… tai nėra vien išgalvota🫣 ir baisu! O jau vyrų požiūris ir elgesys…😡 bet buvo tikrai įdomu skaityti apie tuos raganų “teismus”, žiauru, bet įdomu sužinoti, nes iki tol nebuvau domėjusis.
Tik knygos pradžia man buvo sudėtinga… labai daug veikėjų, su “nelengvais” vardais, kol prisiminiau galiausiai juos kas ir kaip.
Bet jeigu autorė dar leis knygų - tikrai skaitysiu! 👌
Tik knygos pradžia man buvo sudėtinga… labai daug veikėjų, su “nelengvais” vardais, kol prisiminiau galiausiai juos kas ir kaip.
Bet jeigu autorė dar leis knygų - tikrai skaitysiu! 👌
August 5, 2025
Tas subtilus ir skoningas viršelis išdūrė mane kaip kokią paną su trečiu vaiku, ar kaip ten sakoma. Ir dar tas pavadinimas - toks lengvas Salemo raganų omažas, tyčinis ar netyčinis, nesvarbu. Bet...
Negaliu pasakyti, kad man visai nepatiko. Patiko, kad parašyta tikrai gerai, gyva, vaizdinga kalba, daug įdomių istorinių faktų paberta, jau kas domisi tuo laikotarpiu ir Lietuvos didikais turėtų įvertinti teigiamai autorės darbą. Faina taipogi, kad tema, kuri svetur yra pakankamai nuvalkiota, pas mus nelabai gvildenta buvo iki šiol (pataisykite mane, jeigu manote kitaip) ir dabar kažkas jos ėmėsi pagaliau. Jeigu tai būtų rašinėlis pagal mokytojos užduotą temą, o aš būčiau tamsta mokytoja rašyčiau 10/10.
Tačiau.
Trečdalis (nu vos ne) knygos apie Korotką yra smarkiai per daug, man rodos. Nu nėra much fun durnės galvoje praleisti tiek laiko, jau labai atsiprašau. O ir kiti veikėjai tai jau ne kažin kas, arba balti ir pūkuoti, arba bjaurybės. Praktiškai visos moterys yra gėris, harmoningas arba chaotiškas gėris, bet gėris. Na, be Korotkos, aišku.
O vyrai tai jau nelabai. Gal tas tipo raganius toks labiau nevienareikšmis, na ir advokatas, o visi kiti tai tfu, tik tokius nupjauti ir išmesti. Buvo bandymas parodyti jo šviesybę kaip kažką daugiau negu pagrindinį blogiuką, bet bandymu viskas ir pasibaigė. Tikras animacinis blogiukas, dar ir su pakalikais. Labai neišbaigti veikėjai, kai kurie tiesiog kartoniniai ir nuobodūs ir, rodos, istoriškai nelabai atitinkantys originalus - kas nori lyginti, eikit į jau kažkieno minėtą straipsnį Kultūrbary. Va ten tai intriga, emocijos ir kova, o jau kieno su kuo - tai visai ne taip paprasta ir akivaizdu, kaip šitoje knygoje. Man nelabai patiko, kaip buvo adaptuota tikroji istorija. Bet autorius turi teisę tą daryti. Galėjo ir ant šluotų visas susodinti, o jo šviesybę paversti trigalviu slibinu. Kas galėjo būti gal net įdomiau, bet čia skonio reikalas.
Labai sunkiai broviausi per knygą kažkur nuo 100 psl., nes tiesiog buvo nuobodu, nepaisant visų autorės pastangų...
O bet tačiau - kaip debiutą kūrinį vertinu labai gerai ir manau, kad autorė tikrai daug gali, nes, kaip minėjau, rašo gerai ir stengiasi, sluoksniuoja.
Tiesiog ne man skirta ši knyga, o jaunesnei auditorijai, kuri tik atranda temą "ką jie mums padarė" ir ją dar purto nuo neteisybės, o jos kraujas užverda.
Aš VIS DAR kasdien matau daug šito š... visur kur ir negaliu pasakyti, kad jau viską atkovojome ir dabar užtenka baisėtis praeitimi.
Uch, užnešė, soriukas.
Autorei linkiu visokeriopos sėkmės ir padirbėti su veikėjais, o šiaip rašyti tenenustoja, gerai yra ir gali būti dar geriau. :)
Negaliu pasakyti, kad man visai nepatiko. Patiko, kad parašyta tikrai gerai, gyva, vaizdinga kalba, daug įdomių istorinių faktų paberta, jau kas domisi tuo laikotarpiu ir Lietuvos didikais turėtų įvertinti teigiamai autorės darbą. Faina taipogi, kad tema, kuri svetur yra pakankamai nuvalkiota, pas mus nelabai gvildenta buvo iki šiol (pataisykite mane, jeigu manote kitaip) ir dabar kažkas jos ėmėsi pagaliau. Jeigu tai būtų rašinėlis pagal mokytojos užduotą temą, o aš būčiau tamsta mokytoja rašyčiau 10/10.
Tačiau.
Trečdalis (nu vos ne) knygos apie Korotką yra smarkiai per daug, man rodos. Nu nėra much fun durnės galvoje praleisti tiek laiko, jau labai atsiprašau. O ir kiti veikėjai tai jau ne kažin kas, arba balti ir pūkuoti, arba bjaurybės. Praktiškai visos moterys yra gėris, harmoningas arba chaotiškas gėris, bet gėris. Na, be Korotkos, aišku.
O vyrai tai jau nelabai. Gal tas tipo raganius toks labiau nevienareikšmis, na ir advokatas, o visi kiti tai tfu, tik tokius nupjauti ir išmesti. Buvo bandymas parodyti jo šviesybę kaip kažką daugiau negu pagrindinį blogiuką, bet bandymu viskas ir pasibaigė. Tikras animacinis blogiukas, dar ir su pakalikais. Labai neišbaigti veikėjai, kai kurie tiesiog kartoniniai ir nuobodūs ir, rodos, istoriškai nelabai atitinkantys originalus - kas nori lyginti, eikit į jau kažkieno minėtą straipsnį Kultūrbary. Va ten tai intriga, emocijos ir kova, o jau kieno su kuo - tai visai ne taip paprasta ir akivaizdu, kaip šitoje knygoje. Man nelabai patiko, kaip buvo adaptuota tikroji istorija. Bet autorius turi teisę tą daryti. Galėjo ir ant šluotų visas susodinti, o jo šviesybę paversti trigalviu slibinu. Kas galėjo būti gal net įdomiau, bet čia skonio reikalas.
Labai sunkiai broviausi per knygą kažkur nuo 100 psl., nes tiesiog buvo nuobodu, nepaisant visų autorės pastangų...
O bet tačiau - kaip debiutą kūrinį vertinu labai gerai ir manau, kad autorė tikrai daug gali, nes, kaip minėjau, rašo gerai ir stengiasi, sluoksniuoja.
Tiesiog ne man skirta ši knyga, o jaunesnei auditorijai, kuri tik atranda temą "ką jie mums padarė" ir ją dar purto nuo neteisybės, o jos kraujas užverda.
Aš VIS DAR kasdien matau daug šito š... visur kur ir negaliu pasakyti, kad jau viską atkovojome ir dabar užtenka baisėtis praeitimi.
Uch, užnešė, soriukas.
Autorei linkiu visokeriopos sėkmės ir padirbėti su veikėjais, o šiaip rašyti tenenustoja, gerai yra ir gali būti dar geriau. :)
March 30, 2025
"Slanimo ragana" – knyga apie tai, kaip buvo naikinamos moterys
Moters kūnas – įrodymas, nusikaltimo vieta ir bausmė viename. Plaukai nuskusti, oda nužiūrėta, išrengta iki paskutinio siūlo. Nes „taip reikia“. Nes gal RAGANA. Moterų kūnai buvo tiesiog scena, kur vyrai statė savo paranojišką teatrą.
Kristinos Petrauskės “Slanimo ragana” nėra šiaip istorinė fantastika. Tai – moters pažeminimo anatomija. Kiekvienas tardymas – kaip spyris į gerklę. Kiekviena scena su „tikrinimu“ – atminty išlieka ilgiau nei norėtum. Čia – apie tai, kaip sistemingai buvo laužiama valia, užtildomi balsai ir šventinama vyriška galia.
Jie negirdi. Moters tiesa jiems tėra tik blankus triukšmas.
Tardymo scenos – skaudžios. Skaitant jas apima fizinis šleikštulys. Nes kai kurios tokios intymiai žeminančios, kad norisi užversti knygą. Bet negali. Nes būtent dėl to ją ir verta skaityti, nes kai kurie dalykai per daug primena šiandieną.
Ir kai viena iš jų privalo pasirinkti – išduoti ar tylėti – supranti, kad tokio pasirinkimo išvis neturėjo būti. Nes šitos istorijos esmė – ne ragana. O tai, kaip patogu ja paskelbti bet kurią, kuri kalba per garsiai, vaikšto per tiesiai, ar myli ne taip, kaip liepta.
Tai knyga, kuri nepataikauja skaitytojui. Ji rodo, kaip skauda būti moterimi pasaulyje, kur tavo tiesa neturi reikšmės, o tavo kūnas priklauso kitiems.
Man ši knyga buvo skaudi, bet būtina. Ne dėl siužeto (kurio atskleisti nenoriu), ne dėl personažų (nors Raina – stiprus, kabinantis charakteris). O dėl jausmo, kuris liko: kad kai kurios kovos tęsiasi. Tik dabar jos atrodo kitaip.
Už tai, kad priminė: istorija nemirusi. Ji tik pasikeitė veidą.
Moters kūnas – įrodymas, nusikaltimo vieta ir bausmė viename. Plaukai nuskusti, oda nužiūrėta, išrengta iki paskutinio siūlo. Nes „taip reikia“. Nes gal RAGANA. Moterų kūnai buvo tiesiog scena, kur vyrai statė savo paranojišką teatrą.
Kristinos Petrauskės “Slanimo ragana” nėra šiaip istorinė fantastika. Tai – moters pažeminimo anatomija. Kiekvienas tardymas – kaip spyris į gerklę. Kiekviena scena su „tikrinimu“ – atminty išlieka ilgiau nei norėtum. Čia – apie tai, kaip sistemingai buvo laužiama valia, užtildomi balsai ir šventinama vyriška galia.
Jie negirdi. Moters tiesa jiems tėra tik blankus triukšmas.
Tardymo scenos – skaudžios. Skaitant jas apima fizinis šleikštulys. Nes kai kurios tokios intymiai žeminančios, kad norisi užversti knygą. Bet negali. Nes būtent dėl to ją ir verta skaityti, nes kai kurie dalykai per daug primena šiandieną.
Ir kai viena iš jų privalo pasirinkti – išduoti ar tylėti – supranti, kad tokio pasirinkimo išvis neturėjo būti. Nes šitos istorijos esmė – ne ragana. O tai, kaip patogu ja paskelbti bet kurią, kuri kalba per garsiai, vaikšto per tiesiai, ar myli ne taip, kaip liepta.
Tai knyga, kuri nepataikauja skaitytojui. Ji rodo, kaip skauda būti moterimi pasaulyje, kur tavo tiesa neturi reikšmės, o tavo kūnas priklauso kitiems.
Man ši knyga buvo skaudi, bet būtina. Ne dėl siužeto (kurio atskleisti nenoriu), ne dėl personažų (nors Raina – stiprus, kabinantis charakteris). O dėl jausmo, kuris liko: kad kai kurios kovos tęsiasi. Tik dabar jos atrodo kitaip.
Už tai, kad priminė: istorija nemirusi. Ji tik pasikeitė veidą.
October 5, 2025
Knyga apie dviejų moterų, kurios buvo apkaltintos kerėjimu, likimus. Labai patiko knygos tema.😌👌 Tik vietomis norėjosi, kad būtų labiau išplėtota, pritrūko to gylio. Audio 🎧 3,5⭐️
March 4, 2025
Smagu, kad apie Lietuva, taciau man atrodo, kad panasiu knygu yra daug stipresniu parasyta. Tiek Paskutines apeigos, tiek Uraganu sezonas ir kt. Turbut, kad antros dalies neskaitysiu. Linkiu labiau isieskoti veikejus, bes dabar viskas turejo kazkoki komiska tona, truko gylio ir parodyti zmones labiau kaip zmones. Aisku, tada reiktu labiau nutolti nuo saltiniu, o knyga turetu buti dvigubai ilgesne….
September 18, 2025
KNYGA IŠ BIBLIOTEKOS.
Visa velniava prasideda 1630 metais per Pelenų dieną, kai po Užgavėnių baliaus, pilyje prasideda gaisras, kurį ir sukėlė tarnaitė Ona.
Knyga man buvo rekomenduota. Tais laikais kai vyksta romano veiksmas – raganos buvo deginamos turbūt visame pasaulyje. Apie Lietuvą iš tikrųjų nieko nežinojau, bet kadangi autorė istorikė, tai ji geriau žino, kas čia dėjosi LDK laikais. Už menkniekius žmonės buvo siunčiami į laužus. O taip! Žmonės, nes ne vien moterys buvo kaltinamos raganavimu, bet ir vyrai. Aišku, jiems kliuvo kur kas mažiau, BET VIS TIEK. Norėtųsi paskaityti daugiau knygų apie vyrus raganius, nes ir šitoje knygoje vėl kaltos moterys. Buvo vienas raganius, bet nedaug apie jį rašė.
Sapiegos melancholija, ne kas kita kaip depresija šiais laikais, įdomi tema knygoje. Juk tais laikais psichinės ligos irgi buvo raganavimas. Lengviau turbūt pasakyti kas NEBUVO raganavimas. Nors nieko negaliu sakyti apie tai kaip vaizduojamos raganos šioje knygoje – autorė aprašė žmonių įsivaizdavimą taip kaip buvo 1630-ais metais. Taip buvo. Dabar yra kitaip, nors kvailų žmonių, kurie mano, jog mes garbinam šėtoną, tikrai yra ir 21-am amžiuje. Pasidomėkite baltąja magija ir Wicca tikėjimu, kuris beje atsirado tik 1954-ais. Nors tai modernaus paganizmo atšaka, bet visos tos raganos iš senovės ir buvo pagonės praktikuojančios raganavimą.
Knyga man patiko iš istorinės pusės, bet skaityti buvo nuobodoka. Įvertinimą daviau su magaryčiomis dėl tos istorinės pusės. O daugiau visi senoviniai teisėjų marazmai man nepatiko. Vienas vyrukas buvo, kuris buvo protingas, bet tik tiek. Laimingos pabaigos čia tikrai nėra. Tad rekomenduoju skaityti tiems, kas domisi istorija, raganomis ir šiaip mėgsta lietuvių autorius.
Visa velniava prasideda 1630 metais per Pelenų dieną, kai po Užgavėnių baliaus, pilyje prasideda gaisras, kurį ir sukėlė tarnaitė Ona.
Knyga man buvo rekomenduota. Tais laikais kai vyksta romano veiksmas – raganos buvo deginamos turbūt visame pasaulyje. Apie Lietuvą iš tikrųjų nieko nežinojau, bet kadangi autorė istorikė, tai ji geriau žino, kas čia dėjosi LDK laikais. Už menkniekius žmonės buvo siunčiami į laužus. O taip! Žmonės, nes ne vien moterys buvo kaltinamos raganavimu, bet ir vyrai. Aišku, jiems kliuvo kur kas mažiau, BET VIS TIEK. Norėtųsi paskaityti daugiau knygų apie vyrus raganius, nes ir šitoje knygoje vėl kaltos moterys. Buvo vienas raganius, bet nedaug apie jį rašė.
Sapiegos melancholija, ne kas kita kaip depresija šiais laikais, įdomi tema knygoje. Juk tais laikais psichinės ligos irgi buvo raganavimas. Lengviau turbūt pasakyti kas NEBUVO raganavimas. Nors nieko negaliu sakyti apie tai kaip vaizduojamos raganos šioje knygoje – autorė aprašė žmonių įsivaizdavimą taip kaip buvo 1630-ais metais. Taip buvo. Dabar yra kitaip, nors kvailų žmonių, kurie mano, jog mes garbinam šėtoną, tikrai yra ir 21-am amžiuje. Pasidomėkite baltąja magija ir Wicca tikėjimu, kuris beje atsirado tik 1954-ais. Nors tai modernaus paganizmo atšaka, bet visos tos raganos iš senovės ir buvo pagonės praktikuojančios raganavimą.
Knyga man patiko iš istorinės pusės, bet skaityti buvo nuobodoka. Įvertinimą daviau su magaryčiomis dėl tos istorinės pusės. O daugiau visi senoviniai teisėjų marazmai man nepatiko. Vienas vyrukas buvo, kuris buvo protingas, bet tik tiek. Laimingos pabaigos čia tikrai nėra. Tad rekomenduoju skaityti tiems, kas domisi istorija, raganomis ir šiaip mėgsta lietuvių autorius.
October 25, 2025
Pradėjus skaityti-aplankė mintis, kad pati autorė žymiai efektyvesnė, nei pats kūrinys... Pradžia nuobodoka...
Tačiau antroje dalyje radau tą istoriją, pasakojimas visai neblogai vedė ir intrigavo!
Tad tos 4 žvaigždutės-truputį avansu, nes norisi gerų lietuviškų istorinių romanų.
Tačiau antroje dalyje radau tą istoriją, pasakojimas visai neblogai vedė ir intrigavo!
Tad tos 4 žvaigždutės-truputį avansu, nes norisi gerų lietuviškų istorinių romanų.
April 4, 2025
Pavyzdinis istorinis romanas, kurio tema - raganų deginimas Lietuvoje, na, labai mažai aptartas reikalas. Greičiausiai daugelis apskritai įsivaizduoja, kad jau pas mus tai beveik iš vis nedegino nieko, kur tau jau čia šitam pagonių krašte. Bet visgi tokia europos "mada" neaplenkė ir mūsų, tik gal ne taip masiškai, kaip pas ne kuriuos. Ir taip, mieli vyrai, mes to nepamiršim, negalim, protu nesuvokiama žiaurybė ir kvailybė.
Grįžtant prie romano, tikrai dėmesio verta istorija, turinti labai daug potencialo, bet manau, ne iki galo išnaudota. Man pritrūko aštresnės intrigos, o moterų portretai gana vienodi, kiek paviršutiniškai pateikti. Visgi, jos yra stiprios, su charakteriu, jų balsą mes aiškiai girdime. Skaitydama "Slanimo raganas", taip pat gavau progą susipažinti ir su kitu straipsniu apie tą patį raganų teismą - Tomaš Božerocki "Raganų medžioklė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" (Kultūros barai). Turiu pripažinti, kad istorija dar įdomesnė ir šį romaną jau skaičiau kiek kitokiame kontekste. Tuomet jau norėjosi ir daugiau apie patį Sapiegą bei jo santykius sužinot, na šiek tiek pritrūko spektaklio užkulisių.
Bet kuriuo atveju, skaityti labai verta, tekstas lengvas ir malonus, o ir tema tikrai verta dėmesio, o mano vertinimas, kaip visada, labai subjektyvus, o lietuviškas istorinis romanas išgyvena aukso amžių :)
Grįžtant prie romano, tikrai dėmesio verta istorija, turinti labai daug potencialo, bet manau, ne iki galo išnaudota. Man pritrūko aštresnės intrigos, o moterų portretai gana vienodi, kiek paviršutiniškai pateikti. Visgi, jos yra stiprios, su charakteriu, jų balsą mes aiškiai girdime. Skaitydama "Slanimo raganas", taip pat gavau progą susipažinti ir su kitu straipsniu apie tą patį raganų teismą - Tomaš Božerocki "Raganų medžioklė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" (Kultūros barai). Turiu pripažinti, kad istorija dar įdomesnė ir šį romaną jau skaičiau kiek kitokiame kontekste. Tuomet jau norėjosi ir daugiau apie patį Sapiegą bei jo santykius sužinot, na šiek tiek pritrūko spektaklio užkulisių.
Bet kuriuo atveju, skaityti labai verta, tekstas lengvas ir malonus, o ir tema tikrai verta dėmesio, o mano vertinimas, kaip visada, labai subjektyvus, o lietuviškas istorinis romanas išgyvena aukso amžių :)
October 9, 2025
Dar kartą įsitikinu, kaip svarbu aklai nepasikliauti kitų nuomone, nes GR įvertinimas aukštas, tačiau Fb teko matyti įrašą, kas knygos nebaigė ir nemažai skaitytojų antrino, kaip jiems nepatiko, buvo nuobodu, svarstė, ko autorei pritrūko. Nepabijojau tų neigiamų nuomonių, nes asmeniškai labai patinka autorės kuriamas instagramo turinys ir žinojau, kad, jei knyga parašyta panašiu braižu, tai man negali nepatikti. Juolab, neseniai skaičiau Potvynius, o ten taip pat kalbama apie raganavimą, tik Anglijoje. Ta tema man buvo įdomi, tad smalsu buvo daugiau sužinoti ir apie kerėjimus LDK. Tad viena istorija kuo puikiausiai papildė kitą.
*Pirmiausia knygą norėjau skaityti Antanuko programėlėje, deja, buvo nepatogu, nes nežinomi žodžiai buvo aiškinami skyrių gale, kai jau paėmiau į rankas fizinę knygą ir įsijaučiau į istoriją, tuomet skaitėsi lengvai ir programėlėje.
**Tikiuosi autorė ir toliau rašys, mielai pirksiu ir skaitysiu visas jos knygas.
*Pirmiausia knygą norėjau skaityti Antanuko programėlėje, deja, buvo nepatogu, nes nežinomi žodžiai buvo aiškinami skyrių gale, kai jau paėmiau į rankas fizinę knygą ir įsijaučiau į istoriją, tuomet skaitėsi lengvai ir programėlėje.
**Tikiuosi autorė ir toliau rašys, mielai pirksiu ir skaitysiu visas jos knygas.
March 14, 2025
Neslėpsiu, pradėdama buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikusi, bet knyga įtraukė nuo pirmų eilučių ir nebepaleido. 17 amžius, LDK: mėgavausi sklandžiu autorės pasakojimu, o istorija - ji buvo tokia, kokia buvo. Komentaruose paminėto Kultūros barų straipsnio nuoroda https://etalpykla.lituanistika.lt/obj...
April 13, 2025
Kai prieš pusmetį lankiausi Madride, patekau į labai įdomią ekskursiją apie inkvizicijas, raganas ir budelius. Pamenu, su gide juokavome ir vėliau gana rimtai kalbėjome apie raganas ir tai, kaip kai kuriems dar ir šiomis dienomis kliūna vis tos moterys. Kodėl vyrai, ypatingai vyrai, taip bijo protingų moterų? Viena vertus, galime dėkoti mūsų prosenelėms ir senelėms, kad kovojo, ėjo, ir dabar pasaulyje belikę tikrai mažai vietų, kur moteris neturi teisių, ir kad mūsų nebedegina ant laužo vien dėl to, kad išgeriam dilgėlių arbatos pasigavusios pūslės uždegimą; arba už tai, jog mokame skaityti. Įsivaizduojat, ne tik skaityti, bet ir rašyti!
Šis romanas mus nukelia į labai tolimus 1630-iuosius metus, į LDK miestą Slanimą, kuriame viską ir visus valdo vyrai, o štai moterims rankos dažniausiai surišamos visomis prasmėmis. Čia sutinkame Oną, visų vadinamą Korotka; ir popienę, bajorę Rainą. Abi moterys netikėtai apkaltinamos raganystėmis ir jas teisia Sapiega bei jo patikėtiniai.
Ši knyga iš tų, kurias skaitant man norisi burbėti, kai net purto dėl neteisybės, su kuria susiduria romano veikėjos.
„Čiagi vienos bobos, et… dar ir liudytojų reikės surast.“
Būtent ši citata man apibrėžia romano esmę: moterys – ne žmonės. Jos bevertės, jų nuomonė nesvarbi. Jos gali nusikalsti, bet negali liudyti. Jos gali būti nuteistos, tačiau negali pačios teisti. Joms surišamos rankos, kai vyrai susirenka ir savo ir kitų laisves. Perskaičiusi tokias knygas visada tyliai mintyse pasidžiaugiu, kad gimiau geresniais laikais. Ramesniais laikais, kai galiu pasisakyti, parašyti, perskaityti. Ir net žoleles kokias noriu plikytis.
Tai labai sodrus, nepaprastai gražiai parašytas romanas. Tekstas toks, kokį retai pavyksta sutikti. Matosi autorės įdirbis, daug įdomių žodžių romane, tokių, kurių net nesu girdėjusi, o rašymo stilius sukuria dar klampesnę atmosferą. Ir jei jau žarstau pagyrimus stiliui – tai ir knygos apipavidalinimas įspūdingas. Pradedant viršeliu, baigiant romano iliustracijomis.
Skaitant labai norėjosi atkreipti dėmesį į detales, ir geriau pažinti veikėjus, ir siužetas čia įdomiai vilnijo. Nors vis tik, man čia atomazgos ir užbaigtumo pritrūko. Cinkelio, kuris viską surištų į vientisą masę. Labai lauksiu tęsinio, jį skaitysiu ir tikiuosi, kad jame rasiu visus palaidus galus, kurie galiausiai susijungs į gražų paveikslą.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
Šis romanas mus nukelia į labai tolimus 1630-iuosius metus, į LDK miestą Slanimą, kuriame viską ir visus valdo vyrai, o štai moterims rankos dažniausiai surišamos visomis prasmėmis. Čia sutinkame Oną, visų vadinamą Korotka; ir popienę, bajorę Rainą. Abi moterys netikėtai apkaltinamos raganystėmis ir jas teisia Sapiega bei jo patikėtiniai.
Ši knyga iš tų, kurias skaitant man norisi burbėti, kai net purto dėl neteisybės, su kuria susiduria romano veikėjos.
„Čiagi vienos bobos, et… dar ir liudytojų reikės surast.“
Būtent ši citata man apibrėžia romano esmę: moterys – ne žmonės. Jos bevertės, jų nuomonė nesvarbi. Jos gali nusikalsti, bet negali liudyti. Jos gali būti nuteistos, tačiau negali pačios teisti. Joms surišamos rankos, kai vyrai susirenka ir savo ir kitų laisves. Perskaičiusi tokias knygas visada tyliai mintyse pasidžiaugiu, kad gimiau geresniais laikais. Ramesniais laikais, kai galiu pasisakyti, parašyti, perskaityti. Ir net žoleles kokias noriu plikytis.
Tai labai sodrus, nepaprastai gražiai parašytas romanas. Tekstas toks, kokį retai pavyksta sutikti. Matosi autorės įdirbis, daug įdomių žodžių romane, tokių, kurių net nesu girdėjusi, o rašymo stilius sukuria dar klampesnę atmosferą. Ir jei jau žarstau pagyrimus stiliui – tai ir knygos apipavidalinimas įspūdingas. Pradedant viršeliu, baigiant romano iliustracijomis.
Skaitant labai norėjosi atkreipti dėmesį į detales, ir geriau pažinti veikėjus, ir siužetas čia įdomiai vilnijo. Nors vis tik, man čia atomazgos ir užbaigtumo pritrūko. Cinkelio, kuris viską surištų į vientisą masę. Labai lauksiu tęsinio, jį skaitysiu ir tikiuosi, kad jame rasiu visus palaidus galus, kurie galiausiai susijungs į gražų paveikslą.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
April 15, 2025
Pagaliau! Gerai parašytas įdomus lietuviškas istorinis romanas! Kaip aš tokio laukiau - lengvai skaitomo, neverksmingo, neiteisuoliško. Kai autorė nebando parodyti, kiek daug ji žino apie laikotarpį (nors akivaizdu, kad žino, hello) ir sukišti į knygą kuo daugiau faktų. Kai daug dėmesio skirta veikėjams ir jų gyvenamajai aplinkai. Kai veikėjai yra gyvi ir skiriasi vienas nuo kito esmingai. Kai tekstas nėra ištęstas dėl didesnio puslapių skaičiaus (man dažnai toks įspūdis istoriniuose romanuose susiformuoja).
Skaitant tikrai kraujas verda dėl neteisybės, dėl žmonių tamsumo, dėl moters savarankiškumo nebuvimo taip, kad norisi mest tą knygą per balkoną. Bet tada prisimenu neuromokslininkės Urtės Neniškytės viename interviu pasakytą mintį - visais laikais tai, ko negalėdavo suprasti, žmonės aikšindavo per religiją, o kuo daugiau atskleidžia mokslas, tuo mažiau vietos lieka religinėms interpretacijoms. Gal ir gerai, nes tikriausiai ir dabar dar degintų moteris ant laužo. Ai bet gi ir sudegina, tik nebe ant tikro, be ugnies.
Ir dar ačiū leidyklai, kad priešingai nei Karo nuotaka: iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę tvarkingai padarytos išnašos. Jaučiuosi išgirsta :D
Skaitant tikrai kraujas verda dėl neteisybės, dėl žmonių tamsumo, dėl moters savarankiškumo nebuvimo taip, kad norisi mest tą knygą per balkoną. Bet tada prisimenu neuromokslininkės Urtės Neniškytės viename interviu pasakytą mintį - visais laikais tai, ko negalėdavo suprasti, žmonės aikšindavo per religiją, o kuo daugiau atskleidžia mokslas, tuo mažiau vietos lieka religinėms interpretacijoms. Gal ir gerai, nes tikriausiai ir dabar dar degintų moteris ant laužo. Ai bet gi ir sudegina, tik nebe ant tikro, be ugnies.
Ir dar ačiū leidyklai, kad priešingai nei Karo nuotaka: iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę tvarkingai padarytos išnašos. Jaučiuosi išgirsta :D
March 29, 2025
Labai patiko! Turbūt raganų medžioklės tema tokioms feministėms ir šiek tiek masonėms kaip aš visada užverda kraują. Norėjos atsirast ten 16a.glūdumoj ir visiems teisėjams ir davarkoms išdrąskyt akis. Rekomenduoju ir nekantrauju klube susitikti su autore bei paplėtoti išsamesnę diskusiją ne tik apie knygą bet apskritai moterų teises ir visa kita.
September 20, 2025
Kristina Petrauskė "Slanimo raganos"
"... turtai uždirbami, daug lengviau negu garbė, o garbė daug lengviau išvaistoma negu turtai"
Su "Chistorike" profiliu Instagrame susipažinau iš anksčiau, nes man buvo labai įdomu klausyti ir sužinoti kažką naujo apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tarpukario Kauno ir apskritai Lietuvos istoriją. Smagu, kai informacija pateikiama šmaikščiai, patraukliai ir kviečiama susipažinti, aplankyti ir atrasti. O kai Kristina Petrauskė pranešė apie rašomą knygą, tikrai žinojau, kad skaitysiu. Pastaruoju metu lietuvių autorių knygos tikras atradimas man :)
Knygoje K. Petrauskė pasakoja apie valstienę Oną, visų švelniai vadinamą Korotka, kuri papuola į seną kaip gyvenimas bėdą. Pagalbos ji eina prašyti pas visų gerbiamą popienę ir pribuvėją Rainą. Pastaroji stengiasi visiems padėti, moka gydyti žolelėmis ir sutinka padėti merginai. Tik visos aplinkybės taip susideda, jog Ona yra apkaltinama raganavimu... O norėdama save išgelbėti apkaltina ir Rainą...
Skaitydama šią knygą, suvokiau, jog prietarai ir apkalbos turėjo didžiulę įtaką XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kasdienybėje. Raganų teismas buvo gajus ir tai buvo vos ne pramoga... Tik ne teisiamąjam, o visiems kitiems... Labai stengiausi suvokti viską tų laikų žmonių akimis, tačiau iš dabartinės perspektyvos suvokiau, jog žinių neturėjimas, elementarus vyrų bukumas, šovinizmas ir apskritai žmonių pavydas yra baisus dalykas.
Buvo labai įdomu skaityti aie tų laikų kasdieninį gyvenimą, didikų Sapiegų pakilimus ir nuopolius, liaudies mediciną. Knygoje labai daug veikėjų ir kartais gali pasimesti visoje toje krūvoje, tad labai smagu, jog autorė visus juos pristatė dar knygos pradžioje. Negalėjau nesižavėti Raina, kuri visada išliko rimta, tvirta, rami ir nuoširdi primiausia pati sau ir savo įsitikinimams. Labai gaila, kad stiprios, tvirtos ir moralinį stuburą turinčios moterys buvo taip nuvertinamos dažnai kvailokų vyrų pasaulyje.
Raganų tematika tikrai patiks tiems, kas nori sužinoti apie senąją lietuvių mitologiją, papročius ir prietarus. Jų čia pilna. Visame romane labai daug užuominų į istorinius šaltinius. Puiki terpė sužinoti, kažką naujo.
Suskaičiau ir noriu dar :) Nes tematika neįprasta, kitokia, unikali. Istorijoje taip jau būna, kad iškyla galingi ir turtingi ir labai dažnu atveju tai būna vyrai, tačiau Kristinos Petrauskės pastangų dėka mes sužinom ir apie tokias moteris kaip Raina.
Labai rekomenduoju visiems lietuvių autorių gerbėjams, istorijos entuziastams ir ieškantiems mistikos prieskonio literatūroje. O aš su nekantrumu lauksiu naujo autorės romano :)
--
"... turtai uždirbami, daug lengviau negu garbė, o garbė daug lengviau išvaistoma negu turtai"
Su "Chistorike" profiliu Instagrame susipažinau iš anksčiau, nes man buvo labai įdomu klausyti ir sužinoti kažką naujo apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tarpukario Kauno ir apskritai Lietuvos istoriją. Smagu, kai informacija pateikiama šmaikščiai, patraukliai ir kviečiama susipažinti, aplankyti ir atrasti. O kai Kristina Petrauskė pranešė apie rašomą knygą, tikrai žinojau, kad skaitysiu. Pastaruoju metu lietuvių autorių knygos tikras atradimas man :)
Knygoje K. Petrauskė pasakoja apie valstienę Oną, visų švelniai vadinamą Korotka, kuri papuola į seną kaip gyvenimas bėdą. Pagalbos ji eina prašyti pas visų gerbiamą popienę ir pribuvėją Rainą. Pastaroji stengiasi visiems padėti, moka gydyti žolelėmis ir sutinka padėti merginai. Tik visos aplinkybės taip susideda, jog Ona yra apkaltinama raganavimu... O norėdama save išgelbėti apkaltina ir Rainą...
Skaitydama šią knygą, suvokiau, jog prietarai ir apkalbos turėjo didžiulę įtaką XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kasdienybėje. Raganų teismas buvo gajus ir tai buvo vos ne pramoga... Tik ne teisiamąjam, o visiems kitiems... Labai stengiausi suvokti viską tų laikų žmonių akimis, tačiau iš dabartinės perspektyvos suvokiau, jog žinių neturėjimas, elementarus vyrų bukumas, šovinizmas ir apskritai žmonių pavydas yra baisus dalykas.
Buvo labai įdomu skaityti aie tų laikų kasdieninį gyvenimą, didikų Sapiegų pakilimus ir nuopolius, liaudies mediciną. Knygoje labai daug veikėjų ir kartais gali pasimesti visoje toje krūvoje, tad labai smagu, jog autorė visus juos pristatė dar knygos pradžioje. Negalėjau nesižavėti Raina, kuri visada išliko rimta, tvirta, rami ir nuoširdi primiausia pati sau ir savo įsitikinimams. Labai gaila, kad stiprios, tvirtos ir moralinį stuburą turinčios moterys buvo taip nuvertinamos dažnai kvailokų vyrų pasaulyje.
Raganų tematika tikrai patiks tiems, kas nori sužinoti apie senąją lietuvių mitologiją, papročius ir prietarus. Jų čia pilna. Visame romane labai daug užuominų į istorinius šaltinius. Puiki terpė sužinoti, kažką naujo.
Suskaičiau ir noriu dar :) Nes tematika neįprasta, kitokia, unikali. Istorijoje taip jau būna, kad iškyla galingi ir turtingi ir labai dažnu atveju tai būna vyrai, tačiau Kristinos Petrauskės pastangų dėka mes sužinom ir apie tokias moteris kaip Raina.
Labai rekomenduoju visiems lietuvių autorių gerbėjams, istorijos entuziastams ir ieškantiems mistikos prieskonio literatūroje. O aš su nekantrumu lauksiu naujo autorės romano :)
--
March 15, 2025
3.5 ⭐
Apie žiaurius ir skaudžius moterų, kaltintų raganystėmis, likimus esame girdėję visi. Kiek jų istorijoje buvo kankintų ir nužudytų vien todėl, kad buvo protingos ir stiprios, ar tiesiog tapo atpirkimo aukomis tiems, kurie ieškojo kaltų dėl savo nelaimių, ar net gamtos reiškinių?..
Manau, apie šią tamsią istorijos dėmę tikrai reikia kalbėti ir tokie dalykai negali būti pamiršti, tačiau, nors atrodo ir praėjo daugybė metų, tamsumos vis dar yra nemažai visuomenėje. Skaitydama šią knygą, susimąščiau - ką po keletos šimtmečių apie mūsų laikus kalbės žmonės, kokie mums įprasti dalykai, bus laikomi sunkiai suvokiamais?..
Istorija mus nukelia į senovės Lietuvą, į tikrai tamsius ir niūrius laikus, kai buvo tikima, kad dėl visų bėdų kalti burtai ir tai velnio darbas, kurį atlieka nedoros moterys.
Kaip mane pykdė ta tamsuma! O jos čia tikrai buvo labai daug.
Autorei puikiai pavyko sukurti niūrią atmosferą ir tikrai pasijaučiau, lyg nukeliavusi į tą laikmetį.
Gerai, kad tik versdama knygos puslapius ten pabuvau, nes tikrai nenorėčiau atsidurti tarp tų žmonių ir gyventi su jų skleidžiama ideologija.
Knygos idėja ir tema tikrai įdomi, tačiau man buvo šiek tiek per daug istorinių aprašymų ir paaiškinimų, kurie man prailgdavo, norėjosi daugiau veiksmo istorijoje.
Vietomis buvo tikrai įdomu skaityti ir tekstas įtraukdavo, o kartais būdavo nuobodoka ir tiesiog laukdavau naujo pasakojimo posūkio. Tikrai nebloga ir reikalinga knyga, tik man norėjosi daugiau dinamikos, o gal net šiek tiek magiškų momentų?.. 🤫
Apie žiaurius ir skaudžius moterų, kaltintų raganystėmis, likimus esame girdėję visi. Kiek jų istorijoje buvo kankintų ir nužudytų vien todėl, kad buvo protingos ir stiprios, ar tiesiog tapo atpirkimo aukomis tiems, kurie ieškojo kaltų dėl savo nelaimių, ar net gamtos reiškinių?..
Manau, apie šią tamsią istorijos dėmę tikrai reikia kalbėti ir tokie dalykai negali būti pamiršti, tačiau, nors atrodo ir praėjo daugybė metų, tamsumos vis dar yra nemažai visuomenėje. Skaitydama šią knygą, susimąščiau - ką po keletos šimtmečių apie mūsų laikus kalbės žmonės, kokie mums įprasti dalykai, bus laikomi sunkiai suvokiamais?..
Istorija mus nukelia į senovės Lietuvą, į tikrai tamsius ir niūrius laikus, kai buvo tikima, kad dėl visų bėdų kalti burtai ir tai velnio darbas, kurį atlieka nedoros moterys.
Kaip mane pykdė ta tamsuma! O jos čia tikrai buvo labai daug.
Autorei puikiai pavyko sukurti niūrią atmosferą ir tikrai pasijaučiau, lyg nukeliavusi į tą laikmetį.
Gerai, kad tik versdama knygos puslapius ten pabuvau, nes tikrai nenorėčiau atsidurti tarp tų žmonių ir gyventi su jų skleidžiama ideologija.
Knygos idėja ir tema tikrai įdomi, tačiau man buvo šiek tiek per daug istorinių aprašymų ir paaiškinimų, kurie man prailgdavo, norėjosi daugiau veiksmo istorijoje.
Vietomis buvo tikrai įdomu skaityti ir tekstas įtraukdavo, o kartais būdavo nuobodoka ir tiesiog laukdavau naujo pasakojimo posūkio. Tikrai nebloga ir reikalinga knyga, tik man norėjosi daugiau dinamikos, o gal net šiek tiek magiškų momentų?.. 🤫
June 19, 2025
Patiko, nors ir liūdnos tos XVI a. moterų istorijos. Skaitant neapleido sunkiai nusakomas ir ne taip jau dažnai istorinius romanus skaitant aplankantis jausmas, kad kūrinyje ne tik pramanai, įsivaizdavimai, o ir tiesa. Trumpai tariant, patikėjau šiuo romanu, jame vaizduojamais gyvenimais. Kūrinys netolygus. Kartais labai įtraukdavo, kartais žiovulį keldavo. Stilius gana specifiškas, artimesnis metraščiui, kronikai, o ne pramoginiam istoriniam romanui. Kitaip tariant, visiška priešingybė Sabaliauskaitės istorinių "žmonių" rafinerijoms. Nėra vingrios sintaksės, ilgų pasažų, o ir vaizduojamos moterys, jų gyvenimai nei iš tolo neprimena nuotykių lemtingų damų su šilkais ir dekolte, ar gražučių tarnaičių-našlaičių be šilkų ir dekolte, kurioms anksčiau ar vėliau po kojomis vyrai alfa, beta ir visi kiti krenta kaip lapai, deimantus suneša etc. Nėra ir poetinių, sapniškų pasažų (plg. Olgos Ravn "Vaško lėlė"). Slanimo raganos - paprastos, eilinės moterys, vyrai - irgi ne princai. Magijos pasaulį čia nustelbia priespaudos, socialinės nelygybės, slegiančios buities pasaulis, nuotykius - ilgi absurdiški teismo procesai, kurių baigtis iš anksto aiški. Bajorės Rainos linija vientisa, nuosekli, o Ona Paulikuvna man taip ir liko paslaptis: tai ji vis tik buvo ragana, ar tik kvailutė? Labai patiko komiški epizodai, nors jų mažai šiame romane: apie ugninį žmogų, apie kankinimą vandeniu puikiai atlaikiusį Jonutį. Rekomenduoju bent pavartyti: gal ims ir įtrauks.
August 30, 2025
Tamsa nėra abstrakti sąvoka ar vien istorinė dekoracija, bet kasdienybės palydovė, nuolat grįžtanti ir niekada visiškai nenutolstanti. Knygoje susipynęs magiškojo realizmo ir istorinės vaizduotės kelias atskleidžia, kaip praeities prietarai, baimės ir neišmanymas persismelkia į dabartį. Skaitant nuolat kilo mintis, kad tų laikų obskurantizmas atrodo tolimas, tačiau kasdien matau, jog jis tik per žingsnį – ir vis auga.
Šį pojūtį sukuria ne tik veikėjų išgyvenimai, bet ir pati romano atmosfera. „Slanimo raganose“ nėra saugaus atstumo tarp mūsų ir jų – tarp šiandienos skaitytojo ir praeities istorijų. Raganos čia nėra vien folkloro figūros ar pasakų pabaisos – jos tampa metafora visuomenės baimei, nepakantumui, o kartu ir žmogaus vidinei tamsai, kurią sunkiausia atpažinti savyje.
Istorija niekada nėra tik praeitis. Ji gyvena mūsų kasdienybėje, kartodama tuos pačius žmogaus silpnumus ir baimes – tik su naujais vardais. Laužai dar niekada nenustojo degti.
Šį pojūtį sukuria ne tik veikėjų išgyvenimai, bet ir pati romano atmosfera. „Slanimo raganose“ nėra saugaus atstumo tarp mūsų ir jų – tarp šiandienos skaitytojo ir praeities istorijų. Raganos čia nėra vien folkloro figūros ar pasakų pabaisos – jos tampa metafora visuomenės baimei, nepakantumui, o kartu ir žmogaus vidinei tamsai, kurią sunkiausia atpažinti savyje.
Istorija niekada nėra tik praeitis. Ji gyvena mūsų kasdienybėje, kartodama tuos pačius žmogaus silpnumus ir baimes – tik su naujais vardais. Laužai dar niekada nenustojo degti.
February 17, 2025
Labai džiugu, kad vis dažniau pasakojamos istorijos, leidžiančios "išgirsti" amžiais tildytus balsus - moterų balsus. Moterys, kurios nuolat buvo gyvenimo paraštėse ir pakampėse, už kurias visais gyvenimo klausimais spręsdavo "išsimokslinę" arba šiaip, tiesiog, vyrai, kurios už savo nuomonę ir žinias buvo deginamos ant laužo ir kurių istorijoje "nebuvo", pamažu prabyla dėka šių dienų moterų, suteikiančių joms balsą, kad ir ne visiškai autentišką, bet visgi verčiantį suklusti.
Turėsiu klausimų autorei😉, bet istorija įdomi ir tikrai verta dėmesio.
May 4, 2025
Autorė meistriškai sujungia faktus ir vaizduotę, kurdama įtraukiantį pasakojimą apie raganų medžiokles, teisinius procesus ir visuomenės požiūrį į tuos, kurie buvo laikomi „kaltininkais“ ar „pavojingais“.
Knyga tikrai verta dėmesio visiems, kurie domisi Lietuvos istorija, raganų medžioklėmis ir tuo, kaip praėjusios kartos kovėsi su baimėmis ir nepažįstamais reiškiniais. „Slanimo raganos: Sapiegos byla“ yra tiek istorinis, tiek literatūrinis kūrinys, kuriame susipina faktai ir kūryba, pritraukiantys tiek istorijos mėgėjus, tiek tuos, kurie vertina gerą pasakojimą. 🖤
4/5⭐️
Knyga tikrai verta dėmesio visiems, kurie domisi Lietuvos istorija, raganų medžioklėmis ir tuo, kaip praėjusios kartos kovėsi su baimėmis ir nepažįstamais reiškiniais. „Slanimo raganos: Sapiegos byla“ yra tiek istorinis, tiek literatūrinis kūrinys, kuriame susipina faktai ir kūryba, pritraukiantys tiek istorijos mėgėjus, tiek tuos, kurie vertina gerą pasakojimą. 🖤
4/5⭐️
March 12, 2025
Laikas bėga, kai kurie dalykai nesikeičia. Silpni vyrai bijo stiprių moterų. Didžiuojuosi būdama ragana.
Manau autorė puikiai subalansavo tikrus istorinius šaltinius ir asmeninį kūrybiškumą bei fantaziją. Debiutas puikus, lauksiu antros knygos, nes nujaučiu, kad tokia bus.
P.S. Sujaudino ir pamąstymų sukėlė pati 22 skyriaus pabaiga apie žvilgsnius…
Manau autorė puikiai subalansavo tikrus istorinius šaltinius ir asmeninį kūrybiškumą bei fantaziją. Debiutas puikus, lauksiu antros knygos, nes nujaučiu, kad tokia bus.
P.S. Sujaudino ir pamąstymų sukėlė pati 22 skyriaus pabaiga apie žvilgsnius…
March 2, 2025
3.5
knyga ant tiek sužadino smalsumą, kad išsigūglinau 2016 metais spausdintą tekstą "Kultūros baruose" apie tą patį įvykį. ir nesuprantu ar tikrai yra padaugėję įdomesnės ir šiuolaikiškesnės lietuvių literatūros ar tiesiog, kai jau ratu jos neapeinu, pagaliau pavyksta atrasti kažką įdomaus.
knyga ant tiek sužadino smalsumą, kad išsigūglinau 2016 metais spausdintą tekstą "Kultūros baruose" apie tą patį įvykį. ir nesuprantu ar tikrai yra padaugėję įdomesnės ir šiuolaikiškesnės lietuvių literatūros ar tiesiog, kai jau ratu jos neapeinu, pagaliau pavyksta atrasti kažką įdomaus.
August 18, 2025
Kaip smagu sulaukti knygos, kurioje prabilo iki tol balso neturėjusios LDK moterys, kaltintos raganvimu. Istorinių romanų prirašyta daug, bet lietuvišką knygą šia tema sutikau pirmąkart.
Autorė gyva, sodria, vaizdinga kalba pasakoja istorijas moterų, kurios išnyko istorijos tėkmėje. Siaubą kėlė aprašomos scenos, kuriose raganavimu kaltinamos moterys tapo pajuokos objektais, buvo nuteistos dar prieš teismą (jei taip galima pavadinti tą procesą, kuris buvo skirtas įtvirtinti ponų ir bažnyčios nusistatymą). Baisu, kad būti 'geru krikščionimi' buvo svarbiau, nei būti geru žmogumi, o kaimo tamsuolių apkalbų užteko nuteisti šimtus nekaltųjų kankinimams ir mirčiai ant laužo.
Skaitydama pykau ant Onos Korotkos už jos kvailumą, jos tamsumą, naivumą ir patiklumą. Bet vėliau, skaitydama Rainos istoriją pagalvojau, kad ne moterys kaltos, kad ir kokios jos bebūtų buvusios. Kaltas visuomenės tamsumas, nežinojimas, davatkiškumas, noras pasirodyti ir parodyti savo galią ir teisumą. Kuo džiaugiuosi, tai kad gyvename nebe tais laikais, kai moters žodis reiškė mažiau nei nieko.
Knygą perskaičiau labai greitai, buvo sunku atsitraukti. Ypač įtraukė antroji dalis apie Rainą, kur atrodo norėjosi sužinoti daugiau. Daugiau apie jos praeitį, pamokas, jausmus ir išgyvenimus. Juk eidama padėti paskutinį kartą ji žinojo, kuo tai baigsis ir nieko nepaisydma vis tiek ėjo.
Autorė gyva, sodria, vaizdinga kalba pasakoja istorijas moterų, kurios išnyko istorijos tėkmėje. Siaubą kėlė aprašomos scenos, kuriose raganavimu kaltinamos moterys tapo pajuokos objektais, buvo nuteistos dar prieš teismą (jei taip galima pavadinti tą procesą, kuris buvo skirtas įtvirtinti ponų ir bažnyčios nusistatymą). Baisu, kad būti 'geru krikščionimi' buvo svarbiau, nei būti geru žmogumi, o kaimo tamsuolių apkalbų užteko nuteisti šimtus nekaltųjų kankinimams ir mirčiai ant laužo.
Skaitydama pykau ant Onos Korotkos už jos kvailumą, jos tamsumą, naivumą ir patiklumą. Bet vėliau, skaitydama Rainos istoriją pagalvojau, kad ne moterys kaltos, kad ir kokios jos bebūtų buvusios. Kaltas visuomenės tamsumas, nežinojimas, davatkiškumas, noras pasirodyti ir parodyti savo galią ir teisumą. Kuo džiaugiuosi, tai kad gyvename nebe tais laikais, kai moters žodis reiškė mažiau nei nieko.
Knygą perskaičiau labai greitai, buvo sunku atsitraukti. Ypač įtraukė antroji dalis apie Rainą, kur atrodo norėjosi sužinoti daugiau. Daugiau apie jos praeitį, pamokas, jausmus ir išgyvenimus. Juk eidama padėti paskutinį kartą ji žinojo, kuo tai baigsis ir nieko nepaisydma vis tiek ėjo.
June 19, 2025
Liūdnas pasakojimas apie istorijos tyruose prarastus sudėtingai susiklosčiusius moterų likimus. Smagu, kad vis dažniau kalbama apie moterų vaidmenį istorijoje ir imama ieškoti dokumentų, liudijančių vyriško pasakojimo užgožtus pėdsakus. Didelis knygos privalumas tas, kad pasakojimo imasi profesionali istorikė. Būtent todėl, manau, galima pasikliauti jos pateiktu kasdienio gyvenimo, teismo procesų aprašymu. Vis dėlto ne istorinis tikslumas svarbiausias šioje knygoje. Pasakojimo centre - išskirtinės, talentingos moterys, dėl savo gebėjimų sulaukusios įtarimų, paniekos ir siaubingos bausmės. Labiausiai Sukrečiantis momentas knygoje yra tas, kad, deja, užtenka kokios nors nesėkmės, keisto likimo posūkio ar nevykusios ambicijos, ir tai gali nulemti tragišką niekuo dėtų moterų likimus. Jos tampa bejėgiu žaislu prietarų ir ambicijų pinklėse ir neturi jokios galimybės kovoti už save. Viena personažė pasakojimo pabaigoje apibendrina: "Ką ji galėjo prarasti, jei tiesa nebeturi jokios vertės? Tiesa, kurią ji žinojo, buvo bejėgė, o melas tapo jos likimu."
March 26, 2025
Tokį vertinimą geriausiai atspindi tai, kad iki šiol LDK man tikrai nebuvo įdomiausias tarpsnis Lietuvos istorijoje, bet jau įpusėjus knygą jau nebebuvau tokia tikra dėl šio savo įsitikinimo.
Puikus autorės debiutas, daug vertingo istorinio konteksto ir istorija, kuri įtraukia bei sužadina gausybę jausmų, ypatingai neteisybės ir beprasmybės.
Paskutinius 100 puslapių teko pataupyti, kad taip greit nesibaigtų knyga.
Puikus autorės debiutas, daug vertingo istorinio konteksto ir istorija, kuri įtraukia bei sužadina gausybę jausmų, ypatingai neteisybės ir beprasmybės.
Paskutinius 100 puslapių teko pataupyti, kad taip greit nesibaigtų knyga.
January 4, 2026
Per dideli lūkesčiai. Parako turėjusi istorija pamažu užgeso, o aš snaudžiau, vietom prabusdavau ir vėl užsnūdavau. Na niekaip nepavyko įsijausti.
Gal istorijai esu kiek per sena? Gal dėl to veikėjai ir jų pasirinkimai ne visai įtikino? O gal jau esu skaičiusi geresnių kūrinių panašia tema? Trys taip.
Pati stebiuosi savo vertinimu, nes šiaip autorė pasakoti geba, tik teksto formato prisijaukinti nepavyko.
Gal istorijai esu kiek per sena? Gal dėl to veikėjai ir jų pasirinkimai ne visai įtikino? O gal jau esu skaičiusi geresnių kūrinių panašia tema? Trys taip.
Pati stebiuosi savo vertinimu, nes šiaip autorė pasakoti geba, tik teksto formato prisijaukinti nepavyko.
March 16, 2025
Jaučiasi, kad rašoma tai, ką autorė tikrai išmano. :)
March 28, 2025
Nugaišo kelios karvės, pasipylė kruša, užklupo lietus....kas kaltas? Kaiminka ragana.
Nuolat neapleido klausimas...Čia tikrai lietuvių autorės?
Įdomios perspektyvos istorija - raganų teismai ir deginimas LDK teritorijoje. Net nežinau kito tokio romano su tokia tema, bet pataisykite jeigu klystu.
Nenorėčiau ginčytis su autore, kuri yra istorikė, bet kiek pamenu, nelabai yra įrašų, kad LDK vyktų aktyvi raganų medžioklė ar juolab deginimas. Romanas aišku yra romanas, tad duokime valią vaizduotei.
Personažai ryškūs, atmosfera sukurta puikiai, laikmatis ir to meto gyvenimo būdas atsispindi be priekaištų. Jaučiasi, kad rašyta arba gerai pasiruošus arba esant istorijos žinovei.
Lyg ir nėra prie ko prikibti, puikiai praleistas laikas nusikėlus į LD
Nuolat neapleido klausimas...Čia tikrai lietuvių autorės?
Įdomios perspektyvos istorija - raganų teismai ir deginimas LDK teritorijoje. Net nežinau kito tokio romano su tokia tema, bet pataisykite jeigu klystu.
Nenorėčiau ginčytis su autore, kuri yra istorikė, bet kiek pamenu, nelabai yra įrašų, kad LDK vyktų aktyvi raganų medžioklė ar juolab deginimas. Romanas aišku yra romanas, tad duokime valią vaizduotei.
Personažai ryškūs, atmosfera sukurta puikiai, laikmatis ir to meto gyvenimo būdas atsispindi be priekaištų. Jaučiasi, kad rašyta arba gerai pasiruošus arba esant istorijos žinovei.
Lyg ir nėra prie ko prikibti, puikiai praleistas laikas nusikėlus į LD
April 21, 2025
Pirmus keliasdešimt puslapių nervavausi, kad rašytojos, kaip visų pirma istorikės, tikslumas kiša koją gražiam tekstui ir istorijai vingiuoti, didelis (man atrodo kiek per didelis) detalumas aplinkos aprašymuose kūrė nuobodulį, bet oi kaip paskui viskas pasikeitė! Puiki kalba, savitas stilius, šmaikštumas, taikliai atskleisti herojai, taip pat nepametant ir atidumo istoriniam faktų tikslumui. Labai stiprus debiutas.
Displaying 1 - 30 of 126 reviews