What do you think?
Rate this book
Pragaro vartai
Jaunas Klaipėdos žurnalistas, policijos pagautas su maišeliu žolės, sutinka imtis neaiškios užduoties ir pėsčiomis keliauti į karinio perversmo apimtą Rusijos Kaliningrado sritį. Nors sumanymas net ir prisirūkusiam skamba absurdiškai, tačiau bausmės ir gėdos baimė išgena jį pamario kontrabandininkų keliais į aną Nemuno krantą. Tik prasiblaivęs ima suvokti, jog sutiko leistis į sunkiausią gyvenimo kelionę, iš kurios, jei ir grįš, tai dar vienišesnis.
Romane Pragaro vartai pasakojama apie jauno tėvo pastangą prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir karu apnuodyto pasaulio. Suvokęs, jog nebetaps žurnalistikos didžiūnu, bijodamas sūnų akyse tapti amžinai suirzusiu skriaudiku, jis palieka šeimą, darbą ir grįžta į gimtąjį Uostadvarį. Užsidaręs vaikystės namuose desperatiškai stengiasi peržaisti kadaise patirtą saugumo ir nerūpestingų dienų jausmą, tačiau net ir čia nepavyksta pasislėpti nuo atsakomybių, karo ir mirties.
Pragaro vartai – penktoji Dovydo Pancerovo (g. 1987 m.) knyga. Norėdamas dėmesį sutelkti į šio romano rašymą, 2023 m. autorius paskelbė pasitraukiantis iš aktyvios žurnalistikos.
Ankstesnės jo knygos Kiborgų žemė, Medžiojant tėvą, kartu su Birute Davidonyte parašytos Kabinetas 339 bei Pranešėjas ir Prezidentas sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įvertinimų.
Romane Pragaro vartai pasakojama apie jauno tėvo pastangą prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir karu apnuodyto pasaulio. Suvokęs, jog nebetaps žurnalistikos didžiūnu, bijodamas sūnų akyse tapti amžinai suirzusiu skriaudiku, jis palieka šeimą, darbą ir grįžta į gimtąjį Uostadvarį. Užsidaręs vaikystės namuose desperatiškai stengiasi peržaisti kadaise patirtą saugumo ir nerūpestingų dienų jausmą, tačiau net ir čia nepavyksta pasislėpti nuo atsakomybių, karo ir mirties.
Pragaro vartai – penktoji Dovydo Pancerovo (g. 1987 m.) knyga. Norėdamas dėmesį sutelkti į šio romano rašymą, 2023 m. autorius paskelbė pasitraukiantis iš aktyvios žurnalistikos.
Ankstesnės jo knygos Kiborgų žemė, Medžiojant tėvą, kartu su Birute Davidonyte parašytos Kabinetas 339 bei Pranešėjas ir Prezidentas sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir įvertinimų.
304 pages, Hardcover
Published February 10, 2025
11 people are currently reading
100 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 26 of 26 reviews
March 4, 2025
Nelabai suprantama dėl ko prasidėjo karas ir su kuo kariauja rusai.. 🤔
Šiame romane.
3⭐️
Šiame romane.
3⭐️
March 25, 2025
Po knygos pristatymo @vilniausknygumuge buvau tikra, kad skaitysiu vienaip ar kitaip. Labai patraukė to šalia vykstančio karo ir jausmo jo artume tematika.
Visų pirma, tai noris girti Kuncės personažą. Tiesiog ryškiausias, kone esminis atrodo, nors tarsi visiškai antraplanis jis čia. Toks teisingas, neperdėtas, nepritemptas vaikščiojantis moralinis kodeksas. Norėčiau, kad visi tokį turėtume. Ir ne vieną. Tikiuos, kad turime. 💛
Dėl siužeto ir kitų personažų turiu dvejonių. Nesupratau koks ir dėl ko karas vyksta. Nesupratau mamos motyvų pabaigoje, o ir viso išsiruošimo į kariaujančią šalį esmės. Tiesa, pabaigoj atsakymų tarsi duota, bet iki galo neįtikino.
Grynai asmeniškai piktinausi nuolatine apsinešimo būsena, ir geiminimu. Pati turėdama du mažus vaikus negalėjau įsijaust į vyro, žaidimus paliekančio ir pypkutę traukiančio būseną, visad mintyse buvau su jo žmona ir jo vaikais. O pagrindinį veikėją suprast galėjau tik teoriškai. Bet čia jau visiški mano subjektyvūs asmeniškumai.
Užtat tokios gražios buvo scenos su vaikais ir bandymu atkurti ryšius. Net graudinaus dėl taikliai pagautų jautriųjų momentų ir net per knygą juntamos meilės.
Ir dar vis galvojau, kad tekstas atrodo labai poetiškas ir net svarsčiau, gal man, poezijos prisiskaičiusiai, jau vaidenasi. Bet mačiau kaip labai didelį pliusą, visoj tamsybėj tam tikrais ritmais ir rimais, ir poetiškumu vesti pasakojimą į priekį. Maloniai nustebino. (Jei nesusapnavau, kad buvo.)
Knygą klausiau pramaišiui su skaitymu, nerealiai tiko paties autoriaus balsas ir jo variacijos įgarsinant skirtingas būsenas!
Visų pirma, tai noris girti Kuncės personažą. Tiesiog ryškiausias, kone esminis atrodo, nors tarsi visiškai antraplanis jis čia. Toks teisingas, neperdėtas, nepritemptas vaikščiojantis moralinis kodeksas. Norėčiau, kad visi tokį turėtume. Ir ne vieną. Tikiuos, kad turime. 💛
Dėl siužeto ir kitų personažų turiu dvejonių. Nesupratau koks ir dėl ko karas vyksta. Nesupratau mamos motyvų pabaigoje, o ir viso išsiruošimo į kariaujančią šalį esmės. Tiesa, pabaigoj atsakymų tarsi duota, bet iki galo neįtikino.
Grynai asmeniškai piktinausi nuolatine apsinešimo būsena, ir geiminimu. Pati turėdama du mažus vaikus negalėjau įsijaust į vyro, žaidimus paliekančio ir pypkutę traukiančio būseną, visad mintyse buvau su jo žmona ir jo vaikais. O pagrindinį veikėją suprast galėjau tik teoriškai. Bet čia jau visiški mano subjektyvūs asmeniškumai.
Užtat tokios gražios buvo scenos su vaikais ir bandymu atkurti ryšius. Net graudinaus dėl taikliai pagautų jautriųjų momentų ir net per knygą juntamos meilės.
Ir dar vis galvojau, kad tekstas atrodo labai poetiškas ir net svarsčiau, gal man, poezijos prisiskaičiusiai, jau vaidenasi. Bet mačiau kaip labai didelį pliusą, visoj tamsybėj tam tikrais ritmais ir rimais, ir poetiškumu vesti pasakojimą į priekį. Maloniai nustebino. (Jei nesusapnavau, kad buvo.)
Knygą klausiau pramaišiui su skaitymu, nerealiai tiko paties autoriaus balsas ir jo variacijos įgarsinant skirtingas būsenas!
April 2, 2025
Ši knyga man priminė du dalykus: Holivudo filmą „Civil War“ ir Serhijaus Žadano romaną „Internatas“, tai per šitas dvi paraleles ir recenzuosiu.
„Pragaro vartai“ vyksta karo fone, ir derėtų pabrėžti būtent žodį „fone“. Svarbu ne kas, su kuo ir kodėl kariauja, svarbu, kokios žmonių patirtys karo šmėklos šešėlyje. Kaip ir „Civil War“, kurio pagrindiniai veikėjai – karo korespondentai, ieškantys, kaip nuvykti į Vašingtoną, pasiekti Baltuosius rūmus, norintys paimti interviu iš prezidento, kurį tuoj, tuoj nuvers. Karas jau vyksta, į jo priežastis nesigilinsime. Taip pat ir „Pragaro vartuose“: karas yra, bet knyga ne apie karą, o apie žmones jame.
Ir štai, pagrindinis veikėjas, beje, taip pat žurnalistas, kartu su motina netyčia leidžiasi į kelionę fronto kryptimi, bandydamas, taip sakant, išpirkti nuodėmes, dėl kurių gal ir kalėjimas gresia. Priartėjęs prie karo, jis, atsiduria tokioje pat chaotiškoje mėsmalėje, kaip „Internato“ mokytojas Paša. Apytikriai žinai, kur keliauji, kol neatsiduri ant kareivių automobilio galinės sėdynės. Kada paskutinįkart gėrei, valgei, prauseisi? Kada bus proga vėl tai padaryti? Kai esi nežinios debesyje, apimančiame ir klausimą „Ar manęs nenušaus?“ – atsakymų nesitikėk.
O būtent atsakymų mūsų herojus ir ieško, tik daug svarbesnių ir gilesnių nei Maslow poreikių piramidės apačia. Kas aš esu? Ar buvau/esu geras sūnus? Tėvas? Ko aš vertas? Ko verta viskas aplinkui? Ar verta meilės mano mama? Ką ji apie mane galvoja? Ką apie mane galvoja visi? Ar man tai svarbu? Kam aš egzistuoju?
Kaip jau paminėjo Gintaras Grajauskas, kurio atsiliepimas nugulė ant galinio knygos viršelio, „Pragaro vartus“ galima laikyti romanu apie iniciaciją, įšventinimą į suaugusiųjų pasaulį. Kai gyvenime mažai aiškumo, kartais padeda tik gilus sukrėtimas. Nėra viskas taip lengva, paprasta, saugu. Jei kada nors ir buvo, tai dabar tikrai nebebus. Bet slėptis nuo pasaulio ar suprimityvinti savo gyvenimą iki valgau-rūkau-smaukau-žaidžiu-miegu – ne atsakymas. Dažniausiai atsakymai slypi mūsų galvose, tik jas reikia perkratyti, perkonstruoti, o tam gali pasitarnauti ir žingsnis pro pragaro vartus.
„Pragaro vartai“ vyksta karo fone, ir derėtų pabrėžti būtent žodį „fone“. Svarbu ne kas, su kuo ir kodėl kariauja, svarbu, kokios žmonių patirtys karo šmėklos šešėlyje. Kaip ir „Civil War“, kurio pagrindiniai veikėjai – karo korespondentai, ieškantys, kaip nuvykti į Vašingtoną, pasiekti Baltuosius rūmus, norintys paimti interviu iš prezidento, kurį tuoj, tuoj nuvers. Karas jau vyksta, į jo priežastis nesigilinsime. Taip pat ir „Pragaro vartuose“: karas yra, bet knyga ne apie karą, o apie žmones jame.
Ir štai, pagrindinis veikėjas, beje, taip pat žurnalistas, kartu su motina netyčia leidžiasi į kelionę fronto kryptimi, bandydamas, taip sakant, išpirkti nuodėmes, dėl kurių gal ir kalėjimas gresia. Priartėjęs prie karo, jis, atsiduria tokioje pat chaotiškoje mėsmalėje, kaip „Internato“ mokytojas Paša. Apytikriai žinai, kur keliauji, kol neatsiduri ant kareivių automobilio galinės sėdynės. Kada paskutinįkart gėrei, valgei, prauseisi? Kada bus proga vėl tai padaryti? Kai esi nežinios debesyje, apimančiame ir klausimą „Ar manęs nenušaus?“ – atsakymų nesitikėk.
O būtent atsakymų mūsų herojus ir ieško, tik daug svarbesnių ir gilesnių nei Maslow poreikių piramidės apačia. Kas aš esu? Ar buvau/esu geras sūnus? Tėvas? Ko aš vertas? Ko verta viskas aplinkui? Ar verta meilės mano mama? Ką ji apie mane galvoja? Ką apie mane galvoja visi? Ar man tai svarbu? Kam aš egzistuoju?
Kaip jau paminėjo Gintaras Grajauskas, kurio atsiliepimas nugulė ant galinio knygos viršelio, „Pragaro vartus“ galima laikyti romanu apie iniciaciją, įšventinimą į suaugusiųjų pasaulį. Kai gyvenime mažai aiškumo, kartais padeda tik gilus sukrėtimas. Nėra viskas taip lengva, paprasta, saugu. Jei kada nors ir buvo, tai dabar tikrai nebebus. Bet slėptis nuo pasaulio ar suprimityvinti savo gyvenimą iki valgau-rūkau-smaukau-žaidžiu-miegu – ne atsakymas. Dažniausiai atsakymai slypi mūsų galvose, tik jas reikia perkratyti, perkonstruoti, o tam gali pasitarnauti ir žingsnis pro pragaro vartus.
March 2, 2025
Nesupratau šitos knygos prasmės. Įdomu buvo skaityt apie Karaliaučiaus kraštą, bet tai tik viena knygos detalė. Herojaus kelionė neaiški, kodėl jam reikia rūkyt žolę? Kas apskritai jį motyvuoja? Karas Kaliningrado srityje į kurį patenka knygos herojai visiškai nesuprantamas, nei kas kovoja, nei kodėl, nei kaip jis einasi. Nelabai kam galėčiau šią knygą rekomenduot, nes iš jos nieko nepasiėmiau. Atvirkščiai suerzino, nes atrodo kad Lietuvoje gyvena tik žolę rūkantys ir nieko nemokantys veltėdžiai, kurie stumia diena iš dienos.
March 2, 2025
Moka jis romanus rašyti. Ypač patiko jo kandus, ironiški, tiesmuki, teisingi veikėjų dialogai.
May 11, 2025
Atmetus kelis dalykus, kurie taip ir liko neaiškūs, knyga visai gerai susiskaitė. Siužetas „nunešė“ į pamarį, Klaipėdą, priminė karo brutalumą.
Bet erzino pagrindinio veikėjo nuolatinis žolės rūkymas ir apsvaigusios mintys.
Bet erzino pagrindinio veikėjo nuolatinis žolės rūkymas ir apsvaigusios mintys.
July 28, 2025
Pirma dalis su visa priešistore labai gerai skaitėsi, nors turinys ir buvo slegiantis. Manau, autoriui pavyko perteikti bendrą atmosferą, atskleisti pagrindinio veikėjo vidinį pasaulį, pasakojimas atrodė visai nuoseklus ir organiškas. Antroje dalyje kūrinys pavirto veiksmo trileriu, kur įvykiai vijo vienas kitą. Vietomis pats pasakojimas atrodė chaotiškas, detalės atrodė padrikos ir mažai tarpusavyje susijusios. Galbūt tai ir buvo autoriaus sumanymas taip atskleisti karo veiksmų chaotiškumą ir absurdą, bet tai fragmentavo mano kaip skaitytojo dėmesį ir darė pasakojimą mažiau įtikinamą ir suprantamą. Nesinorint atskleisti knygos siužeto tik paminėsiu, kad bent tris kartus rimtai svarsčiau, kiek konkretus įvykis galėtų būti realiai tikėtinas šio žanro kontekste. Visgi, manau, kad tai yra gana kokybiška, moderni knyga tikrai verta skaitytojų dėmesio.
March 3, 2025
Perskaičiau vienu ypu, labai įtraukė ir nepaleido. "Tiršta kaip narkotinis sapnas".
April 2, 2025
Įtraukianti istorija.
April 7, 2025
#audio
Įgarsinimas puikus, rašymo stilius gražus, bet apie ką ši istorija? Juk karas vyksta ne taip ir toli nuo mūsų. Gal pabandžius perkelt istoriją į Ukrainą, ji būtų kur kas įdomesnė, įtikinamesnė, svaresnė. Dabar kiek priminė pasaką: nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką...
Įgarsinimas puikus, rašymo stilius gražus, bet apie ką ši istorija? Juk karas vyksta ne taip ir toli nuo mūsų. Gal pabandžius perkelt istoriją į Ukrainą, ji būtų kur kas įdomesnė, įtikinamesnė, svaresnė. Dabar kiek priminė pasaką: nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką...
March 24, 2025
Vienas tų retesnių atvejų pastarojo meto lietuvių literatūroje, kur susijungia teksto ir siužeto kokybė.
February 19, 2025
Prasmės stokojantis vidutinio amžiaus vyras save blaško nesamonėm ir po truputį grimzta. Šita tema buvo gerai vystoma. Patiko ta vidinė kova su savimi ir tas jėgų stygius pas pagrindinį. Įdomi įtampa. Noras savirealizuotis vs tingumas ir inercija.
Iš to kas buvo čia blogai… Na sorry, bet siužetas gavosi kvailokas. Knygoje perdaug autoriui patogių sutapimų. Perteklinis žargonas. Iki tokio lygio, kad neina suprasti kas čia darosi. Tas visas karo sadizmas perteklinis. Karikatūriniai ir paviršiniai personažai. Daugelis jų tokie epizodiniai ir niekaip nevystyti. Kam tas “Kunce” buvo šitoje knygoje? Kodėl personažo mama taip nusprendė? Neatrodo, kad gavosi čia tikri žmonės. Labiau kaip tie NPC žaidimuose. Butaforijos.
Nežinau. Nebuvo taip, kad man visai nepatiko šita knyga. Tiesiog, nežinau ar verta skaityti tokias kai yra gerų.
Iš to kas buvo čia blogai… Na sorry, bet siužetas gavosi kvailokas. Knygoje perdaug autoriui patogių sutapimų. Perteklinis žargonas. Iki tokio lygio, kad neina suprasti kas čia darosi. Tas visas karo sadizmas perteklinis. Karikatūriniai ir paviršiniai personažai. Daugelis jų tokie epizodiniai ir niekaip nevystyti. Kam tas “Kunce” buvo šitoje knygoje? Kodėl personažo mama taip nusprendė? Neatrodo, kad gavosi čia tikri žmonės. Labiau kaip tie NPC žaidimuose. Butaforijos.
Nežinau. Nebuvo taip, kad man visai nepatiko šita knyga. Tiesiog, nežinau ar verta skaityti tokias kai yra gerų.
March 6, 2025
Pasakojimas iš dviejų dalių. Vienoje vaizduojamas žurnalisto nuosmukis praradus šeimą ir darbą, jo egzistencinė neviltis. Kitoje dalyje jis su motina (!) dalyvauja slaptoje operacijoje priešiškoje Rusijoje, kurią siaubia pilietinis karas.
Autorius įjungęs vaizdavimo režimą intensyviu krūviu, nepiktnaudžiauja aprašymais, todėl veiksmas veja veiksmą, net jei veiksmas dažnai vidinis. Tad pasakotojo konfliktai irgi daugiausia – vidiniai. Dialogai švinu popieriuj iššaudyti, kiekvienas veikėjas prabyla jam būdinga maniera. Tai rodo prozos meistrystę, aukščiausią klasę, jautrų įsiklausymą į savo / veikėjų balsą. Nemuno deltos aplinka aprašyta taip pat gyvai ir ryškiai kaip kruvinų mūšių įvykiai. Paribio gamtos ir karo pavojaus vaizdavimas asociatyviai priminė J. M. Coetzee Barbarų belaukiant.
Labai patiko intrigos klasta. Protagonisto ir jo motinos absurdiškas žygis nuo kliūties prie kliūties, tiesą sakant, netikėtai panašus į Kafką, tik sumaišytą su J. Hellerio satyros 22-oji išlyga požymiais. Veikėjai pergyvena gniuždantį PROCESĄ ir keliauja, beje, ne kur kitur, o į PILĮ. Nesitikėjau, kad po R. Gavelio romano Vilniaus pokeris dar kada nors lietuvių tekstą galėsiu palyginti su Kafka, bliacha.
Tik aną analepsę, dirbtinai suskaldant tekstą į du laikus, laikau nevykusia. Pasakojime nuotykiai ir reikalai klojasi paeiliui, chronologiškai, todėl netolimos praeities (vos kelių savaičių) įvykius įterpti į pagrindinį pasakojimą atrodo mechaniška (tai padaryta intrigai pastimuliuoti ir sukelti nuotykio lūkestį, tačiau naratyvą tik sujaukia). Autorius per mugę pripažino išbraukęs pusę juodraščio – puiku, tačiau tokia smulkmena: tikriausiai derėjo išmesti ir lietuvininkės močiutės monologą apie jos praeitį, nes pridusina.
Kartu retrospektyviai prisimenu abi D. Pancerovo dokumentines knygas apie politikus (parašytas su B. Davidonyte). Jose, kaip ir šiame romane, pasakotojas atrodo lyg aklasis tamsiame kambaryje, prasmę surenkantis iš reikšmių atplaišų. Nieko autoriai iš tikrųjų nepeša (Nausėda – toliau prezidentas, Skvernelis – net parlamento vadovas). Bet kažkas vis tiek lieka visuomenės atmintyje, nusėda diskursuose.
Karštligiškai užrašytas, kruopščiai suredaguotas tekstas „Pragaro vartai“ – jau ne tiriamasis reportažas, o fikcinis kūrinys, ir įsiėda jis net ne į smegenis, o žodžių ašmeniu – tiesiai per kepenis.
P. S. Romanas gali drąsiai pretenduoti į 4:20 šventraščius lietuvių kalba.
Autorius įjungęs vaizdavimo režimą intensyviu krūviu, nepiktnaudžiauja aprašymais, todėl veiksmas veja veiksmą, net jei veiksmas dažnai vidinis. Tad pasakotojo konfliktai irgi daugiausia – vidiniai. Dialogai švinu popieriuj iššaudyti, kiekvienas veikėjas prabyla jam būdinga maniera. Tai rodo prozos meistrystę, aukščiausią klasę, jautrų įsiklausymą į savo / veikėjų balsą. Nemuno deltos aplinka aprašyta taip pat gyvai ir ryškiai kaip kruvinų mūšių įvykiai. Paribio gamtos ir karo pavojaus vaizdavimas asociatyviai priminė J. M. Coetzee Barbarų belaukiant.
Labai patiko intrigos klasta. Protagonisto ir jo motinos absurdiškas žygis nuo kliūties prie kliūties, tiesą sakant, netikėtai panašus į Kafką, tik sumaišytą su J. Hellerio satyros 22-oji išlyga požymiais. Veikėjai pergyvena gniuždantį PROCESĄ ir keliauja, beje, ne kur kitur, o į PILĮ. Nesitikėjau, kad po R. Gavelio romano Vilniaus pokeris dar kada nors lietuvių tekstą galėsiu palyginti su Kafka, bliacha.
Tik aną analepsę, dirbtinai suskaldant tekstą į du laikus, laikau nevykusia. Pasakojime nuotykiai ir reikalai klojasi paeiliui, chronologiškai, todėl netolimos praeities (vos kelių savaičių) įvykius įterpti į pagrindinį pasakojimą atrodo mechaniška (tai padaryta intrigai pastimuliuoti ir sukelti nuotykio lūkestį, tačiau naratyvą tik sujaukia). Autorius per mugę pripažino išbraukęs pusę juodraščio – puiku, tačiau tokia smulkmena: tikriausiai derėjo išmesti ir lietuvininkės močiutės monologą apie jos praeitį, nes pridusina.
Kartu retrospektyviai prisimenu abi D. Pancerovo dokumentines knygas apie politikus (parašytas su B. Davidonyte). Jose, kaip ir šiame romane, pasakotojas atrodo lyg aklasis tamsiame kambaryje, prasmę surenkantis iš reikšmių atplaišų. Nieko autoriai iš tikrųjų nepeša (Nausėda – toliau prezidentas, Skvernelis – net parlamento vadovas). Bet kažkas vis tiek lieka visuomenės atmintyje, nusėda diskursuose.
Karštligiškai užrašytas, kruopščiai suredaguotas tekstas „Pragaro vartai“ – jau ne tiriamasis reportažas, o fikcinis kūrinys, ir įsiėda jis net ne į smegenis, o žodžių ašmeniu – tiesiai per kepenis.
P. S. Romanas gali drąsiai pretenduoti į 4:20 šventraščius lietuvių kalba.
April 1, 2025
Ilgai lauktas romanas, deja, bet nuvylė. Nejauku rašyti tokį atsiliepimą, bet meluočiau sakydamas, kad knyga yra gera.
Tema gan paprasta, tačiau hmmz, kaip čia pasakius, gal tinkamiausias pasakymas būtų, jog ji reikalinga ir turėtų sudominti šių laikų žmones. Tai karo grėsmės akivaizdoje atsidūrusių žmonių gyvenimai. Iš vienos pusės – pavojus, baimė, netektys, žiaurumas, iš kitos – gyvenime tam tikri dalykai nepasikeičia: darbas, šeima, mintys, emocijos. Bandau dėliotis galvoje scenarijų, kad, tik esant apkasuose, aplink tave esantis ar buvęs gyvenimas išnyksta ir lieka tik pareiga ar noras išgyventi. Tačiau, kai karas vyksta šalia ir tikėtina, kad jis ateis, vieno vienintelio scenarijaus dar nėra. Visgi pirmoje vietoje yra tavo gyvenimas su visais gerais ir blogais jame vykstančiais dalykais bei vyraujančių aplinkybių našta, keičianti ir sustiprinanti emocijas. Tad ši knyga ir yra (ar turėtų būti) apie tai. Tačiau bent jau aš sunkiai tą radau. Tiksliau, radau, bet tik nuotrupas ir daugybę neaiškių dalykų bei įvykių, tokių kaip neaiškūs (arba nepaaiškinti) veikėjų veiksmai, neaiškios rolės, pritempti įvykiai.
Žinot, skaitant romaną, man nesiklijavo žodis prie žodžio, sakinys prie sakinio. Viskas kaip ir gerai, bet tuočiu - dirbtina. Ir šis pojūtis lydėjo visos knygos metu. O kai dar „nutikdavo“ kažkoks keistas įvykis, ne iki galo aiškus ar paaiškintas, tai tik dar labiau sustiprindavo tą jausmą.
Labai gerbiu Dovydą ir jo darbą, bet ši knyga, na, kažkaip, keistai, nepavyko.
Tema gan paprasta, tačiau hmmz, kaip čia pasakius, gal tinkamiausias pasakymas būtų, jog ji reikalinga ir turėtų sudominti šių laikų žmones. Tai karo grėsmės akivaizdoje atsidūrusių žmonių gyvenimai. Iš vienos pusės – pavojus, baimė, netektys, žiaurumas, iš kitos – gyvenime tam tikri dalykai nepasikeičia: darbas, šeima, mintys, emocijos. Bandau dėliotis galvoje scenarijų, kad, tik esant apkasuose, aplink tave esantis ar buvęs gyvenimas išnyksta ir lieka tik pareiga ar noras išgyventi. Tačiau, kai karas vyksta šalia ir tikėtina, kad jis ateis, vieno vienintelio scenarijaus dar nėra. Visgi pirmoje vietoje yra tavo gyvenimas su visais gerais ir blogais jame vykstančiais dalykais bei vyraujančių aplinkybių našta, keičianti ir sustiprinanti emocijas. Tad ši knyga ir yra (ar turėtų būti) apie tai. Tačiau bent jau aš sunkiai tą radau. Tiksliau, radau, bet tik nuotrupas ir daugybę neaiškių dalykų bei įvykių, tokių kaip neaiškūs (arba nepaaiškinti) veikėjų veiksmai, neaiškios rolės, pritempti įvykiai.
Žinot, skaitant romaną, man nesiklijavo žodis prie žodžio, sakinys prie sakinio. Viskas kaip ir gerai, bet tuočiu - dirbtina. Ir šis pojūtis lydėjo visos knygos metu. O kai dar „nutikdavo“ kažkoks keistas įvykis, ne iki galo aiškus ar paaiškintas, tai tik dar labiau sustiprindavo tą jausmą.
Labai gerbiu Dovydą ir jo darbą, bet ši knyga, na, kažkaip, keistai, nepavyko.
March 11, 2025
Ačiū Dovydai už kūrybą. Romanas įtraukė, susivalgė greitai. Knygos koncepcija idomi, visas veiksmas vyksta nesuprasi ar realiam pasaulyje ar parallel universe su kitokia Lietuva, kitokia "Šilute" ir kitokia "rusija". Vietomis veiksmas nerišlus ir neaiškus, veikėjų linijos nepilnai aiškios, vietomis buvo taip juokinga kad vos neapsisysiojau. Sutinku su kitų vertinimais, nėra tobula knyga, bet kadangi suvalgiau ją greitai reiškias man patiko, tai duodu 5. Kuriam toliau. Btw - patiko nauji terminai kaip mumblekas :D
April 23, 2025
Pagarba autoriui,kad śiam romanui skyrė tris metus, atidėjęs tai,kas jam sekėsi ir sekasi geriausiai- tiriamoji žurnalistika. Nepabandęs- nesužinosi. Skaitant jaućiasi jo nostalgija karo źurnalistikai kur,mano subjektyvia nuomone, būtu buvęs kiećiausias Lietuvoje. Kiborgų źemė buvo tokia įspūdinga pradźia, o šitas romanas jaučiasi per ilgai rašytas, spaustas, knebinėjant kiekviena źodį,sakinį iki įsivaizduojamo tobulumo. Vistiek, pagarba Dovydui,nes ne kiekvienas ryžtasi rašyti romaną su tiek daug veiksmo.
September 16, 2025
Knyga, kurią pasirinkau, kai kilo temperatūra. Išties puikus pasirinkimas, kai tau 38,5 C, nes vidinės nuotaikos ir romano realybė - labai panašios.
Grįžtant prie romano - visą laiką jaučiamas neapibrėžtumas, pagrindinio personažo abejonės ir blaškymaisi, nuolatinė įtampa. Visa tai gražiai susilieja su romane esančia geopolitine situacija. Vis dar svaičioju kas, kur, kaip ir kodėl. Būtent tai ir išsinešu.
Grįžtant prie romano - visą laiką jaučiamas neapibrėžtumas, pagrindinio personažo abejonės ir blaškymaisi, nuolatinė įtampa. Visa tai gražiai susilieja su romane esančia geopolitine situacija. Vis dar svaičioju kas, kur, kaip ir kodėl. Būtent tai ir išsinešu.
September 21, 2025
Neapsisprendžiu. Arba veikėjai labai stiprūs arba ne. Bet faktas - visiškai su jais nesitapatinu. Galbūt tokia ir idėja - sukurt veikėją, kurio nemėgtum. Vietoj daug veiksmo gauni ilgą, bet tikrai stiprų “žolininko dienoraštį”. Vis labiau nepatinka kaip ir kodėl jis taip elgiasi. Ir lyg pati istorija pasislenka į šoną ir nesuprantu ar man tai patiko.
March 23, 2025
Knyga kažkiek priminė senus lietuviškus filmus - nuobodžius, tamsius, su daug tylos pauzių. Taip pat daug klausimų sukėlė herojų veiksmai, kuriuose dažniausiai nebūdavo jokios logikos. Žodžiu, labai keistas skaitinys.
December 21, 2025
Niūri, depresyvi. Kažkas apie prasmę beprasmybėj. Iš pradžių kiek erzino tarpais atsirandantis kažin koks poetiškas rimas, bet galiausiai istorija įsisuko. Kai kuriems veikėjams gal pritrūko ryškumo, kad iššauktų realią emociją. Bet bendrai knyga neprasta.
March 1, 2025
Net nežinau kaip apibūdint.... Žodžiu labai "paspaudus" - 3 balai iš 5...
March 18, 2025
Įtraukiantis ir įtaigus romanas, lengvai skaitomas. 4,5 iš 5, kažko pritrūko pabaigoje.
March 29, 2025
Nesupratau knygos, viskas lyg apsirūkiusio pasakotojo sapnas.
March 31, 2025
Kvailoka istorijos pradžia, pabaiga irgi kažkokia nepabaigta atrodo. Ypač erzino dažnas pasakojimas kaip rūko žolę, koks būna apsinešęs.
May 22, 2025
4.5 ⭐️ Kaip geras veiksmo filmas, bet ir toks su mintim :D labai patiko!
Displaying 1 - 26 of 26 reviews