„Velnio vaikas“ – taip paauglę Unę vadino Palėvenės valstiečiai, negalėdami paaiškinti su ja ir aplink ją vykstančių keistų dalykų. Tačiau atvykusiam Vilniaus Gaivintojų ložės Talentų medžiotojui viskas yra daug aiškiau.
Tada ir prasideda beprotiškas nuotykis – nuo Bezdonių ir laisvojo Vilniaus iki Sankt Peterburgo tvirtovių, įtraukęs apiplėšimus ir povandeninius konstruktus, profesorius ir revoliucionierius, banditus ir mistikus.
Jūsų rankose trečioji serijos knyga. Nuo pirmųjų dviejų – „Vilko valandos“ ir „Maro dienos“ – ją skiria nemažas laiko tarpas – beveik 10 metų. Taip nutiko, kad per tuos metus rašiau įvairiausias knygas, nuo paveikslų analizės albumo iki meilės romano, o Akmens ir Garo miestų serija nejudėjo, dėl ko per kiekvieną Vilniaus knygų mugę sulaukdavau pylos nuo skaitytojų. „Šmėklų mėnesį“ drąsiai galima skaityti ir neskaičius pirmųjų knygų, visgi rekomenduočiau pradėti nuo anų dviejų.
I was born and still live in the ancient city of Vilnius though I no longer walk in the abandoned cemeteries after dark. I am happily married for 12 years with two kids and it easy to see where my inspiration comes when you translate names of my wife and kids from Lithuanian - Morning Dew, Summer and Westerly Wind. We also own the dog named Eagle who leads his life in belief that one day he will be able to soar and reach those pesky squirrels in the trees.
Having my own TV show on national television for more than ten years I suppose made me a minor celebrity locally which actually means that I get disapproving glances whenever I buy beer at a supermarket. No swooning ladies under the feet, unfortunately.
I love travelling, playing online poker and sports (have completely lost my head about both kinds of football - American and European), yet books have been and still are my biggest passion.
I have translated The Lord of the Rings into Lithuanian as well several books by Terry Pratchett (boy, that was THE hardest work I have ever done) and this year debuted as an author with my very own Hour of the Wolf.
Currently I am working on the second book of my Steam and Stone Saga "Day of the Plague" and writing Steam and Stone comic series.
Some of my favorite things:
Authors - J.R.R. Tolkien, George R.R. Martin, Terry Pratchett, Mikhail Bulgakov
Movies - "The Lord of the Rings", "Star Wars", "Pulp Fiction", "The Matrix"
TV series - "Game of Thrones", "West Wing", "Lost", "Person of interest", "Californication"
Neprabėgo nė dešimt metų... ai, pala – prabėgo. Na, bet ne burbėt reikia, o pasidžiaugt, kad sulaukėm trečiosios ciklo knygos. Prasidėjęs Palėvnėje romanas mus nutrenks į Bezdonis, Revelį, Sankt Peterburgą, į nuo „Vilko valandos“ laikų pasiilgtą Vilnių, į Krokuvą. Veiksmo ir intrigų stoka irgi nesiskųsite. Velnio vaiku pramintos Unės kelionė nuo persigandusios, savo galių nesuvokiančios mergaičiukės iki... Iki kažko, ko, matyt, dar turėsim palaukt. Nes jei pirmosios dvi knygos, kad ir susijusios pasauliu ir veikėjais, vis dėlto buvo savarankiški ir išbaigti kūriniai, tai „Šmėklų mėnuo“ nutrūksta tarsi pusiaukelėje. Tame, žinia, yra pliusas – pažadas, kad nuotykis dar tęsis, tačiau ir yra minusas – tarsi tektų stotis nuo gausiai nukrauto stalo vos spėjus atsirėžt kąsnelį nuo pagrindinio patiekalo. Andrius ir toliau tęsia skaitytojams patikusį, jau tapusį tarsi firminiu ciklo ženklu, pažaidimą su istorinėmis asmenybėmis. Šįsyk tai... Ai, patys perskaitysit, nors bent vieną jau galima įtart man paminėjus Bezdonis. Legatas Sidabras, pirmose dvejose knygose buvęs daugiau mažiau centrine figūra, šįsyk lieka visai šešėlyje. Visas veiksmas sukasi aplink Unę. Ir noriu pasidžiaugt, kad naujoji protagonistė kur kas gyvesnė. „Šmėklų mėnuo“ panaši į pirmąsias dvi knygas. Tai jei skaitėt ir patiko – galit nedvejot. Tuo pat metu ji man pasirodė kažkiek kitokia. Miglotai suvokiu, kuo kitokia, bet nugaros smegenim jaučiu, kad tai man patinka labiau. Tai tegul bus penki iš penkių. Ne geležiniai, bet kelias valandėles malonumo „Šmėklų mėnuo“ man padovanojo.
Gera! Iš tiesų mielas, sodrus balaganas - daug veiksmo visur ir visokio, šaudymo ir gaudymo regione tarp Palėvenės, Vilniaus, Ladogos Ežero, Talino ir Krokuvos. Daug asmenų - tiek istorinių asmenybių, tiek istorinių-mistifikuotų asmenybių. Daug detalių - nuo technologijų iki mistikos. Daug knygų. Daug pabaksnojimo moralės pusėn - grabinėti mergaičių ir moterų nevalia; vogti (labiau pasisavinti bendram reikalui pavogtus pinigus) - nevalia; išduoti kitus - nevalia. Sakykim - gerai, tebūnie, nors gal ir per didaktiškai. Klišė - iš niekur atsiradusi ir tėvų palaikymo neturėjusi staiga keistai galinga mergelė, kurios nori (ačiū Dievui, kad ne seksualiai, nors....) nori visi. Kaip netikėta. Ir beje - o tai tikrai visi jūreiviai į kapitono komandas atsako "ai, ai"? Nes skambėjo juokingai. Ko nėra? Ogi normalios trilogijos pabaigos. Ar dabar reikės tikėtis, kad per artimiausius dešimt-dvidešimt metų atsiras ir ketvirta knyga, kuri irgi bus be pabaigos? Rekomenduoju? Tai žinoma. Parašyta gerai, perskaitoma per savaitgalį, jausmas geras. Pasigirsta tarsi gaidelės iš Da Vinčio kodo ar Adomėno Monetos ir labirinto. Ir beje - skirtingai nuo pastarosios moterys šioje knygoje yra asmenys. Tik atkreipiu dėmesį.
Ši Tapino kurtos trilogijos (?) dalis man patiko labiausiai. “Vilko valanda” bei “Maro diena” buvo įdomios, nesakau, steampunk stilius tikrai unikalus. Paprastai man sunku susigaudyti fantastiniuose kūriniuose, kur pernelyg daug man nesuprantamų dalykų, o jei dar klausau audio formatu - jūs mane praradot. Vienok! Ši knyga mane suviliojo savo turtinga ir net įmantria kalba, vaizdinių gyvumu. Aš patikėjau! Super. Rekomenduoju!
Seniai skaitytos serijos trečia dalis. Skaičiau be pirmų dviejų pakartotinio skaitymo. Intriguojanti, kupina paslapčių, gaudynių, lenktynių, draugų ir priešų bei bandymų atskirti kurie yra kurie dalis. Sunku atsiplėšti, ypač artėjant pabaigai. O pabaigus kyla klausimas, negi bus tęsinys?
Kadangi tai jau trečioji puikios trilogijos dalis, be to, taip ilgai laukta, beliko mėgautis meistriškais siužeto posūkiais, personažų susidūrimais ir smagia XX a. pradžios atmosfera. A. Tapinas moka kurti stimpankišką atmosferą, šį kartą reikalo negadino ir smagus Unės personažas, apdovanotas dar ir ypatingomis galiomis. Mano manymu, silpniausia romano dalis - pabaiga, nes logiškai siužeto gijų suvesti taip ir nepavyko. Kita vertus, lieka tikėtis, kad toks neišbaigtumas atveria galimybes naujai istorijai. Galbūt basilisko ženklas nuves tvirtesnės pabaigos link.
Daugiau rašoma apie tai kokį alų geria studentai ir ką valgo, o ne apie tai kur vyksta veiksmas. Apie esmę užsimenama protarpiais, susiprask pats. Ir aišku knygos pabaigoje lakstoma ieškant kažkokio tai artefakto, kuris pasirodo yra “įmantriai” paslėptas. Skaityti vis tiek įdomu, bet knyga galėjo būti ženkliai geresnė.
Tapinas iš pradžių kalbėjo apie stympankišką trilogiją. Bet, akivaizdu, kad vėliau savo planą pakoregavo. Nes ši knyga iš esmės kažkokios naujos istorijos pradžia tame pačiame pasaulyje, o ne pirmų dviejų užbaigimas. Žiūrėsim, kurlink kryps istorija. Kol kas sunku pasakyti. Man šiek tiek trūko Sidabro. Visai nukištas giliai giliai. Ir šiaip pasirodė, kad istorija labiau pritaikyta paaugliško amžiaus auditorijai.
Ilgai lauktas tęsinys. Tik va jis toks… labai daug ir gerų šalutinių istorijų, kurios lyg ruošia pagrindiniam veiksmui… tik jis taip ir neateina, bet jau tiek kiek jo tikėjaus. Tai kiek ir numušiau balą.
Man asmeniškai labiausiai patikusi trilogijos dalis. Jei pirmoji mane be lūkesčių atėjusį tiesiog maloniai nustebino, antroji praplėtė geografiją į laikinąją sostinę ir pridėjo postapokaliptinio jausmo, tai šioji knyga pranoksta savo įtampa ir greičiu. Ankstesnių knygų pagrindiniai veikėjai nėra pamiršti, nors ir nebėra pagrindiniai šioje knygoje, tiesiog palikti dorotis su dalykais, kurie vyksta už šio kūrinio. Naujoji veikėja, ,Unė (vieną kart buvo pavadinta Ugne), užauga verčiant puslapius.
Tapiną skaityti visada labai malonu, bet šįsyk buvo ir kažkaip tuščia? Legatas Sidabras, apie kurį tarsi turėtų būti visa knygų serija (trilogija? šimtalogija?) pasirodė 2-3 puslapiuose per visą knygą, visas dėmesys sutelktas į naują personažę - mergaitę Unę su supergaliomis. Kol ji dar maža, skaityti įdomu, bet paskui ji ima augti ir kuo toliau, tuo labiau lieka personaže be savybių, grindžiama tik tuo, ką apie ją sužinojome vaikystėje - detaliais pranašiškais sapnais, jau išmoktomis valdyti supergaliomis, tokiam savotiškam lagery įgytomis savigynos pamokomis. Dėl jos ir jos supergalių kovoja bilekiek grupuočių - bet ką jos su ja darytų pagavusios? Kodėl? Niekas neaišku, tiesiog "taip yra", kaip kokiam filme trileryje. Smagūs nepagrindiniai personažai (išsilavinęs mafijozas su kabliu vietoj rankos!), bet kai kurie pokyčiai visiškai nemotyvuoti - pavyzdžiui, sadistas Izvergas, grobiantis iš kalėjimo vaikus, pagrobiantis ir Unę, bet, per daug neaiškinant, duodama suprasti, kad jis iš tiesų geras ir toj vaikų kolonijoj jai visai ok, visai ten ne sadizmo irštva. Ir dar mane siaubingai nervino "vansi" - gal kad aplinkoj niekas taip nesako, tai sunku įsivaizduot, kad ir prieš šimtą metų kas nors taip sakė, nežinau.
2. Univeras! Ir administratorė, kuriai blogiausias dalykas univere - studentai ir kuri mano, kad univeras būtų tobulas, jei nebūtų studentų. 10000 % iš gyvenimo atėjęs personažas :D VU observatorija, pasiilgtas slaptas bokštas (į kurį prieš 10 m dar galėjai visiškai legaliai užlipt), kiemeliai ir skaityklos, studentų organizacijos, kariaujančios tarpusavyje, profesorius įžymybė su klapčiukais. Su didžiuliu džiaugsmu skaityčiau Tapino parašytą campus romaną.
Įdomu: Jau antra knyga iš naujesnių skaitomų, kur labai palankiai rodomas Pilsudskis (kita - Kaušpėdo Koplyčia). Labai įdomus istorinės vaizduotės pokytis - ar jau nebe fasonas smerkti Pilsudskį ir Želigowskį kaip Vilniaus grobikus? Gal čia šylančių santykių su lenkais pasekmė, istorijos persvarstymas - arba aš tiesiog nežinau kažkokio konteksto.
Na ir visiškai neaiški neapibrėžta pabaiga, leidžianti paskui sukurti dar 100 serijos tęsinių, priminė kažkurio "Silva rerum" tomo pabaigą, kur veikėjai tiesiog išvažiuoja vežimu. Žvaigždučių būčiau davusi 2, bet už univerą ir administratorę vieną pridėjau.
Kadaise pirmas dvi serijos knygas suvalgiau su didžiuliu malonumu ir natūralu, kad iškart laukiau tęsinio, bet kai tas tęsinys kaip nesirodė, taip nesirodė, tai po truputį ir užsimiršo. Tad „Šmėklų mėnuo“ nustebino ir labai neatid��liojau grįžimo į steampunkinį Tapino Vilnių.
Bet pirmiausia grįžau į Palėvenę. Paskui Bezdonis. Paskui... Gerai, apsieisim be spoilerių, bet tiesiog užteks pasakyti, kad istorija iki Vilniaus buvo, viena vertus įdomi, tačiau tuo pačiu labai viensluoksnė. Ir tik knygai įpusėjus sugrįžo tas tikrasis pasaulis, kuriuo pirmosios knygos taip sužavėjo - visi ten alchemikai, akademija, automatonai, dirižabliai ir t. t.
Sugrįžimas sveikintinas, nors vietomis atrodė rašytas kiek skubotai, vien iš noro tęsti istoriją taip, kad veiksmas sektų veiksmą, nesuteikiant antro, o tuo labiau trečio dugno. Ir kai kurios siužeto linijos kaip staigiai prasidėjo, taip staigiai buvo ir užmirštos, tarsi jų nė nebūtų buvę. Vis tik, akys nuo puslapio prie puslapio pačios šokinėjo, tad, regis, tie keli trūkumai teksto įdomumo nė kiek nesukompromitavo.
Knygą pradėjau skaityti dar gerokai iki jos pasirodymo knygyne, kai autorius dalijosi pirmaisiais skyriais savo Substack paskyroje. Kad ir kaip intrigavo tęsti “kelionę” kartu su autoriumi, pasilikau sau malonumą paimt galutinį variantą į rankas ir perskaityt nuo pradžios iki pabaigos. Susiskaitė lengvai ir greitai, gaila, kad čia dar tik istorijos apie mistiškų galių turinčią Unė pirmoji pusė ar net trečdalis, ir dar teks palaukti kitų dalių. O taip norisi daugiau jau čia ir dabar…. Nors reklamuojama kad tai Vilko valandos ir Maro dienos tęsinys, bet galima drąsiai pradėti ir nuo šitos knygos.
Ačiū už skaitymo malonumą. Įtraukiantis veiksmas, o jei tiksliau, tai daugybė visokio veiksmo, chaoso, bardako, sodri smagiai skaitoma kalba, išraiškingi išsireiškimai... Daug įdomių įvykių ir personažų. Tiesa, kadangi šitoje knygoje liko labai daug visokių "neužrištų mazgelių" ir ne iki galo papasakotų istorijų - labai lauksim tęsinio :)
Keletas malonumo trupinukų:
"Šitas miestas [Vilnius] skylėtas kaip rėtis, paslaptys išbėga greičiau nei vanduo."
"Rudeninio Vilniaus vakaras spalio akimis markstėsi kaip katinas, stebėdamas baloje čirškiančius žvirblius."
"Čia Vilnius vis dėlto, kutūros ir apšvietos, o ne aristokratų lupimo sostinė."
"Kiekvienoje legendoje yra grūdas tiesos ir kiekvienoje istorijoje lašas prasimanymo. Antraip gyvenimas būtų baisiai nuobodus."
"Jaunasis Rotšildas buvo toks įtūžęs, kad nebūtų atkreipęs dėmesio į ironiją, net jei ji būtų įėjusi pro duris ir paplekšnojusi jam per petį."
"-Autografų šiandien nedalinu, - nepakeldamas akių mestelėjo pilotas. - Aš irgi, - sutiko sėsdamasis į laisvą kėdę Tvardauskis."
Tai trečioji A. Tapino fantastinės steampunk serijos dalis. Parašyta puikiai, įraukiančiai. Visa knyga - kaip vienas nesibaigiantis nuotykis. Knygoje pasakojama „velnio vaiko“, mergaitės Unės, istorija. Unė turi keistų galių, dėl kurių prasideda mergaitės paieškos ir gaudynės. Čia rasite visko - gaudynės, apiplėšimai, tvirtovės, kelionės, mistikai, revoliucionieriai ir daug viso kito. Autorius serviruoja tikrai puikų nuotykinį fantastinį romaną, kuris skaitėsi smagiai ir įtraukiančiai.
Patinka, nes labai patiko dvi pirmos. Šita gal kiek nuvylė, nes tikėjausi, kad bus tesinys Antano Sidabro istorijos ir isimaišys kažkas kitas, o čia atsiranda dar vienas vingis. Taip įdomu, bet ar pavyks paskui suvesti viską į vieną. Na tikėkimės, kad bent nereiks laukti 10 metų.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Tiesiog. Pats geriausias lietuviškas stimpanko stiliaus kūrinys. Galvoje netelpa, kokios išmonės, atminties, logikos bei kūrybiškumo yra tokių kūrinių autorius - žemai lenkiuosi. Neabejoju, kad sulauksime ir 4-os dalies. Jau pradedu laukti…
Matau komentarus apie trilogiją (suprask, baigta) ir tikiuosi, kad ši informacija pasenusi. Dar yra ką Vilniaus alternatyvioje istorijoje melžti iki pat Didžiojo karo.
Duosiu keturias vien uz,tai kad pabaigė trilogija, bet pabaiga sako, kad gal visgi ne pabaiga dar.... tikiuosi tęsinio, nes puki idėja, o ekranizacija iš viso būtų super.
Man patiko, lengvas, šmaikštus, įtraukiantis nuotykis. Nepaisant to, kad galima įžvelgti iš kur galėjo ateiti įkvėpimas kai kurioms idėjoms, bet vistiek rekomenduočiau smagiam pasiskaitymui.
Citatos: -Sulaužysi, bet nepalenksi. -Net ir gudri višta kartais užpakalį įsidilgina. -Kvailį mokyti tas pats kas numirėlį gaivinti. -(Keiksmažodis) pardon my frech.
This entire review has been hidden because of spoilers.