DĖMESIO, Carterio gerbėjai! Jei sakot, kad Chris detektyvai jums yra geriausi iš geriausių ir nerandat, kas bent lygintųsi su tais žiauriais jo kūriniais – atkreipkit dėmesį į šitą autorių. Andreas Gruber rašo ilgesnius, storesnius trilerius, bet visi jų posūkiai, nusikaltimai, veikėjai, dramos ir peripetijos – wow, wow, wow.
Čia yra antroji serijos dalis ir, žinoma, skaitymą rekomenduočiau pradėti nuo pirmosios, nes yra tęstinių reikalų, ypač asmeniniuose veikėjų santykiuose. „Mirties nuosprendyje“, sėkmingai žiaurią bylą tirti padėjusi policininkė Sabina yra pakviečiama studijuoti kone genijams skirtoje kriminalinių tyrimų biuro akademijoje. Čia dėsto ir Martenas Sneideris su kuriuo Sabinai jau teko darbuotis. Paskaitų metu, Sabinai pavyksta įžvelgti sąsajų tarp žiaurių nusikaltimų, kurie vyresnių tyrėjų akimis nėra susiję. Negana to, mergina įtaria, kad senieji nusikaltimai turi bendro su dabar vykdomais. Ji imasi nuosavo tyrimo, kas užtraukia daug bėdų.
Papasakot visus niuansus būtų neteisinga, nes atimčiau detektyvinį malonumą iš jūsų. Byla žiauriai gera – prieš metus dingusios ir atsiradusios mažametės istorija kraupi. Vaikui šlykščiai ištatuiruota visa nugara, krūva žmonių aiškinasi kas ir kodėl jai nutiko, o mažylė nekalba. Perspėju – kaip ir Carteris, Gruberis visiškai nesicackina ir žiaurybes aprašo smulkiai, iškalbingai ir detaliai. Bus daug kraujo, žarnų, nupjautų galūnių ir surauktų jūsų veidų skaitant. Sneiderio personažas labai kietas. Man jis toks detektyvas – daktaras Hausas. Dėsto toje akademijoje, šaiposi iš studentų, laiko save geriausiu iš geriausių (nu nes toks ir yra) ir turi fainą sarkazmo ir tamsaus humoro jausmą. Nors knyga stora, bet skaitėsi labai greit – įvykiai įdomūs, daug netikėtumų ir viskas logiškai susieta. Tikrai labai kietas reikalas. Laukiu kitų dalių.