Knyga yra teatrologinis ir biografinis tyrimas, skirtas vienai talentingiausių XX a. pab.–XXI a. pradžios scenografių. Joje panaudoti Jūratės Paulėkaitės laiškai (daug rašytų aktorei Rūtai Staliliūnaitei), amžininkų atsiminimai, kiti šaltiniai. Chronologiškai atsekta J. Paulėkaitės gyvenimo ir veiklos istorija, jos išorinė ir vidinė pusė. Išryškintas jos kūrybinis brendimas vėlyvuoju sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje, darbas teatruose, spektaklių gimimo procesas, reikšmė Oskaro Koršunovo teatro stilistikai ir teatro reformai. J. Paulėkaitė apibūdinama kaip teatro mąstytoja (Koršunovas), lygiavertė spektaklių kūrėja, ieškojusi tikrumo teatre, skatinusi aktorius „viršyti savo patogias galimybes“ (aktorė Airida Gintautaitė), gynusi savo teisę net į nesėkmę. Originali knygos struktūra – drama su veiksmais, paveikslais, veikėjais, remarkomis – patogi išsaugoti autentišką liudininkų ir herojės balsą, vertinimų įvairovę ir įpareigoja auginti siužeto įtampą iki pat pabaigos. Taip knygoje išvengta autorinės visažinystės, tačiau pasakojimas joje paklūsta stipriai vidinei logikai. Leidžiama žavėtis herojės dvasios grožiu, turtingumu ir nujausti, kodėl katastrofa buvo neišvengiama. Nevienprasmiškas ir knygos pavadinimas, reiškiantis kolektyvinį veikimo būdą teatre ir dažnai jame patiriamą skonį kartu. – Reda Pabarčienė