Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija

by Rūta Oginskaitė

Knyga yra teatrologinis ir biografinis tyrimas, skirtas vienai talentingiausių XX a. pab.–XXI a. pradžios scenografių. Joje panaudoti Jūratės Paulėkaitės laiškai (daug rašytų aktorei Rūtai Staliliūnaitei), amžininkų atsiminimai, kiti šaltiniai. Chronologiškai atsekta J. Paulėkaitės gyvenimo ir veiklos istorija, jos išorinė ir vidinė pusė. Išryškintas jos kūrybinis brendimas vėlyvuoju sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje, darbas teatruose, spektaklių gimimo procesas, reikšmė Oskaro Koršunovo teatro stilistikai ir teatro reformai. J. Paulėkaitė apibūdinama kaip teatro mąstytoja (Koršunovas), lygiavertė spektaklių kūrėja, ieškojusi tikrumo teatre, skatinusi aktorius „viršyti savo patogias galimybes“ (aktorė Airida Gintautaitė), gynusi savo teisę net į nesėkmę. Originali knygos struktūra – drama su veiksmais, paveikslais, veikėjais, remarkomis – patogi išsaugoti autentišką liudininkų ir herojės balsą, vertinimų įvairovę ir įpareigoja auginti siužeto įtampą iki pat pabaigos. Taip knygoje išvengta autorinės visažinystės, tačiau pasakojimas joje paklūsta stipriai vidinei logikai. Leidžiama žavėtis herojės dvasios grožiu, turtingumu ir nujausti, kodėl katastrofa buvo neišvengiama. Nevienprasmiškas ir knygos pavadinimas, reiškiantis kolektyvinį veikimo būdą teatre ir dažnai jame patiriamą skonį kartu. – Reda Pabarčienė

496 pages, Unknown Binding

First published January 1, 2024

Reviews

[Agnė · Rating 5 out of 5]

Pastaraisiais metais pamečiau santykį su teatru ir bemaž lioviausi skaityti popierines knygas (dar tokių gabaritų! kaip su tokia lovoj susibrukti?), todėl reikėjo, kad Gitana, primyginai įdavusi man šią, man besispyriojant iškeltų ultimatumą: noriu, kad tu ją perskaitytum.

Perskaičiau per trejetą dienų, neatsistebėdama Oginskaitės nuodugniu darbu su archyvais, precizišku, bet ne varginančiai smulkmenišku būtojo laiko restauratorės darbu ir gebėjimu visą relikvijų, pokalbių, publikacijų tirštumą sunerti į sklandžią, plaukiančią, lyg romanas įtraukiančią pasakojimo juostą. Žinai, kaip baigsis, bet negali atsitraukti, lauki, kol apstulbsi, nes visa, atrodo, į tai ir veda.

Į teatrą sąmoningai – o vėliau ir kaip jo dalis – atėjau jau po Jūratės mirties, vietomis girdėdama atsivaidenantį jos vardą kaip mistinės, ypatingos Lietuvos teatro figūros, rodos, gyvenusios per daug neseniai, kad būtų legenda, bet tam tikra prasme ja tapusios. Nors egzaltacijos, skausmo, stabmeldystės teatrui jos gyvenime buvo tiek, kad turbūt sudarė jį visą, patinka, kaip Oginskaitė geba išvengti tokios egzaltacijos tekste, išlaiko dermę tarp dokumentinio ir teatro lauko vidinio žmogaus žvilgsnio, nekelia Paulėkaitės ant pjedestalo ir nekabinėja ditirambų girliandom, bet nesiima ir žmogiškai per daug analizuoti, vertinti, psichologizuoti. Išvados ir interpretacijos įsikuria tarp eilučių, o eilutėse – esmingas gabalas šiuolaikinio Lietuvos teatro ir vieno žmogaus skausmo istorijos.

[Gediminas Kontrimas · Rating 5 out of 5]

Perskaičiau vienu prisėdimu. Pagyros autorei.

[Elena Ka · Rating 5 out of 5]

Puiki knyga. Tiek daug supranti apie tos kartos žmonių ir Lietuvos pustonius