Šunų užkalbėjimo menas. Kaip suprasti ir mokyti šunį, bendrauti ir kurti tvirtą ryšį su juo

by Grėtė Krutovienė

Kaip suprasti ir mokyti šunį, bendrauti ir kurti tvirtą ryšį su juo.

„ESAME ATSAKINGI UŽ TUOS, KURIUOS PRISIJAUKINAME.“ – ANTOINE DE SAINT-EXUPÉRY

Nusprendę auginti šunį, į namus atsivedame ne tik draugą, bet ir visateisį šeimos narį, reikalaujantį meilės ir dėmesio, reiškiantį emocijas ir... „kalbantį“ su mumis. Ar tvirtas ryšys įmanomas be komunikacijos ir susikalbėjimo?

Neretai, perpratus net ir sudėtingiausio augintinio kalbą, jis gali tapti mūsų sielos šuniu.

Kodėl šuo skalija namuose, o išėjęs į lauką aploja kitus šunis? Kodėl nereaguoja į mūsų siūlomus skanukus, o per pasivaikščiojimus tampo pavadį?

Autorė išsamiai, per asmenines patirtis ir gausybę praktinių situacijų pasakoja apie keturkojų komunikaciją su mumis ir tarpusavyje, paaiškina, kaip su jais bendrauti, kad būtume suprasti, aptaria įvairius mokymo metodus ir pateikia įžvalgų, kaip spręsti dažniausiai pasitaikančias šunų elgesio problemas. Nuskaitę QR kodą, rasite gausybę pavyzdžių ir specialiai knygai filmuotą vaizdo medžiagą.

160 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

Reviews

[Daiva Pamaiva · Rating 3 out of 5]

Labai suintrigavo pavadinimas ir grazus paveikslėlis ant viršelio - toks šiltas ir jaukus - toks, koks turėtų būti santykis su augintiniu. Kelios patikusios arba naujos mintys apie šunų logiką, mąstymą ir psichologiją:
"Svarbu suprasti, kad šunys mokosi „paveiksliukais“, todėl negalite tikėtis, kad po poros sėkmingų praktinių sesijų prie namų naujoje aplinkoje su naujais dirgikliais šuo tučtuojau ims taikyti išmoktas pamokas – joms įsitvirtinti reikalingas ilgalaikis, nuoseklus įdirbis, ypač jeigu tam tikri šuns įpročiai jau susiformavę.”

"Šunų pasaulyje tobuliausias žmogus yra tas, kuris geba greitai „perjungti“ savo emocijas. Mums žmogus, kuris akimirksniu keičia emocijas iš teigiamų į kovines ir vėl į teigiamas, gali pasirodyti nestabilus, tačiau šunims tai ir yra stabilumo etalonas."

"Ši problema turbūt viena aktualiausių tarp daugumos šunų augintojų.
Pirmiausias ir svarbiausias patarimas – auksinė taisyklė – NIEKADA neikite paskui tempiantį šunį. Šunys visada daro tai, kas veikia. Jeigu augintinis bando pasiekti kokį nors kvapą, šunį ar kitą šeimininką, o mes jam tai leidžiame (pauostyti medį, pažaisti su kitu šunimi ar pasisveikinti su antruoju šeimininku) eidami paskui įtemptą pavadį, jis supranta, kad tempdamas gali pasiekti savo tikslą.”

“Daug šeimininkų moko, kad šunys ko nors neimtų išgirdę drausminamąjį žodį, pavyzdžiui, „fu“, „ne“ ar „negalima“. Remiantis šia logika, jeigu ant žemės guli kaulas ir nėra kam pasakyti „ne“, kaulą imti galima. Savikontrolės lavinimo principai taikomi mokant šunį imti tik išgirdus leidimą (tarkim, ženklą „yes“ arba „imk“), tad jei kaulas guli ant žemės, o šalia nėra šeimininko, galinčio duoti leidimą – imti negalima.
Gerai išlavinta savitvarda yra daug patikimiau nei išmokytos kontroliuojančios komandos! Praktikoje yra pasitaikę įvairių kuriozų, pavyzdžiui, mokinukai, mokydami savitvardos, padeda šuniui skanėstą ir kas nors netikėtai paskambina. Šie pamiršta, kad su šuniu atliko pratimą, o atsimena po gero pusvalandžio ar apskritai tik grįžę į kambarį, kuriame žaidė su šuniu. Ir tik tuomet pamato, kad vargšelis vis dar laukia leidimo pasiimti skanėstą!

Savikontrolei lavinti mėgstu pasitelkti pratimą „Atviras–uždaras delnas“."

"Motyvacijos vertė – 1 ar 100?
Paimkime į vieną ranką sauso maisto granulę, į kitą – sausainį. Ar jų vertė tokia pat? Žinoma, ne.
Tarkim, granulė verta 1 euro, o sausainis – 50 eurų. Įsivaizduokime, kad išėjome į lauką ir pro šalį lekia katė, kurios motyvacinė vertė yra 40 eurų. Imu šuniui siūlyti sausą maistą. Ar tokie mainai lygiaverčiai? Ne. Siūlomo apdovanojimo motyvacinė vertė bus per žema ir šuo, natūralu, pasirinks vytis katę.
Visuomet galite atlikti motyvacijos testą: paimkite dviejų rūšių apdovanojimus į abi rankas ir patikrinkite, ką šuo pasirinks pirmiau. Tą patį galite padaryti ir padėdami abu pasirinkimus ant žemės. Tarpusavyje galite palyginti ir skirtingos vertės maistą, ir apskritai skirtingus dalykus (pavyzdžiui, maistą ir žaislą).”

"Įdomumas ir išradingumas.
Svarbu yra ne tik tai, ką darome, bet ir kaip. Nebijokite paįvairinti net ir standartinių pratimų, pavyzdžiui, atvesti į poziciją „greta“ – įtraukite papildomų suktukų! Įsivaizduokite: jeigu tobulindami „Sudoku“ sprendimo įgūdžius kaskart gautumėte vis tą pačią užduotį, kiek išliktumėte motyvuotas taip mokytis?

Kalbėdama apie apdovanojimo vertę, atkreipiau dėmesį, kad kartais šunį motyvuoja ne pats maistas, bet jo gavimo forma. Kartais būtent įdomumas, o ne vertė ima viršų. Pavyzdžiui, atvykę į akademiją šeimininkai skųsdavosi, kad jų šunims „neveikia“ net pačios aukščiausios vertės skanukai. Tačiau tereikėdavo man paimti tą patį apdovanojimą į rankas, ir jis staiga imdavo „veikti“. Kas pasikeisdavo? Skanuko vertė? Ne. Pasikeisdavo tai, kaip šuo tą apdovanojimą gaudavo.”

"Haskiai nepabega, tiesiog ju interesu zona yra 1km nuo seimininko.”

Ir labai graži mintis pabaigos žodyje:

"Kadangi nuolat tenka išgirsti klausimų, kaip gerai išauklėti šunį arba kaip padaryti jį protingą, paklusnų ir kitaip tinkamą, patogų žmogui, visų pirma ne veltui kartoju, jog nėra kvailų šunų, tik pasitaiko neprotingų šeimininkų.
Jeigu šunys galėtų rinktis ir jiems reikėtų atsakyti į klausimą, kaipgi tapti geru šuniu, mano patarimas būtų toks: susirask gerą žmogų, kuris tiesiog žinos, kad esi geras šuo, ir tau nereikės to įrodinėti.
Prisiminkite: dresūra reikalinga ne šuniui, bet jums, kad suprastumėte vienas kitą. Tad ne šuniui stenkitės kelti reikalavimus, o pirmiausia daugiau reikalaukite iš savęs kaip iš šeimininko: prisiimkite atsakomybę, plėskite savo suvokimą, kaupkite žinių bagažą ir lavinkite gero šeimininko, vedlio įgūdžius.
Šuo neprivalo jūsų klausyti vien todėl, kad jūs – jo šeimininkas, ir jam nesvarbu, turtingas jūs ar vargšas, išmintingas ar nelabai, menininkas ar verslininkas, – vis tiek jus priims tokį, koks esate."

[cypt · Rating 2 out of 5]

Aaaaaa tai nėra knyga, kurią perskaitai ir šuo klauso!!!! SCAMMERS!!!!


//ALERRRT: draugė užrodė, kad knygoj galimai priplagijuota, apie tai kalba ir knygos.lt komentarai: https://www.knygos.lt/lt/knygos/sunu-.... Rašydama "scammers" juokavau, ir va prisijuokavau.... Pamažinau žvaigždučių iki 2. Nežinau, nuo kokių konkrečiai trenerių plagijuota, jei plagijuota, bet, kaip ir su Sabaliauskaitės skandalu, litsąrašo nėra, o aš skaitydama net nepastebėjau :((( Gėda (ir man kaip durnai skaitytojai).//


Nėra taip, kad būčiau to tikėjusis prieš skaitydama, ale kaip būtų vis dėlto faina :D

Apie Grėtę Krutovienę jau daug buvau girdėjusi ir dar klausiusi "Wonderdog" vebinaro, todėl visai nedvejodama nusipirkau knygą. Labai patiko, kad joje labai daug kas rašoma iš "bėdos" perspektyvos, atsižvelgiama į tai, kad nebūtinai turi labai stabilų ar klusnų, ar bent jau velnių nepriėdusį šunį, nebūtinai nuo pat pradžių buvai super šeimininkas, ir dabar šuo galbūt prisirankiojęs visokių durnų įpročių ir nebūtinai tie įpročiai bus lengvai išgyvendinami. Žinoma, tai edukacinė knyga, taigi "sėkmės istorija" vis dėlto yra jos pagrindinis principas, ir visos dresuotojos pasakojamos istorijos ar duodami patarimai baigiasi (knygoje) pageidautinu rezultatu. Žinoma, eilinį kartą pasitvirtina visų skelbiama taisyklė, kad norėdama/s turėti paklusnų ar bent jau civilizuotą šunį turi sykiu daug daug daug daug daug daug dirbti pati/pats, nėra taip, kad išeisi į lauką tiesiog su ausinuku ir vaikštinėsi gražioj gamtoj, nėra ir taip, kad visą dieną šuo gulės kaip katinas be jokių poreikių, tik su tais dviem ar trim išvedimais.

Ta taisyklė mane slegia nuo pat šuns turėjimo pradžios - ar tikrai neįmanoma nekelti sau tiek daug reikalavimų, juk net ir apie motinystę dabar jau kalbama kaip apie buvimą "good enough", o ne "the best ever". Galbūt tai šių laikų dalykas - kaip su psichologija, ribomis, savo gebėjimais, santykiais su kitais šiandien turi būti max aware, kitaip laukia pragaištis (pažeidžiamos ribos, kompleksai, kopriklausomybės etc etc etc etc), taip ir su šuniu tu turi nuolatos megzti ryšį, būti jam ar jai įdomi, dalyvauti, nepamiršti, intriguoti. Turbūt tai gerai - gerai bet kas, kas leidžia išlipti iš žmogaus-daikto santykio, deja, dar absoliučiai visuotinio, išskyrus tas kelias privilegijuotas rūšis - kačiukus, šuniukus, paukščiukus.

Šnekos šnekom, o knyga man buvo labai įžvalgi ir daug ką paaiškinanti, net jei nurodomi pratimukai ar problemų sprendimo būdai nelabai pasiteisino (gal tiesiog nemoku šunims būti įdomi, nu ir ką, aš šiaip juos suprantu). Pradedant visokia ekvilibristika, kaip kad uodegos vizginimas labiau į kairę = susierzinimas, o labiau į dešinę = džiaugsmas (kol supratau, kaip atskirt tas puses!) arba kurių vietų glostymas ar kasymas ką reiškia (dabar vis glostau krūtinę, nes turėtų nuraminti, kol kas dar nepadėjo, bet šunims patinka) ir kurių geriau neliesti, o baigiant paprasta psichologija, kad nebūtinai tas, kuris loja ar puola, yra situacijos blogietis, ir kaip pastebėti tą, kuris atseit gerutis, bet iš tiesų yra užpisinėjimo meistras, išprovokuojantis kitą, gal ne tokią sudėtingą asmenybę.

O labiausiai knygoje ramino mintis, kurią jau seniai artikuliuoja Ugnė Nedzinskaitė fb ir straipsniuose, - kad gyvūnas nėra minkomas molis, ji/s turi savo charakterį, jo lojimas, dūkimas, neklausymas ir visa kita irgi yra gyvenimas, ji/s turi savo galimybių ribas ir su nemaža dalimi to reikia tiesiog susigyventi, o ne įsivaizduoti, kad kaip koks IT specialistas viską atsidėjusi perprogramuosi. Krutovienės knygoj to programavimo receptų yra nemažai, bet vis tiek pirmą vietą ima realus gyvenimas. O jis visoks, ir su keturkojais tikrai intensyvus.

[Reda Marozienė · Rating 4 out of 5]

Knyga buvo įdomi ir naudinga, papasakoti lyg ir esminiai dalykai, bet paprastai ir aiškiai. Puiki mintis įdėti QR kodus, kad būtų galima pasižiūrėti vaizdo medžiagą ir geriau įsisavinti informaciją. Tik vienas niuansas - vaizdo medžiagoje šuo viską daro paklusniai, o ką daryti, jei šuo ne visada vykdo komandas - neparodyta. Knyga labai trumputė, norėtųsi net daugiau informacijos. O patarimas kreiptis į dresūros specialistus, deja, ne visada įmanomas gyvenant mažesniame mieste, o ne Vilniuje.