„Iki keturiasdešimties žmogus kylą į savo kalną, o paskui tik leidžiasi žemyn“, – galvoje sukasi girdėta citata.
Eikit sau, visi kaip susitarę! Tarsi pasirašę slaptą sandėrį kiekviename žingsnyje priminti, kad mano laikrodėlis tiksi – tik tak.
Sveikos atvykusios į „Suaugusių moterų klubą“! Čia laukiama kiekviena, kuri gvildena, išgyvena, užduoda klausimus ir ieško atsakymų apie savo kūną, protą ir jausmus, kai pasaulis vis garsiau ima šnabždėti apie ne visada patogų amžėjimą. 40+, 50+... Ar tai tik skaičiai, ar kai kas daugiau, ko negalime ignoruoti? Net jeigu tik artėjate prie didžiųjų pokyčių slenksčio, klubo durys plačiai atvertos ir jums.
Atvirai, nuoširdžiai, bet neprarasdama humoro ir ironijos, autorė leidžiasi tyrinėti naujo pasaulio, kuris ištinka įžengus į brandą. Kaip atrasti, kaip pažinti save iš naujo metų virsmuose ir, svarbiausia, išgyvenus pokyčius ir nepatogias patirtis, švęsti savo esybę!
Be galo džiaugiuosi atradusi šią knygą. Ji tiesiog nuostabi visomis prasmėmis. Autorė nuostabiais pavyzdžiais, paprastai, pakiliai, lengvai ir netuščiažodžiaudama aprašo visa kas aktualu, realu ir taip artima. Tikras malonumas leisti laiką su tokia knyga.
Skaičiau ir galvojau, kad mes per ~9 mūsų moterų klubo metus išnagrinėjom visas temas ir dar daugiau. Ne visoms pasiseka (nenoriu susireikšmint, bet manau, tai tiesa) atrasti tokius klubus, kaip mūsų, kur liečiame visas temas knygų ir atvirų diskusijų tema, tad labai džiaugiuosi, kad yra tokia knyga. Tikiuosi, kad ji pateks daugumai moterų į rankas 😍
O man labiausiai iš šios knygos patiko... pažinti pačią Laviją. Man ji atrodo be proto graži, protinga, įdomi moteris. Knyga tik patvirtino tai ❤️
Labai džiugu, kad pasaulyje yra tokių moterų kaip Lavija – atvirų, tikrų, nebijančių dalintis savo vidiniais išgyvenimais. Toks nuoširdumas įkvepia ir padrąsina, nes būtent per atvirumą kiekviena moteris gali pamatyti save – suprasti, kad jos emocijos, patirtys nėra vienišos ar keistos. Lavijos istorijose atpažinau daug savęs – jos žodžiai suskambėjo lyg vidinis dialogas, kurio ilgai laukiau.
Ypač branginu moterų bendrystę – tikrą, sąmoningą, paremtą pasitikėjimu ir gebėjimu matyti prasmę net sunkiausiose patirtyse. Tokia bendrystė nekuria aukos pozicijos, o skatina ieškoti sprendimų, augti ir keistis. Tikiu, kad Lavija priklauso tai moterų grupei, kuri nevengia tiesos, bet kartu nenardo dramose ar intrigose. Kaip ir ji, mieliau renkuosi kelias nuoširdžias drauges arba net ramybę vienumoje, nei paviršutiniškus ryšius.
Ši knyga – lyg nuoširdus pokalbis tarp artimų draugių. Ji ypatingai tiks toms, kurios jau perkopė 35-erių slenkstį ir ieško gilumo, tikrumo, atpažinimo. Puiki dovana sau arba mylimai draugei.
Ėmiausi knygos su geru nusiteikimu – juk 40+ amžius yra ir mano stotelė. Ir, žinot, nesiskundžiu. Nesijaučiu „ta vyresnė“, bet vis tiek malonu, kai kas nors parašo knygą iš tos pačios gyvenimo fazės. Tarsi sėstum su drauge ir abi vienu balsu sakytumėt: „O taip, aš irgi taip jaučiuosi!“
Ir iš tiesų – knygoje apstu visko: nuo vidinės pusiausvyros iki vitaminų lentynų reidų, nuo savęs pažinimo iki to, ar verta bijoti papildomo šokolado gabaliuko vakare. Kai kurie puslapiai vertė mane linkčioti taip intensyviai, kad net galvojau, jog mankštinu kaklo raumenis.
Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau pasijutau įstrigusi monologe apie pačią autorę. Asmeninės patirtys – puiku, bet man norėjosi daugiau gylio, argumentų, platesnio požiūrio. Juk ne viskas gyvenime 40+ amžiuje yra šviesu ir lengva, kaip kartais bandoma parodyti.
Štai pavyzdžiui – darbo rinka. Autorė pateikia savo/kitos moters gana pozityvią patirtį, bet, na, mes gi žinom, kad realybė ne tokia rožinė. Čia jau nebe klubas, o tikros „džiunglės su liūtais“. Su amžėjimu (ačiū Lavijai už šį žodį – dabar naudosiu jį kiekvienai raukšlei apibūdinti) ateina ne tik išmintis, bet ir visa krūva iššūkių, kurių kažkaip privengta rimčiau paliesti.
O kur dar socialinė nelygybė? Skirtumai tarp vyrų ir moterų? Visuomenės požiūris, kuris dažnai sako: „Būk jauna, bet ne per daug; būk sėkminga, bet ne užknisk; būk moteriška, bet nepersistenk.“ Na, žinot, visos tos „smulkmenos“.
Ir dar - kelionės ar kiti gyvenimo stiliaus aspektai.. Mano kelionių planai skamba visiškai priešingai, nei teigiama knygoje. Neišduodant turinio – išprotėčiau važiuodama 10tą kartą į tą pačią vietą ir tokia rutina manęs neramina. Man tai būtų bausmė, o ne pažinimo džiaugsmas. Tad universalumo, sakyčiau, pritrūko.
O kas sužavėjo? Nepaisant to, turiu pagirti autorės lengvą toną – skaityti buvo smagu, nes tai nebuvo sunki akademinė paskaita. Kai kuriose vietose net pagauni save šypsantis, nes Lavija moka pažvelgti į gyvenimą gaiviai.
VERDIKTAS Knyga tarsi draugės pasakojimai prie kavos – malonu, lengva, įkvepia, bet kartais norisi daugiau „tikro gyvenimo“ prieskonių. Skaityti smagu, bet labiau priminė optimistišką išpažintį (gal toks buvo siekis?).
Knyga papuolė į mano rankas per visišką atsitiktinimą. Ir nors dar turiu gražią gyvenimo atkarpą iki 40+, knyga įtraukė joje aprašomi paprasti, bet labai prasmingi gyvenimiški patarimai, kuriuos svarbu žinot, suvokt ir primint sau nesvarbu, kurioje gyvenimo dešimty bebūtum. Tad kuo anksčiau - tuo geriau:)
Lyg skaitytum "Ji" ar "Edita" žurnalą devyniasdešimtkelintaisiais...tik kad dabar jau 2025. Ne tik kad neįkvepė, bet iki šios knygos nė negalvojau kad 40 metų toks didelis šuolis senatvės link...ačiū.
„Suaugusių moterų klubas“ – kai skaitymo vakaras virsta terapija be psichologo.
„Gražus jauni žmonės – tai gamtos atsitiktinumas, o gražūs vyresni žmonės – tai gyvenimo sukurti šedevrai“.
Kaip man patinka Lavija Šurnaitė! Visame kame: kaip vedėja, žurnalistė, jos balsas, mintys, stilius ir išvaizda. Taip pat labai patiko gana seniai skaityta knyga „Maži įpročiai – dideli pokyčiai“. Toks optimizmo, gerų patarimų ir geros nuotaikos pliūpsnis! Suskaičiau ją su dideliu malonumu. „Suaugusių moterų klubas“ yra jau ketvirtoji. Tad tikėjausi lygiai tokio pačio malonumo.
Pokalbiai su artimomis draugėmis yra ne tik vynas (ar arbata) ir juokas, bet maža revoliucija tavo kasdieniame gyvenime, kurią galima prilyginti lengvai terapijai. Ši knyga man stipriai primena šią moteriškos draugystės energiją. Apie tą galingą jėgą, kai artimos draugės susėda, nusiima visas kaukes ir kalba apie tai, kas svarbu iš tikrųjų.
Ši knyga tai ne romanas, ir ne dar viena saviugdos knyga. Tai tarsi dienoraštis, parašytas kiekvienai moteriai. Lengvas, nuoširdus, itin gilus ir, svarbiausia, tikras. Lavija, kalbėdama apie save, apie 40+ etapo iššūkius, paliečia svarbius gyvenimo momentus: santykius, amžėjimą, brandą, motinystę, draugystę, meilę sau. Labai buvo įdomu skaityti, kaip keitėsi su metais autorės tam tikras supratimas apie įvairius dalykus.
Man ši knyga yra tikras vaistas, nes pati tuoj įžengsiu į 40+ etapą, jaučiu, kaip pati keičiuosi, kaip keičiasi ne tik mano mintys, bet ir kūnas. Skaitydama, norėjosi ir juoktis, kartais ir nubraukti ašarą, jaučiausi, lyg artima draugė mane būtų šiltai apkabinusi ir pasakiusi: „viskas su tavimi gerai, tu esi pakankama“.
Ačiū autorei už šią taip reikalingą knygą! Ties daugeliu jos žodžių galėčiau pasirašyti ir pati. Vadinasi, viskas su manimi tikrai gerai. Beje, viena akimi lyg mačiau, kad startuoja panašiu pavadinimu pokalbių laida internete. Reikia pasidomėti. :)
"Šiandien gravitacija nusitaikiusi ne į Niutono obuolius, o į mano obuoliukus."
Na į šią knygą atkreipiau dėmesį visų pirma dėl pavadinimo, o ir autorė, kuri visai patinka. Perskaičius pirmus puslapius, kurie su tokiu geru cinkeliu parašyti, kad visad šypsojaus ir pradėjau toliau skaityt.
Į šį klubą priimamos moterys nuo 40m. ir kalbama apie tai kaip keičiasi mūsų kūnas bei pačios mes, moterys, kai įžengiam į šį dešimtmetį: kas prieš tai atrodė labai svarbu, o dabar nebe taip, keičiam įpročius, o gal ir draugų ratą bei kur dar pačio kūno pokyčiai ir t..t.
Skaitant tikrai atradau daug sau artimo ir pažįstamo. Kitka ne, bet gal dar nepasiektas tas amžius kokio rašė šią knygą autorė, o kita vertus juk mūsų daug ir esam skirtingos, gal niekad ir nebus.
Tai su didele šiluma ir dėmesiu parašyta knyga, o tas įpintas šmaikštumas ją tik dar labiau pagyvina. Labai rekomenduoju šią knygą visoms moterims pasiekusioms 40 ir daugiau metų ir ypač toms moterims, kurios mano, kad yra vienos tokios ir bijo to, kas vyksta su jomis po 40m. bei suprastų, kad nėra tokios vienintelės...
Įstojau ir aš į šį klubą, nors dar iki 40-ies dar šiek tiek liko... Visada klausausi Lavijos laidų, ji man patinka, todėl pamaniau, kad būtinai turiu ir šią knygą paskaityti. Labiausiai patiko temos aprašomos pirmoje knygos pusėje. Kaip ir tikriausiai daugelis, daug kur atradau save. Ši knyga labiau patiko nei anksčiau skaityta knyga "ĮVEIKTAS NERIMAS: pirmiausia pabaisą paverskime gražuole". Kodėl jas lyginu? Gal dėlto, kad abi parašė žurnalistės apie psichinę sveikatą ir geresnę savijautą. Sarah Wilson kalbėjo daugiau apie nerimą, o Šurnaitė - apie depresiją ir savęs priėmimą. Lavijos patiko labiau, nes ši knyga labiau tinka toms, kurios neturi tokių sunkių problemų kaip Wilson. Lavijos knyga skirta daugumai moterų, kurios kartais jaučiasi pasimetusios, nebežinančios, ką daryti toliau ir norinčio atrasti vilties ir optimizmo. Wilson - labiau tiems, kurie kenčia nuo diagnozuoto nerimo sutrikimo, kuriam gydyti reikia vaistų...
Lengva, paprasta, nuoširdi knyga. Kažko itin gilaus kaip ir nėra, atrodo, viskas net ir nebūnant 40 jau seniau žinota ir suprasta, tačiau paskaityti vis tiek. buvo smagu. Tiesa, klausiau audio versijos, kurią garsino pati autorė, tai ši patirtis tikrai pakėlė knygos vertinimą. Labai labai tiko ir patiko autorės balsas, tembras.. Buvo gera klausytis.
Labai paprastos kasdienines izvalgos, taciau mes apie jas nesusimastome. Autore puikiai atskleidžia kaip mes moterys koncentruojames i aplinkos mums primestus stereotipus, o ne ieskome to kas is tikro mus daro laimingas.
Daug plačiai žinomų tiesų apie gyvenimą, tačiau labai norėjosi pamatyti daugiau asmeniškumo. Jei kalbama apie svajonių neišsipildymą, tai norisi ir sužinoti - kokios jos? Ne tik bendrais bruožais nurodytą suvokimą. Ir tas pats aktualu ir kitoms temoms bei klausimams šioje knygoje.
Autorė vis rašo - “girdėjau tokią frazę”, “nugirdau juokelį” ir pan, visa knyga pilna 100k girdėtų “patarimų” ir asmeninių pačios patirčių. Labai labai nuobodu, įveikiau 22psl, tada perverčiau, dar bandžiau skaityt, bet galų gale nutariau nebegaišti laiko.
Labai patiko! ☺️ Mintys ypatingai artimos širdžiai, toks jausmas, kad viskas, kas buvo "įrašyta" vidiniuose su amžėjimu susijusiuose mano apmąstymuose, persikėlė į šios knygos puslapius. Džiaugiuosi, kad knygą skaičiau likus porai savaičių iki gimtadienio, - paskutinį puslapį užverčiau su šypsena veide. 🌞💃🏼🌺