What do you think?
Rate this book
Augustė Gilytė: romanas apie tai, kaip galėjo būti
Kiek priklauso nuo vieno žmogaus? Dešimtoje klasėje prie Augustės prieina dvejais metais vyresnis Kristijonas. Pakviesta purkšti grafičių prie Sporto rūmų, platinti nelegalios muzikos ir paprasčiausiai linksmintis, ji patiria svaigų sielos polėkį.
Baigusi studijas lieka ištikima draugui, net jei jo ketinimai neaiškūs, o poelgiai stumia aplinkinius į pavojų. Ateis laikas, kai Augustei teks savarankiškai apsispręsti – ar ji nori gyventi kaip pilka prisitaikėlė tironijoje, ar būti savimi.
Nuolat stebima ir persekiojama, verčiama laikytis griežtų normų ir taisyklių, Augustė Gilytė bando atgauti savigarbą ir laisvę. Ir ne vien dėl savęs – dėl visų kitų imperijos sugniuždytoje valstybėje.
Kultūrinių, istorinių nuorodų kupinu ir dinamišku pasakojimu autorius perteikia pasipriešinimo sąlygas visuomenėje, kuri per istorijos klaidą neišsivadavo iš okupacijos.
Baigusi studijas lieka ištikima draugui, net jei jo ketinimai neaiškūs, o poelgiai stumia aplinkinius į pavojų. Ateis laikas, kai Augustei teks savarankiškai apsispręsti – ar ji nori gyventi kaip pilka prisitaikėlė tironijoje, ar būti savimi.
Nuolat stebima ir persekiojama, verčiama laikytis griežtų normų ir taisyklių, Augustė Gilytė bando atgauti savigarbą ir laisvę. Ir ne vien dėl savęs – dėl visų kitų imperijos sugniuždytoje valstybėje.
Kultūrinių, istorinių nuorodų kupinu ir dinamišku pasakojimu autorius perteikia pasipriešinimo sąlygas visuomenėje, kuri per istorijos klaidą neišsivadavo iš okupacijos.
272 pages, Paperback
First published January 1, 2025
5 people are currently reading
69 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
March 5, 2025
Alternatyvios istorijos romanas apie tai, kaip Lietuva išliko sovietinės imperijos įtakos sferoje, o sovietinė imperija ir jos gyventojai “rujai” kalbantys “rujiškai”, transformavosi į kapital-socialistinę santvarką su daug visokių distopinių papročių, kaip pavyzdžiui pornografijos skatinimas. Vietomis buvo juokinga, pvz. pervardytos gatvės ir net miestai (Paleckis! ) . Bet, tiesą pasakius, juokas pro ašaras, nes knyga leidžia pajausti, kokia trapi demokratija, kurioje gyvename, ir kaip šūdinai gali būti, jei jos netektume.
Sumanymas įdomus, realizacija truputį daugžodžiaujanti, bet skaityti nenusibodo. Negaila penkių žvaigždučių.
Sumanymas įdomus, realizacija truputį daugžodžiaujanti, bet skaityti nenusibodo. Negaila penkių žvaigždučių.
March 22, 2025
Tekste juntamas išskirtinis dėmesys žodžiams, sakinių struktūroms. Romane autorius įtraukia skaitytoją į intelektualų žaidimą sąskambiais, detektyviniais kalbos elementais.
Patiko Gaveliški pasažai, gyvi dialogai, pavykęs asmenybės kismo, augimo vaizdavimas.
Patiko Gaveliški pasažai, gyvi dialogai, pavykęs asmenybės kismo, augimo vaizdavimas.
August 26, 2025
"Augustės Gilytės" labai laukiau, bet skaityti ją buvo sunku; kita vertus, Gailiaus Oro irgi nebuvo lengva. Nors ana galiausiai man labiau patiko. Augustės vis dėlto nepamilau, gal kad labai norėjau, o gal dėl to, kad ji būtent tokia parašyta - nesistengianti patikti. Ir gerai, bet ir toks Catch-22 - jei gerai parašai personažą, kuris turi nepatikti, tada ir nepatinka??? Bet galiausiai kliuvo ir visa knyga, nors šiaip idėjiškai buvo labai įdomi.
PATIKO:
1. Užmanymas. Nesu didelė "neįvykusios istorijos" ekspertė - be Fado, Tarantino ir Enard'o turbūt nesu daug skaičiusi / mačiusi, na dar filmą, kaip naciai išsilaipina Mėnulyje. Bet iš tų nedaugelio tekstų kyla įspūdis, kad ta neįvykusi istorija - arba šiaip būdas pamiklinti plunksną (kaip Enard'o atveju), arba toks posttrauminis/bittersweet noras pafantazuoti, kaip viskas būtų gerai, "jei tik" - Hitlerį būtų nudobę, SSRS nebūtų užgrobusi Baltijos šalių ir tt. Gailiaus romanas čia tampa tokia Černiausko antiteze - siūlymu pagalvoti, kaip būtų blogai, jei rusija vėl būtų šias šalis iš naujo užgrobusi. Iš pradžių nėra aišku, kaip jis formuoja tą pasaulį ir kur viskas pasisuko bloga linkme, knygos eigoje sužinom, kad naujojoj "sąjungoj" kitaip skaičiuojami metai (susiskaičiavau - nuo Petro 1 imperatoriavimo, 1721 m.), bet geriausiai viską išpasakoja anarchistas Kristijonas, ir ta jo distopija, ypač šiandien, kai socdemai sudarinėja koaliciją su žemaitaičiu, veryga ir llra, atrodo labai šiurpiai įsivaizduojama: valdžią sutelkus nekokiose prezidento-premjero rankose (pažįstama), valstybė tapo neatspari oligarchijai ir ypač energetinei priklausomybei nuo rusijos, neįstojo nei į ES, nei į NATO ir liko visiškai pavaldi rusams, kitaip tariant, užuot tapusi Sakartvelu, tapo Gruzija. Visa tai gale, ypač su autoriaus pasakojimu apie knygos idėjos radimąsi drauge su ru karo Ukrainoje pradžia, labai užkelia įtampą, ir distopija, paprastai rodanti tolimą ir mums, mąstymo tinginėms, gal labiau teoriškai įdomų "what if", šiuo atveju labai nejaukiai, net gaveliškai priartėja.
2. Augustės neapykanta actui. Atrodo, tokia detalė, bet tarsi visu kūnu pajunti (ir atjauti).
NEŽINAU:
Kompozicija. Kad Gailius - kompozicijos entuziastas, buvo aišku iš monumentalių "Oro" sprendimų (gal ir novelėse taip buvo, bet dar neskaičiau, skaitysiu), ir "Augustėje" ji sudėtingesnė: iš pradžių mokykliniai Augustės nuotykiai pasakojami pirmuoju asmeniu, paskui pateikiamas Augustės dienoraštis iš studijų metų, tada - didelės apimties tardymo medžiaga, kur Augustė jau suimta ir kvočiama, sužinome apie jos karjerą po univero. Tai įdomu ir pagrįsta siužetiškai: iš pradžių sužinome, kad dienoraščius rašyti draudžiama, taigi paskui jo rašymas jau tampa rezistencijos aktu, bet skaitydama tu visą laiką girdi tą patį pasakojimą Augustės balsu ir jos mintis, dar netgi pirmoje dalyje jos išraiškingesnės, ir galiausiai nebesupranti, kodėl taip visą laiką aidi tas balsas. Siužetiškai tokie žingsniai tarsi pasiteisina: Augustei augant, mes ją pažįstame ir suprantame vis mažiau, ji vis labiau tolsta, bet taip įgyja daugiau laisvės (ir nuo mūsų, nesavanorių stebėtojų) ir turi mažiau aiškintis, knygos pabaigoje ji tampa laisva (kad ir ką tai reiškia), o mes jau seniai su ja tarsi atsisveikinę, nes girdime tik trumpus, striukus jos atsikirtimus tardytojui, nebežinome nei kuo ji gyvena, nei ko siekia. Įdomu ir apgalvota, bet skaitant man vis tiek labai kirtosi pirmos dvi dalys - jei jau kartą girdėjau pasakojimą iš Augustės perspektyvos, tai kam keisti jo formą? Juolab kad iš pradžių ji labai reflektuoja dienoraščio rašymą ir tu skaitydama/s prisimeni, jog ji rašydama labai rizikuoja, bet paskui jau ir nebeaišku, kurioj vietoj ji rašo, ar ne per daug, ar neatvirai, ir kuo galiausiai šis jos pasakojimas skiriasi nuo pirmosios dalies pasakojimo. Which brings me to...
NEPATIKO:
Kalba ir nenuoseklumai. Iš pradžių visa sovietinio/posovietinio stiliaus egzotika savotiškai-perversiškai džiugino ir kėlė atpažinimo klaiką, bet galiausiai nebesupratau: jei grįžimas į nemaloniojo kaimyno glėbį įvyko tik XXI a. 1-2 dešimtmetyje, kodėl Augustės mokykla ir kasdienybė taip primena 1980-1990-inius? Visos nemokamos arbatos ir dideli jų katilai, briaunotos stiklinės, besigrabinėjantys fizrukai ir melas, kad tau trečią kartą per mėnesį mėnesinės, Gagarino pavardė kaip priežodis, visa kita. Netgi anglizmų statusu vartojami rusizmai (sėtis, spyčka, univermagas) - ar tikrai ir kalbos prestižas, ir skurdas taip ima ir žengia atgal per 40 metų? Ar ši knyga bus suprantama tiems, kam ne 40+? Ar tik 40+ nervinsis, kad vienam puslapy yra "poniala", o kitam "poniela"? 😅
Antras dalykas: skaitydama ypač pirmąją Augustės dalį niekaip negalėjau nusikratyti įspūdžio, kad skaitau Bronsky Šukparkį - tas cinizmas ir šaipymasis, ir kalbiniai išsidirbinėjimai - artimai nepažįstu dabartinių paauglių, tad gal jų "sentimentas" atitinka Augustę, bet skaitant daugelis dalykų atrodė kaip tyčia, "iš aukščiau", subjaurinti ar sukarikatūrinti. Pvz: "Veiksmas buvo beprasmis kaip klausimo svarstymas partijos suvažiavime" (p. 48), "Prieš pat Naujus valdžia pakeitė pinigus. Pakeitė dėl defloracijos arba instaliacijos, ar bala žino" (p. 52) ir tt.
Ir galiausiai - visoki nenuoseklumai ar neišdirbti dalykai. Augustė - Gilytė, bet jos tėvas kažkodėl yra Gilius (p. 15). Ok, čia gal prasprūdo, bet keistesnis motyvas buvo tas, kad kelis kartus užsimenama (o knygos - net tematizuojama), jog viena iš neseniai ru įvykdytų lietuvių kalbos reformų - išnaikinti spalvų pavadinimai ir prieveiksmiai. Spalvų neskaičiavau, bet prieveiksmių radau visose knygos dalyse: ir pasakojime, ir Augustės dienoraštyje, ir jos tardymo medžiagoje, kur atvirai sakoma, kad tardytojo kalba, automatiniu vertimu verčiama į lietuvių, nebetenka prieveiksmių. Nu tada ėmiau jų piktybiškai ieškoti ir, nors žmogaus kalba išties sausa, tuoj pat bent keletą radau. O juk tikrai galėjo būti įdomus sumanymas, jei visokie "daug", "mažai", "šiandien" ir pan. būtų virtę, pvz, daiktavardžiais - išeitų kažkas tarp Orwello ir Hellerio.
*
Žodžiu, skaitydama nesimėgavau, bet turbūt ir neturėjau. Nežinau, ar antidabartį galima parašyti ir sukurti nesiremiant antipraeitimi; apie tai galvodama prisiminiau Oderį ir 2084 - jiems lyg ir visai neblogai pavyko, paėmus kai kurias dabarties problemas ir jas smarkiai išdidinus. Gailius čia pasirinko veikiau pakratyti mus laiko mašinoje ar, gal tiksliau reiktų sakyti, "Orbitoje". Labai faina ir knygos pabaiga, ir sumanymas, gal čia be reikalo pripriekabiavau prie "sudėties", kuri šiaip ir neturėtų būti nei gera, nei kažkokia labai wow - kaip šešėlis (taip pat jungistine prasme) juk nėra gyvenime niekad nematytas ir vaizduotėje neįsivaizduotas Blogis - veikiau pažįstama ir išstumta šleikštuma, kaip "Augustėje" ir yra. Tad gal ir mano priekabės pernelyg puristinės ar paremtos "nustebink mane" pageidavimų koncertu. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, nekartočiau, dėl žvaigždučių svyravau, bet norėjau duoti mažiau negu "Oro", tad palikau vidurėlį. Gal tai natūralu, juk mums niekad nepatinka ir neturi patikti šešėlis.
PATIKO:
1. Užmanymas. Nesu didelė "neįvykusios istorijos" ekspertė - be Fado, Tarantino ir Enard'o turbūt nesu daug skaičiusi / mačiusi, na dar filmą, kaip naciai išsilaipina Mėnulyje. Bet iš tų nedaugelio tekstų kyla įspūdis, kad ta neįvykusi istorija - arba šiaip būdas pamiklinti plunksną (kaip Enard'o atveju), arba toks posttrauminis/bittersweet noras pafantazuoti, kaip viskas būtų gerai, "jei tik" - Hitlerį būtų nudobę, SSRS nebūtų užgrobusi Baltijos šalių ir tt. Gailiaus romanas čia tampa tokia Černiausko antiteze - siūlymu pagalvoti, kaip būtų blogai, jei rusija vėl būtų šias šalis iš naujo užgrobusi. Iš pradžių nėra aišku, kaip jis formuoja tą pasaulį ir kur viskas pasisuko bloga linkme, knygos eigoje sužinom, kad naujojoj "sąjungoj" kitaip skaičiuojami metai (susiskaičiavau - nuo Petro 1 imperatoriavimo, 1721 m.), bet geriausiai viską išpasakoja anarchistas Kristijonas, ir ta jo distopija, ypač šiandien, kai socdemai sudarinėja koaliciją su žemaitaičiu, veryga ir llra, atrodo labai šiurpiai įsivaizduojama: valdžią sutelkus nekokiose prezidento-premjero rankose (pažįstama), valstybė tapo neatspari oligarchijai ir ypač energetinei priklausomybei nuo rusijos, neįstojo nei į ES, nei į NATO ir liko visiškai pavaldi rusams, kitaip tariant, užuot tapusi Sakartvelu, tapo Gruzija. Visa tai gale, ypač su autoriaus pasakojimu apie knygos idėjos radimąsi drauge su ru karo Ukrainoje pradžia, labai užkelia įtampą, ir distopija, paprastai rodanti tolimą ir mums, mąstymo tinginėms, gal labiau teoriškai įdomų "what if", šiuo atveju labai nejaukiai, net gaveliškai priartėja.
2. Augustės neapykanta actui. Atrodo, tokia detalė, bet tarsi visu kūnu pajunti (ir atjauti).
NEŽINAU:
Kompozicija. Kad Gailius - kompozicijos entuziastas, buvo aišku iš monumentalių "Oro" sprendimų (gal ir novelėse taip buvo, bet dar neskaičiau, skaitysiu), ir "Augustėje" ji sudėtingesnė: iš pradžių mokykliniai Augustės nuotykiai pasakojami pirmuoju asmeniu, paskui pateikiamas Augustės dienoraštis iš studijų metų, tada - didelės apimties tardymo medžiaga, kur Augustė jau suimta ir kvočiama, sužinome apie jos karjerą po univero. Tai įdomu ir pagrįsta siužetiškai: iš pradžių sužinome, kad dienoraščius rašyti draudžiama, taigi paskui jo rašymas jau tampa rezistencijos aktu, bet skaitydama tu visą laiką girdi tą patį pasakojimą Augustės balsu ir jos mintis, dar netgi pirmoje dalyje jos išraiškingesnės, ir galiausiai nebesupranti, kodėl taip visą laiką aidi tas balsas. Siužetiškai tokie žingsniai tarsi pasiteisina: Augustei augant, mes ją pažįstame ir suprantame vis mažiau, ji vis labiau tolsta, bet taip įgyja daugiau laisvės (ir nuo mūsų, nesavanorių stebėtojų) ir turi mažiau aiškintis, knygos pabaigoje ji tampa laisva (kad ir ką tai reiškia), o mes jau seniai su ja tarsi atsisveikinę, nes girdime tik trumpus, striukus jos atsikirtimus tardytojui, nebežinome nei kuo ji gyvena, nei ko siekia. Įdomu ir apgalvota, bet skaitant man vis tiek labai kirtosi pirmos dvi dalys - jei jau kartą girdėjau pasakojimą iš Augustės perspektyvos, tai kam keisti jo formą? Juolab kad iš pradžių ji labai reflektuoja dienoraščio rašymą ir tu skaitydama/s prisimeni, jog ji rašydama labai rizikuoja, bet paskui jau ir nebeaišku, kurioj vietoj ji rašo, ar ne per daug, ar neatvirai, ir kuo galiausiai šis jos pasakojimas skiriasi nuo pirmosios dalies pasakojimo. Which brings me to...
NEPATIKO:
Kalba ir nenuoseklumai. Iš pradžių visa sovietinio/posovietinio stiliaus egzotika savotiškai-perversiškai džiugino ir kėlė atpažinimo klaiką, bet galiausiai nebesupratau: jei grįžimas į nemaloniojo kaimyno glėbį įvyko tik XXI a. 1-2 dešimtmetyje, kodėl Augustės mokykla ir kasdienybė taip primena 1980-1990-inius? Visos nemokamos arbatos ir dideli jų katilai, briaunotos stiklinės, besigrabinėjantys fizrukai ir melas, kad tau trečią kartą per mėnesį mėnesinės, Gagarino pavardė kaip priežodis, visa kita. Netgi anglizmų statusu vartojami rusizmai (sėtis, spyčka, univermagas) - ar tikrai ir kalbos prestižas, ir skurdas taip ima ir žengia atgal per 40 metų? Ar ši knyga bus suprantama tiems, kam ne 40+? Ar tik 40+ nervinsis, kad vienam puslapy yra "poniala", o kitam "poniela"? 😅
Antras dalykas: skaitydama ypač pirmąją Augustės dalį niekaip negalėjau nusikratyti įspūdžio, kad skaitau Bronsky Šukparkį - tas cinizmas ir šaipymasis, ir kalbiniai išsidirbinėjimai - artimai nepažįstu dabartinių paauglių, tad gal jų "sentimentas" atitinka Augustę, bet skaitant daugelis dalykų atrodė kaip tyčia, "iš aukščiau", subjaurinti ar sukarikatūrinti. Pvz: "Veiksmas buvo beprasmis kaip klausimo svarstymas partijos suvažiavime" (p. 48), "Prieš pat Naujus valdžia pakeitė pinigus. Pakeitė dėl defloracijos arba instaliacijos, ar bala žino" (p. 52) ir tt.
Ir galiausiai - visoki nenuoseklumai ar neišdirbti dalykai. Augustė - Gilytė, bet jos tėvas kažkodėl yra Gilius (p. 15). Ok, čia gal prasprūdo, bet keistesnis motyvas buvo tas, kad kelis kartus užsimenama (o knygos - net tematizuojama), jog viena iš neseniai ru įvykdytų lietuvių kalbos reformų - išnaikinti spalvų pavadinimai ir prieveiksmiai. Spalvų neskaičiavau, bet prieveiksmių radau visose knygos dalyse: ir pasakojime, ir Augustės dienoraštyje, ir jos tardymo medžiagoje, kur atvirai sakoma, kad tardytojo kalba, automatiniu vertimu verčiama į lietuvių, nebetenka prieveiksmių. Nu tada ėmiau jų piktybiškai ieškoti ir, nors žmogaus kalba išties sausa, tuoj pat bent keletą radau. O juk tikrai galėjo būti įdomus sumanymas, jei visokie "daug", "mažai", "šiandien" ir pan. būtų virtę, pvz, daiktavardžiais - išeitų kažkas tarp Orwello ir Hellerio.
*
Žodžiu, skaitydama nesimėgavau, bet turbūt ir neturėjau. Nežinau, ar antidabartį galima parašyti ir sukurti nesiremiant antipraeitimi; apie tai galvodama prisiminiau Oderį ir 2084 - jiems lyg ir visai neblogai pavyko, paėmus kai kurias dabarties problemas ir jas smarkiai išdidinus. Gailius čia pasirinko veikiau pakratyti mus laiko mašinoje ar, gal tiksliau reiktų sakyti, "Orbitoje". Labai faina ir knygos pabaiga, ir sumanymas, gal čia be reikalo pripriekabiavau prie "sudėties", kuri šiaip ir neturėtų būti nei gera, nei kažkokia labai wow - kaip šešėlis (taip pat jungistine prasme) juk nėra gyvenime niekad nematytas ir vaizduotėje neįsivaizduotas Blogis - veikiau pažįstama ir išstumta šleikštuma, kaip "Augustėje" ir yra. Tad gal ir mano priekabės pernelyg puristinės ar paremtos "nustebink mane" pageidavimų koncertu. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, nekartočiau, dėl žvaigždučių svyravau, bet norėjau duoti mažiau negu "Oro", tad palikau vidurėlį. Gal tai natūralu, juk mums niekad nepatinka ir neturi patikti šešėlis.
October 10, 2025
Marijus Gailius savo naujame romane gilinasi į alternatyvios istorijos žanrą – kas būtų, jeigu istorija būtų pakrypusi kita linkme? Na, jei nebūtume atgavę nepriklausomybės, kaip atrodytų artima ateitis? Autorius sukuria pasaulį, kuriame 2032 m. gyvena šešiolikmetė Augustė Gilytė. Nuo romano pradžios aišku, kad pasakojime bus svarbūs filologiniai dalykai – merginos tėvas dirba su žodžiais, yra taikomosios literatūros valdybos redaktorius. Pirmoje dalyje pasakojama iš pirmojo asmens, Augustės, perspektyvos. Antrojoje pateikiamas intymus ir slaptas jos dienoraštis (toje santvarkoje draudžiama rašyti dienoraščius), o trečiojoje skaitome tardytojo ir kankinamos Augustės dialogą. Tad stebime psichologinę ir moralinę Augustės kelionę nuo paauglystės iki brandos, kai ji pakyla kovoti prieš sistemą ir siekia jai priešintis per kalbą. Kalba toje santvarkoje taip pat yra propagandos ginklas – valdžia uždraudžia prieveiksmius (autorius išmoningai žaidžia jų tekste atsisakydamas), nuolat atsiranda vartojamų įvairių draudžiamų žodžių. Augustė stoja į partizaninę kovą, paskatinta Kristijono, kuris yra vienas svarbiausių personažų, prisidedančių prie asmenybės pokyčių.
Autorius kūrybiškai perkuria sovietines klišes, sugalvoja naujų žodžių („rujai“, „sietis“ ir t. t.), čia išnyra tikros ir išgalvotos asmenybės, mėginama įsivaizduoti, kaip atrodo merdintis sovietmetis technologijų amžiuje. Veikėja gyvena tokioje liulančioje pelkėje, kurioje net ir pogrindyje, kaip kad vykdavo sovietmečiu, negimsta vertingi meno kūriniai.
Vaizduojamame pasaulyje viskas tarsi sustingę, nėra naujų meno ir kultūros reiškinių, visi vartoja senienas arba mėgina nelegaliai susimedžioti prieš 50 metų sukurtus kūrinius – Ričardo Gavelio, Andriaus Mamontovo kūrybą ir t. t. Augustė turi priėjimą prie draudžiamų tekstų per savo tėvą, kuris jai pasakoja apie degradavusius nūdienos rašytojus, kurie, net ir gavę butus ir aiškias kūrybos instrukcijas iš valdžios, nieko paskaitomo nesukuria.
daugiau: https://370.diena.lt/2025/06/27/skait...
Autorius kūrybiškai perkuria sovietines klišes, sugalvoja naujų žodžių („rujai“, „sietis“ ir t. t.), čia išnyra tikros ir išgalvotos asmenybės, mėginama įsivaizduoti, kaip atrodo merdintis sovietmetis technologijų amžiuje. Veikėja gyvena tokioje liulančioje pelkėje, kurioje net ir pogrindyje, kaip kad vykdavo sovietmečiu, negimsta vertingi meno kūriniai.
Vaizduojamame pasaulyje viskas tarsi sustingę, nėra naujų meno ir kultūros reiškinių, visi vartoja senienas arba mėgina nelegaliai susimedžioti prieš 50 metų sukurtus kūrinius – Ričardo Gavelio, Andriaus Mamontovo kūrybą ir t. t. Augustė turi priėjimą prie draudžiamų tekstų per savo tėvą, kuris jai pasakoja apie degradavusius nūdienos rašytojus, kurie, net ir gavę butus ir aiškias kūrybos instrukcijas iš valdžios, nieko paskaitomo nesukuria.
daugiau: https://370.diena.lt/2025/06/27/skait...
August 7, 2025
Ar mūsų vaikai kovotų už nepriklausomybę, jei mums nebūtų pavykę? Šitą knyga man būtų žauriai patikusi 15 - 18 metų, turi paslapties, romantikos ir kovą už teisingas vertybes. Tikrai palietė autoriaus pabaigos žodis.
August 1, 2025
Vilnius ateityje, bet vaizdai kaip iš praeities. Kaip būtų, buvę, jei nebūtume iškovoję laisvės. Niūru, tamsu. Nejauku. Verta perskaityti, kad suvoktume, jog atgal į tą sovietinį raugą nesinori...
Displaying 1 - 6 of 6 reviews