Tai memuarine medžiaga paremtas kūrinys apie moters dalią XIX a. pabaigos XX a. pradžios Lietuvos kaime. Sodrus realizmas, ryškūs charakteriai, gyvas krašto koloritas, dramatizmas, turtinga kalba išskiria šį romaną iš dabartinės anemiškos lietuvių literatūros ir nepalieka skaitytojo abejingo.
510 puslapių perskaičiau per dvi dienas — knyga nepaleido, kol jos nebaigiau. Jaudinanti ir skaudi Viktorijos — nuo jaunos mergaitės iki subrendusios moters — gyvenimo istorija, sunki žemdirbio dalia 19 a. pr. — 20 a. pab. Lietuvos kaime. Niekada nesibaigiantis triūsas nuo tamsos iki tamsos ir ilgiau. Skurdi buitis. Emigracija už Atlanto siekiant užsidirbti tiek, kad pagaliau ištrūktum iš užburto darbo-skurdo rato bei prasigyventum. Šviesesnės ateities viltis sudaužantis Pirmasis pasaulinis karas. Pastangos atsitiesti. Tarpusavio pagalba. Kokie stiprūs, atkaklūs ir nuolankūs buvo žmonės toje išlikimo kovoje! Ir tai buvo dar taip neseniai — mano senelių gyvenimo laikais. Ši knyga man leido pajusti, kaip iš tikrųjų jie gyveno vaikytėje bei jaunystėje, ką galėjo patirti. Atpažinau ir jų kalbos, žodyno ypatybių, nors kilę buvo iš Aukštaitijos, ne Žemaitijos.
Lietuviška "Kaimiečių" versija 👌 Ir laikmetis tas, ir dramų ne mažiau. Lietuviai mokėjo ir moka tiek aistringai mylėti, tiek iš visos širdies neapkęsti, o jau darbštūs, o jau ištvermingi.. Istorija prasideda 1896 metais, kai Viktorija dar mergaičiukė ir su visa šeima kraustosi į Rūvelius, į išsinuomotą apleistą pono palivarką. Kūrinys paremtas autoriaus mamos pasakojimais, papirko mane tiek turtinga kalba, tiek įtaigumu. Taip gaila buvo Viktorijos, kokia sunki dalia jai teko, mažai džiaugsmo patyrė, tačiau kokia ji stipri pasirodė. Nesinori per daug nieko išduoti, bet ir pykau, ir dūsavau, ir nekantraudama skubėjau skaityti.. o dar ne pabaiga čia, netrukus imsiu į rankas antrąją dalį, kad sužinočiau, kaip toliau susiklostė Viktorijos gyvenimas. Nuoširdžiai rekomenduoju, kam įdomu, kaip gyveno lietuviai XIX a. pab. - XX a. pirm. pusėje, čia rasite ir piršlybų, ir vestuvių, ir laidotuvių, ir kasdienybės, kur darbas darbą veja, priklausomai nuo metų laiko, ir karo vaizdų, o kur dar asmeninės dramos, meilė, išdavystės, nesutarimai, nes ir anuomet visko buvo, kas kaip mokėjo, taip sukosi.
Dievas suteikė žmogui malonę - didelio skausmo, vargo ir nuoskaudų užmarštį. Nauji darbai, vargai ir rūpesčiai nustumia į nebūtį tai, kas jau buvo, kas praėjo. Užgyja ne tik kūno, bet ir sielos žaizdos. Širdyje lieka tai, kas šviesu, gera, malonu...
Nelaimingas ne tas, kuris mažai turi, o tas, kuris daug nori!
Lengva duoti priesaiką, kai nežinai, kas tavęs laukia, kai atrodo, kad dabar gyvenimas - ne gyvenimas, o pragaras.
„Gyvenimas taip sutvarkytas, kad jei ne vienur, kitur tave pririš - niekur nebūsi laisvas.“
Gal dėl daug girdėtų atsiliepimų, šiai knygai buvau užkėlusi gana aukštą kartelę. O tokio stiliaus knygų apie kaimą dar paauglystėje tekę nemažai perskaityti. Nori nenori, skaitant lyginau ir ši jų nepranoko.
Visų pirmiausia, tai pasirodė per daug ištempta. Pagrindinę Viktorijos ir Alekso istoriją nuolat perpina įvairios kitos temos. Žinoma, netrūksta to gyvo kaimo vaizdavimo, labai smulkiai aprašomos šventės, daug dėmesio darbams, įrankiams…
Problema ta, kad jei pagrindinė istorija būtų kaip reikiant įtraukianti, įdomiau skaityti ir tuos aprašinėjimus. O ta veikėjų santuoka buvo įdomi kokius 150 puslapių. Paskui autorius staiga nebeišlaikė labai aiškiai ir tvirtai piešto Alekso paveikslo. Buvęs nekalbus, tvirtas, vertybių turintis vyras staiga virto rūkančiu, geriančiu, o galiausiai lakstančiu per visas moteris. Veikėjo virsmas neįtikina, jis per staigus, o tokiam drastiškam pokyčiui buvo padėtas netinkamas pagrindas pradžioje.
Viktutė irgi. Draugauti su moterim, kurią vaikosi jos pačios vyras? Džiaugtis ne savo, o kitai gimstančiu kūdikiu?.. Pritrūko tikroviškumo čia, pritrūko jos stipresnės emocijos ir neįtikino iš elementarios moteriškos pusės. O kai taip sugriuvo abiejų veikėjų charakteriai, tai pasidarė nebeįdomūs ir tie aprašinėjimai, šventės, kaimo talkos ir kiti įprasti dalykai. Beje, daugybė aprašinėjamų juokelių man buvo girdėti dar iš močiutės vaikystėj ir todėl kažkaip neįdomiai persiskaitė, tarsi rašant imama bet kas, kas kažkur girdėta, kad tik puslapių daugiau išeitų. Trūko originalesnio konteksto, o svarbiausia, trūko stipresnės dramos.
Vis tik dalis knygos tikrai nebloga ir gal dar kada atsiversiu antrą dalį, bet tikrai ne tuoj pat, tokios intrigos, kad tuoj pat čiupti skaityti toliau, ji man nesukėlė.