Likimo upė. Rėvos

by Apolinaras Čepulis

Autentiški kaimo žmonių gyvenimo vaizdai, jų kalbos spalvos, charakteriai, motinos pasakojimai apie savo jaunystę ir kaimiečių tarpusavio santykius, nuo vaikystės išlikę Apolinaro atmintyje ir užrašuose, rado vietą šio romano puslapiuose.

„Rėvos“ – tai romano „Likimo upė“ (2003) antroji dalis, kurioje toliau pasakojama apie kaimo moters Viktorijos gyvenimą prieškario, karo, dviejų okupacijų Lietuvoje. Sodrus realizmas, ryškūs charakteriai, gyvas krašto koloritas, dramatizmas, turtinga kalba išskiria šį memuarine medžiaga paremtą romaną iš dabartinės lietuvių literatūros ir nepalieka skaitytojo abejingo.

494 pages, Unknown Binding

First published January 1, 2007

Reviews

[Daiva Skirkevičienė · Rating 5 out of 5]

“Likimo upės” tęsinys ne mažiau įdomi knyga, nei pirmoji. Per vienos moters gyvenimą atskleidžiamas ne tik jos likimo, bet ir visos Lietuvos istorijos tragizmas. Dabar, Ukrainos karo kontekste, skausmingą ironiją sukelia senos okupantų klišės: “Atėjome jūsų išvaduoti”. Neteko skaityti kitos tokios knygos, kuri taip nuoširdžiai, taip atvirai atskleistų netolimos mūsų praeities gyvenimo paveikslą. Gal todėl, kad sūnus pasakoja apie savo motinos gyvenimą, paremtą jos ir savo atsiminimais.

[Vaiva · Rating 5 out of 5]

4,5 ⭐️

Akys baisininkės - rankos darbininkės... Reikia tik pradėti...

- Bagočium dediesi, o kad klynas kiauras, nematai.
- Be rizikos kelnių neprišiksi.

Įvykusią nelaimę priimame kaip likimą, kurio jau nebepakeisi, o artėjančią nelaimę dar lyg ir galima nutolinti, tik niekada žmogus nežinai, kaip tai padaryti.

Silpnas ne tas, kuris gyvenime buvo paklupdytas, o tas, kuris suklupęs atsistoti nebegalėjo.

Visada lengviau mylėti mirusį, nes jam jau iš mylinčio jau nieko nebereikia

[Agnė | laikas knygai · Rating 5 out of 5]

Antroje dalyje toliau pasakojama apie Viktoriją, jos artimųjų, kaimynų gyvenimą ir likimus prieškariu, II pasaulinio karo, okupacijų metu. Bėgant metams galima pastebėti, kaip keičiasi Viktorija, gyvenimas ją užgrūdina, jai nestinga drąsos, stiprybės viską pakelti, prisitaikyti, išgyventi, tuo pačiu jos širdis viską atleidžia, pamiršta, nenustoja mylėti, o gerumas paliečia kiekvieną - ir mažą šunelį, ir užklydusį prašalaitį, ir ją skriaudusį Aleksą, ir visus aplinkinius. Jau pasenusiai Viktorijai būdinga senolius aplankanti melancholija, artimųjų ilgesys, susitaikymas, kad nedaug jau liko. Galiausiai Viktorija išeina ten, iš kur negrįžtama, bet:

"Matyt, taip gyvenime susiklosto, kad kiekvienas, kol gyvas, ant pečių neša tik jam skirtą kryžių, o nuo to, ko jis gyvendamas nusipelnė iš jį atmenančių, toks ženklas trūnija ir virš jo kaulų."

Nori nenori, perskaičius knygą susimąstai apie gyvenimo prasmę, kas svarbu, o kas nelabai. Autorius labai natūraliai, be jokios didaktikos, perteikia bendražmogiškus jausmus, vertybes, gyvenimo džiaugsmus ir vargus, kurie aktualūs ir dabar.

"Viskas pasaulyje - žemė ir žmonės - pavaldūs nesustojančios likimo upės tėkmei."

[Sonata Tomkevičienė · Rating 5 out of 5]

Yra knygų, kurios ne tik įtraukia, bet ir palieka gilius pėdsakus atmintyje bei širdyje. Ilgai svarstydama, ar verta imtis antrosios dalies, supratau, kad sprendimas buvo teisingas – ši knyga pranoko visus mano lūkesčius. Ji ne tik tęsė pirmosios istorijos giją, bet ir atvėrė naujus, dar gilesnius pasaulius. Lietuvių autorių literatūroje tokių kūrinių reta – antroji dalis sugebėjo pranokti pirmąją, palikdama neišdildomą įspūdį. Tai kūrinys, kurį norisi ne tik skaityti, bet ir išgyventi dar kartą.

[Rima . · Rating 5 out of 5]

nuostabi knyga