Pojūčių rašymas

by Sandra Bernotaitė

Knygoje „Pojūčių rašymas“ nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas“, jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje „Pojūčių rašymas“ ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

Genres: Nonfiction

88 pages, Paperback

First published January 1, 2025

About the author

Gimiau Šiauliuose 1975 m., turiu aktorės Magistro diplomą, rašau ir šoku. Dvylika metų gyvenau Vilniuje, dešimt metų — Melburne, Australijoje. Šiuo metu gyvenu Kaune. Esu išleidusi novelių rinkinį „Gaisras“, du romanus –„Katė, kurios reikėjo“ ir „Dionizo barzda“ — ir studiją „Laisvojo rašymo elementai“, kurią galite įsigyti Vilniuje knygyje „Eureka!“ (dar liko 4 vnt.) ir iš manęs. Abu romanus taip pat dovanoju/keičiu/parduodu (dar turiu šiek tiek).

Reviews

[Ugnė · Rating 4 out of 5]

Iš tų knygų, kurią ne skaityti, o su kuria dirbti reikia. Tačiau skaityti buvo lengva, išleista gražiai, minčių pamąstymui liko.

[Jolanta Jolanciukas · Rating 4 out of 5]

4,5⭐️

[Ieva Jankauskaitė · Rating 4 out of 5]

“Viskas yra labai sudėtinga, ir tai nuostabu”

[casey neko · Rating 2 out of 5]

tikrai pasirodė naudingesnė už aną, bet tiesiog nevaibinu ir nieko jau čia nepadarysi

[cypt · Rating 5 out of 5]

Imdama Bernotaitės knygą, nelabai supratau, ko tikėtis - teoriškai kaip ir žinojau, kad čia kažkokie patarimai rašytojoms ar norinčiosioms rašyti, bet kam juos leisti, ar nėra pakankamai visokių kūrybinių rašymų vadovėlių? Nepadėjo ir tai, kad buvau skaičiusi megabestselerį Kūrėjo kelias ir juo nesusižavėjau. Nu bet ok. Ir galiausiai šita trumpa knygelė mane visai nelauktai prigavo. Tai iš tiesų patarimai ar kursas norinčiosioms rašyti, bet aš juos perskaičiau galiausiai kaip esė ar net meditaciją. Rašyti neužsimaniau, bet po knygos staiga supratau, kad jei norėčiau - gal ir galėčiau? Tai buvo labai keista patirtis, džiuginanti ir smagi.

Labai patiko, kad patarimų, meno terapijos, literatūros kūrimo knyga yra parašyta be nė vieno bajerio ir be nė vienos rašytojo pavardės ar romano pavadinimo. Tą supratau tik įpusėjusi ir laužydama galvą, kodėl patarimai nenervuoja ir neskamba "iš aukšto". O juk galėtų - autorė galėtų pasakoti ir savo, ir kitų sėkmės bei nesėkmės istorijas, badyti pirštais, aiškinti, apie ką rašyti negalima, kitaip apeliuoti į kokią nors kolektyvinę norinčiųjų rašyti tapatybę, bet tos tapatybės niekur nėra ir ji niekaip neišnyra, yra tik pora užuominų apie nutikimus seminaruose. Ne tai kad normatyvumo visai nėra - jis prasimuša per tokias frazes kaip: "Dar niekam nepakenkė, kad daug skaito ir rašo. Nieko baisaus ir tiems, kurie skaito ir nieko neparašys" (p. 76), "Beje, visa kūryba yra sapnas, sąmonės ir pasąmonės žaidimas, nereikia net aiškint - sakau, kadangi pasitaiko žmonių, kurie būtinai teksto gale parašo: 'Veikėjas prabudo ir suprato, jog visa tebuvo sapnas.' Gal net visas mūsų gyvenimas sapnas, bet ši mintis jau seniai pasakyta" (p. 67), "Beje, mūsų protas visur bando įžvelgti tvarką, tad skaitytojas vargs ir su rašytojo mestelėtu chaosu, ypač jei įžangoje buvo perspėta, kad 'istoriją turėsite susikurti patys', tačiau nevadinkime to meistriškai sukurta literatūra. Rišlumas reikalauja talento, gebėjimų ir įdirbio, chaosas - tik įžūlumo" (p. 64).

Apskritai knyga smarkiai aforistiška, joje yra daug konstatavimo "kaip yra" (dėl to ir atrodė, kad skaitau esė), tačiau nors paprastai tokie tekstai nervuoja, šįkart taip nebuvo - priešingai, atrodė, kad tie aforizmai labiau terapiniai, padrąsinamieji, taip, normatyviniai, bet tu tarsi ir norėtum patirti pasaulį tokį, kokį jie diktuoja. Man patiko, kad visi jie nutaikyti į asmeninį rašymo kaip praktikos ir veiklos išgyvenimą, kad nėra aiškinama nieko apie turinį, galimybes, talentus, visus kitus "reikalavimus", kuriuos tarsi iškeliame bet kokiam wannabe rašytojui. Tokia "Yoga with Adriene" - pratimai, kuriuos gali iškart imti ir daryti, kiek išeina, tik ne su kilimėliu, o su tekstais.

Šitą perskaičiusi prisiminiau dienoraščio rašymą, Joan Didion gedulo rašymą ir taip pat Turning Time Around:

Kai skaitysite savo tekstą po ilgesnio laiko, patirsite, kad pojūčių vardinimas prikelia labai ryškų to pusvalandžio jausenos prisiminimą. Skaitydami viską išgyvensite dar kartą. Tai vienas iš nuostabiausių rašymo privalumų, galintis tapti ir tikslu, ir siekiamybe - išgyventi laiką daugiau negu vieną kartą. (p. 46)

O čia apie pratimą aprašyti bet kokį po akim pakliuvusį daiktą kaip žmogų:

Stenkitės priimti tą personažą rimtai, nesityčiokite iš žmogaus, kurio idėjos sukūrimo kilmė - drožtukas ar kompiuterio pelės kilimėlis. Tai gal kiek komiškas, tačiau giliai tragiškas žmogus: kaip ir kiekvienas iš mūsų, jis neša nepakeliamą mirtingumo naštą. (p. 48)

Šiaip tik skaitydama suvokiau, ant kiek skaitymo kultūroje (ir gal filologijos studijose, kurios man pažįstamos) yra įsitvirtinęs cinizmas ir ironija; apie rašymą nežinau, bet ciniškasis skaitymas tai toks kaip ir privalomas įgūdis. Nežinau, ar tai blogai - gal ne, bet buvo faina sutikti ir alternatyvą - empatiško rašymo ir skaitymo pasiūlymą.