ANGELES CASO istorija PRIEŠ VĖJĄ. Apie drąsią ir norinčią įsitvirtinti moterį (o gal ir visas moteris).
Patiko. Knyga, matyt, rezonavo su keliomis istorijomis, kurias skaičiau pastaruoju metu – ar tai būtų „Auksinės šaknys“, ar tai būtų „Vienuolės paslaptis“, bet ne panašumuose esmė. Sunkiai kada galėsiu užmiršti moters mušimo scenas, esančias šioje knygoje. Viena iš jų:
„Ji paskubomis išlipo ir nuėjo prie durų jo nelaukdama. Norėjo anksčiau už jį atsidurti bute, kur rastų donos Fernandos apsaugą. Bet jai pritrūko laiko. Dar tik stengėsi drebančia ranka įkišti raktą į spyną, kai išgirdo jo žingsnius, greitai artėjančius jai už nugaros, ir pasipylė smūgiai.“
Perskaitykite dar kartą, sustokite prie kiekvieno skyrybos ženklo, įsivaizduokite raktą, kišama drebančia ranka į spyną. Susidūriau su akimirka, kuri, atrodo, tokia pažįstama kitais aspektais. Būdamas mažas nuolatos bėgdavau vakare į namus, į ketvirtą aukštą, tikėdamasis, kad tamsa nenuskriaus ir nepasiglemš. Nepalyginsi, moters siaubas neišpasakytas.
Ši knyga paliečia moterų jėgą („woman power“). Augant jaustą tėvo neapykantą aplinkai, mamos panyrimą į visišką depresiją. Tuomet pats save randi slepiantis tamsoje, nes būti laimingu tampa prabanga, juokas – tai triukšmas, daryti, tai neklysti. Istorija liečia ne tik vaikus – be meilės, be išsilavinimo, be paauglystės, be ateities. Motinų kančia praradus vaikus, moterų kančia dėl vyrų agresijos, žmonių kančia dėl daugelio Žaliajame Kyšulyje (ir panašiuose kraštuose) pasitaikančių atvejų.
„Natersija labai apgailestavo dėl savo buvusios mokinės padėties. Geriau nei ji pati suprato nelaimės mastą ir dramatiškas pasekmes mergaitės būčiai, pasmerktai žemiausiems ir prastai apmokamiems darbams, prievolei emigruoti į svetimas šalis, taip pat gal net ir pareigai, kaip ir daugeliui kitų moterų, kęsti vyrą, be jokio gailesčio verčiantį ją vis iš naujo pastoti, prisigeriantį ir smurtaujantį jai griūnant iš kojų nuo darbo ir vaikų priežiūros, vėliau ją paliksiantį atsibodus pernelyg kasdieniškam seksui. Bijojo, kad ji taps dar viena iš daugelio tokių, niekieno nesaugomų ir pasaulio išnaudojamų.“
Ir, sakykit, kodėl dažnu atveju moterys bijo kreiptis pagalbos? Jos meluoja sau ir savo draugėms, jaučia gėdą dėl savęs ir savo vyro elgesio, niekada nepasipasakoja tiesos, net artimiausioms. Geriausia mamos draugė nuolat skubėdavo pas mus į namus, kad leistume pernakvoti, nes jos vyras jausdavo būtinybę mušti. Pradžioje visada atsivesdavo tuomet dar mano amžiaus sūnų kartu, vėliau ateidavo viena, o tada apsilankymai retėdavo, bet smūgiai, kiek žinau, ne. Susumavus, tai tęsėsi apytiksliai 10 metų, galbūt tęsiasi ir dabar. Ir, kiek žinau, kitokios pagalbos ji nesikreipė.
Jaučiau malonumą skaityti gražiai parašytą ir išverstą tekstą. Autorė, patvirtindama savo žodžius, visada mėgina rasti kuo daugiau palyginimų, jos teiginį papildančių, patvirtinančių žodžių junginių. Tai pagyvina ir praturtina kalbą, įtikiną tikroviškumu. O Sao, pagrindinė veikėja, tokia egzistuoja, ji susidūrė su autore-pasakotoja realiama (mūsų) gyvenime.
Ir paskutinieji puslapiai, kuriuose turėjo paaiškėti lemtingas sprendimas, buvo tai, kas manyje sužadino norą domėtis Afrikos kultūra, gentimis, papročiais, patriarchatu.
Rekomenduoju.