Nemirtingasis apelsinas: tarpukario Lietuvos jidiš literatūros vertimų antologija

by Michael Casper (Compiler), Mantautas Šulskus (Compiler)

„Po Holokausto ir sovietų okupacijos lietuviams ir žydams teko naujai ieškoti kelių vieniems kitų link. Ne visi žino, kad tokio dialogo pagrindai buvo padėti tarpukariu. Viena abipusės pažinties forma tapo vertimai. Antologija „Nemirtingasis apelsinas” atgaivina tarpukario vertėjų ir knygų sudarytojų pastangas pristatyti žydų literatūrą lietuvių skaitytojui – uždavinys, ir šiandien nepraradęs aktualumo, kaip ir patys knygoje surinkti tekstai.“

320 pages, Paperback

Published January 1, 2025

Reviews

[Roberta · Rating 5 out of 5]

„Nemirtingasis apelsinas“ – tiesiog puiki žydų apysakų, išverstų iš jidiš į lietuvių kalbą tarpukaryje, kompiliacija. Apsakymai pasirodė žemiški, tačiau slepiantys savyje gilesnę potekstę. Nuo pat pirmų apysakų buvau pakerėta žydų autorių gebėjimo paprastuose kasdieniškuose dalykuose (ar net daiktuose) įžvelgti esybę, kai kuriose apysakose subtilaus simbolizmo tikrai netrūko... Juokaujant būtų galima pasakyti, kad kas vienam žmogui mažmožis, tas žydų autoriui – tikras lobynas kūrybiniams sprendimams realizuoti.

Turbūt nieko čia keisto, nes jeigu reikėtų apibendrinti visas šias trumpas istorijas, pasakyčiau, jog visos apysakos iš esmės yra apie žmogaus santykį su kitu... Tas kitas – dažniausiai kažkas apčiuopiamo, bet ne visada. Tai ir tarpusavio santykis šeimoje, ir vaiko santykis su gyvūnija bei susidūrimas su brutaliuoju suaugusiųjų pasauliu (pasakojimas apie karvę itin priminė J. Apučio noveles, taip nukeldamas į mokyklos laikus... beje, kodėl karvės toks puikus gyvūnas melancholijai atvaizduoti?!), ir žydo santykis su nežydu (šiuo aspektu būta ir labai liūdnų, netgi pranašiškų apysakų), ir moters-vyro santykis (kada kvestionuojama patriarchalinė santvarka), ir žmogaus santykis su anapusiniu pasauliu...

Nežinau, ar tai knygos sudarytojų sąmoningas pasirinkimas, tačiau tarptautinių žydų autorių apysakos pasirodė labiau „universalesnės“, artimesnės bendrai žmonijos patirčiai, o štai Lietuvos žydų – labiau tautinės ir tinkamos vietiniam kontekstui. Nors man patiko ir vienų, ir kitų kūryba, teks pripažinti, kad mūsų žydų kūryba labiau emociškai jaudino – vien dėl to, jog tai tik dar kartą patvirtino, kokie artimi ir šiaip jau ištikimi mūsų kraštui buvo Lietuvos žydai. Gal dėl to vietomis taip ir skaudėjo, nors šie tekstai originaliai veikiausiai turėjo turėti priešingą poveikį. Tie tekstai pasirodė aktualūs ne tik dėl itin skaudžios tolimesnės istorinių įvykių raidos, tačiau ir nūdienos realijų, kai susiskaldymo visuomenėje netrūksta.

Beje, linksma istorija apie vieną iš knygos sudarytojų. Na kaip, nežinau, ar linksma, bet man tai tikrai buvo linksma. Praeitą rugsėjį buvau pakviesta dalyvauti viename renginyje Berlyne. Po trumpo pristatymo prie manęs priėjo lietuviškai kalbantis jaunuolis, kuris maloniai pasveikino. Sekančią dieną teko pabendrauti su juo šiek tiek daugiau, o mano dėmesį atkreipė ant jo kaklo kabėjęs vardaženklis – ten buvo matyti man vardas ir pavardė (Mantautas Šulskus). Na ir ką jūs manote – tada paaiškėjo, kad jis vienas iš šios knygų sudarytojų ir būtent iš jo pirkau šią knygą mugėje. Tuo metu dar nebuvau jos skaičiusi, bet šis netikėtas susidūrimas kaip mat mane pastūmėjo pagaliau prie jos prieiti savo nenutrūkstamame skaitinių sąraše. Ir tikrai vertėjo.

Pabaigai pasakysiu, jog šias apysakas rekomenduočiau skaityti visiems, nes gausite ne tik puikios grožinės literatūros, tačiau ir papildomų žinių apie tarpukario laikotarpį ir apskritai žydų literatūros vystymąsi dar ir iki tol (spoiler alert: Lietuvos žydų autoriai čia sužaidžia gan svarbų vaidmenį).

Tačiau visa, kas svarbiausia, geriausiai apibūdina ši Ester Eljaševaitės trumpos žydų literatūros apžvalgos ištrauka:

Žydų literatūros atsiradimas ir kilnus pražydimas jos tautos šnekamąja kalba yra įvykis giliai pamokamas: tas parodo, kaip svarbi yra įvairių kultūrų savitarpio įtaka ir kaip maža tereikia bijotis svetimų kultūrų įtakų.
Kultūra visu savo užsimojimu yra tai, kas pateisina žmonijos buvimą, ir kiekviena tauta yra suinteresuota ne tik savo kultūros, bet ir svetimų kultūrų plėtimuisi, nes gilios tėra tik upės, į kurias įsilieja daugelis intakų.

[Alexas V · Rating 4 out of 5]

Išraiškingas kadras į to laiko kasdienybę, užmezgęs manyje ryšį su jidiš šaknimis.