Минуле — то лиш сон

by Aksel Sandemose, Аксель Сандемусе, Наталія Іваничук (Translator)

Роман норвезького письменника Акселя Сандемусе «Минуле – то лиш сон» — один із найважливіших творів автора, історія злочину та пристрасті, проникливий аналіз ірраціональних сил, що керують людським розумом.

У листі до ніколи не баченого сина американсько-норвезький бізнесмен Джон Торсон занурюється в глибини своєї пам’яті й вивуджує звідти спогади про події, які, можливо, насправді й не відбулися. 1939 року він приїздить до Норвегії у пошуках давнього кохання та втраченого дитинства, опиняється у вирі драматичних подій і застає початок німецької окупації. У його минулому, де все химерно переплітається і де нічого насправді не минає, зринають таємниче убивство й почуття провини, богемні знайомства й суперництво, пошуки моралі й ідентичності, звабливі пристрасті й непоправні втрати. Спогади таки повертаються до нас, і з доленосними наслідками.

«Убивство й кохання — єдине, про що варто писати», — саме тут сформульована відома фраза Акселя Сандемусе, знаного за психологічну глибину та дослідження суспільного впливу на особистість.

Genres: Fiction

336 pages, Hardcover

First published January 1, 1944

About the author

Aksel Sandemose var en dansk-norsk forfatter som skrev et personlig preget norsk som ligger nærmest det som kalles bokmål. Han skrev altså ikke riksmål, som er det norske skriftspråk som ligger nærmest offisiell dansk, selv om han var født og oppvokst i Danmark. Han er mest kjent for romanen En flyktning krysser sitt spor, som introduserer begrepet Janteloven.

Aksel Sandemoses fødenavn var Axel Nielsen, men i 1921 endret han navn til Aksel Sandemose. Et navn med tilknytning til hans norske mors slekt. Oppveksten i byen Nykøbing på øya Mors i Limfjorden i Nord-Jylland ga stoff til en stor del av hans forfatterskap. Også hans tid som sjømann i unge år er biografisk stoff i hans bøker. Sandemoses mor som var fra Skedsmo utenfor Oslo, har gitt forfatteren noe han selv har beskrevet som "fedrelandsdrift" mot hennes hjemland, og etter forslag fra Sigurd Hoel bosatte han seg i Norge i 1930. Han ble norsk statsborger, og etablerte seg straks som norsk forfatter gjennom å oversette deler av sitt danske forfatterskap til norsk, f.eks. "En sjømann går i land" 1931. Hans norskdom i denne første tiden kommer blant annet til uttrykk i det Vinje-inspirerte enmannstidsskriftet "Fesjå" fra 1935. En forløper for det langt mer omfattende enmannstidsskriftet "Årstidene – Brev fra Kjørkelvik" som kom i mange nummer fra midten av femtiårene og inn i neste tiår. Til å begynne med bosatte han seg med sin første familie på halvøya Nesoddlandet i fjorden rett sør for Oslo. Da han var tilknyttet et miljø som arbeidet aktivt mot den tyske okkupasjonsmakten valgte han i 1941 å flykte til Sverige. Tiden i Sverige var en vanskelig men fruktbar tid for forfatteren. Hans andre hovedverk, "Det svundne er en drøm" ble skrevet her, og utgitt i Sverige med tittelen "Det gångna är en dröm" 1944. En tittel som ikke er en oversettelse av den norske tittelen da den er en strofe hentet fra den svenske poeten Dan Andersons verk. Etter krigen flyttet han sammen med sin nye hustru Eva Borgen tilbake til Norge. Sandemose hadde lenge drømt om å flytte utenfor hovedstaden, og tenkte først på Trysil, men paret kom over et nedlagt småbruk i Søndeled i Aust Agder sør i landet, som de bestemte seg for å kjøpe. Noe de kunne da Eva på dette tidspunktet disponerte over en arv som muliggjorde kjøpet. Han fikk "ti lykkelige år" her, til ulykkene innhentet dem. Først mistet Sandemose sin hustru, deretter den ene tvillingsønnen. Han har beskrevet hendelsene i "Murene rundt Jeriko", en bok som han kaller en minnebok om disse som sto ham nær. Han flyttet så tilbake til Oslo. Her giftet han seg en tredje gang. Han døde under et opphold i København i 1965.

Aksel Sandemoses tredje hovedverk "Varulven" 1958, var på slutten av femtitallet en av de fremste kandidatene til Nobelprisen i litteratur. Hovedverkene "En flyktning krysser sitt spor", "Det svundne er en drøm" og "Varulven" plasserer forfatterskapet i verdenslitteraturen.

Reviews

[Oksana · Rating 4 out of 5]

Це вже моя третя книжка за рік про чоловіків у кризі середнього віку, які стикаються з екзистенційними питаннями на фоні природи. Перші дві були «Чорне біле» Дзюньічіро Танідзакі і «Країна снігу» Ясунарі Кавабати. Якщо забрати елемент війни, то «Минуле - лиш сон» буде ідеально доповнювати цей японський дует. Не знаю, що всесвіт хоче мені оцим всім сказати, але я думаю, йому варто зупинитися.

[Kristina Monika · Rating 4 out of 5]

Lėta knyga, pirmu asmeniu pasakojanti žmogaus gyvenimo istoriją.

Džonas Torsonas rašo laiškus savo niekada nematytam sūnui, nors daugiau tai laiškai sau apie save, pasakojant ir apmastant istoriją žmogaus, kuris žalioje jaunystėje palieka visą savo pasaulį (gimtąją Norvegiją ir šeimą) bei niekados nesigręžioja atgal, kol po 30 metų grįžta į Norvegiją ir prisimena brolį, mirusius tėvus ir seserį (nors jie jam nieko nebereiškia) bei pirmą nelaimingą meilę.

Ryškiausios temos man čia buvo: emigracijos ir tapatybės (pasakojime pagrindinis veikėjas tai virsdavo norvegišku Johanesu, tai vėl - turtuoliu amerikiečiu Džonu), svetimumo (Johanesas išvykęs į JAV ir virtęs Džonu, atsiribojo nuo praeities, bet taip pat niekada iki galo neprisileido ir nieko kito), neišsipildžiusios meilės ir kaltės (grįžęs į Norvegiją, jis įsimyli draugo žmoną, primenančią jo pirmą nelaimingą meilę).

Autorius sau leidžia neskubėti, istorija šokinėja iš praeities į ateitį, iš Amerikos į Norvegiją ir atgal - pasakojimas įsibėgėja iš lėto (skaitėsi irgi lėtai). Knyga patiko savo mintimis ir gražia kalba. Mažiau patiko kažkoks visą laiką jaučiamas fatalizmo jausmas, kylantis iš pagrindinio veikėjo (nors gal tai įtakojo ir pasakojimas iš atstumo bei laiko perspektyvos). Ir nors pasakojimas visiškai sukoncentruotas ties pagrindiniu veikėju, perskaičiusi knygą, negaliu pasakyti, kad iki galo perpratau Džoną (ar Johanesą) Torsoną bei jo motyvus. O gal man jie tiesiog nepatiko:) - "gyvenau pagal principą: su manim tau bus, kaip aš noriu".

[Edita · Rating 5 out of 5]

Nebūk atsidavęs vizijai. Tave tai nuves į prarają. Bet kaip tave išmokyti išduoti viziją? Būk atsidavęs gyvam žmogui, laikykis atokiau nuo senųjų minties griuvėsių. Bet kaip tave to išmokyti?

[Tuvabuvaluva · Rating 5 out of 5]

Denne har jeg forsøkt å lese i 10 år, etter at jeg fikk den i gave av pappa til 18års dagen.. NÅ er det gjort og jeg fikk følelsen av at jeg må lese den igjen allerede.

Suggerende og sterkt språk, og mye dirskusjonsmat - så les den gjerne og inviterer meg på øl etterpå.

[Giedrė Ir Viskas · Rating 5 out of 5]

"Su manim tau bus, kaip aš noriu."

Johanas Torsonas, po skaudžios meilės istorijos jaunystėje, palieka Norvegiją ir išvyksta prasimušti į Ameriką. Susikrauna turtus, bet praeities nesėkmė visam laikui paženklina jo gyvenimą. Niekados neveda, bet moterų dėmesio netrūksta. Grįžęs į tėvynę po 30 metų, sukelia sumaištį dviejų moterų gyvenimuose. Mėginau suprasti, kuo jis ypatingas, kad nelaimingosios it plaštakės braukia link jo, į žvakės liepsną, kad sudegtų gyvos. Pinigai? Negalima atmesti, jie imponuoja, kvaila būtų neigti jų reikšmę. Veikėjas rašo prisiminimus negimusiam sūnui, bet asmenybės perprasti nepavyko. Žinau, kad man pasirodė ištižęs verksnys, neatsigavęs po "įstatytų ragų". Kas vyrams yra, kad visą gyvenimą negali pamiršti kažkokios paleistuvingos mergiotės, eilinės šavalkos, kelia ją ant pjedestalo, garbina, seilėjasi. Išeitų, gulėk su visais jo draugais, ir būsi Madona. Įdomi logika.

Rašymo stilius kaip porcelianas, grožiesi, vartai prieš šviesą, sukiodamas rankose, seniai buvo pakliuvusi tokia išraiškinga knyga. Čia ir detektyvinė istorija, ir vokiečių okupuota Norvegija, bet pabaigos, išrišimo nelaukite, labai neįprasta.

[Tarjei Skille · Rating 5 out of 5]

Utvilsomt noe av det absolutt beste jeg har lest på norsk. For et språk, for et sinn, for en evne til å sette sammen poetiske kreasjoner. Jeg er frelst av Sandemose just nå.

[Наталя Іліщук · Rating 4 out of 5]

[Бог вражає сліпотою того, кого хоче нищити. Німці навчили нас дечого на майбутнє, показавши, яким не повинен бути світ, і пояснивши, що варто остерігатися німців, а не лише випадкового гітлера.]

Найціннішим для мене у цій книзі став історичний бекґраунд, на якому розгортаються події: окупація Норвегії нацистською Німеччиною у 1940-1945 роках. З нинішнім досвідом сучасних українців рефлексії автора про Другу світову і книга, написана 80 років тому, стають напрочуд близькими і зрозумілими, напрочуд реальними, чи що.

Загалом головний герой/автор на заході своїх літ збирає нотатки свого щоденника в лист до сина (єдиного нащадка), якого він ніколи не знав. У них, згадуючи окремі уривки свого життя в Норвегії та в еміграції у Штатах, рефлексує про убивства та кохання — єдині теми, на які, за автором, варто писати. Лінія його любовних зв’язків із жінками, чесно кажучи, викликає більше огиди до головного героя і роздратування. Все описано в такій манері, що не зрозуміло (ні нам, ні самому оповідачеві), що з того правда, а що вигадка, де реальність, а де сон. Це відчуття триває всю книжку і не припиняється із її завершенням.

[… письменник повинен знати багато мов. Не знаючи чужих мов, навряд чи можна досконало вивчити рідну. Без цього неможливо розширити межі рідної мови, формулювати речення чи збагатитися словами. Треба знати чужі мови, щоб бачити рідну наче зі сторони. Що більше мов, то ліпше…]

[Maja Wallin · Rating 2 out of 5]

Fine litterære strejf, men overordnet en kedelig smøre

[Bent Andreassen · Rating 4 out of 5]

Glimrende roman. Aksel Sandemose er nok den beste norske etterkrigstid forfatter. Det er stor dybde i hans bøker. Gjenlesning bekrefter mitt bilde av Sandemose som en av de store norske forfattere i det tyvende århundre.