Tikriausiai ne vieną nors kartą gyvenime nustebino lyg iš filmo ar sapno susiklosčiusi situacija. Nors, atrodo, galime ją paaiškinti (atsitiktinumai, sutapimai, lemtis), vis tiek sunku akimirkai nesuabejoti tikrove ir tvirtai išstovėti ant kojų. Būtent tokį momentą patiria pagrindiniai šios knygos herojai – vidutinio amžiaus vienatvę išgyvenantis kelionių agentūros savininkas Saulius ir sunkiose darbo paieškose skendinti jauna mama Gintarė.
Vieną dieną šiuos niekada vienas kito nemačiusius, tačiau gilios ir itin reikšmingos praeities susietus skirtingų kartų žmones netikėtai suveda darbinės aplinkybės. Deja, apie praeities ryšį iš pradžių žino tik vienas, o apie tai jam prabilti – skaudžiau nei skaudu.
„Ar įmanoma nekęsti žmogaus, kurio nė karto nematei?
Deimantė Lukė, kurį laiką dirbusi komunikacijos ir reklaminių tekstų kūrybos srityse, pajuto, kad iš rašymo norėtų daugiau, tad pamažu pradėjo savo malonumui kuriamais tekstais dalintis internete, o netrukus atsirado ir pirmosios knygos „Gyvenime taip (ne)būna“ idėja. Autorė labai mėgsta skaityti ir sukūrė išskirtinai knygų mylėtojams skirtą projektą, apie kurį šiuo metu ir sukasi daugelis jos darbo dienų. Be skaitymo ir rašymo, laisvu laiku autorei džiaugsmo taip pat teikia filmai, pasivaikščiojimai Vilniaus senamiesčiu, išvykos į gamtą ir kelionių atradimai.
Labai paprasta, šiek tiek kokį „Hallmark“ filmą primenanti knyga, kurioje tikriausiai kaip iš pirmo žvilgsnio pasirodys, taip ir susidėlios. Įprastai džiaugiuosi, kai autoriai, ypač rašantys gyvenimiškas istorijas (čia tikriausiai negalima sakyti, kad meilės romanas, gal labiau tokia romantinė drama, bet šiaip viskas pagal panašią formulę) neprikuria nereikalingų dramų, nesugalvoja problemų, kurių sprendimai sprogsta kaip bombos, reikia to ar nereikia, kas kartą naujam skyriuje vis kitaip, vis stipriau. Tačiau šį kartą man pasirodė, kad knygai pakišo koją tas paprastumas – visiškas istorijos plaukimas kaip gyvenime, su keliais bandymais kurti intrigą, tačiau nežinia, ar bijant perspausti su drama, ar tikrai bandant perteikti kasdienybę su keliais švelniai kūrybiniais nuokrypiais. Tarsi veikėjai ir atsiduria situacijoje, kuri nėra absoliučiai kasdieniška, bet nė akimirką nepagalvojau, kad gyvenime taip nebūna. Visgi, knygose ieškau ne tik to, kas absoliučiai pažįstama.
Autorė sklandžiai dėlioja mintis, tačiau dažnai istorijos pasakojimas primena ne romaną, o gana smulkmenišką suvestinę, ypač kai kalbama apie praeitį. Visi veikėjai daugiau mažiau malonūs ir mandagūs, be išskirtinių požymių ar poreikių, bene visi labai geri, visi kalba kaip vienas, bene visi tokie, su kuriais turbūt būtų malonu susitikti gyvenime, tačiau knygos puslapiuose pritrūko ryškumo, įsimintinumo. Ne kartą dialoguose iš atmosferos išmušė ir literatūriškumas, ir vis pasikartojantis italicas, kuriuo primygtinai pasirenkama išskirti bet ką, kas ne pagal VLKK. Todėl knyga apie gyvenimą, labai paprasta ir kasdieniška, bet kaip žmonės ant viršelio – ėjo pro mane ir praėjo.
3,5⭐️ Poros vakarų knyga. Šiek tiek mane apgavus, nes nepaskaičiau ir galvojau, kad bus meilės romanas, o gavau skaudžią šeimos istoriją. 🫣 Istorija, siužetas - labai gera idėja, kuri turėjo daug potencialo. Tačiau, ech, jau net man kliuvo (o aš esu ta, kuri šiaip dažniausiai “pražiopso”) keli labai dideli nelogiškumai. Ir rašymo stilius… nesužavėjo manęs taip labai. Link galo pagerėjo tikrai, pasijautė patobulėjimas, bet pradžioje man atrodė per daug paprasta…😔 Ir mane pagrindinė veikėja erzino, kartais norėjosi ją papurtyti, nes visiškai nesupratau, kodėl ji taip jau net per daug “dramatiškai” į viską reaguoja… Bet kaip sakiau, pati istorijos idėja - man patiko ir tikrai labai gera, tik išpildymui pritrūko kažko, gal net tos apimties didesnės knygos reikėjo tiesiog. Ir kaip debiutui - autorę pagirsiu, nes tikrai nebuvo blogai ir vis dėl to greit perskaičiau, reiškias kabino mane knyga👌
Manau, kaip debiutas, knyga išties nebloga! Skaitėsi lengvai, greitai, iš esmės galima būtų perskaityti ir vienu prisėdimu. Istorija turinti potencialo, tačiau man teko kiek nusivilti.
Kiek erzino tai, kad tokia trumpa, o norėta sudėti tiek daug, kad galų gale taip ir praplaukėm paviršiumi. Ir dramos... kam sukelti dramą vienam puslapyje ir staiga ją išspręsti lengvuoju būdu iškarto kitame? Gerai, vieną, du kartus gal ir nieko, bet ne visą laiką...
Kaip "pirmas blynas" sakyčiau neblogai. Vis dėlto. Dėmesį atkreipė smulkmeniški aprašymai, bet ne pati istorija. Galbūt dėl to, kad buvo sunku "susitapatinti" su tokiais idiliškais veikėjais ir šeimos vaizdais, kurie, mano realybei, tiesiog per tobuli. Galbūt todėl, kad pati istorija labai pažįstama iš telenovelių. Ir tuo pačiu man asmeniškai romanas suveikė kaip labai geras klausimas - kai kyla noras parašyti "knygą apie gyvenimo peripetijas", reikėtų paklausinėti pačiam savęs, kokiu tikslu sau ir kitiems skaitantiems.
Skaitydama šią knygą kartais jaučiau fizinį skausmą – ne dėl siužeto, o dėl verstinių žodžių. Tikrai esame pasiekę tokią kalbos brandą, kad ir senelė žino, kas yra iPhone – tad kam tas „aifonas“? Bet tada stebuklingai šampūnas lieka anglų kalba. Kaip sakoma, consistency – never heard of her.
Yra skyrių, kur skaitai ir bandai prisiminti, ar neperjungei kanalų. Pvz., Sauliaus skyrius – nuo kiaušinių prie bėgiojimo ir tada jau kompo ekranas. Toks minčių mėsmalės kokteilis, kad tiesiog norisi išjungti blenderį. Gal reikėtų atsisakyti kelių temų, kad tekstas galėtų kvėpuoti?
Ir apie tą buitinį lygį. Ne, aš nenoriu skaityti, kaip kažkas renka šuns išmatas maišiuku. Ir tikrai nereikia išgyventi veikėjo prausimosi duše – su šampūno paėmimu, galvos trynimu ir visa kita. Suvokiam, ką žmogus veikia po dušu – čia ne mokomoji literatūra.
O tie daiktai… „7 NAUJAUSIAS BMW“. Ir? Norėta pasakyti, kad turi pinigų ar lizingo limitą gerą gavo? Tokie intarpai tik blaško, bet nieko neprideda.
Veikėjai irgi palikti be stuburo. Viskas taip teigiama, kad norisi kažką išmesti per langą. Kodėl jie neturi trūkumų? Kodėl jie jaučiasi lyg bandytų save nuolat teisinti? “Neduočiau telefono, bet įduodu” – nu tai duok arba neduok. Būk žmogus su krauju, ne su saldžia arbata vietoj charakterio.
Ir tas siužetas… Klausimai apie biologinį tėvą atsiranda iš oro. Rimtai – išgirsta vieną pokalbį ir jau viskas? Kur kontekstas, kur pasėta įtampa? Trūksta background’o, labai.
Veikėjai dingsta, siužeto linijos nutraukiamos, o pabaiga? Taip, būtent tokios ir tikėjausi. Ir būtent to ir bijojau. Jokio „OHO“. Jokio „nu va, nustebino“. Tik tyli viltis, kad gal autorė dar ištrauks kozirį – ir nieko.
Didžiausia problema – viena emocinė nata. Viskas švelnu, viskas „jaukiai įtempta“, bet taip ir norisi sušukti – KAS NORS, PABARKIT VIENAS KITĄ! Personažai užspausti, jų emocijos viduje verda, bet neišsiveržia. O reikėtų. Kartais geriau du šaukštai sveiko konflikto nei dešimt cukraus.
Ir vis dėlto – šioje knygoje yra potencialo. Tik reikia nebebijoti. Nebijoti būti aštresnei, nebijoti pamatyti savo veikėjus kaip realius žmones, o ne su ružavais Instagram filtrais. Gyvenime taip būna – bet galėtų ir kitaip.
Rimtas, skaudžias temas nagrinėjantis kūrinys. Tėvystę, sunkius, lemtingus pasirinkimus ir jų kainą, nuoskaudas, ilgesį, meilę. Poroje vietų net susigraudinau. Bet nesupratau pačios pabaigos. Lyg norėtųsi tęsinio.
Jei tai būtų autorės, kuri išleido jau kažkelintą knygą, turbūt būtų kitoks įvertinimas, bet kadangi ši knyga autorės debiutas, tai visų pirma norisi pasidžiaugti, nes tikrai nėra lengva žengti pirmą žingsnį. Antra, net neabejoju, kad knygos gerės ir tobulės, pasipildys naujomis idėjomis, istorijomis, labiau išpildys ir atras autorė savitą kūrybinį braižą. Man šiek tiek pritrūko veiksmo, atsakymo, nes "kabliukų" geroms situacijoms buvo pametėta, bet taip ir liko viskas tarsi tarp eilučių, tarsi leidžia patiems skaitytojams įsivaizduoti galimus įvykių variantus. Viskas būtų kaip ir gerai, bet trūko pačių "prieskonių", ar tai romantikos linijos stipresnės, ar tai aštresnių santykių tarp vyro ir tarp tėvo, ar tai intrigų stipresnių, kur buvo galima šiek tiek spustelėti ir labiau įtraukti skaitytoją. Sveikinimai su debiutu, ir sėkmės tolimesnėje kūryboje. Kadangi labai mėgstu lietuvių autorių romanus, tai manau, kad bus smagu stebėti, kaip autorė auga ir tobulėja ❤️
Patiks kiekvienam, kuriam šiuo gyvenimo etapu norisi jaukaus, paprasto ir šiltą jausmą krūtinėj paliekančio kūrinio. Kadangi šiame etape man reikėjo kaip tik tokios knygos, Deimantės pirmoji knyga pripildė širdį šilumos, idilės ir to "feel good" jausmo, kuriuo taip gera pabėgti nuo gyvenimo realybės į tobulą knygos ir veikėjų pasaulį.
Labai lengva ir trumpa knyga, kuri puikiai tinka savaitgalio skaitiniui. Tokie kūriniai kartais nustebina tuo, kaip aiškiai ir greitai perteikia esmę – nėra jokių perteklinių vietų, viskas pasakojama glaustai ir tiksliai.
Pradėjus skaityti, tikėjausi įprasto meilės romano tarp vyro ir moters, bet netrukus supratau, kad tai visai kita istorija. Ta netikėta kryptis mane nustebino, bet tuo pačiu ir dar labiau sudomino.
Siužetas išties sudėtingas. Kartais sunku nuspręsti, ar pagrindinis veikėjas Saulius galėjo pasirinkti geresnį kelią. Tėvų ir vaikų santykiuose tokios situacijos pasitaiko, ir jos palieka gilų emocinį pėdsaką.
Skaitant jautėsi, kaip skaudu būti tokios istorijos dalimi. Džiaugiuosi, kad pati nesu susidūrusi su panašia patirtimi, todėl negaliu tvirtai pasakyti, kurioje pusėje būčiau – tai viena iš tų situacijų, kur nėra aiškaus teisingo atsakymo.
Pabaigoje knyga palieka intrigos jausmą. Atrodo, kad viskas dar tik įsibėgėja, todėl labai lauksiu tęsinio – norisi sužinoti, kaip ši istorija rutuliosis toliau.
Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu vis dažniau atrandu stiprių lietuvių autorių. Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad turime daug ką vertingo ir įdomaus čia pat.
3,5* Visai geras lietuviškas debiutas. Man patinka kas kartą atrasti vis naujas dar negirdėtas lietuviškas pavardes, kurių savininkai tikrai turi potencialo gerai rašyti. Ši knyga-ne meilės romanas, labiau vienos šeimos istorija su dramatiškais atspalviais. Pagrindinė veikėja Gintarė mano akims per daug tobula, nors ir save per daug nuvertinanti herojė. O Saulius per daug neryżtingas ir savyje paskendęs verslininkas. Pati jų istorija tikrai nebloga. Skaitėsi lengvai ir greitai. Šiek tiek sausoka, nedrąsoka, bet debiutui tai atleistina.
Kai tik debiutuoja nauja lietuvių rašytoja, visad smalsu. Tai vedina smalsumo skaičiau ir šį romaną. Man labai tiko formatas - pasiimti į kelionę. Tai skrendant ir traukinyje ši istorija tiesiog sutirpo.
Gintarė ieško darbo po ilgų vaiko priežiūros atostogų. Deja, bet esant be patirties, darbą rasti nesunku. O dar vyro įmonės finansinės bėdos skubina rasti sprendimą. Taip darbo paieškos Gintarę atveda į Reklamos agentūrą, kuriai vadovauja labai vienišas pusamžis Saulius. Tiesiog atsitiktinumas, kad Saulius suvokia, jog su Gintare juos sieja praeities įvykiai. Ir tai žino tik jis ir nedrįsta atskleisti.
Labai nustebino, kad tai ne meilės romanas, o gal labiau šeimos drama. Jaukiai ir šiltai parašyta istorija, kur veikėjai sprendžia tikrai rimtus iššūkius. Tai pasakojimas apie atsitiktinumo galią, praeities paslaptis ir kaltės išpirkimą. Buvo labai įdomu, kaip rašytoja sudėlios visus tuos įvykius. Na, bet pavyko, atrodo: ramiai, užtikrintai ir sklandžiai.
Nors ir jautėsi Gintarės nebrandumas, bet kartu buvo pabrėžtas jos autentiškumas. Nesame juk mes gyvenime tobuli. Galime nesuaugti net tada kai patys esme tėvai. O Gintarę augino mama, o vėliau teta. To žemiško vyriško pavyzdžio ji taip ir nepatyrė. Nors ir kiek nervino jos vaikiški pamąstymai, bet autorę reikia pagirti, kad nesirinko nerealistškų lūkesčių.
Skaityti buvo lengva. Romanas parašytas sklandžiai, tačiau taupiai. Daug dėmesio teikiama detalėms. Veikėjai apsuptį kvapų, vaizdų ir skonių, kurie padeda sukurti nuotaiką. Norisi užsimerkti į nedidelius nelogiškumus - viliuosi, kad tai tebuvo tik meninės priemonės.
Istorija visai nedidelio formato - puikiai tinka pasiimti keliaujant. Ir gali tapti puikiu vasaros skaitiniu. Tikiuosi rašytoja nesustos ties šia istorija.
Ech, kokia lietuviška ši istorija. Labai patiko rašymo stilius, sklandūs, lyriški sakiniai. Manau, kad būtent taip skamba modernus, lietuviškas balsas. Labai gerai atspindėti vidiniai monologai, taip gerai juntamas, beveik egzistencinis, sąmyšis, dvejonės, neįmanomi pasirinkimai. Tai tikrai labai gyvenimiška istorija atspindinti dažnai pasitaikančią realybę. Turiu net dvi labai geras drauges, kurios nepažįsta savo tėčių, o su kiek draugų dar, turbūt, nesu išsikalbėjusi.
Stiprus debiutas. Manau, kad Deimantė bus ryški mūsų kartos rašytoja, ko jai labai linkiu! O viena žvaigždutė dingo už turbūt tą debiutinę baimę - lįsti giliau į veikėjų emocijas. Nebijoti konfliktų, spręsti ir išgyventi tas sunkias emocijas kartu su veikėjais ir leisti skaitytojui patirti tai, ką patiria kuriamos istorijos personažai.
Tikrai skaitysiu sekančią Deimantės istoriją, tik pirmyn, labai laukiu!
Lengvas vakaro skaitinys, istorija įdomi, įtraukianti, bet pats siužetas atrodo kiek lėkštas ir iki galo neišpildytas. Perskaičius daugiau knygų, ši tampa viena iš daugelio. Nepatiko anglų kalbos vertalai — aifonas ir pan.
Nuostabi knyga - įtraukianti nuo pat pirmųjų puslapių. Labai kinematografiška, jautri ir kupina šilumos. Puikiai tinka lengvam ir įkvepiančiam skaitymui!