What do you think?
Rate this book
Kartais sninga juodai
Tikra, gera poezija vykdo dvi, tarpusavyje persipinančias misijas – teikia estetinį džiaugsmą ir liudija: vieno žmogaus dvasines patirtis, konkrečios kartos pasaulėjautą, konkretaus tautos išgyvento laikotarpio realijas, fiksuoja nuolat kintantį, apie žmogaus jausenas gelmiškai bylojantį kalbinį kodą...
Naujojoje, jau vienuoliktoje, Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygoje „Kartais sninga juodai“ – liudijimo sandas itin ryškus, išskiriantis šį eilėraščių rinkinį ir viso poeto kūrybinio kelio kontekste. Iš pirmo žvilgsnio, tai – atsisveikinimų knyga – poeto requiem mylėtiems žmonėms, mylėtoms vietoms, savajai praeičiai, su kuria tęstinumo gija jau nutrūkusi.
Tačiau esminė šios eilėraščių knygos ašis – jokiu būdu ne sentimentai ir ne nostalgiški atodūsiai atsisveikinant. Greičiau tai meditacijos, žvilgsniu ir sąmone sustojant ties žmonėmis, vietomis, knygomis, patirtimis, iš kurių, nelyg iš statybinės medžiagos, yra padarytas šios knygos lyrinis subjektas. Taigi „Kartais sninga juodai“ – greičiau yra ne netekčių ar atsisveikinimų, o tapsmo knyga – žingsnis nuo žmogaus rašomos poezijos link tos poezijos, kurią gyvenimas ir mirtis rašo ne žodžiais, o patirčių rievėmis – rašo asmeniškai kiekvienam iš mūsų ir asmeniškai kiekvienu iš mūsų.
Naujojoje, jau vienuoliktoje, Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygoje „Kartais sninga juodai“ – liudijimo sandas itin ryškus, išskiriantis šį eilėraščių rinkinį ir viso poeto kūrybinio kelio kontekste. Iš pirmo žvilgsnio, tai – atsisveikinimų knyga – poeto requiem mylėtiems žmonėms, mylėtoms vietoms, savajai praeičiai, su kuria tęstinumo gija jau nutrūkusi.
Tačiau esminė šios eilėraščių knygos ašis – jokiu būdu ne sentimentai ir ne nostalgiški atodūsiai atsisveikinant. Greičiau tai meditacijos, žvilgsniu ir sąmone sustojant ties žmonėmis, vietomis, knygomis, patirtimis, iš kurių, nelyg iš statybinės medžiagos, yra padarytas šios knygos lyrinis subjektas. Taigi „Kartais sninga juodai“ – greičiau yra ne netekčių ar atsisveikinimų, o tapsmo knyga – žingsnis nuo žmogaus rašomos poezijos link tos poezijos, kurią gyvenimas ir mirtis rašo ne žodžiais, o patirčių rievėmis – rašo asmeniškai kiekvienam iš mūsų ir asmeniškai kiekvienu iš mūsų.
135 pages, Hardcover
First published January 1, 2025
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
April 13, 2025
Rimvydas Stankevičius, dažnai kaltinamas juoda poezija, šįkart parašė knygą, kuri nėra tokia juoda, bet atėjo iš absoliučiai juodo pasaulio. Poetas per metus laiko palaidojo savo motiną, tėvą ir brolį. Smūgis po smūgio. Sunku ir suprasti, kaip šitie kapo duobes kasusių kastuvų smūgiai jo paties mirtinai neuždaužė, nes poetas sugeba ir šypsotis, ir juokauti, ir toliau gyvenimą matyti kaip gyventiną, šviesų, įkvepiantį dalyką.
Jis siūlo nerti į gyvenimą stačia galva, kiauriai per visas schemas, kol dar nevėlu pripažinti, kad ne ten pataikei (p. 26). Nes nuolat pataikysi ne ten. Nes pats gyvenimas yra ne ten pataikymas.
Poetas ateina iš pasaulio, kuris lyg svorį numetė prasmę (p. 30). Kuris kupinas prisiminimų, nostalgijos vaikystei, kuriame lyg per rūką matai nugyvento gyvenimo ataidus, bet jų nebegali paliesti, jie jau nebe tavo, jie – tik ilgesys to, ko nebėra, ir apmaudas dėl to, ko jau nebebus.
Tenka laukti, kol išvarvės sugedęs ir pūliais pavirtęs laikas (p. 32), išvarvindamas ir praėjusio gyvenimo likučius, po kurių palengvėja susitaikius, bet sykiu prarandama prasmė, prarandama tikrovė, kurią lyg mažą šalį vis labiau okupuoja mirtis, gabalas po gabalo ardydama susikurtą gyvenimo paveikslą ir tapydama jį svetimimis spalvomis, kuriose nemaneisi turėsiąs gyventi.
Kartais tikrai sninga juoda. O kartais juoda ir be sniego. Todėl ir gyvename ne tik sau ir ne tik dėl savęs. Kad kitiems nebūtų taip juoda.
Amžinai būsiu dėkingas Rimvydui Stankevičiui už išsaugotą vaikišką žvilgsnį į gyvenimą ir už vyrišką to žvilgsnio sargybą, nes tik iš tamsos galima atnešti tikrąją šviesą. Stankevičius poeziją ne tik rašo. Jis ją gyvena. Šiais laikais tai labai reta, ypač tarp jaunųjų poetų. Man ne taip tamsu gyvenime dėl to, kad galiu prisiliesti prie tos poezijos, dėl to, kad poetas vis dar šviečia.
Jis siūlo nerti į gyvenimą stačia galva, kiauriai per visas schemas, kol dar nevėlu pripažinti, kad ne ten pataikei (p. 26). Nes nuolat pataikysi ne ten. Nes pats gyvenimas yra ne ten pataikymas.
Poetas ateina iš pasaulio, kuris lyg svorį numetė prasmę (p. 30). Kuris kupinas prisiminimų, nostalgijos vaikystei, kuriame lyg per rūką matai nugyvento gyvenimo ataidus, bet jų nebegali paliesti, jie jau nebe tavo, jie – tik ilgesys to, ko nebėra, ir apmaudas dėl to, ko jau nebebus.
Tenka laukti, kol išvarvės sugedęs ir pūliais pavirtęs laikas (p. 32), išvarvindamas ir praėjusio gyvenimo likučius, po kurių palengvėja susitaikius, bet sykiu prarandama prasmė, prarandama tikrovė, kurią lyg mažą šalį vis labiau okupuoja mirtis, gabalas po gabalo ardydama susikurtą gyvenimo paveikslą ir tapydama jį svetimimis spalvomis, kuriose nemaneisi turėsiąs gyventi.
Kartais tikrai sninga juoda. O kartais juoda ir be sniego. Todėl ir gyvename ne tik sau ir ne tik dėl savęs. Kad kitiems nebūtų taip juoda.
Amžinai būsiu dėkingas Rimvydui Stankevičiui už išsaugotą vaikišką žvilgsnį į gyvenimą ir už vyrišką to žvilgsnio sargybą, nes tik iš tamsos galima atnešti tikrąją šviesą. Stankevičius poeziją ne tik rašo. Jis ją gyvena. Šiais laikais tai labai reta, ypač tarp jaunųjų poetų. Man ne taip tamsu gyvenime dėl to, kad galiu prisiliesti prie tos poezijos, dėl to, kad poetas vis dar šviečia.
April 24, 2025
Jei kas pasakys, kad Rimvydas Stankevičius yra geriausias šiuo metu kuriantis lietuvių poetas, nepulsiu ginčytis. Gal net pritarsiu.
July 13, 2025
Kartais sninga juodai, kartais sninga baltai... Sninga ir sninga. Tokie jau tie Rimvydo Stankevičiaus eilėraščiai - sninga ir sninga jais, beveik tokiais pačiais, iš knygos į knygą, žodžiai byra iš dangaus, sukasi sūkuriuoja. Negali sakyti, kad negražiai sninga, bet pabosta vis tą pačią naują knygą skaityti. Įdomu, kaip poetui nepabosta rašyti vis tą patį eilėraštį?
Kalbinis ir sąmonės hermetizmas kaip buvimo būdas:
Kai įprasto pasaulio nelieka,
Sąmonė atsitraukia į paskutiniąją citadelę -
Kalbinę tikrovę
Arba:
Žingsniuoju savo užvakarykščiais,
Dviejų savaičių,
Dviejų mėnesių senumo pėdsakais
Kaskart atsiversdama naują poeto rinkinį tikiuosi, o gal? Bet ne, sninga vis taip pat, vis apie tą patį, tais pačiais žodžiais, ten pat.
Taip, būna prošvaisčių, kad ir tokių:
Ant grindinio ir pritrėkštas voras -
Įmirkusi vaikiška pirštinė
Stipriausias pirmasis skyrius "Skausmo užglostymas".
Kalbinis ir sąmonės hermetizmas kaip buvimo būdas:
Kai įprasto pasaulio nelieka,
Sąmonė atsitraukia į paskutiniąją citadelę -
Kalbinę tikrovę
Arba:
Žingsniuoju savo užvakarykščiais,
Dviejų savaičių,
Dviejų mėnesių senumo pėdsakais
Kaskart atsiversdama naują poeto rinkinį tikiuosi, o gal? Bet ne, sninga vis taip pat, vis apie tą patį, tais pačiais žodžiais, ten pat.
Taip, būna prošvaisčių, kad ir tokių:
Ant grindinio ir pritrėkštas voras -
Įmirkusi vaikiška pirštinė
Stipriausias pirmasis skyrius "Skausmo užglostymas".
August 14, 2025
Aaaaaa kaip nuobodu, daugybė vaizdinių vaizdinėlių, bet jie, atrodo, užkloja eilėraštį ir neprasibraunu. Tiesiog ne mano poetas. Šįkart mažiau nusilenkimų MMM (Mačerniui, Maironiui, Marcinkevičiui), tas gerai, bet skaitydama tiesiog praplaukiau paviršium. Turbūt čia mano problema arba tiesiog skonio reikalas. Gal man jau nebesiskaito tas gamtos kodas, kai jis nėra pasitelkiamas kaip nors įdomiau, kaip pas Poisson ar Drungytę. Čia jis labai tradicinis:
Nutolo, tilo balsai lakštučių -
Nuaimanavo,
Tik vėjas kantriai per naktį pučia
Į žaizdą savo.
(p. 35)
O va prisikėlė Marcinkevičius:
Jie šią naktį laimingi. Ir aš -
kad galiu būt su jais ir iš jų.
Kad dalintis taip lengva visiems
artumu, atmintim ir krauju.
Kad jų žvilgsniai, balsai, kad tyla
ligi skausmo gili ir sava,
Nors tu imk, apkabink juos visus
ir šnabždėk: "Lietuva, Lietuva..."
Nes nėra gyvasties nei mirties,
nes šventi ligi vieno visi.
---
Tik akių ir žvakelių šviesa
nekantraujančiam snigt debesy...
(p. 47)
Bet dabar galvoju, kad va, vėl Smoriginas sukurtų muziką (žinantys sako, kad jau nebesukurs...), ir būtų tvarkinga dainuojamoji poezija. Gal jos tokia pagrindinė paskirtis ir žanras?
Būčiau davusi 3*, bet vieną davatkiškai nuėmiau už eilėraštį "1973-ieji", kuris pasibaigia Šio Poeto gimimu ir jame yra tokios eilutės: "Tą dieną Lietuvoj beveik nevyko nieko, / Nebent ilgaplaukius milicininkai vaikės" (p. 58), biški atrodė neteisinga šiaip jau nejuokingas represijas patyrusių žmonių (po Kalantos) atžvilgiu, nors suprantu, kad tai menas, meninė priemonė litotė, etc etc.
Nutolo, tilo balsai lakštučių -
Nuaimanavo,
Tik vėjas kantriai per naktį pučia
Į žaizdą savo.
(p. 35)
O va prisikėlė Marcinkevičius:
Jie šią naktį laimingi. Ir aš -
kad galiu būt su jais ir iš jų.
Kad dalintis taip lengva visiems
artumu, atmintim ir krauju.
Kad jų žvilgsniai, balsai, kad tyla
ligi skausmo gili ir sava,
Nors tu imk, apkabink juos visus
ir šnabždėk: "Lietuva, Lietuva..."
Nes nėra gyvasties nei mirties,
nes šventi ligi vieno visi.
---
Tik akių ir žvakelių šviesa
nekantraujančiam snigt debesy...
(p. 47)
Bet dabar galvoju, kad va, vėl Smoriginas sukurtų muziką (žinantys sako, kad jau nebesukurs...), ir būtų tvarkinga dainuojamoji poezija. Gal jos tokia pagrindinė paskirtis ir žanras?
Būčiau davusi 3*, bet vieną davatkiškai nuėmiau už eilėraštį "1973-ieji", kuris pasibaigia Šio Poeto gimimu ir jame yra tokios eilutės: "Tą dieną Lietuvoj beveik nevyko nieko, / Nebent ilgaplaukius milicininkai vaikės" (p. 58), biški atrodė neteisinga šiaip jau nejuokingas represijas patyrusių žmonių (po Kalantos) atžvilgiu, nors suprantu, kad tai menas, meninė priemonė litotė, etc etc.
May 5, 2025
Gedulas yra labai asmeniškas ir per jį galima tiek labai suartėti, tiek nutolti. Šį kartą nutolau - suprantu ir neatpažįstu, ne mano žodžiai ir ne mano vaizdiniai.
APGRAIBOMIS IX.
Kitados jau esu taip jautęsis -
Klaidžiodamas po nesibaigiančius koridorius,
Viena nuo kitos
Niekuo nesiskiriančias kameras
Virtualioje tikrovėje -
Kompiuteriniame žaidime "Wolfenstein",
Kuomet, nugalėjęs visus priešus,
Ištikrinęs visas slaptavietes,
Taip ir nesupratau, ką privalau nuveikti,
Idant būčiau perkeltas
Į aukštesnį lygį.
Kai tik tada
Gal pirmąkart ir nustėrau:
O kas,
Jeigu tokia ir yra amžinybė -
Begalinis klaidžiojimas apgraibomis
Po koordinačių neturinčias
Pusiau abstrakčias erdves...
Ir niekas -
Jau niekas negali tavęs
Nei nužudyt,
Nei išgelbėt.
APGRAIBOMIS IX.
Kitados jau esu taip jautęsis -
Klaidžiodamas po nesibaigiančius koridorius,
Viena nuo kitos
Niekuo nesiskiriančias kameras
Virtualioje tikrovėje -
Kompiuteriniame žaidime "Wolfenstein",
Kuomet, nugalėjęs visus priešus,
Ištikrinęs visas slaptavietes,
Taip ir nesupratau, ką privalau nuveikti,
Idant būčiau perkeltas
Į aukštesnį lygį.
Kai tik tada
Gal pirmąkart ir nustėrau:
O kas,
Jeigu tokia ir yra amžinybė -
Begalinis klaidžiojimas apgraibomis
Po koordinačių neturinčias
Pusiau abstrakčias erdves...
Ir niekas -
Jau niekas negali tavęs
Nei nužudyt,
Nei išgelbėt.
April 7, 2026
Kad pačiam autoriui knyga buvo terapinė, kaip ir aišku. Klausimas tik, ką su šita autoterapija veikti skaitytojui? Atrodo, kad rašoma praeičiai: "Ant lovos kraštelio prisėdusi dabartis / Nelabai turi jai ką pasakyti", "Argi gali jie būti man pavojingi? / Argi gali dabartis partrenkti praeitį". Bet kad ir kaip gudriai susisuktų laiko kilpa tekste, praeities žmonės šių eilėraščių neskaitys. O dabarčiai jie panašūs į nugirstus pokalbius, kurių klausytis gali būti visai nepatogu.
November 20, 2025
Nėra geresnio laiko šiai knygai už šį vakarą, tad ir įrašas gana vėlyvas. Nesu žiemos žmogus, tačiau beverčiant paskutinius knygos puslapius pakėliau akis ir nudžiugau, kad sninga. Sutapimai yra vienas man labiausiai patinkančių dalykų, kaip ir autorių simbolių pasikartojimai.
▪️Platesnė apžvalga – IG @fikcijos_etc
▪️Platesnė apžvalga – IG @fikcijos_etc
March 29, 2026
🌟 3,5
Eilėraščių apie pūgą prisiskaičiau tiek, kad užteks visam likusiam gyvenimui.
Eilėraščių apie pūgą prisiskaičiau tiek, kad užteks visam likusiam gyvenimui.
Displaying 1 - 8 of 8 reviews