Jolita Skablauskaitė (g. 1950) – prozininkė, poetė, dailininkė. 1976 m. Vilniaus dailės institute baigė menotyrą. Dirbo kultūros įstaigose, nuo 1987 m. – LRS narė. Debiutavo apsakymų ir apysų rinkiniu „Tik šviesūs paukščiai naktyje“ (1986), už kurį 1987 m. apdovanota A. Jonyno premija. Išleido apsakymų ir apysų rinkinius „Liūnsargių moteris“ (1993), „Trečiasis tūkstantmetis“ (2000), romanus „Žolių kartumas“ (1990 ), „Mėnesienos skalikas“ (1997), „Kitas kraujas“ (2002), „Septyniadangė erdvė“ (2004), „Brudenis“ (2006). 1998 m. apdovanota Žemaitės premija už romaną „Mėnesienos skalikas“. „Jau pirmojoje knygoje išryškėjo svarbiausieji J. Skablauskaitės kūrybos bruožai: postmoderni meninė jausena, meno kūrinio kaip savarankiškos tikrovės modeliavimas, subtili fantastikos, magijos, paslapties ir tikrovės elementų sampyna. Romane „Žolių kartumas“, rinkinyje „Liūnsargių moteris“ iškyla savita moters samprata: ji stichiška, vadovaujasi nuojauta ar pasąmonės impulsais, laukinė ir neprijaukinama kaip gamta, ekstravagantiškai vaidina daugybę vaidmenų. J. Skablauskaitės moterys turi fatališkos, monstriškos moters bruožų, ypač išryškėjusių romane „Mėnesienos skalikas“, kur posovietinė provincijos tikrovė konstruojama kaip „muilo operos“ (vargo neslegiamų turtuolių meilės istorijos) ir mistikos lydinys. „Trečiasis tūkstantmetis“ grindžiamas keistomis vizijomis ir veiksmo metamorfozėmis“.
Jolita Skablauskaitė (1950 m. rugsėjo 20 d. Joniškio raj., Kuisiuose – 2018 m. kovo 10 d. Joniškyje) – lietuvių poetė, prozininkė, dailininkė.
Jolitos Skablauskaitės Kūryboje ryški maginė pasaulėjauta, neaiški riba tarp tikrovės ir fantazijos, būdingi mistiniai sapno, regėjimo potyriai, pabrėžiama metų laikų kaita. Kraštovaizdžiai nejučia pereina į veikėjų jausmus. Veikėjai valdomi griaunančių aistrų (meilės, neapykantos, keršto, kaltės) ir dramatiškai slysta į mirtį, kupiną šiurpaus siurrealistinio grožio. Veikėjai pasaulį dažnai suvokia per garsus, kvapus, spalvas. Romanų siužetai – painios meilės istorijos su trilerio, detektyvo elementais.
Jolitos Skablauskaitės, Petro ir Povilo Dirgėlų apsakymų motyvais Algimantas Puipa sukūrė filmą „Žaibo nušviesti“ (1996 m.).
Iš pradžių dar mėginau sekti siužetą, gilintis į dialogus, bet kai paleidau šį poreikį ir ėmiau tiesiog skaityti, lyg sklaidyčiau albumą, kurio vaizdai mainosi it kaleidoskopo stikliukai, pajutau kur kas didesnį malonumą. Visas tekstas tarsi sudėtas iš atskirų autorės trumpai aprašomų kadrų, nebūtinai nuosekliai keičiančių vienas kitą. Nieko labai nevyksta, tik kinta oras ir metų laikai. Gražu.
Labiausiai patiko, kaip žaidžiama spalvomis (išties originalus rašymo stilius, dar nebuvo tekę skaityti nieko panašaus) ir kaip aprašoma gamta: itin taupiai, bet taip gyvai, kad viską tarsi matai, jauti, užuodi. Vos keliais žodžiais autorė geba nukelti skaitytoją kur tik panorėjusi.
Gaila, bet nesu magiškojo realizmo gerbėja, tad visi tie klaidžiojimai tarp sapno ir tikrovės labiau vargino, nei džiugino. Įvertinimas vidutinis tikrai ne dėl to, kad vidutiniška pati knyga, anaiptol. Tiesiog ne visai mano.
Skaityti šią knygą buvo kaip karščiuojant košmarą sapnuoti. Pačioje pabaigoje pagalvojau, kad visa istorija galėjo būti nuobodžiaujančios Uscilienės susikurta savo pačios gyvenimui paįvairinti. Veikėjų blaškymasis tarp savo aistrų ir nuobodulio aprašytas gana tikroviškai, o visgi - pernelyg jau tų detalių mano skoniui.