Sriuba

by Mikalojus Vilutis

Ironiški pamąstymai apie Dievą, gėrį ir blogį, žmogaus prigimtį . Nepraradę humoro jausmo „Sriubos“ ragautojai ir valgytojai ras čia įvairiausių prieskonių – autorius paskanino sriubą per savo įspūdingą gyvenimą patirtais spalvingais įspūdžiais, nutikimais. Gausu dialogų su Dievu, per kuriuos atsiskleidžia autoriaus požiūris į daugybę dalykų. Knyga iliustruota Mikalojaus Vilučio paveikslais, dizainas ir apipavidalinimas taip pat autoriaus.

128 pages

First published January 1, 2014

About the author

1970 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Parodose dalyvauja nuo 1971 m. Ankstesnieji darbai sukurti ofortu, sausa adata, nuo 8 dešimtmečio darbai kuriami serigrafijos technika. Tuo metu išsikristalizavo dailininko stilius, jo darbai atrodė nepaprastai modernūs, avangardiški, tačiau buvo nepriimtini to meto ideologizuotai nomenklatūrai, dėl ko nepatekdavo į parodas. Šio periodo darbai spalvingi, emocionalūs, lakoniški, monumentalūs, kartais – ironiški, dėmesio centre – žmogus. Dailininko kūryba įvertinta Lietuvoje bei užsienyje. Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros pavyzdžių. Nuo 2000 m. kūrė tapybos darbus akrilu. 1989-2007 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas. Leidykla „Artseria“ išleido knygą su darbų reprodukcijomis „Mikalojus Povilas Vilutis“ (2003). Rašo straipsnius periodikai, išleido knygas „Tortas“ (2009 m.), „Sriuba“ (2014 m.), kartu su Antanu A. Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007 m., visų leidykla – „Tyto alba“). Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2004 m.). Darbų yra įsigiję muziejai – Nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno centras, Lietuvos ir daugelio užsienio šalių meno kolekcininkai. Žmona – grafikė Nijolė Vilutienė, vaikai: sūnus Gediminas (1970 m.), dukterys – Aldona (1974 m.), Emilija (1977 m.).
Nuoroda į wikipedia.org

Reviews

[Eglė K · Rating 5 out of 5]

Labai artimas sielai rinkinukas, ilgai skaitinėjau, pasidėjusi prie pagalvės. Autorius turi savo pasaulėžiūrą ir visos jo knygos to persisunkę. Ji klampi, atsikartojanti, mazochistiška, tad taip ir įtraukia.

Pasibraukimai:
„Tą klausiančią dalelę vadinu svetimu žodžiu - dūšia. Miegoti naktimis ji man kartais neleidžia. Tiek apie ją ir težinau.“
„<...> tiesa veda į nusivylimą.“
„Nebūna stebuklų. Tik stebuklo laukimas būna. <...>. Todėl dabar vertinu ne tiesą, bet akimirką prieš tiesą. <...> Neieškau tiesos, ieškau ieškojimo.“
„Reikia labai daug galvoti, kad nieko nesuprastum.“
„Tikiu amžina nebūtim ir amžina būtim. Kartais viena, kartais kita. Tikiu gyvenimo prasme ir gyvenimo beprasmybe. Be galo sureikšminu save ir viską, kas man svarbu, bet suprantu, kad tai yra nereikšminga.“
„Gyvenu ir karštai myliu gyvenimą. Meilė be atsako. Pirmoji meilė, nes gyvenu pirmą kartą.“
„Jeigu gyvulys šiltas ir sotus, jam gera. O šiltas ir sotus žmogus kartais pasikaria.<...> O tie, kurie dvasią savo pažinti nori, klaidžioja tamsoje. Tas klaidžiojimas neturi pabaigos. Visam gyvenimui.“
„-Tai mano kūnas gyvena blokiniame bute, bet ne aš. Ir žiūriu aš ne pro savo kambario langą, o sau į vidų ir matau ten begalinį grožį, atsakau. - Mes irgi norim pamatyti begalinį grožį. Parodyk mums. -Tą ir darau visą gyvenimą. Atmerkit akis.“
„Nebeturiu jėgų eiti šunkeliais. O taip norėtųsi. Išveskit mane iš doros kelio.“
„Gražiausia Dievo dovana - pasitenkinimas savimi. Pagrindinė laimės sąlyga ir pagrindinis kvailio bruožas. Sveiki žmonės. Jie neserga gyvenimu.“
„O man gera miške, kurio tręšti nereikia. Ir remontuoti nereikia.“
„Šiluma, kai jos mažai, tampa šalčiu.“

Labiausiai patikusios esė turbūt yra „Višta“ ir „Laisvės melodija“, prasidėjusi taip:
„Žiemą ryte išėjau į įstaigas tvarkyti reikalų, iš kurių padarytas mano gyvenimas.“ Artima ir pažįstama. „Devintą valandą ryto jis jau buvo laimingas.“ „Darbas gali tapti žalingu įpročiu. Galima atprasti gyventi. Save ir savo gyvenimą paversti priemone, o ne tikslu. Priemonė negali būti laiminga.“ „Jis turėjo tikslą, jis statė namą. Jis gyveno prasmingą gyvenimą. Didinga. Jo gyvenimas buvo priemonė namui pastatyti. Tas pats, tik jau nedidinga.“

O pati pačiausia mintis, labiausiai aidėjusi galvoje:
„Noriu gyventi tarp šilto ir šalto, kad vėjas pūstų. Kad dūšią pravėdintų. Pataikyti noriu į gyvenimo dešimtuką.“

Su džiaugsmu dedu į lentyną ir laukiu skaityti vėl.

[Jorė · Rating 5 out of 5]

Labai gražios mintys. Neskubančios, nepretenzingos, su kasdieninias pamąstymais kuriuos nepabosta atsiversti. Visada kažkas naujo užkliūva. Iš tų knygų, kurios tinka laikyti prie lovos ir skaityti iš bet kurios eilės.

-Užeik rytoj.
- Ne, neužeisiu. Rytoj aš mąstysiu.
- Tyčiojies iš manęs? Aš pasipiktinęs

//
-Užeik rytoj.
- Ne, neužeisiu. Eisiu į turgų, pirksiu trąšų už tris litus, tręšiu žemę ir užauginsiu morką, kuri kainuos du litus.
- Suprantu. Svari priežastis. Pelnei mano pagarbą. Gyveni prasmingai

[Rimantas Kmita · Rating 5 out of 5]

Tinka man "nerašytojų" rašiniai. Vilutis kažkuo primena neseniai a.a. Henriką Čigriejų, jis irgi paišė. Abu labiausiai pasitiki savo nežinojimu. Vilutis: „Mano nežinojimas verčia mane abejoti. Abejonės verčia galvoti ir samprotauti. O žinojimas apakina žmogų. Tampa matymu to, ką reikia matyti, o to, kas yra, - nematymu.“ Nors ir senas tas "Žinau, kad nieko nežinau", bet Vilučio knygoj veikia. Ir be skaidrios išminties nežinojimas visada yra šiek tiek juokingas, o žinojimas - nuobodus.