Neįtikėtino gerumo knyga! Herojai, kovos, meilė, draugystė, humoras. Pradėjau popierinę, bet atsitraukti negalėjau nuo audio, įskaitytos Mieczyslowo Voito. Koks balsas! Koks artistiškumas!
Įkliuvus buvau smarkiai, nes klausiau visur ir kur galėdama – ryte prie pusryčių, važiuodama į darbą, iš jo, prieš miegą, darydama valgyti, nes gi toks įtemptas veiksmas! Apie ką? Galima sakyti apie meilę Bogdano Chmielnickio sukilimo metu. Girdėjote apie tokį? Vat ir aš iki knygos tik girdėjau 😊 o skaitydama nuolat googlinau, nes kas tas Vyšnioveckis? O koks ten karalius mirė? O kodėl toks sostą užėmė? O kur tai? O kada? O baigus dar paskaičiau ką lenkų ir ukrainiečių istorikai mąsto apie tą sukilimą. Tai jeigu rimtai – ne visai ten apie meilę. Labiau apie pareigą tėvynei, konkrečiai Abiejų Tautų Respublikai. Dramatiškai ir su patosu. Nes sukilimai – vidiniai karai yra blogai. Ypač blogai yra sukilus pasikviesti į pagalbą beveik priešus. Nes š*kna būna – ir atsitiko. Tad keturi itin skirtingi, likimo suvesti draugai – o Sienkiewicziaus herojai puikūs – žmogiški, spalvingi, karas, labai nedaug moterų, šiek tiek religijos ir humoras. Aišku bele kiek kraujo, lavonų, bado ir purvo, bet nesureikšminant. Na taip, yra meilės trikampis, bet nesakyčiau, kad jis čia knygos variklis.
Itin smagiai skaitėsi „įgarsintos“ laikotarpio (ne romano parašymo, o romano veiksmo) mintys – kaip ukrainiečiai turėtų žinoti „savo vietą“. Lenkų bajorų nepamatuota puikybė – nes gerti ukrainiečio sąskaita tai gi čia garbę jam daryti. Kazokų žiaurumas („ko čia cackiniesi su boba, sugalvojo dar vesti, juk galėjau kazokiškai „pažaisti“, tada akmenį po kaklu ir į upę“), beatodairiškai didvyriškumas, bandant prasiveržti pro apgultį, sąmoningai krikščioniška mirtis (kokia ten scena!!!), riteriškumas, kai sergančio priešo negalima užmušti, reikia palaukti kol pasveiks ir iškviesti į dvikovą ir taip toliau, arba vokiečių samdinių sąmoninga mirtis, nes į kitą pusę jie gali pereiti tik pasibaigus sutarčiai su Respublika, po savaitės, o dabar – ne, nė už ką, nors ir iššaudys juos. Miela.
Ne itin skanių pavadinkim moteriškų detalių, kurios neprarado „aktualumo“ ir šiais laikais – kad moteris karo metu yra prievartos objektas. Kad išprievartaus, išžudys, išsiveš į vergiją. Kai mergina ją lydinčių vyrų prašo neleisti, kad ji gyva pateiktų į totorių nelaisvę. Ir kitas – savotiškesnis, kai mylimasis, galvodamas, kad gal ji buvo išniekinta nusiteikia, kad ji „ras paguodą vienuolyne“, kaip ir jis. Nes tokios jau vesti negalima, taip? Ir kaip kazokai tyčiojosi iš lenkų, kad jų – kazokų – vaikai jau bus šlėktos. Patys suprantate kodėl.
Puikusis lietuvis Podbipienta (na ir pavardė) – drąsus, riteriškas, skaistus, itin padorus, religingas, o dar ir aukštas, stiprus, turtingas, puikiai besirengiantis ir puikių manierų. Tebūnie, mes tokie, užskaitom.
Ar romanas tendencingas? Gal ne. Nes aiškiai rašo apie Respublikos griūties pradžią, apie vidinius nesutarimus, apie neteisingą elgesį, nei vienas herojus ten nėra tiesiog geras, ar tiesiog blogas.
Rekomenduoju, jeigu jums patiko „Aivenhas“ ir „Trys muškietininkai“ (perspėju, moterų ten saikingai). Ar yra lietuviškai? Hmm. Vat ir sužinokit.
Kitas trilogijos dalis (Tvaną ir Poną Wolodijovskį) pasiliksiu kitiems metams. Nes reikia pertraukos. Seniai skaičiau ką nors taip kokybiško. Ok, klausiau, nors turiu ir popierines knygas. Bet tas Voito balsas.....
Ir nežinau kaip pavadinti tą jausmą, kai suprantu, kad prieš gerus trisdešimt metų babytė apgailestavo, kad neskaičiau (tada ir nemokėjau skaityti) lenkiškai, nes "tokios geros knygos". Nieko, skaitau dabar. Ir su kiekviena knyga šiek tiek pabūnu su babyte....