What do you think?
Rate this book
Janinos Degutytės laiškynas #2
Tveriantis ryšys: Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte
Poetės Janinos Degutytės ir tapytojos Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės – pačių artimiausių viena kitai žmonių – santykis apėmė skirtingus ir gan sudėtingus dalykus. Užsimezgusį jų ryšį nuo pat pradžios (1958 m.) formavo maksimaliai išgyvenamas žmogaus pažeidžiamumas. Nepriteklius, negalia ir kūryba buvo terpė, kurioje radosi ir stiprėjo jų draugystė ir meilė, trukusi kiek daugiau nei trisdešimt metų.
Didžiąją dalį susirašinėjimo sudaro laiškai iš trumpų, bet labai intensyvių išsiskyrimo tarpsnių, kai buvo rašoma kasdien ar net kelis kartus per dieną. Paskirų tarpsnių laiškai koreliuoja su to paties meto Degutytės eilėraščiais – laiškų ir poezijos sampyna ypač ryški ankstyvuosiuose laiškuose. Knygoje įvairiais aspektais pasitelkiama abiejų menininkių kūryba: ir Janinos Degutytės poezija, ir Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tapyba buvo svarbi jųdviejų santykio ir viena kitai rašomų laiškų dalis.
Didžiąją dalį susirašinėjimo sudaro laiškai iš trumpų, bet labai intensyvių išsiskyrimo tarpsnių, kai buvo rašoma kasdien ar net kelis kartus per dieną. Paskirų tarpsnių laiškai koreliuoja su to paties meto Degutytės eilėraščiais – laiškų ir poezijos sampyna ypač ryški ankstyvuosiuose laiškuose. Knygoje įvairiais aspektais pasitelkiama abiejų menininkių kūryba: ir Janinos Degutytės poezija, ir Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tapyba buvo svarbi jųdviejų santykio ir viena kitai rašomų laiškų dalis.
385 pages, Paperback
First published January 1, 2025
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
December 26, 2025
Aaaaaaa skandalas!!! Pirma LGBT lietuvių literatūros klasikė!!! Perimti namai, pusiau legalios komandiruotės, sudaužytos širdys!!!
O šiaip šiame Degutytės laiškyno tome pasirinkta visą dėmesį sutelkti į jos gyvenimo santykį - draugystę ir gyvenimą su tapytoja Brone Jacevičiūte, jų kūrybą ir tiesiog paprastą kasdienišką bendravimą, kuriame (kaip turbūt ir bet kurioj ar bent daugely žmonių santykių istorijų) buvo tiek skriaudos, tiek pačios tvirčiausios atramos elementų. Ši istorija netampa nei skandalu, nei kokių nors paslapčių atskleidinėjimu, ir tai viena didžiausių knygos stiprybių.
PATIKO:
- ne tik Janinos ir Bronės, bet ir paralelinės istorijos - Bronės vaikystės namų, brolio, kaimynų, Bronės buvusios draugės (turbūt?) Taydos, knygų leidybos ir vertėjų, redaktorių, kitų žmonių, epizodiškai pasirodžiusių šiame daugiau kaip 30 m. trukusiame susirašinėjime, istorijos;
- institucinis kontekstas - ligoninės, lengvatos, kaip reikėdavo gauti tik iš nuogirdų žinomų vaistų, kaip reikėjo tapti pačiai savo daktare (be gūglo ir ChatGPT!), kokių privilegijų galėjo teikti sistema, ir net nebūtinai tiems, apie kuriuos šiandien leptelime "išdavikas" ar "kolaborantas", - tiesiog jos dalyviams, paskyrimai, rekomendacijos, kelionės į užsienį - taip pat Vakarus - ir tt;
- kasdienybės praktikos, apie kurias jau šiandien daugelis galime tik perskaityti, - kaip buvo įprasta dalintis namais, priimti pagyventi giminaičius ar pažįstamus (ar netgi ir nepažįstamus), apskritai kaip kitaip buvo (ne)suvokiama nuosavybė - šiandien tai jau kardinaliai pasikeitę;
- komentarai, rodantys, kaip iš kasdienybės, pokalbių sukuriami eilėraščiai ir paveikslai, kaip jie vienas kitą atliepia ir kuria net pačiuose tekstuose nelabai ryškias intertekstines gijas. Aišku, turbūt bet kokia kūryba kyla būtent iš to, bet labai nedažnai kada tą gali stebėti ir pasekti, nenuslysdama į kokį nors supergrubų biografinių paralelių ieškojimą;
- apskritai bendra nuostata nepateikti nei jųdviejų santykių, nei JD biografijos kaip kažkokio kryptingo vyksmo vedančio į Kažką (nepriklausomybę, laikyseną, pripažinimą, dar ką nors); apskritai nuostata nelipdyti jokios etiketės, ypač politinės, - nei slaptos disidentės, nei "sisteminės", nors pati skaitydama aš visom keturiom tą etiketę klijavau ir draugėms išūžiau ausis apie tas Janinos ir Bronės privilegijas. Knygoje nei iš komentarų, nei iš laiškų pateikimo nematyti nei tipizavimo, nei apologetikos, ir tas man paliko įspūdį - nemokėčiau.
Nu ir galiausiai būtent šiame tome atsirado bene vienintelis man patinkantis Degutytės eilėraštis:
Ant septynių kalvų - Tu - mano namai.
Nakties - kaip saulės juodos - prisigėriau kūnu.
Septyni bokštai stovi aplink mane.
Ir varpinės - lyg paukščiai suglaudę sparnus - tūno.
Sankryžų skersvėjis perveria peiliu, -
Bet Tu - mano namai - ir kraujas neišbėga.
Tavo gatvėse šokti ir statyti pilis iš nieko,
Į mūro sieną - kaip į pagalvę - įsikniaubti - galiu.
Pakeliu veidą į naktį - į juodą saulę.
Ant septynių kalvų - Tu - mano namai.
Kaip žvaigždes - Tavo degančius langus perskaičiuosiu.
Tavo šaltas betono lūpas - eilėraščiu pabučiuosiu.
1966.II.12
(p. 187-188)
O šiaip šiame Degutytės laiškyno tome pasirinkta visą dėmesį sutelkti į jos gyvenimo santykį - draugystę ir gyvenimą su tapytoja Brone Jacevičiūte, jų kūrybą ir tiesiog paprastą kasdienišką bendravimą, kuriame (kaip turbūt ir bet kurioj ar bent daugely žmonių santykių istorijų) buvo tiek skriaudos, tiek pačios tvirčiausios atramos elementų. Ši istorija netampa nei skandalu, nei kokių nors paslapčių atskleidinėjimu, ir tai viena didžiausių knygos stiprybių.
PATIKO:
- ne tik Janinos ir Bronės, bet ir paralelinės istorijos - Bronės vaikystės namų, brolio, kaimynų, Bronės buvusios draugės (turbūt?) Taydos, knygų leidybos ir vertėjų, redaktorių, kitų žmonių, epizodiškai pasirodžiusių šiame daugiau kaip 30 m. trukusiame susirašinėjime, istorijos;
- institucinis kontekstas - ligoninės, lengvatos, kaip reikėdavo gauti tik iš nuogirdų žinomų vaistų, kaip reikėjo tapti pačiai savo daktare (be gūglo ir ChatGPT!), kokių privilegijų galėjo teikti sistema, ir net nebūtinai tiems, apie kuriuos šiandien leptelime "išdavikas" ar "kolaborantas", - tiesiog jos dalyviams, paskyrimai, rekomendacijos, kelionės į užsienį - taip pat Vakarus - ir tt;
- kasdienybės praktikos, apie kurias jau šiandien daugelis galime tik perskaityti, - kaip buvo įprasta dalintis namais, priimti pagyventi giminaičius ar pažįstamus (ar netgi ir nepažįstamus), apskritai kaip kitaip buvo (ne)suvokiama nuosavybė - šiandien tai jau kardinaliai pasikeitę;
- komentarai, rodantys, kaip iš kasdienybės, pokalbių sukuriami eilėraščiai ir paveikslai, kaip jie vienas kitą atliepia ir kuria net pačiuose tekstuose nelabai ryškias intertekstines gijas. Aišku, turbūt bet kokia kūryba kyla būtent iš to, bet labai nedažnai kada tą gali stebėti ir pasekti, nenuslysdama į kokį nors supergrubų biografinių paralelių ieškojimą;
- apskritai bendra nuostata nepateikti nei jųdviejų santykių, nei JD biografijos kaip kažkokio kryptingo vyksmo vedančio į Kažką (nepriklausomybę, laikyseną, pripažinimą, dar ką nors); apskritai nuostata nelipdyti jokios etiketės, ypač politinės, - nei slaptos disidentės, nei "sisteminės", nors pati skaitydama aš visom keturiom tą etiketę klijavau ir draugėms išūžiau ausis apie tas Janinos ir Bronės privilegijas. Knygoje nei iš komentarų, nei iš laiškų pateikimo nematyti nei tipizavimo, nei apologetikos, ir tas man paliko įspūdį - nemokėčiau.
Nu ir galiausiai būtent šiame tome atsirado bene vienintelis man patinkantis Degutytės eilėraštis:
Ant septynių kalvų - Tu - mano namai.
Nakties - kaip saulės juodos - prisigėriau kūnu.
Septyni bokštai stovi aplink mane.
Ir varpinės - lyg paukščiai suglaudę sparnus - tūno.
Sankryžų skersvėjis perveria peiliu, -
Bet Tu - mano namai - ir kraujas neišbėga.
Tavo gatvėse šokti ir statyti pilis iš nieko,
Į mūro sieną - kaip į pagalvę - įsikniaubti - galiu.
Pakeliu veidą į naktį - į juodą saulę.
Ant septynių kalvų - Tu - mano namai.
Kaip žvaigždes - Tavo degančius langus perskaičiuosiu.
Tavo šaltas betono lūpas - eilėraščiu pabučiuosiu.
1966.II.12
(p. 187-188)
Displaying 1 of 1 review