Nemeilės šešėly. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su motina Janina Degutiene

Janinos Degutytės laiškynas #1

by Giedrė Šmitienė (Editor)

Janinos Degutytės susirašinėjimas su motina, nors išlikęs fragmentiškai, yra pats gausiausias. Motinai Degutytė rašė visur, kur tik būdavo: iš Vilniaus, iš Mazgeliškių (Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėviškės), sanatorijų, ligoninių, kūrybos ar poilsio namų. Tačiau kartu šie laiškai patys trumpiausi, dalis primena raštelius. Juose aiškumo buvo siekiama ir rašysena, ir turiniu: stengtasi suprantamai išdėstyti, kuo poetė užsiima, ką dirba, – apie kai kuriuos jos darbus sužinome tik iš laiškų motinai. Ir vis dėlto dažniausiai jie buvo rašomi iš pareigos. Kai motina pradėjo girtauti, Degutytei buvo septyneri. Kai žuvo tėvas – trylika. Nuo tada Degutytė prisiėmė atsakomybę už motiną ir rūpinosi jos bei savęs išlaikymu. Šia knyga skelbiami laiškai rodo viso gyvenimo pastangą palaikyti santykį su motina. Nepaisant pastangos bendrauti ir rūpintis, laiškuose justi išgyventos nemeilės šešėlis.

303 pages, Paperback

First published January 1, 2025

Reviews

[cypt · Rating 5 out of 5]

Skaityti Degutytės laiškyną buvo iš tiesų įdomu, ko niekada nebūčiau pagalvojusi. Nesu jos poezijos fanė (ir po šių knygų nepasidariau, nors tikėjausi), bet tai turbūt ir ne esmė: visos trys knygos (ne veltui pardavinėjamos kartu) tampa ne tik biografine medžiaga, bet ir literatūros istorijos dokumentu. Tiek iš laiškų, tiek iš parengėjos intarpų ryškėja ne tik įvairesnės kūrinių reikšmės, negu suprastume vien iš tekstų, bet ir užkulisiai, o dar svarbiau - literatūrinis ir kultūrinis gyvenimas sovietmečiu, gyvenimas sistemoje, nuo kurios priklausai. Tritomis tiek šią sistemą, tiek Degutytės biografiją parodo skirtingais kampais, kur laiškų medžiaga mažiau ką sako - ten ją atsveria komentarai, taigi skaitosi išbalansuotai.

Pirmame tome pateikiami Degutytės ir jos motinos laiškai; iš pažiūros tai atrodo paprasta korespondencija - apie reikalus, ką JD nupirko mamai, kada jos susitiks, ir tik kitų laiškų kontekste pasimato, kiek mažai pačios Degutytės pasirodo tuose laiškuose - ji visiškai atsitolinusi iki logistinės funkcijos (tą nupirkau, tada atvažiuosiu, vaistus gerk taip ir taip). Tik iš knygos gale pateikiamo didžiulio "Nebaigtos autobiografijos" gabalo paaiškėja, koks smurtinis ir žiaurumu grįstas santykis tai buvo, ir toje šviesoje abi santykio dalyvės pasirodo kaip turinčios labai aiškius vaidmenis: viena atlieka dukters pareigas ir džiaugiasi tų pareigų suteikiama bent minimalia kontrole, galimybe būti žmogumi, asmeniu, o antra visą gyvenimą reikalauja rūpesčio, dėmesio ir yra tiek tikrai, tiek apsimestinai bejėgė - prieš gyvenimą, bendravimą, priklausomybes.

Motinos laiškai, be viso kito, duoda progą pamatyti, kaip rašo neraštingas žmogus, gaila, kad tik lenkiškai - su vien intonacine skyryba (turbūt ir rašyba, tas vertime, deja, neatsispindi), neorganizuotai, turbūt net neperskaitydama iš naujo. Apskritai neraštingumas bent jau LT kultūroj yra žiauriai nutylėtas, viskas pas mus aptvarkyta, išredaguota, tai gavus tokį "žalią" tekstą net sprogdina galvą - kaip mintis sukasi ratais, kaip žodžiai sulimpa ir atkimba, kaip sakinio ribos neegzistuoja net kaip idėja. Į tokius lenkiškus sąmonės pliūpsnius laiškus Degutytė atsako trumpai, kapotai ir lietuviškai, kaip kokia valdininkė. Ir tai apie jų santykį kalba nė kiek ne blogiau, nei meta-postringautume šiandien, įvaldžiusios psichologizuotą žodyną. Dar daugiau - parodo jo kasdienybę, kaip bandoma jį suvaldyti, dalyvauti tik tiek, kiek užtenka jėgų. Įspūdinga buvo ir santykio pabaiga: mamai mirus, Degutytė ilgai gedi, rašo eilėraščius. Atrodo, smurtautojo mirtis turėtų išlaisvinti - gal taip ir buvo, tačiau skausmo taip pat buvo labai daug. Iš tiesų tai puikus įvadas į kitus laiškyno tomus, iš dalies paaiškinantis Degutytės atšiaurumą, išskaičiavimą ir vietomis visišką neatsižvelgimą į kitą žmogų - šiandien, daugiau ką suprasdamos apie smurtines šeimas, tame įžvelgtume desperatišką siekį kontroliuoti situaciją, iki minimumo sumažinti neapibrėžtumo ir atsitiktinumo tikimybę, galiausiai baimę ir pačiai bent sekundėlę būti chaotiškai ar neprognozuojamai. Gal tokia yra ir jos kūryba, gal todėl taip sunku į ją "įsijausti" ar ją perkąsti - gražūs įvaizdžiai, tarsi viskas teisingai sudėliota, bet kaip už kokios stiklo sienos.

Žodžiu, svarbūs dokumentai, labai įdomus tyrimas, yra ką perskaičius išsinešti atminty.