Draugystė laiškais. Janinos Degutytės laiškynas: susirašinėjimas su Rena Rapaliene

Janinos Degutytės laiškynas #3

by Giedrė Šmitienė (Editor)

Poetė Janina Degutytė ir gydytoja Lena Rapalienė susipažino maždaug 1960 metais. Jųdviejų kelių sankirta – Smėlio g. Vilniuje 1958 m. pastatytas daugiabutis. Pasirodžius antrajai Degutytės poezijos knygai, Rapalienė jau žinojo, kad gyvena tame pačiame name kaip ir poetė, tad pasibeldusi į duris paprašė autografo – prisistatė kaip kaimynė, medicinos studentė.

Kaimynių draugystė truko tris dešimtmečius. Nors ryšį palaikė daugybė įvairių dalykų, tačiau labiausiai jas siejo du. Rapalienė buvo gydytoja, pasiruošusi padėti kiekvienai ir kiekvienam, kuris serga. Degutytė visą jų bendravimo laiką sirgo sunkia širdies liga. Savo ruožtu Degutytė buvo žinoma poetė, o Rapalienė labai mėgo jos kūrybą. Degutytės eilėraščiai visą gyvenimą jai liko egzistenciškai svarbūs: ji juos gerai žinojo, nuolat skaitė, mokėjo atmintinai.

273 pages, Paperback

First published January 1, 2025

Reviews

[cypt · Rating 5 out of 5]

Paskutinis Degutytės laiškyno tomas man kėlė daugiausia iššūkių: jis trumpiausias, laiškų išlikę mažiausiai, didžioji dauguma jų buitiniai. Ir ne bet kokie buitiniai: Degutytė duoda savo kaimynei gydytojai Lenai nurodymus, o Lena atrašydama atsiskaitinėja, ką padarė - išnešė šiukšles, gavo (sukombinavo) vaistų, išplovė, išvalė, padarė tą ar aną. Dar kartais Janina rašo Lenai moralus: kiek aš galiu tau aiškinti?? kodėl aš už tave turiu nudirbt tavo darbą, tu ką ne gydytoja?? ir pan. Tokiais atvejais skaitydama siusdavau ir reikėjo nemažų saviįtikinėjimo pastangų, kad prisiminčiau, jog "draugystė" juk buvo grįsta ne vien "laiškais" - ji turėjo ir kitą matmenį, gyvą ir kasdienišką, kuriame gal kaip tik rasdavo vietą ir švelnumas, ir atida, ir dėkingumas, ir visa kita, kas maitina žmonių ryšį.

Kaip ir kituose tomuose, šiame pateikiama be galo daug kontekstinės medžiagos: apie Leną kaip žmogų, pvz jos atostogas ir tuometinį "kemperį", ir kaip gydytoją - apie spec. ligoninę, gydytojų kolektyvą, kitus darbo užkulisius. Pavyzdžiui, kaip buvo ruošiami gydytojai:

Tuo metu, kai mokiausi, nebuvo specialybių. Šešeri metai – baigi ir išeini žalias visiškai. Kuo nori, tuo gali būti. Gavau paskyrimą į Nemenčinę, Vilniaus rajono ligoninė vadinosi. Mama buvo ligonė, tai prie Vilniaus davė. Sakau: noriu būti terapeutu. Tokia buvo pagyvenusi terapeutė, mane prie jos priskyrė ir pradėjau dirbti. Bet atsirado tokie aparatukai rentgeno. Vienas chirurgas, būdavo, laiko tą aparatą, kitas atstatinėja lūžimą. Ir atsirado jiems visiems dermatitas rentgenologinis, suplonėjo pirštai, oda pasidarė plonytė, negali operuoti. Tai mane pastatė vietoj jų. (p. 29)

Vaistų gavimas ir sužinojimas apie juos, jų išbandymas apskritai turėtų būti vienas pagrindinių Degutytės gyvenimo kvestų, ir šiame tome (bet ir visame tritomyje) jis atsiskleidžia ne tik kaip asmenybės "ypatumas", bet kaip viena bendresnių sovietinių "kaip gauti to, ko nėra" praktikų.

Bet šiaip tai turbūt pats kasdieniškiausias, mažiausiai egzistencinių klausimų ir daugiausiai paprastų gyvenimiškų rūpesčių - atostogas, vaikus, aukles, darbus, persikraustymus, mezgimą - apimantis tomas. Net Degutytės moralai, kaip ką vekuoti ir ką kur kada pirkti, kai jau peržengi tą pradinį suirzimą dėl Lenos varinėjimo, atrodo labai ramūs, leidžiantys pamiršti literatūros klasikos reikalus ir hierarchijas. Vien už tai duodu 5*, kad kasdienybė neliktų antram plane po Kuribos ir Kūrėjų, nors liūdna tiesa ta, kad dramas ir perturbacijas ankstesniuose tomuose skaitant buvo daugiau intrigos.