Kolonizacija

by Vytautas Sinica

Lietuva išgyvena lemtingų pokyčių procesą, kurio dažnai dar nejaučiame, o dar dažniau nedrįstame įvardyti. Jau keletą metų į Lietuvą vyksta masinė imigracija, daugiausia iš rusakalbių posovietinių šalių. Šios migracijos mastai Lietuvos istorijoje neturi precedento. Net sovietmečiu vykdyta prievartinė kolonizacija vyko lėtesniais tempais. Vien 2023 metais į Lietuvą legaliai atvyko per 67 tūkstančiai užsieniečių. Tai nėra natūralus pokytis. Lietuva pirmąkart istorijoje išgyvena masinę imigraciją. Politiniais sprendimais imigracija aktyviai skatinama finansiškai, imigrantai verbuojami atvykti į Lietuvą, įteisinta supaprastinta jų įdarbinimo tvarka, o integracijos faktiškai nereikalaujama. Šis istorinis pokytis nesąžiningai teisinamas pabėgėliais iš Ukrainos arba Lietuvos darbo rinkos poreikiais. 2024 metų vasarą darbus baigiantis Seimas priėmė 40 tūkstančių imigrantų per metus kvotą. Tai pavadinta migracijos apribojimu. Iš tiesų tai buvo jos užtikrinimas ateičiai. Tokiu tempu vos per mažiau nei dešimtmetį Lietuva pasiektų pusę amžiaus trukusio sovietmečio kolonizacijos mastą. Kadangi absoliuti dauguma atvykėlių kalba rusiškai, o Lietuvoje turime rusakalbių mokyklų tinklą, tęsdama tokią politiką Lietuva tiesia sau kelią tapti rusiškojo pasaulio dalimi.

Autorius dr. Vytautas Sinica (1990) ne tik aptaria, kaip ir kodėl reikia išvengti tokio scenarijaus, bet ir pateikia visapusišką masinės migracijos ir multikultūrinės visuomenės Europoje ir Lietuvoje analizę. Ši knyga „Kolonizacija“ skirta jokiu būdu ne tautinėms įtampoms pažadinti. Priešingai, tai bandymas aplenkti laiką ir užbėgti už akių būsimoms įtampoms ir pasekmėms, kurių nesugebėjo laiku išvengti daugybė Europos valstybių. Lietuvai dar ne vėlu. Tad ar spėsime išvengti kolonizacijos?

184 pages, Unknown Binding

Published February 5, 2025

Reviews

[Vykintas Balevicius · Rating 5 out of 5]

Puikiai apbudina ir paaiskina padarinius, efektus ir pateikia sprendimus kaip lietuvoje spresti migracijos problemas.

[Vytautas Vyšniauskas · Rating 3 out of 5]

Stipriausią knygos dalį sudaro verslo atstovų veidmainystės ir – tiesiai kalbant – antivalstybinės veiklos išrodymas, kai tie aiškina apie migrantų atsivežimo būtinybę verslo poreikiams patenkinti, viešojo transporto vairuotojų streikus nugesina nekeisdami sąlygų, tačiau pakeisdami pačius vairuotojus migrantais, kuriems prastos darbo sąlygos neatrodo prastos, ir net kalba apie „algų kėlimo krizę“, kurią migrantai padėję suvaldyti. Tokie žmonės yra viena priežasčių, kodėl nuo pat vaikystės man bet koks verslas siejosi su amoralumu. Žinoma, ne visas verslas toks ir ne visi verslininkai tokie, tačiau tokių yra daugiau nei būtų pateisinama šioje žemėje. Jie kartu su jiems besilankstančiais politikais kenkia ne tik Lietuvos ekonomikai ar piliečių gerovei, bet ir ardo šalies prestižą jos pačios gyventojų akyse, iš esmės tokiu būdu veikdami prieš valstybę, tokį veikimą dar labiau sustiprindami, kai vietoj lietuvių samdo priešiškų valstybių piliečius, jiems sudarant lengvatines sąlygas.

Knyga gražiai dokumentuota ir pagrįsta duomenimis bei konkrečiais pavyzdžiais, tačiau kai kurių situacijų – kad ir 2021 metų Lukašenkos hibridinės atakos prieš Lietuvą per sieną siunčiant irakiečius – aptarimai prailgo, nueita į detales, kas ką pasakė, kas ką svarstė, aktualiją paverčiant pagrindine tema, šiek tiek užgožiančia esmę. Tačiau istorinis kontekstas ir kitų šalių pavyzdžiai bei tendencijos aptarti įdomiai, siūlomi sprendimai ir priemonės taip pat leidžia geriau suprasti, jog dauguma problemų egzistuoja ne dėl to, kad nėra kaip spręsti, o todėl, kad nėra, kam tą padaryti, t. y. nėra politinės valios, lydimos adekvataus problemų supratimo. Geras pavyzdys čia – Lietuvos muftiato dubliavimas, valkiojant ilgametį karaimų pavyzdį, nors patys karaimai su tokio antro muftiato steigimu ir jo reikalavimais nesutinka, nes patys atsiriboja ir mato grėsmes, kurių mūsų trumparegiai vertybininkai nemato.

Pagarba autoriui už tai, kad aiškiai deklaruoja savo poziciją, nesislapsto, ir nepailsta aiškindamas dažnai net akivaizdžius dalykus, net kai mažai kas klauso, ypač, kai tenka aiškinti, kad problemą reikia spręsti dar prieš pasireiškiant jos pasekmėms, nes mūsų laikais madinga įšaldyti abejingumą ir neįgalumą neveiklume prisidengiant slidžios nuokalnės pseudoargumentais, gudresniais atvejais būtų galima eiti net iki Davido Hume’o stiliaus indukcinės logikos ribotumo aptarimo, bet, žinoma, tų gudresnių atvejų nelabai būna, nes intelektas pasibaigia ties pirmu vertybiniu pasignalizavimu, kurį ši knyga ir bando demaskuoti.