What do you think?
Rate this book
Pabaigų menas
Kas būna, jei nejaučiame, neišgyvename pabaigų? Viskas tęsiasi tarsi amžinai, dingsta atskaitos taškai. Gyvenimas, vykstantis be jokių ribų, tampa užsistovėjusia pelke, kur daug visokiausios gyvybės, bet trūksta ribų, judėjimo, atsinaujinimo.
- Atsikirti ir išsiskirti.
- Išeiti iš darbo.
- Mesti žalingą įprotį.
- Palaidoti.
– tai ne vien išoriniai veiksmai, bet ir svarbūs vidiniai procesai, kuriuos lydi skausmas, tuštuma, nežinomybė, nerimas, baimė, bejėgiškumas, vienatvė, liūdesys ir kiti slegiantys patyrimai. Vengiant sąmoningai priimti ir išgyventi pabaigas, emocinis šleifas niekur nedingsta – jis prasiveržia kūno skausmais, įkyriomis mintimis ir būsenomis.
Psichologės-psichoterapeutės J. Dapkevičienės knygoje paprastai, išsamiai ir jautriai aptariamos gyvenimiškos situacijos ir aplinkybės, kai pabaigos neišvengiamos: tenka nutraukti santykius, išeiti iš sunkių ir kankinančių būsenų, išsiskirti, palaidoti, užkirsti kelią žalingiems įpročiams ir destruktyviam elgesiui. Autorė daugiausia dėmesio skiria sąmoningam patirties išgyvenimui ir išraiškai siekiant gyventi visavertį, spalvingą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.
Praktiniai patarimai ir pratimai, meditaciniai tekstai padės giliau pažinti ir aiškiau suvokti save, atrasti stiprybės šaltinius ir kūrybiškus problemų sprendimo būdus.
Knygos autorė psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė daugiau nei 20 metų užsiima terapiniu darbu: konsultuoja individualiai, veda grupines terapijas, seminarus ir mokymus, rašo profesinį tinklaraštį.
„Gyvenu vienkiemyje prie miško su vyru ir trimis mūsų vaikais, o privačią psichoterapinę praktiką plėtoju Vilniuje. Gyvenimo kontrastai leidžia aiškiau matyti visą spektrą ir išryškina ribas – pradžią ir pabaigą. Dalydamasi gyvenimiška ir terapine patirtimi, kviečiu skaitytojus stabtelėti, įsižiūrėti ir įsiklausyti, atidžiau pastebėti, giliau apmąstyti ir tiksliau nusibrėžti gyvenimą formuojančių įvykių kontūrus. ... kad tai, kas baigėsi, būtų ne tik užbaigta, bet ir išbaigta...“ – Jurga Dapkevičienė
- Atsikirti ir išsiskirti.
- Išeiti iš darbo.
- Mesti žalingą įprotį.
- Palaidoti.
– tai ne vien išoriniai veiksmai, bet ir svarbūs vidiniai procesai, kuriuos lydi skausmas, tuštuma, nežinomybė, nerimas, baimė, bejėgiškumas, vienatvė, liūdesys ir kiti slegiantys patyrimai. Vengiant sąmoningai priimti ir išgyventi pabaigas, emocinis šleifas niekur nedingsta – jis prasiveržia kūno skausmais, įkyriomis mintimis ir būsenomis.
Psichologės-psichoterapeutės J. Dapkevičienės knygoje paprastai, išsamiai ir jautriai aptariamos gyvenimiškos situacijos ir aplinkybės, kai pabaigos neišvengiamos: tenka nutraukti santykius, išeiti iš sunkių ir kankinančių būsenų, išsiskirti, palaidoti, užkirsti kelią žalingiems įpročiams ir destruktyviam elgesiui. Autorė daugiausia dėmesio skiria sąmoningam patirties išgyvenimui ir išraiškai siekiant gyventi visavertį, spalvingą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.
Praktiniai patarimai ir pratimai, meditaciniai tekstai padės giliau pažinti ir aiškiau suvokti save, atrasti stiprybės šaltinius ir kūrybiškus problemų sprendimo būdus.
Knygos autorė psichologė-psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė daugiau nei 20 metų užsiima terapiniu darbu: konsultuoja individualiai, veda grupines terapijas, seminarus ir mokymus, rašo profesinį tinklaraštį.
„Gyvenu vienkiemyje prie miško su vyru ir trimis mūsų vaikais, o privačią psichoterapinę praktiką plėtoju Vilniuje. Gyvenimo kontrastai leidžia aiškiau matyti visą spektrą ir išryškina ribas – pradžią ir pabaigą. Dalydamasi gyvenimiška ir terapine patirtimi, kviečiu skaitytojus stabtelėti, įsižiūrėti ir įsiklausyti, atidžiau pastebėti, giliau apmąstyti ir tiksliau nusibrėžti gyvenimą formuojančių įvykių kontūrus. ... kad tai, kas baigėsi, būtų ne tik užbaigta, bet ir išbaigta...“ – Jurga Dapkevičienė
- GenresPsychology
272 pages, Paperback
First published January 1, 2025
11 people are currently reading
62 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
July 16, 2025
"Alma littera" prileido daug meno - ir "Pabaigų menas", ir "Šunų užkalbėjimo menas"; galvojant apie Aistės Paulinos knygą apie meną, pralenkusią Sabaliauskaitę, darosi įdomu - ar menas yra šiandienos akiniai, pro kuriuos žiūrima į pasaulį?? Gal čia toks pokarantininis eskapizmas, o gal tiesiog naujas būdas apie viską mąstyti kaip apie saviraišką, o ne, pvz, mokslą-analizę ar klausimą, į kurį kažkas galėtų ar turėtų atsakyti.
Jurgą Dapkevičienę labai smagiai skaičiau ir skaitau feisbuke, ji, beje, labai mėgsta įrašuose užduoti klausimus. Labai laukiau knygos ir skaičiau taip pat smagiai, tačiau man pasirodė (gal ir klaidingai - nežinau), kad tai tokia nepakankamai populiari knyga, bandanti likti arčiau terapijos: mažai visa apimančių teiginių, apskritai mažai griežto tvirtinimo, kaip būna tose "tikrai populiariose" - Ne-priklausomi, Narcizas, daugiau klausimų ir pasvarstymų, siūlymų pamąstyti apie tą ir aną ir tada susikurti savo santykį. Vertybiškai tokia prieiga atrodo daug rimtesnė negu "aiškinamoji", ir vis dėlto tada pamąstymai ne taip labai įsimena, pasvarstymai lieka nelabai apibrėžti. Terapijoje vis dėlto būna nagrinėjamas konkretus atvejis, apie jį yra klausiama ir atsakoma, jis nuolatos perminkomas iš įvairių perspektyvų. Knyga, bandanti likti terapiniame kelyje, neišvengiamai lieka abstrakti ir nebūtinai pataikanti iškelti tuos klausimus, kurių kiekvienam ir kiekvienai reikia. Žodžiu, slidi pozicija, vertybiškai labai faina, estetiškai - sunkiau apibrėžiama. Galbūt tokia yra ir rašytojos / pasakotojos nuostata, smagu, kad tekstas ją ir transliuoja.
Skaitydama turėjau įvairių lūkesčių, kaip tik išeidinėjau iš ilgamečio darbo ir jau džiaugiausi, kaip reikės pasiruošti, kai priveiks liūdesys, šokas ir beprasmybės pojūtis. Turinyje suregistruotos įvairios pabaigos, apie kurias kalbama: mirtis, skyrybos, išėjimas iš darbo, išėjimas iš namų / santykių etc. Atrodė vadovėliškai, tačiau knyga netapo vadovėline, iš esmės neradau ryškesnio pabaigų skirstymo, atrodo, tik paminėtos skirtingos aplinkybės, o pati tema ir jos artikuliacija - viena, ir dažniausiai ji įvardijama skyrybomis. Gal ir gerai, turint omeny, kad santuokos ir santykių kultūros turime visokiausios ir visaip puoselėjamos, o išsiskirti vis dar yra suvokiama kaip nelaimė ir nesėkmė. Ne be pagrindo, bet Dapkevičienė rodo, kaip pergyventi ir šitą etapą, kad jis neužmestų šešėlio ant viso ligtolinio ir būsimo gyvenimo. Tas man patiko.
Kažkokio vieno stebuklingo recepto, kaip elgtis su pabaigomis, galiausiai taip ir neišsinešiau (net dėl darbo stebėtinai nedepresavau), bet man labai patiko atskiros teksto įžvalgos ir gabalai, tokie jaukūs ir draugiški, vietomis peraugantys kone į aforizmus. Pvz:
* "Labai žmogiška ilgėtis ir prisiminti tuos, kurių balsai lydėjo mums atrandant ir pažįstant pasaulį bei save. Tie balsai - jais vėliau mes ir patys kalbame. Jie į mus tarsi įauga, ir jau niekada nebebūname visiškai vieni - mus tarsi lydi tie, kurie buvo šalia mums augant, atgaunant jėgas ir gyjant." (p. 11)
Skaitydama visai netikėtai prisiminiau savo numylėtą Foucault Diskurso tvarka - turbūt atrodo kaip trylikmetės ašarėlės, bet už visokias ten sąvokas ir diskurso apibrėžimus mane kiekvienąkart skaitant daug labiau pagaudavo pradžioje ir pabaigoje jo minimas vedančio balso (autoriteto, draugo, prasmės) ilgesys ir gedulas to balso netekus, atrodė neįtikėtinai tikra ir tarsi suteikė viskam prasmę. Nu aišku apibrėžimai irgi jėginiai, Foucault jėga, bet tas prasmės klausimas, tampantis pamušalu ir atspirties tašku teorijoms, atrodė svarbiau. Nukrypau, bet Dapkevičienės išskirtas lydintis balsas staiga visą tą priminė, pagalvojau, kad gal ir jos tekste tas minimas balsas yra daugiau nei tam tikro dažnio garso bangelės.
* Kad noras būti geriausiam, stipriausiam - tai vienatvės baimė. Nebūčiau apie tai pagalvojusi, bet turbūt ir perfekcionizmas irgi yra ne iš kokio nors komplekso, o būtent iš to?
* Labai reikalingas priminimas apie smurtautojų ir pan. gailėjimą, supratimą ir užjautimą - kad gailestis pirmiausia turi būti skiriamas silpniausiems (skurstantiems, nepajėgiantiems, žeminamiems ir pan.). "Negirdėjau, kad Kristus būtų atjautęs ir nuo kokios našlės ar našlaičio užstojęs fariziejų, teisėją ar prekeivį" (p. 138) - 100 %.
* Apie gyvenimą su smurtautoju - "Tikriausiai gyvenimas su alkoholiku leidžia jums patenkinti svarbius vidinius poreikius: jaustis stipriai, galingai, teisiai, būti auka, didvyre ar kita" (p. 172). Aš šiaip šioje vietoje rėkčiau "nekaltinkime aukos" ir "žmogus ne visada turi ir privalo turėti galimybių ir jėgų apsiginti", tačiau vis dėlto pagalvoti apie tai, kodėl kartais mazochistiškai traukia likti blogoje situacijoje, labai sveika.
* Apie gėdą - kad ji dažnai kyla tada, kai žmogus ką nors padaro, bet yra ignoruojamas, nesulaukia atsako (p. 230), ir kad "tai žvilgsnis į save iš šalies kritiškomis, nemylinčiomis akimis" (p. 231). Čia kažkaip atvirkščiai pagalvojau - ar tikrai tas kritiškas žvilgsnis, kad ir teisuoliškas, visada yra geriausia? Aišku, aš pati jį kiekvienam žingsny praktikuoju, o vat gal reikėtų kažkaip mokytis susilaikyti. Apie tai ji rašo toliau: "Mums taip svarbu turėti saugumo ir kontrolės iliuziją, kad aukojame atjautą ir supratimą, bent kiek gilesnį požiūrį ir pačią paslaptį. Tada mums labai sunku priimti kitą žmogų ir patį save" (p. 252). Moralas aiškus, suprastas ir siektinas.
****
Faina knyga, skaityčiau antrą kartą, perteikia savotišką ramybę. Būčiau davusi visas žvaigždutes, bet vieną atėmiau už knygos dizainą, smarkiai apsunkinantį knygos skaitymą. Tekstas tai pilkas, tai juodas, tai didžiosiom, tai didžiosiom ir kursyvu, tai pajuodintas, tai su fonu, tai dėžutėje, tai burbuliuke, tai išskirtas kaip citata puslapio vidury, tai išskirtas kaip pavadinimas, o dar kiekvieno puslapio dalis yra užbrūkšniuota. Knyga apie pabaigų meną praleido gerą progą meniškai anksčiau pabaigti naudoti teksto efektų paletę. (čia pažiūrėjau nemylinčiomis ir apraibusiomis akimis)
Jurgą Dapkevičienę labai smagiai skaičiau ir skaitau feisbuke, ji, beje, labai mėgsta įrašuose užduoti klausimus. Labai laukiau knygos ir skaičiau taip pat smagiai, tačiau man pasirodė (gal ir klaidingai - nežinau), kad tai tokia nepakankamai populiari knyga, bandanti likti arčiau terapijos: mažai visa apimančių teiginių, apskritai mažai griežto tvirtinimo, kaip būna tose "tikrai populiariose" - Ne-priklausomi, Narcizas, daugiau klausimų ir pasvarstymų, siūlymų pamąstyti apie tą ir aną ir tada susikurti savo santykį. Vertybiškai tokia prieiga atrodo daug rimtesnė negu "aiškinamoji", ir vis dėlto tada pamąstymai ne taip labai įsimena, pasvarstymai lieka nelabai apibrėžti. Terapijoje vis dėlto būna nagrinėjamas konkretus atvejis, apie jį yra klausiama ir atsakoma, jis nuolatos perminkomas iš įvairių perspektyvų. Knyga, bandanti likti terapiniame kelyje, neišvengiamai lieka abstrakti ir nebūtinai pataikanti iškelti tuos klausimus, kurių kiekvienam ir kiekvienai reikia. Žodžiu, slidi pozicija, vertybiškai labai faina, estetiškai - sunkiau apibrėžiama. Galbūt tokia yra ir rašytojos / pasakotojos nuostata, smagu, kad tekstas ją ir transliuoja.
Skaitydama turėjau įvairių lūkesčių, kaip tik išeidinėjau iš ilgamečio darbo ir jau džiaugiausi, kaip reikės pasiruošti, kai priveiks liūdesys, šokas ir beprasmybės pojūtis. Turinyje suregistruotos įvairios pabaigos, apie kurias kalbama: mirtis, skyrybos, išėjimas iš darbo, išėjimas iš namų / santykių etc. Atrodė vadovėliškai, tačiau knyga netapo vadovėline, iš esmės neradau ryškesnio pabaigų skirstymo, atrodo, tik paminėtos skirtingos aplinkybės, o pati tema ir jos artikuliacija - viena, ir dažniausiai ji įvardijama skyrybomis. Gal ir gerai, turint omeny, kad santuokos ir santykių kultūros turime visokiausios ir visaip puoselėjamos, o išsiskirti vis dar yra suvokiama kaip nelaimė ir nesėkmė. Ne be pagrindo, bet Dapkevičienė rodo, kaip pergyventi ir šitą etapą, kad jis neužmestų šešėlio ant viso ligtolinio ir būsimo gyvenimo. Tas man patiko.
Kažkokio vieno stebuklingo recepto, kaip elgtis su pabaigomis, galiausiai taip ir neišsinešiau (net dėl darbo stebėtinai nedepresavau), bet man labai patiko atskiros teksto įžvalgos ir gabalai, tokie jaukūs ir draugiški, vietomis peraugantys kone į aforizmus. Pvz:
* "Labai žmogiška ilgėtis ir prisiminti tuos, kurių balsai lydėjo mums atrandant ir pažįstant pasaulį bei save. Tie balsai - jais vėliau mes ir patys kalbame. Jie į mus tarsi įauga, ir jau niekada nebebūname visiškai vieni - mus tarsi lydi tie, kurie buvo šalia mums augant, atgaunant jėgas ir gyjant." (p. 11)
Skaitydama visai netikėtai prisiminiau savo numylėtą Foucault Diskurso tvarka - turbūt atrodo kaip trylikmetės ašarėlės, bet už visokias ten sąvokas ir diskurso apibrėžimus mane kiekvienąkart skaitant daug labiau pagaudavo pradžioje ir pabaigoje jo minimas vedančio balso (autoriteto, draugo, prasmės) ilgesys ir gedulas to balso netekus, atrodė neįtikėtinai tikra ir tarsi suteikė viskam prasmę. Nu aišku apibrėžimai irgi jėginiai, Foucault jėga, bet tas prasmės klausimas, tampantis pamušalu ir atspirties tašku teorijoms, atrodė svarbiau. Nukrypau, bet Dapkevičienės išskirtas lydintis balsas staiga visą tą priminė, pagalvojau, kad gal ir jos tekste tas minimas balsas yra daugiau nei tam tikro dažnio garso bangelės.
* Kad noras būti geriausiam, stipriausiam - tai vienatvės baimė. Nebūčiau apie tai pagalvojusi, bet turbūt ir perfekcionizmas irgi yra ne iš kokio nors komplekso, o būtent iš to?
* Labai reikalingas priminimas apie smurtautojų ir pan. gailėjimą, supratimą ir užjautimą - kad gailestis pirmiausia turi būti skiriamas silpniausiems (skurstantiems, nepajėgiantiems, žeminamiems ir pan.). "Negirdėjau, kad Kristus būtų atjautęs ir nuo kokios našlės ar našlaičio užstojęs fariziejų, teisėją ar prekeivį" (p. 138) - 100 %.
* Apie gyvenimą su smurtautoju - "Tikriausiai gyvenimas su alkoholiku leidžia jums patenkinti svarbius vidinius poreikius: jaustis stipriai, galingai, teisiai, būti auka, didvyre ar kita" (p. 172). Aš šiaip šioje vietoje rėkčiau "nekaltinkime aukos" ir "žmogus ne visada turi ir privalo turėti galimybių ir jėgų apsiginti", tačiau vis dėlto pagalvoti apie tai, kodėl kartais mazochistiškai traukia likti blogoje situacijoje, labai sveika.
* Apie gėdą - kad ji dažnai kyla tada, kai žmogus ką nors padaro, bet yra ignoruojamas, nesulaukia atsako (p. 230), ir kad "tai žvilgsnis į save iš šalies kritiškomis, nemylinčiomis akimis" (p. 231). Čia kažkaip atvirkščiai pagalvojau - ar tikrai tas kritiškas žvilgsnis, kad ir teisuoliškas, visada yra geriausia? Aišku, aš pati jį kiekvienam žingsny praktikuoju, o vat gal reikėtų kažkaip mokytis susilaikyti. Apie tai ji rašo toliau: "Mums taip svarbu turėti saugumo ir kontrolės iliuziją, kad aukojame atjautą ir supratimą, bent kiek gilesnį požiūrį ir pačią paslaptį. Tada mums labai sunku priimti kitą žmogų ir patį save" (p. 252). Moralas aiškus, suprastas ir siektinas.
****
Faina knyga, skaityčiau antrą kartą, perteikia savotišką ramybę. Būčiau davusi visas žvaigždutes, bet vieną atėmiau už knygos dizainą, smarkiai apsunkinantį knygos skaitymą. Tekstas tai pilkas, tai juodas, tai didžiosiom, tai didžiosiom ir kursyvu, tai pajuodintas, tai su fonu, tai dėžutėje, tai burbuliuke, tai išskirtas kaip citata puslapio vidury, tai išskirtas kaip pavadinimas, o dar kiekvieno puslapio dalis yra užbrūkšniuota. Knyga apie pabaigų meną praleido gerą progą meniškai anksčiau pabaigti naudoti teksto efektų paletę. (čia pažiūrėjau nemylinčiomis ir apraibusiomis akimis)
September 17, 2025
Forma man nusvėrė turinį, kuris kaip reta, kalbant apie visokias pabaigas, nenucukrintas ir nenudramatintas, parodantis, kad yra situacijų, kada pabaiga ar jos nebuvimas yra ir asmeninė atsakomybė, ne vien tai, kas netikėtai gyvenime ištinka.
Tačiau forma erzino - nesupratau visų išryškinimų, atskirų citatų, kartais buvo nebeaišku, ar čia skyrius baigėsi, ar jau nebe. Taip pat buvo pasikartojimų, kai tas pats dalykas rašomas keliuose skyriuose vos ne tais pačiais žodžiais. Gal, jei skaityčiau išgyvendama netektį ar nelauktą pabaigą, šitai neužkliūtų, nes tiesiog norėtųsi paguodos žodžio, tačiau racionaliam protui visi šitie išdailinimai nelabai.
Tačiau forma erzino - nesupratau visų išryškinimų, atskirų citatų, kartais buvo nebeaišku, ar čia skyrius baigėsi, ar jau nebe. Taip pat buvo pasikartojimų, kai tas pats dalykas rašomas keliuose skyriuose vos ne tais pačiais žodžiais. Gal, jei skaityčiau išgyvendama netektį ar nelauktą pabaigą, šitai neužkliūtų, nes tiesiog norėtųsi paguodos žodžio, tačiau racionaliam protui visi šitie išdailinimai nelabai.
July 7, 2025
Tai manau labai svarbi ir reikalinga knyga išgyvenant pabaigas, reflektuojant jau patirtas ar galbūt ruošiantis visiems gyvenimo posūkiams ir vingiams. Visgi mane erzino faktas, kad knyga sudaryta iš lyg mažų lopinėlių, ir drįsčiau sakyti adaptuotų soc. tinklų irašų. Nors pati autorė to neslepia, atsiranda daug pasikartojimo kuris veikia ne kaip kažkoks mantros kartojimas o temos palikimas gana seklia - visgi puslapis knygos skyriuje neša daugiau gylio nei tokio pat ilgio FB postas, nuosekliai nesirišantis su tuo pačiu turiniu aplinkui panašia tematika. Kai nėra naratyvo, viskas gana pabiru ir laikina - po kiek laiko vėl ją prisėdus PABAIGTI ilgai mąsčiau ar jau skaičiau konkretų skyrių ar ne. Visgi parafrazuojant vieną dainą - mylėkime pabaigas, leiskime sau jausti ir išgyventi viską, ir tikrai neabejoju, kad kažkokį žmogų ši knyga einantį per savo šešėlių slėnį įkvėps ieškoti atsakymų apie pabaigų svarbą ir reikalingumą.
July 5, 2025
Itin patiko aiškiai jaučiamas autorės balsas, savo asmeninio požiūrio ir patirties įpynimas.
Turėjau lūkestį, kad bus labiau paliestas ir išplėtotas pats pabaigos fenomenas, jaučiuosi, kad gyvenu pasaulyje kur pabaiga nėra kažkas apie ką kalbame, ką esame mokomi išgyventi. Nesvarbu kas tai būtų besibaigianti terapija ar draugystė. Atrodo lengviau koncentruotis, galvoti ir kalbėti apie pokytį. Taip patyriau ir šią knygą.
Visgi ją rekomenduočiau daug kam. Puikiai išdėstytos, gal ir ne naujos, bet tikrai vertingos įžvalgos.
Turėjau lūkestį, kad bus labiau paliestas ir išplėtotas pats pabaigos fenomenas, jaučiuosi, kad gyvenu pasaulyje kur pabaiga nėra kažkas apie ką kalbame, ką esame mokomi išgyventi. Nesvarbu kas tai būtų besibaigianti terapija ar draugystė. Atrodo lengviau koncentruotis, galvoti ir kalbėti apie pokytį. Taip patyriau ir šią knygą.
Visgi ją rekomenduočiau daug kam. Puikiai išdėstytos, gal ir ne naujos, bet tikrai vertingos įžvalgos.
May 29, 2025
Lengvai skaitoma, supažindina su psichologinių būsenų pagrindais, tačiau daug kur kartojasi informacija.
July 30, 2025
Visko daug, po truputi ir labai pavirsium. Kai kurios vietos ir atrodo pritemptos prie knygos temos
Displaying 1 - 6 of 6 reviews