What do you think?
Rate this book
Šėtono apžavai
Įvykiai, kurie klostosi romane, remiasi tragiška žydų – Lietuvos piliečių – patirtimi pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais. Romano personažai – lietuviai ir žydai, pažįstami iš G. Kanovičiaus romano Žvakės vėjyje (kapinių prižiūrėtoja Danuta-Hadasa, jos sūnus duobkasys Jokūbas, siuvėjas Gedaljė Bankvečeris ir kt.), – įkūnija amžiną gėrio ir blogio kovą. Rašytojas stengėsi kuo objektyviau išreikšti savo santykius su kiekvienu romano veikėju.
238 pages, Hardcover
First published January 1, 2008
4 people are currently reading
351 people want to read
About the author
Grigory Kanovich
23 books41 followersGrigory Kanovich (also Grigorijus Kanovičius) was a Lithuanian Jewish writer and the winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts for 2014.
Kanovich, who wrote in Russian and Lithuanian, was born in the town of Ionava near Kaunas or, according to another source, in Kaunas itself, into the family of an observant Jewish tailor. In 1953 he graduated from Vilnius University. His first writings were published in 1949. He wrote collections of poetry in Russian: Dobroye utro ("Good Morning," 1955) and Vesenniy grom ("Spring Thunder," 1960); of literary epigrams and parodies in Lithuanian ("With a Joyful Eye," 1964; Naked Ones on Olympus, 1981); 30 plays and film scenarios (some co-authored) on contemporary themes; and he translated literary prose from Lithuanian into Russian.
Kanovich's Russian prose works are almost all devoted to the life of Lithuanian Jewry. The theme of the moral quest of a Jewish boy from a Lithuanian shtetl in his long stories "Ya smotryu na zvezdy" ("I Gaze at the Stars," 1959) and "Lichnaya zhizn"' ("Private Life," 1967) is developed in his trilogy Svechi na vetru ("Candles in the Wind") consisting of the novels: Ptitsy nad kladbishchem ("Birds over the Cemetery," 1974), Blagoslovi i list'ya i ogon' ("Bless Both the Leaves and the Fire," 1977), Kolybel'naya snezhnoy babe ("Lullaby for a Snowman," 1979, translated into Hebrew in 1983). The trilogy, the action of which takes place between 1937 and 1943, recreates the traditional world and spirituality of East European Jewry. The events, even those on the most massive scale such as the Holocaust, are presented through the eyes of a youth and, as he develops, of a young man; in its structure the novel in places resembles a lyrical diary. An epic, philosophic element predominates in Kanovich's cycle of novels devoted to Jewish shtetl life of the end of the 19th and early 20th centuries – Slëzy i molitvy durakov ("Tears and Prayers of Fools," 1983); I net rabam raya ("There's No Heaven for Slaves," 1985), Kozlenok za dva grosha ("A Kid for Two Pennies"). The ethnic character of the novels (the heroes' way of thinking, reminiscent of Talmudic dialectics, and their way of speaking) and the problems they raise (the aspiration of the Jewish masses for national self-preservation, the feeling of responsibility for the ethical and ethnic essence of the people, the tendency of part of the Jewish intelligentsia to reject its identity for the sake of career, and assimilation) brought these works popularity among Soviet Jews. Kanovich visited Israel in 1980 and settled there in 1993.
Kanovich was the recipient of the Medal of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas and Grand Cross of Commander of the Order for Merits to Lithuania. He was declared a Citizen of Honor (2013) of his hometown Jonava. Between 1989 and 1993, Kanovich served as Chairman of the Jewish Community of Lithuania.
(Encyclopaedia Judaica)
Kanovich, who wrote in Russian and Lithuanian, was born in the town of Ionava near Kaunas or, according to another source, in Kaunas itself, into the family of an observant Jewish tailor. In 1953 he graduated from Vilnius University. His first writings were published in 1949. He wrote collections of poetry in Russian: Dobroye utro ("Good Morning," 1955) and Vesenniy grom ("Spring Thunder," 1960); of literary epigrams and parodies in Lithuanian ("With a Joyful Eye," 1964; Naked Ones on Olympus, 1981); 30 plays and film scenarios (some co-authored) on contemporary themes; and he translated literary prose from Lithuanian into Russian.
Kanovich's Russian prose works are almost all devoted to the life of Lithuanian Jewry. The theme of the moral quest of a Jewish boy from a Lithuanian shtetl in his long stories "Ya smotryu na zvezdy" ("I Gaze at the Stars," 1959) and "Lichnaya zhizn"' ("Private Life," 1967) is developed in his trilogy Svechi na vetru ("Candles in the Wind") consisting of the novels: Ptitsy nad kladbishchem ("Birds over the Cemetery," 1974), Blagoslovi i list'ya i ogon' ("Bless Both the Leaves and the Fire," 1977), Kolybel'naya snezhnoy babe ("Lullaby for a Snowman," 1979, translated into Hebrew in 1983). The trilogy, the action of which takes place between 1937 and 1943, recreates the traditional world and spirituality of East European Jewry. The events, even those on the most massive scale such as the Holocaust, are presented through the eyes of a youth and, as he develops, of a young man; in its structure the novel in places resembles a lyrical diary. An epic, philosophic element predominates in Kanovich's cycle of novels devoted to Jewish shtetl life of the end of the 19th and early 20th centuries – Slëzy i molitvy durakov ("Tears and Prayers of Fools," 1983); I net rabam raya ("There's No Heaven for Slaves," 1985), Kozlenok za dva grosha ("A Kid for Two Pennies"). The ethnic character of the novels (the heroes' way of thinking, reminiscent of Talmudic dialectics, and their way of speaking) and the problems they raise (the aspiration of the Jewish masses for national self-preservation, the feeling of responsibility for the ethical and ethnic essence of the people, the tendency of part of the Jewish intelligentsia to reject its identity for the sake of career, and assimilation) brought these works popularity among Soviet Jews. Kanovich visited Israel in 1980 and settled there in 1993.
Kanovich was the recipient of the Medal of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas and Grand Cross of Commander of the Order for Merits to Lithuania. He was declared a Citizen of Honor (2013) of his hometown Jonava. Between 1989 and 1993, Kanovich served as Chairman of the Jewish Community of Lithuania.
(Encyclopaedia Judaica)
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 44 reviews
November 17, 2020
Prisipažinsiu - pažintis su Kanovičiaus darbais prasidėjo tik šiemet - perskaičius atsiminimus "Miestelio romansas". Tema, nagrinėjama romane jautri, garbės tautai nedaranti, bet atskleista su tokia ilgamete įžvalga, nekurstant pykčio, neieškant kaltųjų - tik žmogiškai vaizduojant gyvenimą ir besikeičiančias žmonių vertybes karo įvykių sūkuryje. Vertas pagarbos vertėjos Aldonos Paulauskienės darbas - net sunku patikėti, kad autorius rašė rusų, o ne lietuvių kalba...
Bet tikroji patirtis dar ateityje - namų bibliotekos lentynoje manęs laukia penkių Tyto Alba leidyklos išleistų Kanovičiaus raštų rinktinė, o iš tiesų - vertėtų atgaivinti rusų kalbos skaitymo įgūdžius ir paimti knygas originalo kalba.
Bet tikroji patirtis dar ateityje - namų bibliotekos lentynoje manęs laukia penkių Tyto Alba leidyklos išleistų Kanovičiaus raštų rinktinė, o iš tiesų - vertėtų atgaivinti rusų kalbos skaitymo įgūdžius ir paimti knygas originalo kalba.
January 18, 2021
ŠĖTONO APŽAVAI. GRIGORIJUS KANOVIČIUS.
Myliu Danutą-Hadasą. Bet myliu ir Grigorijų Kanovičių. Nors labiau Danutą-Hadasą.
Skaitantys bičiuliai, kokio tai grožio kūrinys. Nepaisant liūdnų įvykių ir istorijos, autoriaus gebėjimas rašyti, pasakoti, kurti ir užburti yra nenuginčyjamas. O Dievai, kada paskutinį kartą teko skaityti tekstą, kuris slysta akimis ir mintimis taip, kaip vaikas su rogutėmis nuo apsnigto kalniuko?
Liaupsinti autorių derėtų ne tik dėl gebėjimo papasakoti istoriją, tačiau ir kuriant veikėjus. Visi personažai, veikiantys knygoje, yra unikalūs savo tikrumu, charakterio savybėmis, buitiškumu ir pačia asmenybe. Rodos, kad nieko juose nėra išgalvoto. O štai Danuta-Hadasa yra mano mėgstamiausia moteris, kuri norėčiau, kad būtų mano močiute ir mama viename (nepykit tikrosios, su jumis viskas tvarkoje). Juokas pro ašaras, ne kitaip. Ji - atominė, įelektrinanti. Kartais nori ją pasmaugti, bet dažniausiai iš meilės užmyluoti. Linkiu nedelsiant visiems susipažinti su šia nuostabia veikėja, nes kitaip tik ir pažinosit tokias, kurios dėvi pūstas sukneles, mekena į nosinaitę ir dar velniai žino ką negyvenimiškai atvaizduoja.
Paliesta tema - visai kas kita. Kraupi ir itin nemaloni istorijos dalis, kurią išgyveno žydų tauta. O šioje knygoje konkretūs gyvenvietėje gyvenę asmenys. Nesudramatizuota, labai tikroviška. Veikėjai išgyvena savaip, bet, rodos, kiekvienas išlieka ramus. Matyt, kad susitaikymas su padėtimi atėjo greičiau nei panika, baimė, noras bėgti, slėptis. Nepuola pirmyn stačia galva, toliau gyvena savo įprastus gyvenimus. Pasaulis nesustojo, žmonės toliau turi būti laidojami.
Nukeliu kepurę ir lenkiuosi, nes patsai ramybės neturėčiau. Arčiausiai, ką galiu imti palyginimui, tai dabartinė padėtis mūsų pasaulyje - pandemija. Po kurio laiko net nepastebi, kaip paranoja ima uzurpuoti tavas mintis. Kuo dažniausiai girdi, tuo labiau bijai. Kuo daugiau sutinki žmonių, tuo daugiau abejoji. Kiekvienas ligą lemiantis niuansas - įaudrina tavo vaizduotę kaip netikėtas garsas siaubo filme. Jie daugmaž galėjo numanyti, kokia lemtis jų galėjo laukti. Kai kurie pasidavė paranojai, kiti - išliko blaiviai mąstančiais, treti nelabai ir aišku. Pažįstami žmonės atsisuko prieš tave, nes ir jiems buvo baisu, jie pasidavė baimei, parsidavė jai. Reikia kaltinti?
Be jokio abejonės svarbus kūrinys. Itin liūdnas ir neteisingas, tačiau šviesus. Galia slypi asmenybėse, kurias atrandame papasakotoje istorijoje. Kiekvienas jų mums gali padėti suvokti, kieno pusėje būčiau, ką palaikyčiau, kaip pasielgčiau. Ir svarbiausia - kaip suvokimą pritaikyti dabartiniame pasaulyje, kuriame gyvenu. Jeigu pasirenki būti čiut čiut geresniu žmogumi, tuomet galvoji, kaip tai gali pasiekti - darbais, veiksmais, kalba, buvimu, palaikymu, akių mirktelėjimų ar mintimis, nukreiptomis į Dievą.
Rekomenduoju. Manyčiau, kad nedaugeliui pavyko suprasti minties ar minčių, kuriomis norėjau pasidalinti viršuje, bet tai nėra bėda. Perskaitykite knygą, bus paveikiau. O tai, kas parašyta viršuje, telieka mano dienoraščiu savo paties žmogiškumui.
Myliu Danutą-Hadasą. Bet myliu ir Grigorijų Kanovičių. Nors labiau Danutą-Hadasą.
Skaitantys bičiuliai, kokio tai grožio kūrinys. Nepaisant liūdnų įvykių ir istorijos, autoriaus gebėjimas rašyti, pasakoti, kurti ir užburti yra nenuginčyjamas. O Dievai, kada paskutinį kartą teko skaityti tekstą, kuris slysta akimis ir mintimis taip, kaip vaikas su rogutėmis nuo apsnigto kalniuko?
Liaupsinti autorių derėtų ne tik dėl gebėjimo papasakoti istoriją, tačiau ir kuriant veikėjus. Visi personažai, veikiantys knygoje, yra unikalūs savo tikrumu, charakterio savybėmis, buitiškumu ir pačia asmenybe. Rodos, kad nieko juose nėra išgalvoto. O štai Danuta-Hadasa yra mano mėgstamiausia moteris, kuri norėčiau, kad būtų mano močiute ir mama viename (nepykit tikrosios, su jumis viskas tvarkoje). Juokas pro ašaras, ne kitaip. Ji - atominė, įelektrinanti. Kartais nori ją pasmaugti, bet dažniausiai iš meilės užmyluoti. Linkiu nedelsiant visiems susipažinti su šia nuostabia veikėja, nes kitaip tik ir pažinosit tokias, kurios dėvi pūstas sukneles, mekena į nosinaitę ir dar velniai žino ką negyvenimiškai atvaizduoja.
Paliesta tema - visai kas kita. Kraupi ir itin nemaloni istorijos dalis, kurią išgyveno žydų tauta. O šioje knygoje konkretūs gyvenvietėje gyvenę asmenys. Nesudramatizuota, labai tikroviška. Veikėjai išgyvena savaip, bet, rodos, kiekvienas išlieka ramus. Matyt, kad susitaikymas su padėtimi atėjo greičiau nei panika, baimė, noras bėgti, slėptis. Nepuola pirmyn stačia galva, toliau gyvena savo įprastus gyvenimus. Pasaulis nesustojo, žmonės toliau turi būti laidojami.
Nukeliu kepurę ir lenkiuosi, nes patsai ramybės neturėčiau. Arčiausiai, ką galiu imti palyginimui, tai dabartinė padėtis mūsų pasaulyje - pandemija. Po kurio laiko net nepastebi, kaip paranoja ima uzurpuoti tavas mintis. Kuo dažniausiai girdi, tuo labiau bijai. Kuo daugiau sutinki žmonių, tuo daugiau abejoji. Kiekvienas ligą lemiantis niuansas - įaudrina tavo vaizduotę kaip netikėtas garsas siaubo filme. Jie daugmaž galėjo numanyti, kokia lemtis jų galėjo laukti. Kai kurie pasidavė paranojai, kiti - išliko blaiviai mąstančiais, treti nelabai ir aišku. Pažįstami žmonės atsisuko prieš tave, nes ir jiems buvo baisu, jie pasidavė baimei, parsidavė jai. Reikia kaltinti?
Be jokio abejonės svarbus kūrinys. Itin liūdnas ir neteisingas, tačiau šviesus. Galia slypi asmenybėse, kurias atrandame papasakotoje istorijoje. Kiekvienas jų mums gali padėti suvokti, kieno pusėje būčiau, ką palaikyčiau, kaip pasielgčiau. Ir svarbiausia - kaip suvokimą pritaikyti dabartiniame pasaulyje, kuriame gyvenu. Jeigu pasirenki būti čiut čiut geresniu žmogumi, tuomet galvoji, kaip tai gali pasiekti - darbais, veiksmais, kalba, buvimu, palaikymu, akių mirktelėjimų ar mintimis, nukreiptomis į Dievą.
Rekomenduoju. Manyčiau, kad nedaugeliui pavyko suprasti minties ar minčių, kuriomis norėjau pasidalinti viršuje, bet tai nėra bėda. Perskaitykite knygą, bus paveikiau. O tai, kas parašyta viršuje, telieka mano dienoraščiu savo paties žmogiškumui.
December 19, 2023
Miškinių kaimelis ir jo ramybė: žydų šeimos, verslai, kapinės ir kitos jiems brangios smulkmenos. Visi gyvena tarsi idilišką gyvenimą. Vargsta savus vargus, vienas kitą pašiepia, pajuokauja ir juda toliau. Iki tos akimirkos, kol kaimelyje apsilanko naciai ir jų šviesios dienos staiga tampa tamsiomis naktimis.
Tai jau antroji mano skaityta šio autoriaus knyga ir aš tiesiog apstulbau nuo jausmo, emocijos ir viso jos grožio. Autorius į porą šimtų puslapių sutalpino tiek žmogiškumo, kiek jokie naciai visus kartu juos sudėjus niekada neturėjo savo širdyje. Sunku plačiau ką nors papasakoti ir apie siužetą, nes čia pasakojama 1941 metų žydų gyvenvietės realybė. Jų bandymas išsaugoti tai, kas svarbiausia – ramybę ir gyvybę. Ar bent jau kapines ir mirusiųjų sielas.
Romanas, žinant tai, kas jame pasakojama, vis tik nepaprastai šviesus. Retai kada sutiksi autorių, kuris tokius siaubus papasakotų per humoro prizmę ir dar gebėtų pats save per dantį kartą kitą truktelt. Šiai knygai gražių žodžių gailėti nesinori. Ji per mažai pastebėta. Tokios istorijos – mūsų šalies istorijos dalis.
„Danuta-Hasada tikėjo, kad kūdikiai, nespėję ištarti „mama“, nemiršta, kad jie auga po žeme kaip žolė ir šaknys, girdi, kaip ošia medžiai ir čiulba paukščiai, ir net gali atsiliepti.“
Mane sužavėjo autoriaus gebėjimas aprašyti mirusius, pagarbą jiems, jų praeičiai, kiekvieno atskirai istorijai. Ir suvis labiausiai gėrėjausi tuo, kaip buvo norėta išsaugoti kapines, antkapius ir tą norą palikti kažką ateities kartoms. Kaip prisiminimą. Ir nori nenori, mąsčiau apie Taurakalnio laiptus ir kitas vietas, kurios mums ir šiandien liudija apie tai, kaip buvo išniekintos jei ne šventos, tai kažkam kadaise labai brangios vietos.
„Aukščiausiasis, būčiau sukūręs tik vieną tautą. Tegul jau visi būna, tarkim, lietuviai arba žydai, arba amerikiečiai. Kam, sakykite, Jam prireikė priveisti tokią daugybę genčių, kad paskui kiekvieną dieną jas mokytų, gėdytų, išskirtų peštynėse ir taikytų? Kodėl Jis sumanė sau tokį galvos skausmą, nuo kurio nėra jokių vaistų?“
Man asmeniškai Kanovičius pasirodė kaip pacifistas tik pačia geriausia prasme. Nemanau, kad dėl to, jog buvo žydas. Aš manau, kad tiesiog kaip žmogus, jis norėjo taikos. Ramybės. Gražaus gyvenimo sau ir kitiems. Dar manau, kad toks noras yra labai gražus, ypač kai jo knygose tai atsispindi kaip niekad ryškiai. Norėčiau, kad visi pasaulyje mąstytų panašiai ir savanaudiškumas rečiau perspjautų gražias vertybes. Norėčiau. Bet ko gero, reikia pradėti nuo savęs.
„Tas, kas pradeda žudyti nekaltus žmones, niekada nelaimės. Tokios neteisybės Dievas nepakęs.“
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
Tai jau antroji mano skaityta šio autoriaus knyga ir aš tiesiog apstulbau nuo jausmo, emocijos ir viso jos grožio. Autorius į porą šimtų puslapių sutalpino tiek žmogiškumo, kiek jokie naciai visus kartu juos sudėjus niekada neturėjo savo širdyje. Sunku plačiau ką nors papasakoti ir apie siužetą, nes čia pasakojama 1941 metų žydų gyvenvietės realybė. Jų bandymas išsaugoti tai, kas svarbiausia – ramybę ir gyvybę. Ar bent jau kapines ir mirusiųjų sielas.
Romanas, žinant tai, kas jame pasakojama, vis tik nepaprastai šviesus. Retai kada sutiksi autorių, kuris tokius siaubus papasakotų per humoro prizmę ir dar gebėtų pats save per dantį kartą kitą truktelt. Šiai knygai gražių žodžių gailėti nesinori. Ji per mažai pastebėta. Tokios istorijos – mūsų šalies istorijos dalis.
„Danuta-Hasada tikėjo, kad kūdikiai, nespėję ištarti „mama“, nemiršta, kad jie auga po žeme kaip žolė ir šaknys, girdi, kaip ošia medžiai ir čiulba paukščiai, ir net gali atsiliepti.“
Mane sužavėjo autoriaus gebėjimas aprašyti mirusius, pagarbą jiems, jų praeičiai, kiekvieno atskirai istorijai. Ir suvis labiausiai gėrėjausi tuo, kaip buvo norėta išsaugoti kapines, antkapius ir tą norą palikti kažką ateities kartoms. Kaip prisiminimą. Ir nori nenori, mąsčiau apie Taurakalnio laiptus ir kitas vietas, kurios mums ir šiandien liudija apie tai, kaip buvo išniekintos jei ne šventos, tai kažkam kadaise labai brangios vietos.
„Aukščiausiasis, būčiau sukūręs tik vieną tautą. Tegul jau visi būna, tarkim, lietuviai arba žydai, arba amerikiečiai. Kam, sakykite, Jam prireikė priveisti tokią daugybę genčių, kad paskui kiekvieną dieną jas mokytų, gėdytų, išskirtų peštynėse ir taikytų? Kodėl Jis sumanė sau tokį galvos skausmą, nuo kurio nėra jokių vaistų?“
Man asmeniškai Kanovičius pasirodė kaip pacifistas tik pačia geriausia prasme. Nemanau, kad dėl to, jog buvo žydas. Aš manau, kad tiesiog kaip žmogus, jis norėjo taikos. Ramybės. Gražaus gyvenimo sau ir kitiems. Dar manau, kad toks noras yra labai gražus, ypač kai jo knygose tai atsispindi kaip niekad ryškiai. Norėčiau, kad visi pasaulyje mąstytų panašiai ir savanaudiškumas rečiau perspjautų gražias vertybes. Norėčiau. Bet ko gero, reikia pradėti nuo savęs.
„Tas, kas pradeda žudyti nekaltus žmones, niekada nelaimės. Tokios neteisybės Dievas nepakęs.“
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
April 12, 2021
⚫️ “Jis nepamena, kiek laiko taip stovėjo nedegdamas lempos ir galvodamas apie tai, jog pasauly nėra nei vieno daikto, dvasingo ar nedvasingo, gyvo ar ne, kuriam dėl vienokių ar kitokių priežasčių neskaudėtų. Skauda siuvamajai mašinai, kuri neteko savo vairininko; skauda veidrodžiui, kuris nieko neatspindi, tik jį, Tomkų, ir namuose tvyrančią tuštumą; ir sofai, ant kurios jis tuoj guls miegoti, bet nesumerks ligi ryto akių; ir sienai, nuo kurios jis nukabino visą Bankvečerių šeimą. Skauda jo motinai Antaninai, kuriai adata ir virbalai mielesni negu šautuvas. Skauda ir jam, nes skauda motinai. Ir šis visa apimantis skausmas suartina ir suvienija visus pasaulyje.”
June 6, 2021
Gera knyga, unikali, kaip ir daugelis kitų Kanovičiaus knygų.
Iš šios knygos esu užsirašęs tokią mintį: "Meilė - vienintelė šalis, kur moteris ir laiminga vergė, ir visagalė valdovė" (nors knyga ne tik apie meilę...)
Iš šios knygos esu užsirašęs tokią mintį: "Meilė - vienintelė šalis, kur moteris ir laiminga vergė, ir visagalė valdovė" (nors knyga ne tik apie meilę...)
May 22, 2020
Why was it, Elisheva pondered, that Satan, who always posed as the Messiah, was so good at enticing people into his nets, making them servants of evil? How did the devil undermine them and draw them under his spell? Perhaps, in contrast to the Lord, he demanded not self-sacrifice, but the sacrifice of others, promising in return not some illusive Kingdom of Heaven, but immediate earthly happiness. He helped each person find someone to blame for their troubles and sorrows. All you had to do was snap your fingers, and the Devil, who was everywhere in some incarnation or other – German or Lithuanian, Russian or Jew – would immediately appear to justify your hatred and your desire for revenge, and even the murders you committed. What armour could religion provide that would help one withstand the Devil, so as not to be overcome by his simple and irresistible spells?
Devilspel translated by Yisrael Elliot Cohen from Grigory Kanovich ‘s Russian original was the winner of the EBRD Literature Prize 2020.
The Chair of the judging panel described the book as
The novel is published by Noir Press a “boutique publishing house dedicated to publishing high quality literary translation with a focus on contemporary, interesting Lithuanian writers.”
Kanovich himself was born into a Jewish family in the Lithuanian Shtetl of Jonava and his family escaped the town in 1941, when he was 12, returning in 1945, to find that 95% of the Jewish community in the country had been wiped out. His novels chronicle the history of the Litvak people from the 19th century onwards:
(see also http://vilniusreview.com/articles/258...)
Develspel is set in the summer of 1941, in the fictional town of Mishkine. Germany has invaded the Soviet Union and control of Lithunia has passed from the USSR to the Germans.
The novel is told as a collection of stories from the perspectives of different townfolk who are part of, or associated with, the Jewish community, centred around the figure of Danuta Hadrassa, not Jewish and from a different area, but who comes to Mishkine when her husband, son of the gravedigger and stonemason for the Jewish cemetery, dies, and ends up in charge of the graveyard herself. Her son Yakov remarks on her eccentricity:
Yakov's mother's mad ideas did not surprise him; he had long been familiar with her myth-making and tendency to take on different roles, which she played with great enthusiasm and exceptional — apparently innate — talent. Danuta Hadassa lived not in Lithuania, or in Belorussia, or in Russia, but rather in some special world created from her own fantasy, which lay between disconsolate truth and fabrication, and which consoled and energised her soul. It was a world that existed between unsightly reality and effervescent histrionics, a world that had become flesh and blood for her and lent her strength in the most difficult circumstances of life.
Some in the town welcome the invading army as liberators, particularly the bourgeoisie designated as ‘enemies of the people’ under , but for the Jewish community, they are all too well aware that their very existence is threatened, as those not in hiding are very quickly rounded up and taken away to be shot. And for others, each change of regime is an excuse to take-over another’s house or business, or to enact revenge for past slights, such as the apprentice to the Jewish tailor, who felt he was underpaid.
But the account here is balanced – we get a chapter written from that character’s perspective, which shows his conflicted feelings and even how he attempts to come to the aid of a Jewish fugitive. And those oppressed under the previous regime also point out that the Jewish community didn’t come to their aid: did any of your people come out when, two weeks before the war, our people were being dragged into cattle cars? No, they didn't. They didn't shout. It was like your mothers had given birth to you without a voice and without legs to move.
The violence in the novel takes place off-stage, indeed even out of sight of some of the few remaining Jewish and half-Jewish residents who are led to believe that their loved ones have merely been transported to another area: he says that we should be happy that they have not yet been killed, just separated from the rest of humanity. But death soon comes to each of the characters, leaving the graveyard empty, save for the cawing ravens, as there was no one let to die.
A powerful story and worthy winner of the EBRD prize.
Other reviews:
The Jewish Telegraph: http://jewishtelegraph.com/arts15319_...
Jerusalem Post: https://www.jpost.com/diaspora/book-r...
Euro Lit Network: https://www.eurolitnetwork.com/riveti...
(and a review of his only other novel that has been translated into English: https://www.eurolitnetwork.com/riveti...)
The Jewish Chronicle: https://www.pressreader.com/uk/the-je...
Devilspel translated by Yisrael Elliot Cohen from Grigory Kanovich ‘s Russian original was the winner of the EBRD Literature Prize 2020.
The Chair of the judging panel described the book as
a literary microcosm of world history related through the lives of ordinary people. Devilspel is a moving and elegant novel of fine character portraits, told in restrained but beautiful prose, is set in a small town at a watershed moment of Lithuanian history when ethnic cleansing and the Holocaust enter the lives of the local Jews and non-Jews alike, dividing neighbours and families into persecuted and persecutors. A perfect narrative arc, starting in a cemetery and ending in a cemetery and peopled with memorable characters, such as Danuta, Eliesheva and Gedalye. It is never heavy-handed or breast-beating in spite of its horrific and heart-breaking subject matter. Translator and author are a perfect fit: the translator wears the mantle of the author as if they were the same size and have travelled together on the same journey.
The novel is published by Noir Press a “boutique publishing house dedicated to publishing high quality literary translation with a focus on contemporary, interesting Lithuanian writers.”
Kanovich himself was born into a Jewish family in the Lithuanian Shtetl of Jonava and his family escaped the town in 1941, when he was 12, returning in 1945, to find that 95% of the Jewish community in the country had been wiped out. His novels chronicle the history of the Litvak people from the 19th century onwards:
“I was interested in the life of little Jewish towns in the last war, because no one had written a word or taken an interest in them before. So I took an interest and wrote my novels” (from https://www.ebrd.com/news/2020/devils...)
(see also http://vilniusreview.com/articles/258...)
Develspel is set in the summer of 1941, in the fictional town of Mishkine. Germany has invaded the Soviet Union and control of Lithunia has passed from the USSR to the Germans.
The novel is told as a collection of stories from the perspectives of different townfolk who are part of, or associated with, the Jewish community, centred around the figure of Danuta Hadrassa, not Jewish and from a different area, but who comes to Mishkine when her husband, son of the gravedigger and stonemason for the Jewish cemetery, dies, and ends up in charge of the graveyard herself. Her son Yakov remarks on her eccentricity:
Yakov's mother's mad ideas did not surprise him; he had long been familiar with her myth-making and tendency to take on different roles, which she played with great enthusiasm and exceptional — apparently innate — talent. Danuta Hadassa lived not in Lithuania, or in Belorussia, or in Russia, but rather in some special world created from her own fantasy, which lay between disconsolate truth and fabrication, and which consoled and energised her soul. It was a world that existed between unsightly reality and effervescent histrionics, a world that had become flesh and blood for her and lent her strength in the most difficult circumstances of life.
Some in the town welcome the invading army as liberators, particularly the bourgeoisie designated as ‘enemies of the people’ under , but for the Jewish community, they are all too well aware that their very existence is threatened, as those not in hiding are very quickly rounded up and taken away to be shot. And for others, each change of regime is an excuse to take-over another’s house or business, or to enact revenge for past slights, such as the apprentice to the Jewish tailor, who felt he was underpaid.
But the account here is balanced – we get a chapter written from that character’s perspective, which shows his conflicted feelings and even how he attempts to come to the aid of a Jewish fugitive. And those oppressed under the previous regime also point out that the Jewish community didn’t come to their aid: did any of your people come out when, two weeks before the war, our people were being dragged into cattle cars? No, they didn't. They didn't shout. It was like your mothers had given birth to you without a voice and without legs to move.
The violence in the novel takes place off-stage, indeed even out of sight of some of the few remaining Jewish and half-Jewish residents who are led to believe that their loved ones have merely been transported to another area: he says that we should be happy that they have not yet been killed, just separated from the rest of humanity. But death soon comes to each of the characters, leaving the graveyard empty, save for the cawing ravens, as there was no one let to die.
A powerful story and worthy winner of the EBRD prize.
Other reviews:
The Jewish Telegraph: http://jewishtelegraph.com/arts15319_...
Jerusalem Post: https://www.jpost.com/diaspora/book-r...
Euro Lit Network: https://www.eurolitnetwork.com/riveti...
(and a review of his only other novel that has been translated into English: https://www.eurolitnetwork.com/riveti...)
The Jewish Chronicle: https://www.pressreader.com/uk/the-je...
January 29, 2023
Grigorijus Kanovičius "Šėtono apžavai"
( Leidykla „Tyto alba“ ; 2020 m.; 214 psl.)
Prieš savaitę mus skaitytojus pasiekė liūna žinia - mirė Lietuvos žydų kilmės rašytojas Grigorijus Kanovičius. Kaip tik tuo metu į šoną buvo keliavę skaitomi nebaigti du kūriniai - vienas buvo tikras "popsas" ("Cilkos kelias"), o kita salžiai banali "pasaka" ("Mažų stebuklų kavinė "), tai nieko nelaukdama nusprendžiau baigti taupyti ir perskaityti "Šėtono apžavus".
Miestelis Miškiniai, 1941 metai. Tais metais vieni keičia kitus - iš Lietuvos tenka trauktis sovietams, o juos keičia Vokietija. Bet ar tai bus geriau? Ar žmonės labiau nuo nacių nenukentės?
Prieš kelis metus sėkmingai buvau pradėjusi pažintį su Grigorijaus kūryba - "Miestelio romansas" buvo nepaprastas kūrinys, kuriame autorius iš savo prisiminimų dėliojo kūrinį, kuris puikiai perteikė iki antrojo pasaulinio karo (ir po jo šiek) gyvenimą žydų šeimoje Jonavoje.
Autorius puikiai parinko kūriniui laiką, puikiai pavaizdavo žydų gyvenimą, jų geroniškumą bei bendruomeniškumą. Kūrinyje sutinkami įvairūs veikėjai, bet ar jie galės lengviau atsikvėpti, kai viena valdžia keis kitą. Šįsyk "Šėtono apžavai " šiek tiek nusileido "Miestelio romansui", o pritrūko tiek nedaug.
( Leidykla „Tyto alba“ ; 2020 m.; 214 psl.)
Prieš savaitę mus skaitytojus pasiekė liūna žinia - mirė Lietuvos žydų kilmės rašytojas Grigorijus Kanovičius. Kaip tik tuo metu į šoną buvo keliavę skaitomi nebaigti du kūriniai - vienas buvo tikras "popsas" ("Cilkos kelias"), o kita salžiai banali "pasaka" ("Mažų stebuklų kavinė "), tai nieko nelaukdama nusprendžiau baigti taupyti ir perskaityti "Šėtono apžavus".
Miestelis Miškiniai, 1941 metai. Tais metais vieni keičia kitus - iš Lietuvos tenka trauktis sovietams, o juos keičia Vokietija. Bet ar tai bus geriau? Ar žmonės labiau nuo nacių nenukentės?
Prieš kelis metus sėkmingai buvau pradėjusi pažintį su Grigorijaus kūryba - "Miestelio romansas" buvo nepaprastas kūrinys, kuriame autorius iš savo prisiminimų dėliojo kūrinį, kuris puikiai perteikė iki antrojo pasaulinio karo (ir po jo šiek) gyvenimą žydų šeimoje Jonavoje.
Autorius puikiai parinko kūriniui laiką, puikiai pavaizdavo žydų gyvenimą, jų geroniškumą bei bendruomeniškumą. Kūrinyje sutinkami įvairūs veikėjai, bet ar jie galės lengviau atsikvėpti, kai viena valdžia keis kitą. Šįsyk "Šėtono apžavai " šiek tiek nusileido "Miestelio romansui", o pritrūko tiek nedaug.
June 9, 2021
Jei ieškote išties prasmingos ir gilios knygos, nedvejokite. Neabejoju, kad jus, kaip ir mane įtrauks ir sukrės daugiabalsis „Šėtono apžavų“ pasakojimas apie bene kruopščiausiai Europoje vykdytą holokausto politiką. Ohoho, koks emocinis užtaisas slypi šioje knygoje!
1941 m. pradžia. Vos per kelis mėnesius naciai, padedami vietinių kolaborantų, mažame Žemaitijos miestelyje Miškiniuose* sunaikina ne vieną šimtmetį kurtą žydų pasaulį. Atrodytų, vos per kelias akimirkas negrįžtamai nutraukiamos lietuvius ir žydus amžiais jungusios gijos.
Kaip bebūtų siaubinga, šėtonui neįtikėtinai gerai sekasi Miškiniuose sugundyti ir apžavėti daugybės žmonių sielas bei plačiai paskleisti abejingumo blogiui skraistę. Kur slypi viso to siaubo šaknys? Tiesa byloja romano veikėjos Eliševos lūpomis: „Kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta Mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti. Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, kad, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, o žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus“.
Šis romanas – lyg pati geriausia istorijos pamoka, primenanti mums, kad šėtonas nuolat budi ir gundo: apsivilkęs ar tai sovietinę, ar tai nacistinę sermėgą. Deja, deja, bet blogis yra labai banalus ir gali vos per kelias akimirkas apsireikšti kaimyno pavidalu. Tad skaitykim „Šėtono apžavus“, bandykim perprasti blogio prigimtį, kad šėtonui rėžiant aplink mus sparną gebėtume atskirti grūdus nuo pelų.
*Miškiniai – pramanyta vietovė, tačiau taip tikroviškai pavaizduota, kad atrodo, suvesi į Google Maps jos pavadinimą, ir tuojau pat gausi visas nuorodas, kaip iki ten nusigauti.
#bitėsprisimena #grigorykanovich #grigorijuskanovičius #šėtonoapžavai
1941 m. pradžia. Vos per kelis mėnesius naciai, padedami vietinių kolaborantų, mažame Žemaitijos miestelyje Miškiniuose* sunaikina ne vieną šimtmetį kurtą žydų pasaulį. Atrodytų, vos per kelias akimirkas negrįžtamai nutraukiamos lietuvius ir žydus amžiais jungusios gijos.
Kaip bebūtų siaubinga, šėtonui neįtikėtinai gerai sekasi Miškiniuose sugundyti ir apžavėti daugybės žmonių sielas bei plačiai paskleisti abejingumo blogiui skraistę. Kur slypi viso to siaubo šaknys? Tiesa byloja romano veikėjos Eliševos lūpomis: „Kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta Mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti. Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, kad, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, o žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus“.
Šis romanas – lyg pati geriausia istorijos pamoka, primenanti mums, kad šėtonas nuolat budi ir gundo: apsivilkęs ar tai sovietinę, ar tai nacistinę sermėgą. Deja, deja, bet blogis yra labai banalus ir gali vos per kelias akimirkas apsireikšti kaimyno pavidalu. Tad skaitykim „Šėtono apžavus“, bandykim perprasti blogio prigimtį, kad šėtonui rėžiant aplink mus sparną gebėtume atskirti grūdus nuo pelų.
*Miškiniai – pramanyta vietovė, tačiau taip tikroviškai pavaizduota, kad atrodo, suvesi į Google Maps jos pavadinimą, ir tuojau pat gausi visas nuorodas, kaip iki ten nusigauti.
#bitėsprisimena #grigorykanovich #grigorijuskanovičius #šėtonoapžavai
January 21, 2021
Gražiausiai atskleidžiama tai, kad nėra vien tik balta ir juoda. Žmonės įvairiapusiai, todėl nereikia ieškoti vien kraštutinumų. Dar vienas artimas Kanovičiaus romanas apie žydų likimą Holokausto metu. Ir kaip nereikia svaidytis žodžiais, jog viena ar kita tauta yra žydšaudžių tauta.
January 9, 2020
Noir Press are an independent publisher who specialise in translating contemporary Lithuanian literature. Although their output is small, the quality is high. This is my third book from Noir and it could easily become my favourite and definitely the cover artwork is a standout.
Devilpel is a set of interlinked short stories about a group of villagers living in the village of Mishkine. Followers of this blog know that I am a huge fan of this literary technique so I was quite excited to read Devilspel.
Each short story focuses on an individual and their role in Mishkine, There’s Yakov the gravedigger, his mother Danuta Hadassa, whose stories bookend the novel , Elisheva, the love interest who wants to break free, the landowner Lomsargis, plus various other farmers, tailors, thugs and policemen. All the villagers interact with each other.
The setting of these stories is during wartime Lithuania, when the German army invaded and captured Lithuanian Jews, Kanovich, himself is a survivor (by luck he hid in a haystack with his mother and managed to avoid capture) and all the stories contain this overall fear. The title itself comes from Elisheva’s observation about society during this tumultuous period. This was a time of treachery, support, which all the characters partake in. However it is death, which permeates the novel via Yakov and Danuta Hadassa, and eventually Elisheva. By the end of the book the remaining character is Yakov’s goat, whether this represents the presence of evil or freedom through death, or power (as goats in Lithuanian mythology were used to steer chariots) is up to the reader to figure out.
What impressed me more is Kanovich’s eye for detail. We all know the cliche that books work as passports to other cultures but I have to admit that when Kanovich mentions things like characters eating mint and bread or worrying about fashion magazine subscriptions gave me an insight into Lithuanian village life.
Devilspel works on many levels. It is a character study and a snapshot of a small society during the holocaust. The use of interconnecting stories helps create a total picture of what happened to Lithuania during this time. Not to mention the excellent translation, which feels effortless.
Once again Noir have done it again and published another top quality book. Before I started reading books from this publisher, I never knew that Lithuania had such a rich literary scene. Also each publication, be it Renata Serelyte’s The Music Teacher or Jaroslavas Melnikas’ The Last Day help me form a clearer picture of Lithuanian culture.
Devilpel is a set of interlinked short stories about a group of villagers living in the village of Mishkine. Followers of this blog know that I am a huge fan of this literary technique so I was quite excited to read Devilspel.
Each short story focuses on an individual and their role in Mishkine, There’s Yakov the gravedigger, his mother Danuta Hadassa, whose stories bookend the novel , Elisheva, the love interest who wants to break free, the landowner Lomsargis, plus various other farmers, tailors, thugs and policemen. All the villagers interact with each other.
The setting of these stories is during wartime Lithuania, when the German army invaded and captured Lithuanian Jews, Kanovich, himself is a survivor (by luck he hid in a haystack with his mother and managed to avoid capture) and all the stories contain this overall fear. The title itself comes from Elisheva’s observation about society during this tumultuous period. This was a time of treachery, support, which all the characters partake in. However it is death, which permeates the novel via Yakov and Danuta Hadassa, and eventually Elisheva. By the end of the book the remaining character is Yakov’s goat, whether this represents the presence of evil or freedom through death, or power (as goats in Lithuanian mythology were used to steer chariots) is up to the reader to figure out.
What impressed me more is Kanovich’s eye for detail. We all know the cliche that books work as passports to other cultures but I have to admit that when Kanovich mentions things like characters eating mint and bread or worrying about fashion magazine subscriptions gave me an insight into Lithuanian village life.
Devilspel works on many levels. It is a character study and a snapshot of a small society during the holocaust. The use of interconnecting stories helps create a total picture of what happened to Lithuania during this time. Not to mention the excellent translation, which feels effortless.
Once again Noir have done it again and published another top quality book. Before I started reading books from this publisher, I never knew that Lithuania had such a rich literary scene. Also each publication, be it Renata Serelyte’s The Music Teacher or Jaroslavas Melnikas’ The Last Day help me form a clearer picture of Lithuanian culture.
January 4, 2025
Labai, labai gera knyga. Labai, labai skaudi knyga.
Ir kaip mums tokių reikia - mes, lietuviai, nesame išsianalizavę savo santykio su Holokaustu. Ir situacija tokia, kad nedrįsk pajudinti - trauma, žmonėms vis dar skauda. Ypač tiems, kas jį matė gyvai, bet taip pat ir jų vaikams bei anūkams. Skauda, nes baisu pagalvoti, kad tiesiog va taip va, bemaž spragtelėjus pirštais, praktiškai išnyko viena didžiausių mūsų šalies tautinių mažumų. Skauda, bemaž skrandį susuka, kai važiuoji per Lietuvą automobiliu ir prie kiekvieno miestelio ar bažnytkaimio matai tas rudas rudykles - prie kiekvieno po vieną, kartais dvi - "žydų žudynių vieta, x km". Skauda, suriečia net nuo minties šešėlio, kad mano seneliai ar proseneliai kažkaip nors kaip nors galėjo tame dalyvauti. Nedrįsk net kažko ta linkme garsiai pasakyti, iš karto užkala, trenkia perkūnas, žmogui automatinis trumpasis sujungimas: "Išgamų visur buvo, bet jų mažuma!"
Kaip neištiks. Skauda.
Kartais galvoju, kad normaliai, be aistrų pasišnekėti apie tokius dalykus kaip Holokaustas ir kokia lietuvių rolė jame - t.y. atseikėti, atsirūšiuoti, kiek buvo tokių, kas su naciais bendradarbiavo, kas stovėjo ir žiūrėjo, kas norėjo padėti, bet bijojo, kas padėjo, gelbėjo, bet visą gyvenimą tylėjo, nes ką čia kalbėsi, kas nedarė nieko, bet progai pasitaikius pasinaudojo kaimynų nelaime savo gyvenimui pagerinti, ką dar ant viršaus sovietmetis sujaukė, galėsim tik tada ir tik tada, kai išeis tie, kam skauda labiausiai. Gyvieji liudininkai ir jų vaikai.
Laukti kaip ir nedaug liko, bėda, kad kai tai nutiks, bus likę tik mitai ir legendos.
O persvarstyti, reflektuoti ką turim. Pati esu lipusi Reformatų bažnyčios Vilniuje laiptais, kai šie dar buvo sukonstruoti iš žydų antkapių. Kai sužinojau, kas ten buvo, labai negera paliko. Antkapiai! Laiptai! Ir dar bažnyčios!
NB: su religija nedraugauju, ir stipriai, bet šventi dalykai yra šventi.
Dar bėda ir ta, kad realybė ir mažoji, žmogaus istorija, kaip visad, yra truputį sudėtingesnė ir žmogiškesnė nei didieji, oficialieji naratyvai.
Mano šeimos legendariume yra liūdna pokario istorija apie du pas prosenelį bernavusius vyrus. Vienas išėjo į partizanus, kitas į stribus. Vienas galvojo, kad ateis amerikiečiai, išgelbės Lietuvą nuo sovietų, atims prosenelio sodybą ir šis galės ten įsikelti. Kitas sėdėjo, skaičiavo ką daryti, ir diedukas šiam į ausį šnipštelėjo, kad, žinai, gal geriau eik į stribus, tai bent gyvas liksi...
Tokie buvo laikai. Žiaurūs. Visi bijojo, norėjo gyventi, net kai už lango vyko istorija, ir darė sprendimus. Skaičiavo ir sprendė pagal galimybes, sąžinę, baimes, viltis ir kitus žmogiškuosius faktorius. Visi. Absoliučiai visi.
Kanovičiaus "Šėtono apžavai" man tuo ir buvo žavūs. Jie priminė tą tikrąją, neoficialiąją, nenublizgintą skaudžiąją žmogiškąją istoriją. Būtent tą, kurios mums reikia savęs permąstymui ir kuri imunizuoja nuo ideologijų ir naratyvų.
Įsivaizduokit, turit mažą miestelį. Šalia gyvena lietuviai ir žydai. Yra bažnyčia. Yra sinagoga. Visi vieni kitus pažįsta. Kažkas pas kažką dirba. Kažkas pas kažką mokosi. Kažkas pas kažką perka. Gydosi, kerpasi, siuvasi. Žydai kalba lietuviškai. Kai kurie lietuviai - žydiškai. Yra mišrių šeimų. Kažkas kažką myli. Kažkas kažkam turi nuoskaudų - tikrų ar menamų. Miestelį jau vienąkart pervažiavo sovietai. Jau išlindę tokių, kuriems viena idealogija ar karjeros galimybės susuko smegenis. Vyrauja baimė, kad bus blogiau. Kažkas panikuoja, kažkas neigia realybę, bet miestelis bando kažkaip prisitaikyt, tvarkytis. Ir tada užskrenda vokiečiai, gyvenimas susijaukia iš naujo.
Ir miestelio gyventojai bando kažkaip gyventi, su realybe tvarkytis kaip kam išeina pagal charakterį. Kažkam sugroja baimė. Kažkam meilė. Kažkam šeima. Kažkam darbas. Kažkam pavydas. Kažkam karjeros siekiai. Gailestis. Selektyvumas. Išlygos. Savanaudiškumas.
Žodžiu, pasirodo tikrieji žmonių veidai - kas yra kas iš esmės. Nusitrina linijos tarp tikėjimo, tautybių, kalbų. Lieka tik žmonės, tokie, kokie jie yra ir jie bando tiesiog gyventi. Skirtingi žmonės, skirtingi tikslai, skirtingi gyvenimai.
Labai, labai patiko. Ypač tų veikėjų žmogiškumas, šiltumas, ydos. Labai tikroviška. Labai patiko, kad autorius rašo labai šiltai, labai jautriai, nedaugžodžiauja, nemoralizuoja, nesmerkia. Tiesiog rodo - va buvo kažkaip taip. Ir kad WW2, genocidas buvo tragedija visiems, nesvarbu, kas tu buvai ir kur tu tuo metu stovėjai. Taip, žydams pirmiausiai ir labiausiai, bet ir kitiems žmonėms - pas juos tai liko skylė, kur kažkada buvo jų draugai ir kaimynai. Tai kaip negali skaudėti?
Man pasirodė, kad autoriui net ir niekšelių savotiškai gaila. Jie irgi žmonės, galėjo rinktis kitaip, bet patys ant tų savo žmogiškųjų trūkumų ir paslysta, o tada moka. Arba bando kapstytis, bet kuo toliau, tuo labiau savo sprendimuose skęsta kaip skruzdžių liūto piltuvėlyje.
Dovanotai realybei į dantis nežiūrima.
Labai gera knyga, labai talentingo rašytojo, labai skaudi, ir tiesiai į obuoliuką. Todėl ir rekomenduoju.
Ir kaip mums tokių reikia - mes, lietuviai, nesame išsianalizavę savo santykio su Holokaustu. Ir situacija tokia, kad nedrįsk pajudinti - trauma, žmonėms vis dar skauda. Ypač tiems, kas jį matė gyvai, bet taip pat ir jų vaikams bei anūkams. Skauda, nes baisu pagalvoti, kad tiesiog va taip va, bemaž spragtelėjus pirštais, praktiškai išnyko viena didžiausių mūsų šalies tautinių mažumų. Skauda, bemaž skrandį susuka, kai važiuoji per Lietuvą automobiliu ir prie kiekvieno miestelio ar bažnytkaimio matai tas rudas rudykles - prie kiekvieno po vieną, kartais dvi - "žydų žudynių vieta, x km". Skauda, suriečia net nuo minties šešėlio, kad mano seneliai ar proseneliai kažkaip nors kaip nors galėjo tame dalyvauti. Nedrįsk net kažko ta linkme garsiai pasakyti, iš karto užkala, trenkia perkūnas, žmogui automatinis trumpasis sujungimas: "Išgamų visur buvo, bet jų mažuma!"
Kaip neištiks. Skauda.
Kartais galvoju, kad normaliai, be aistrų pasišnekėti apie tokius dalykus kaip Holokaustas ir kokia lietuvių rolė jame - t.y. atseikėti, atsirūšiuoti, kiek buvo tokių, kas su naciais bendradarbiavo, kas stovėjo ir žiūrėjo, kas norėjo padėti, bet bijojo, kas padėjo, gelbėjo, bet visą gyvenimą tylėjo, nes ką čia kalbėsi, kas nedarė nieko, bet progai pasitaikius pasinaudojo kaimynų nelaime savo gyvenimui pagerinti, ką dar ant viršaus sovietmetis sujaukė, galėsim tik tada ir tik tada, kai išeis tie, kam skauda labiausiai. Gyvieji liudininkai ir jų vaikai.
Laukti kaip ir nedaug liko, bėda, kad kai tai nutiks, bus likę tik mitai ir legendos.
O persvarstyti, reflektuoti ką turim. Pati esu lipusi Reformatų bažnyčios Vilniuje laiptais, kai šie dar buvo sukonstruoti iš žydų antkapių. Kai sužinojau, kas ten buvo, labai negera paliko. Antkapiai! Laiptai! Ir dar bažnyčios!
NB: su religija nedraugauju, ir stipriai, bet šventi dalykai yra šventi.
Dar bėda ir ta, kad realybė ir mažoji, žmogaus istorija, kaip visad, yra truputį sudėtingesnė ir žmogiškesnė nei didieji, oficialieji naratyvai.
Mano šeimos legendariume yra liūdna pokario istorija apie du pas prosenelį bernavusius vyrus. Vienas išėjo į partizanus, kitas į stribus. Vienas galvojo, kad ateis amerikiečiai, išgelbės Lietuvą nuo sovietų, atims prosenelio sodybą ir šis galės ten įsikelti. Kitas sėdėjo, skaičiavo ką daryti, ir diedukas šiam į ausį šnipštelėjo, kad, žinai, gal geriau eik į stribus, tai bent gyvas liksi...
Tokie buvo laikai. Žiaurūs. Visi bijojo, norėjo gyventi, net kai už lango vyko istorija, ir darė sprendimus. Skaičiavo ir sprendė pagal galimybes, sąžinę, baimes, viltis ir kitus žmogiškuosius faktorius. Visi. Absoliučiai visi.
Kanovičiaus "Šėtono apžavai" man tuo ir buvo žavūs. Jie priminė tą tikrąją, neoficialiąją, nenublizgintą skaudžiąją žmogiškąją istoriją. Būtent tą, kurios mums reikia savęs permąstymui ir kuri imunizuoja nuo ideologijų ir naratyvų.
Įsivaizduokit, turit mažą miestelį. Šalia gyvena lietuviai ir žydai. Yra bažnyčia. Yra sinagoga. Visi vieni kitus pažįsta. Kažkas pas kažką dirba. Kažkas pas kažką mokosi. Kažkas pas kažką perka. Gydosi, kerpasi, siuvasi. Žydai kalba lietuviškai. Kai kurie lietuviai - žydiškai. Yra mišrių šeimų. Kažkas kažką myli. Kažkas kažkam turi nuoskaudų - tikrų ar menamų. Miestelį jau vienąkart pervažiavo sovietai. Jau išlindę tokių, kuriems viena idealogija ar karjeros galimybės susuko smegenis. Vyrauja baimė, kad bus blogiau. Kažkas panikuoja, kažkas neigia realybę, bet miestelis bando kažkaip prisitaikyt, tvarkytis. Ir tada užskrenda vokiečiai, gyvenimas susijaukia iš naujo.
Ir miestelio gyventojai bando kažkaip gyventi, su realybe tvarkytis kaip kam išeina pagal charakterį. Kažkam sugroja baimė. Kažkam meilė. Kažkam šeima. Kažkam darbas. Kažkam pavydas. Kažkam karjeros siekiai. Gailestis. Selektyvumas. Išlygos. Savanaudiškumas.
Žodžiu, pasirodo tikrieji žmonių veidai - kas yra kas iš esmės. Nusitrina linijos tarp tikėjimo, tautybių, kalbų. Lieka tik žmonės, tokie, kokie jie yra ir jie bando tiesiog gyventi. Skirtingi žmonės, skirtingi tikslai, skirtingi gyvenimai.
Labai, labai patiko. Ypač tų veikėjų žmogiškumas, šiltumas, ydos. Labai tikroviška. Labai patiko, kad autorius rašo labai šiltai, labai jautriai, nedaugžodžiauja, nemoralizuoja, nesmerkia. Tiesiog rodo - va buvo kažkaip taip. Ir kad WW2, genocidas buvo tragedija visiems, nesvarbu, kas tu buvai ir kur tu tuo metu stovėjai. Taip, žydams pirmiausiai ir labiausiai, bet ir kitiems žmonėms - pas juos tai liko skylė, kur kažkada buvo jų draugai ir kaimynai. Tai kaip negali skaudėti?
Man pasirodė, kad autoriui net ir niekšelių savotiškai gaila. Jie irgi žmonės, galėjo rinktis kitaip, bet patys ant tų savo žmogiškųjų trūkumų ir paslysta, o tada moka. Arba bando kapstytis, bet kuo toliau, tuo labiau savo sprendimuose skęsta kaip skruzdžių liūto piltuvėlyje.
Dovanotai realybei į dantis nežiūrima.
Labai gera knyga, labai talentingo rašytojo, labai skaudi, ir tiesiai į obuoliuką. Todėl ir rekomenduoju.
September 29, 2020
I was a little unsure of reading a book that had won so much recent accolade. These books don’t usually work for me, but, I was feeling open minded and thought I’d give this one a go.
I’m glad I did.
This was a great read, very well translated, and beautifully written. It gave me an insight into a time and a culture that I had zero understanding of. It’s set in Lithuania during the war and soviet occupation, it focusses on a group of people with different religions, different classes and different backgrounds. It’s a great little melting pot for interesting people as their paths cross.
For me, there wasn’t a blockbuster storyline here, it was more of a collection of observations across a period of time, I feel like a lot of the action and devastation happens in the background whilst we only see what’s happening on the pages - it gets you thinking. The book contained some really interesting characters, and I loved how each chapter focussed on a different one, coming back round to Danuta again at the end. I really enjoyed the introspective views of Juozas, this chapter had some lovely references in it.
The ending is certainly not what I expected, but having said that, published by a company called noir press 🤷♂️
On the whole a great read, and one I’d recommend. It’s given me an interest in looking at a different type of literature.
I’m glad I did.
This was a great read, very well translated, and beautifully written. It gave me an insight into a time and a culture that I had zero understanding of. It’s set in Lithuania during the war and soviet occupation, it focusses on a group of people with different religions, different classes and different backgrounds. It’s a great little melting pot for interesting people as their paths cross.
For me, there wasn’t a blockbuster storyline here, it was more of a collection of observations across a period of time, I feel like a lot of the action and devastation happens in the background whilst we only see what’s happening on the pages - it gets you thinking. The book contained some really interesting characters, and I loved how each chapter focussed on a different one, coming back round to Danuta again at the end. I really enjoyed the introspective views of Juozas, this chapter had some lovely references in it.
The ending is certainly not what I expected, but having said that, published by a company called noir press 🤷♂️
On the whole a great read, and one I’d recommend. It’s given me an interest in looking at a different type of literature.
March 29, 2022
• Elenutė stengėsi suprasti, kodėl šėtonui, kuris vis apsimeta Mesiju, pavyksta prikalbinti žmogų sau tarnauti. Kuo jis jį paperka ir pavergia? Gal tuo, kad, kitaip nei Viešpats Dievas, reikalauja ne aukojimosi, o aukų, pažadėdamas jam už tai ne dangaus karalystę, o žemišką, tuoj pat įgyjamą laimę, ir randa visų jo bėdų ir nelaimių kaltininkus. Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu kieno - vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo - pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins tavo neapykantą ir kerštą. Ir net palaimins žudymą. Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam ir atsilaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus? •
October 20, 2023
W obliczu tak niezwykłych rzeczy zwykle człowiek staje się tak oniemiały, co bezradny.
Nie podejmuję się oceny, te gwiazdki nie czynią tej książce zadość.
To jest niczym „Chleb rzucony umarłym” Bogdana Wojdowskiego.
W takich dziełach i głównie w nich, dobrze Kanowicz o tym wiedział, wkłada te słowa w usta głównej bohaterki, przetrwali i Litwacy, i te wszystkie żydowskie sztetle na Litwie, w Polsce…
Nie podejmuję się oceny, te gwiazdki nie czynią tej książce zadość.
To jest niczym „Chleb rzucony umarłym” Bogdana Wojdowskiego.
W takich dziełach i głównie w nich, dobrze Kanowicz o tym wiedział, wkłada te słowa w usta głównej bohaterki, przetrwali i Litwacy, i te wszystkie żydowskie sztetle na Litwie, w Polsce…
March 11, 2025
Taip paprastai, bet užtat kaip įtaigiai: labiau apie žmonių vidinius pasaulius nei apie 1941-ųjų Lietuvą. Priverčia susimąstyti: o kaip tokiose situacijose elgčiausi aš?
January 28, 2025
Knyga, kurią suskaičiau per kelis vakarus, nes sunku buvo atsitraukti, sunku sustoti mąstyti apie romane vaizduojamus žmones, sunku nustoti tikėjus, kad pasaulis pašviesės... Pabaigusi knygą neperleidau ir nedovanojau kaip įprastai, o padėjau saugiai į lentyną, kad paaugę vaikai galėtų ją taip pat perskaityti. Man rodos, jog joks istorijos vadovėlis negali geriau paaiškinti to, kas įvyko Lietuvoje 1941 metais, nei, kad tai pavyko Kanovičiui per metaforas, skirtingų asmenybių prototipus ir jų moralines dilemas. Džiaugiuosi, kad knyga išversta į anglų kalbą - dabar turėsiu ką rekomenduoti draugams užsieniečiams, kad galėtų geriau suprasti mūsų šalies istoriją.
October 25, 2020
Through the people in the Lithuanian town of Mishkine, Kanovich’s novel set at the start of the Second World War comes to life. The Jews who lived there prior to 1941 were a vital part of the town, as tailors, doctors, millers, butchers and haberdashers, but were almost entirely (95%) and horrifically removed.
Their way of life, so wonderfully described here, vanished with them, in one of the most complete examples of the Final Solution, aided, even more sadly, by their one-time neighbours, local collaborators.
Rather than a story of the invasion, this is a collection of portrayals of characters in the town, of interwoven lives and experiences, as the Soviets retreat and the Nazis advance.
The devastation caused in those few months is described in chilling prose, in stark contrast to the descriptions of the uncomplicated lives these people lived previously.
Here’s a few of the passages that stood out for me, and made this so memorable..
Their way of life, so wonderfully described here, vanished with them, in one of the most complete examples of the Final Solution, aided, even more sadly, by their one-time neighbours, local collaborators.
Rather than a story of the invasion, this is a collection of portrayals of characters in the town, of interwoven lives and experiences, as the Soviets retreat and the Nazis advance.
The devastation caused in those few months is described in chilling prose, in stark contrast to the descriptions of the uncomplicated lives these people lived previously.
Here’s a few of the passages that stood out for me, and made this so memorable..
Next to his kennel, with his shaggy head resting on his front paws, Rex slept, exhausted by his own watchfulness. The fat, supercilious hens paraded proudly around the yard, following the imperious rooster.
The world seemed fresh and good, as though it had just emerged from infancy and was peopled neither by the chosen nor pariahs, nor by the righteous nor the guilty, and there were no tears - only this blue sky and this greenery, this greenery and blue sky.
Yakov relished the rustic beauty and the pastoral perfection of the world; if anyone was spoiling it, he thought sadly, it was only humans.
The arrival of the Germans didn’t catch him by surprise. Yoske neither assumed a low profile nor panicked. Attempting to tamp down the gossip about his suspicious origins, which was smouldering like a burning brand, he quickly decided how to orient himself. Realising what he needed to do, considering the new conditions, he sewed a white armband onto his sleeve. The white armband was the emblem of the Lithuanian partisans, fighting to free the country from the Bolshevik occupiers. Thus, from being a friend of the Jews, with whom he had been on familiar terms his whole life, he became their enemy.
Only the mischievous ravens, eternal denigrators of all that takes place under heaven, continued to build their nests in the old pine trees, producing their bold, irrepressible fledglings. Each day, early in the morning, they tried to awaken the dead with their ominous cawing. But the Jews of Mishkine were in no hurry to awaken, fearing perhaps that somebody was coming for them, as they had for their faithful caretaker Yakov.
May 14, 2020
This heartbreaking book won the current EBRD (European Bank for Reconstruction and Development) prize, deserved recognition for an author well known in the Russian speaking world but not well represented in English. Now that my esteemed friend, Yisrael Elliot Cohen has beautifully translated two of Kanovich's novels, he might reach a larger international audience.
Devilspel takes place in a village in Lithuania when the Nazis violated their treaty with the USSR, invaded, and started killing all the Jews. Kanovich's rich empathy turns that abstract statement into painful human reality. All his characters are convincing, in their strengths and weaknesses, ordinary people caught in an unthinkable tragedy.
Devilspel takes place in a village in Lithuania when the Nazis violated their treaty with the USSR, invaded, and started killing all the Jews. Kanovich's rich empathy turns that abstract statement into painful human reality. All his characters are convincing, in their strengths and weaknesses, ordinary people caught in an unthinkable tragedy.
April 11, 2022
Grigory Kanovič, rođen 1929. godine, prije dvije godine za roman "Sotonin čar" dobio je EBRD nagradu i zahvaljujući tome roman je došao u fokus javnosti. Ovaj višeslojni roman instrigantnog naslova opisuje dolazak Drugog svjetskog rata i okupaciju Litvanije i to kroz priču o nekoliko likova Jevreja i njihovih porodica. Zbog svojih djela u kojima opisuje položaj Jevreja u rodnoj Litvaniji, Kanoviča danas smatraju jednim od najznačanijih jevrejskih autora. Ovaj roman mi se jako dopao. U moru komercijalnih romana koji se bave položajem Jevreja pred i u Drugom svjetskom ratu "Sotonin čar" definitivno se izdvja besprijekornim stilom i odlično izgrađenim likovima. Veoma mi se dopao i od srca ga preporučujem. Uskoro u izdanju Buybooka :)
December 9, 2022
Lengviausia ieškoti kaltų ir stoti kurion nors pusėn, ypač, kai kalbame apie žiaurus ir gėdingus istorinius įvykius. O čia atsiskleidžia didis autoriaus talentas nešališkai ir jautriai surašyti nedidelį romaną apie Lietuvos žydus, kuriame sutelpa didelė šios tautos istorijos dalis.
Ramybės ir šviesos kupinas pasakojimas, kuriam gyva ir tikra viskas – nuo personažų iki pievų ir medžių, raminamai svyruojančių kapinėse. Prasminga skaityti istorijos vadovėlius, kad atsektume istorinius įvykius chronologiškai, o šią knygą – dėl paveikumo ir geresnio suvokimo, kaip svarbu atsilaikyti prieš blogį, neprarasti žmogiškumo ir nekartoti istorijos klaidų.
„Visi prie jų pripras – ir gyvieji, ir mirusieji, akmenys ir medžiai, ir paukščiai medžiuose, ir pelės žolėje...
(...) Ir išties greitai viskas stojo taip, kaip sakė Efraimas: prie atvykėlių visi priprato – ir gyvieji, ir mirusieji, pelės ir varnos, medžiai ir akmenys... Visi.“
„Galbūt Miškiniuose ar apylinkėse kokiam nors žydui vis dėlto teks laimė numirti sava mirtimi ir nurimti, kaip pridera žmogui, savose kapinėse, o ne apleistame smėlio karjere prie Žalgirio, kur naktimis aidi šūviai. Ar maža stebuklų mažame pasaulyje!”
Ramybės ir šviesos kupinas pasakojimas, kuriam gyva ir tikra viskas – nuo personažų iki pievų ir medžių, raminamai svyruojančių kapinėse. Prasminga skaityti istorijos vadovėlius, kad atsektume istorinius įvykius chronologiškai, o šią knygą – dėl paveikumo ir geresnio suvokimo, kaip svarbu atsilaikyti prieš blogį, neprarasti žmogiškumo ir nekartoti istorijos klaidų.
„Visi prie jų pripras – ir gyvieji, ir mirusieji, akmenys ir medžiai, ir paukščiai medžiuose, ir pelės žolėje...
(...) Ir išties greitai viskas stojo taip, kaip sakė Efraimas: prie atvykėlių visi priprato – ir gyvieji, ir mirusieji, pelės ir varnos, medžiai ir akmenys... Visi.“
„Galbūt Miškiniuose ar apylinkėse kokiam nors žydui vis dėlto teks laimė numirti sava mirtimi ir nurimti, kaip pridera žmogui, savose kapinėse, o ne apleistame smėlio karjere prie Žalgirio, kur naktimis aidi šūviai. Ar maža stebuklų mažame pasaulyje!”
December 4, 2020
Mano nuomone, tai tikras geris.
Taip israiskingai, subtiliai pasakojama apie baisus dalykus, bet be virkavimo. Tiesiog kas buvo. Baisiai buvo.
Pilna zydiskos isminties knyga: apie darba, saknis, seima, meile, baimes.
O apie pacia kalba ir sakinius tai jau net kalbos nera. Meistro darbas.
Labai rekomenduoju.
"Žemė geresnė ir teisingesnė už mus. Ji priglaudžia visus ir neklausinėja mirusiojo, iš kur jis ir kokio tikėjimo."
|Žydas neturi kovoti su kitais, jis turi kovoti pats su savimi: jeigu pavydus- tai su savo pavydu, jeigu kvailas- su savo kvailumu, jeigu išpuikęs- su savo puikybe, jeigu tinginys- su savo tinguliu. Ar maža mumyse blogio! Nuo tokios kovos ir mums nauda, ir visam pasauliui."
"Su meile, kaip ir su širdimi krūtineje, kvailuti, galima atsisveikinti tik vienu būdu- numirus. "
Taip israiskingai, subtiliai pasakojama apie baisus dalykus, bet be virkavimo. Tiesiog kas buvo. Baisiai buvo.
Pilna zydiskos isminties knyga: apie darba, saknis, seima, meile, baimes.
O apie pacia kalba ir sakinius tai jau net kalbos nera. Meistro darbas.
Labai rekomenduoju.
"Žemė geresnė ir teisingesnė už mus. Ji priglaudžia visus ir neklausinėja mirusiojo, iš kur jis ir kokio tikėjimo."
|Žydas neturi kovoti su kitais, jis turi kovoti pats su savimi: jeigu pavydus- tai su savo pavydu, jeigu kvailas- su savo kvailumu, jeigu išpuikęs- su savo puikybe, jeigu tinginys- su savo tinguliu. Ar maža mumyse blogio! Nuo tokios kovos ir mums nauda, ir visam pasauliui."
"Su meile, kaip ir su širdimi krūtineje, kvailuti, galima atsisveikinti tik vienu būdu- numirus. "
January 24, 2021
Gaila, kad tiek nedaug kūrinių apie Lietuvos žydų istoriją, papročius, buitį. Puiki knyga mėgstantiems liūdnus kūrinius, kuriuose liudina ne mirtis, bet tai kaip aplinkybes keičia žmones kaip kaimynas, draugas tampa budeliu.
September 19, 2021
,,Patys ilgaaamžiskiausi paminklai - ne iš granito, marmuro ar lauko skalūno, o iš gyvųjų širdies ir alsavimo, perduodamo iš kartos į kartą."
June 10, 2023
O jau teksto grakštumas!
October 22, 2022
"Paveldėjęs iš senelio akmentašio talentą, Jokūbas išraižė ant didžiulio akmens raudantį angelą nulaužtais sparnais, sklandantį virš miestelio ir liejantį ašaras ant jo čerpinių stogų. <...>
- Kas nutiko žmogui, jeigu be jokios gėdos ir sąžinės graužaties jis gali įmūryti į statomos trobos sienas ar pamatus raudančius angelus ar išgrįsti takelį į tupyklą jų akmeninėmis ašaromis?"
Labai labai graži literatūrinė rekonstrukcija lietuviškų miestelių/žydiškų štetlų, kurių neliko. Skaitant labai jutau tokį nuoseklų ribiškumą: yra - dar yra - nyksta (gal tiksliau sakyti naikinama) - kažkas lieka - nebėra. Liūdna ir graudi knyga. Tačiau kalba tokia graži ir lengva, neapsunkina, o jautriai prisiliečia, nugula, apgaubia tarsi plonytė skraistė.
- Kas nutiko žmogui, jeigu be jokios gėdos ir sąžinės graužaties jis gali įmūryti į statomos trobos sienas ar pamatus raudančius angelus ar išgrįsti takelį į tupyklą jų akmeninėmis ašaromis?"
Labai labai graži literatūrinė rekonstrukcija lietuviškų miestelių/žydiškų štetlų, kurių neliko. Skaitant labai jutau tokį nuoseklų ribiškumą: yra - dar yra - nyksta (gal tiksliau sakyti naikinama) - kažkas lieka - nebėra. Liūdna ir graudi knyga. Tačiau kalba tokia graži ir lengva, neapsunkina, o jautriai prisiliečia, nugula, apgaubia tarsi plonytė skraistė.
January 8, 2024
#98 Lithuania 🇱🇹.
The Russian title translates as "The Devil's Charm". This story shows exactly what Timothy Snyder called the "double occupation" of the Eastern European bloodlands, which, during World War II, were first occupied by the Soviets and then by the Germans. The Lithuanian of Jews were repressed by the Soviets and then exterminated by the Germans. The story is told in the form of individual short stories, taking different characters' perspectives but forming a continuous story. Inevitably, it doesn't end well. An impressive work in all its simplicity.
Winner of the 2020 EBRD Literature Prize.
The Russian title translates as "The Devil's Charm". This story shows exactly what Timothy Snyder called the "double occupation" of the Eastern European bloodlands, which, during World War II, were first occupied by the Soviets and then by the Germans. The Lithuanian of Jews were repressed by the Soviets and then exterminated by the Germans. The story is told in the form of individual short stories, taking different characters' perspectives but forming a continuous story. Inevitably, it doesn't end well. An impressive work in all its simplicity.
Winner of the 2020 EBRD Literature Prize.
January 24, 2021
A tragic story set during the last days of Jewish life in rural Lithuania ca. 1941, written by someone who witnessed this destruction first hand. Sharing something in common with Isaac Bashevis Singer's Shosha, the novel explores the motivations, spiritual lives, and impossible decisions made by characters who find themselves utterly trapped. Yes horrific atrocity and genocide shapes the drama, but it takes place almost entirely off stage, allowing for a more reflective and meditative (though no less harrowing) tone than we might expect. A beautifully rendered if very dark novel.
May 10, 2022
„Tik pakviesk šėtoną, ir jis iškart prisistatys, ir nesvarbu kieno – vokiečio ar lietuvio, ruso ar žydo – pavidalu jis išdygs, pasirodys ir pateisins savo neapykantą ir
Šėtonas neaplenkia nė vieno, tik klausimas, ką pasirinksi šio susitikimo akimirką: „Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam (šėtonui) ir atlaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?“.
Šėtonas neaplenkia nė vieno, tik klausimas, ką pasirinksi šio susitikimo akimirką: „Kokiu tikėjimu, kokiais šarvais reikia apsiginkluoti, kad nepasiduotum jam (šėtonui) ir atlaikytum prieš paprastus ir neatremiamus jo apžavus?“.
Displaying 1 - 30 of 44 reviews