What do you think?
Rate this book
Mūsų miestelis
„Mūsų miestelis“ – beveik realistiškas. Jame galioja tie patys fizikos dėsniai, gyvena tokie patys kaip mes žmonės, atpažįstami iš kasdienybės – jų troškimai ir elgsena ne keisti, ne prasimanyti, tik tarsi prožektoriaus šviesos išryškinti (arba pagauti) tamsoje.
Kiekvieno šios knygos apsakymo centre – vis kitas veikėjas, tačiau netrukus visi jie susilieja į vieną tipažą – nelaisvą, užguitą, sutrikusį žmogų, priklausomą nuo kitų nelaisvų žmonių ir nuo nematomos, bet nuolat jaučiamos galios.
Čia neliko humanizmo, neveikia moralės normos. Tokioje aplinkoje nėra prasmės nei priešintis, nei paklusti. Tik aklai mėginti išgyventi tiesmukame, lėkštame ir beasmeniame pasaulyje, kuriame lygybės, tarpusavio pagalbos, atjautos ir tolerancijos principai iškreipti ir nukreipti kaip ginklai prieš bejėgį.
Tai antroji architektės Indrės Motiejūnaitės prozos knyga. Kaip išskirtinio stiliaus apsakymų autorė ji debiutavo 2022 m. laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą – jos kafkiškos atmosferos apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“ iškart patraukė skaitytojų dėmesį.
Šios knygos žanrą galima pavadinti siaubo apsakymais, kuriuose apmąstomi laisvės, laisvos valios, žmoniškumo ir jo stygiaus klausimai.
Kiekvieno šios knygos apsakymo centre – vis kitas veikėjas, tačiau netrukus visi jie susilieja į vieną tipažą – nelaisvą, užguitą, sutrikusį žmogų, priklausomą nuo kitų nelaisvų žmonių ir nuo nematomos, bet nuolat jaučiamos galios.
Čia neliko humanizmo, neveikia moralės normos. Tokioje aplinkoje nėra prasmės nei priešintis, nei paklusti. Tik aklai mėginti išgyventi tiesmukame, lėkštame ir beasmeniame pasaulyje, kuriame lygybės, tarpusavio pagalbos, atjautos ir tolerancijos principai iškreipti ir nukreipti kaip ginklai prieš bejėgį.
Tai antroji architektės Indrės Motiejūnaitės prozos knyga. Kaip išskirtinio stiliaus apsakymų autorė ji debiutavo 2022 m. laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamą „Pirmosios knygos“ konkursą – jos kafkiškos atmosferos apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“ iškart patraukė skaitytojų dėmesį.
Šios knygos žanrą galima pavadinti siaubo apsakymais, kuriuose apmąstomi laisvės, laisvos valios, žmoniškumo ir jo stygiaus klausimai.
- GenresHorror
216 pages, Hardcover
First published January 1, 2025
44 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
July 15, 2025
Šiurpulinga, liūdna, baugu, klaustrofobiška ir šiek tiek juokinga. Bet juokinga tik šiek tiek. Tarsi žiūrėtum į kreivą veidrodį ir galų gale suprastum, kad tas groteskiškas atvaizdas - tu pati. Labai patiko. Jei Kafka susituoktų su Bredberio "Marso kronikomis" ir turėtų vaikų, tai ir būtų nauji Indrės Motiejūnaitės distopiniai apsakymai. Kosminės stotys, moderni vergovė, pasaulio pabaigos laukianti sekta, neegzistuojantis miestelis, žmogaus perkeitimo sanatorija ir baisus, kvapą gniaužiantis blogio banalumas. Svarbiausia apsakymuose tikriausiai individo ir sociumo problema: jei visi engia vieną, tai gal tas vienas pats kaltas? Taip pat smurto, blogio ir (ne)galimo pasirinkimo temos. Kodėl mes darome blogį ir vis tiek laikome save gerais, ir kodėl mes leidžiame, kad su mumis elgtųsi blogai. Kartais tereikia tiek nedaug, kas smurto ratas liautųsi, bet... Pagrindiniai veikėjai dažniausiai mieli ir šiek tiek naivūs, ir tai mus provokuoja parodyti tikrą savo veidą. Labai rekomenduoju.
May 19, 2025
Įdomu, keista, neįprasta - tokie epitetai atkeliavo, kai perskaičiau pirmą apsakymą pirmojoje Indrės knygoje. Tokie epitetai liko ir perskaičius paskutinį jos antrosios knygos apsakymą.
Kai bus trečia knyga, ji tikrai atsidurs mano bibliotekoje.
Verta perskaityti šitą interviu: http://www.satenai.lt/2025/04/25/nera...
Kai bus trečia knyga, ji tikrai atsidurs mano bibliotekoje.
Verta perskaityti šitą interviu: http://www.satenai.lt/2025/04/25/nera...
November 23, 2025
4,5⭐️
Nustebino mane! Tie distopiniai apsakymai - 😲👌 dauguma jų buvo kažkas tokio, kad negalėjau atsitraukti skaitydama. Nors taip - keli buvo gal kiek nuobodoki. Bet uch, kokios klampios temos, problemos užslėptos tekste. Ypač daug apie patyčias pajutau bent aš. Ir visa tai perteikiama kaip “ateities pasaulyje” norma🫣 skaudu. Bet kas “juokingiausia”? kad man rodos labai realūs scenarijai ateičiai.🫣
Žodžiu, skaičiau tikrai labai įsitraukus - tad reiškias man buvo gerai👌
Nustebino mane! Tie distopiniai apsakymai - 😲👌 dauguma jų buvo kažkas tokio, kad negalėjau atsitraukti skaitydama. Nors taip - keli buvo gal kiek nuobodoki. Bet uch, kokios klampios temos, problemos užslėptos tekste. Ypač daug apie patyčias pajutau bent aš. Ir visa tai perteikiama kaip “ateities pasaulyje” norma🫣 skaudu. Bet kas “juokingiausia”? kad man rodos labai realūs scenarijai ateičiai.🫣
Žodžiu, skaičiau tikrai labai įsitraukus - tad reiškias man buvo gerai👌
September 4, 2025
"Mūsų miestelio" labai laukiau, labai įsiminė Motiejūnaitės debiutiniai apsakymai. Gal net per daug, nes iš pradžių naująjį rinkinį skaityti buvo sunku, maniau, kad gal debiutas vis dėlto geresnis (man). Bet galiausiai perskaičiusi labai džiaugiausi, Motiejūnaitė man priminė Muratos Gyvybės ceremoniją ir labai tolimai Melniko nepavykusius eksperimentus - pamąstymus apie tai, kur yra žmogiškumo ribos, kas yra empatija ir žvilgsnio inercija. Iš tiesų Motiejūnaitė, kaip ir Murata, atrodo atradusios tikrąjį "pamąstyk anapus dėžės" būdą, kuris numano ne "pakeisk darbą" arba "rašyk minčių dienoraštį", o tikrą žvilgsnį į tai, kokioje dėžėje mes sėdime ir kaip nesaugu, netgi nesuvokiama viskas yra kitapus jos. Visai kaip pakliūti į kosmosą be skafandro, kaip beveik nutinka pirmo apsakymo veikėjui.
Tai ir buvo įspūdingiausia: apsakymai pasakojami pirmuoju asmeniu, pasakotojas ar pasakotoja yra arba žmogus, kokiu nors aspektu nepakliūvantis į aplinkinę bendruomenę, arba tokį asmenį stebintis ir niekaip negalintis jo ar jos perprasti. Štai apsakyme "Vergas" pasakotojas, toks "paprastas" (naivus) žmogus pasakoja apie skirtingus namus, kurių savininkai jį nusiperka: vienuose jis tampa medicininių eksperimentų priemone, kituose - sadizmo ir prievartos taikiniu, dar kituose - tiesiog buities pagalbininku, dar kituose - žmogiškąja auka religiniams ritualams. Aprašoma visuomenė yra reglamentavusi vergų naudojimo ir įsigijimo būdus, o pasakotojas atskleidžia tokioje visuomenėje išugdyto žmogaus psichologiją (nors susidūręs su kitais vergais išgirsta ir apie maištą, pabėgimus, kitokį nesitaikstymą su žemesne padėtimi). Skaitydama galvojau, kad apsakymas labai primena Mašą, tik yra pavykusiai realizuotas: paprastai išnaudojimo-vergovės pasakojimai, kaip pvz Mylimą ar Purpuro spalva, ypač sukurti iš išnaudojamojo/osios perspektyvos, didaktiškai (ar tiesiog humanistiškai) rodo to išnaudojamojo/osios vidinį pasaulį, psichologiją ir kančią (prisiminkime "aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus"), taip pat vidinio pasaulio raidą į dvasingesnį, raštingesnį, labiau kenčiantį ir tt, o mes, skaitantys ir skaitančios iš privilegijuotos pozicijos, turėtume tai atpažinti ir pasidaryti išvadą, kad negalima elgtis su kitu taip, kaip nesielgtum su savim, ir pan. Tuo grindžiami ir gyvūnų išnaudojimo pasakojimai (ne tik fikciniai, bet ir gyvenimiški) - sužmoginimu ir panašumu į mane, skaitytoją, tuo jie nutaikomi į paprastą mūsų empatiją, paklibinančią gailestį "sau, taigi ir kitam". (Galbūt tuo populiarūs ir visokie abuse-porn pasakojimai, kaip Mažas gyvenimas??) Motiejūnaitė tarsi apsuka žiūroną, ji ne priartina skriaudžiamąjį, bet nutolina ir tuo man atrodo daug paveikesnė, o gal tiesiog šiuolaikiškesnė, atliepianti posthumanistinius kvietimus matyti kitą kaip kitą (ir tokį jį gerbti), o ne kaip save, nevertinti visko per savo optiką. Tai man paliko didžiulį įspūdį.
Tas žmogaus naivumas nėra perspaustas, labiau kafkiškas (apsakymas "Grobikai" ir atrodo kaip Proceso parafrazė), atkartojantis mums šiaip jau įprastą paklusnumą ar susitaikymą su sociumo taisyklėmis, kurios nėra visiems vienodos ir vienodai teisingos, tik išryškinantis jį iki absurdo. Truputį kafkiškas yra ir Motiejūnaitės stilius, ir skaitydama pagalvojau, kad būtų labai faina sulaukti jos romano: apsakymuose vis dėlto labai didelė to absurdo koncentracija ir kartais kyla rizika juo užsižaisti, nuklyst į kraštutinumus, kaip tam vergui, kuris tai prievartaujamas ir pjaustomas, tai rengiamas patogiausiais drabužiais ir maitinamas skaniausiom vakarienėm. Bet taip nutinka ne visur: kaip tik apsakyme "Mūsų miestelis" pasakotoja, tokia kone Dogvilio gyventoja, nėra nei per daug keista, nei per žiauri, nei per gera, nei, kas man labai patiko, per naivi. Ir vis tiek supranti, kad skaitai apie utopiškai-smurtinę erdvę, nei pernelyg nusaldintą, nei pernelyg nubaisintą, šiurpą keliančią vien neįmanomai tobulai veikiančia kontrole: miesto iškrypėlis demonstruoja nuogybes tik konkrečiose gatvėse ir konkrečiu metu, miesto pamišėlio elgesys nesikeičia, miesto keistuolio pranašystės išsipildo. Ir baugumas kyla ne iš kokios nors viską smaugiančios galios, bet iš visiško efektyvumo, - atrodytų, antigaveliškas judesys, o rezultatas toks pat, galinga.
Žvaigždutės: ne 5, nes vis dėlto skaitant nepaleido jausmas, kad užmanymas nusveria realizaciją, nebuvo tokio žavaus atsainumo kaip pas Muratą, kur "mes valgom žmogieną, nu ir kas, gi sveika". Net priešingai, yra primėtyta širdį griebiančių detalyčių, kaip pvz vergas svajojantis nusipirkti pyragėlį, keistuolis su geltonu megztiniu su eglutės piešiniu. Arba, priešingai, kažkokios tarsi-kritikos, kaip "Lobsterį" primenantis apsakymas apie merginą, kuriai visko gyvenime pasidaro per daug ir ji užsidaro į ligoninę, kur visapusiškai ištirta gauna naują tapatybę, darbą ir visą gyvenimą. Nu ir kas, ar čia reik suprasti, kad tuo gresia psichikos sveikatos priežiūra ir norai "pakeisti savo gyvenimą"? Gal, bet vis tiek tokia pigoka antiutopija. Žodžiu, radau prie ko prisikabinti, bet apskritai tai tapau Motiejūnaitės fane ir labai lausiu kitų kūrinių. Užmanymais ji man priminė labai mėgstamą Michelį Faberį, su džiaugsmu ir įdomumu skaitysiu toliau.
Tai ir buvo įspūdingiausia: apsakymai pasakojami pirmuoju asmeniu, pasakotojas ar pasakotoja yra arba žmogus, kokiu nors aspektu nepakliūvantis į aplinkinę bendruomenę, arba tokį asmenį stebintis ir niekaip negalintis jo ar jos perprasti. Štai apsakyme "Vergas" pasakotojas, toks "paprastas" (naivus) žmogus pasakoja apie skirtingus namus, kurių savininkai jį nusiperka: vienuose jis tampa medicininių eksperimentų priemone, kituose - sadizmo ir prievartos taikiniu, dar kituose - tiesiog buities pagalbininku, dar kituose - žmogiškąja auka religiniams ritualams. Aprašoma visuomenė yra reglamentavusi vergų naudojimo ir įsigijimo būdus, o pasakotojas atskleidžia tokioje visuomenėje išugdyto žmogaus psichologiją (nors susidūręs su kitais vergais išgirsta ir apie maištą, pabėgimus, kitokį nesitaikstymą su žemesne padėtimi). Skaitydama galvojau, kad apsakymas labai primena Mašą, tik yra pavykusiai realizuotas: paprastai išnaudojimo-vergovės pasakojimai, kaip pvz Mylimą ar Purpuro spalva, ypač sukurti iš išnaudojamojo/osios perspektyvos, didaktiškai (ar tiesiog humanistiškai) rodo to išnaudojamojo/osios vidinį pasaulį, psichologiją ir kančią (prisiminkime "aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus"), taip pat vidinio pasaulio raidą į dvasingesnį, raštingesnį, labiau kenčiantį ir tt, o mes, skaitantys ir skaitančios iš privilegijuotos pozicijos, turėtume tai atpažinti ir pasidaryti išvadą, kad negalima elgtis su kitu taip, kaip nesielgtum su savim, ir pan. Tuo grindžiami ir gyvūnų išnaudojimo pasakojimai (ne tik fikciniai, bet ir gyvenimiški) - sužmoginimu ir panašumu į mane, skaitytoją, tuo jie nutaikomi į paprastą mūsų empatiją, paklibinančią gailestį "sau, taigi ir kitam". (Galbūt tuo populiarūs ir visokie abuse-porn pasakojimai, kaip Mažas gyvenimas??) Motiejūnaitė tarsi apsuka žiūroną, ji ne priartina skriaudžiamąjį, bet nutolina ir tuo man atrodo daug paveikesnė, o gal tiesiog šiuolaikiškesnė, atliepianti posthumanistinius kvietimus matyti kitą kaip kitą (ir tokį jį gerbti), o ne kaip save, nevertinti visko per savo optiką. Tai man paliko didžiulį įspūdį.
Tas žmogaus naivumas nėra perspaustas, labiau kafkiškas (apsakymas "Grobikai" ir atrodo kaip Proceso parafrazė), atkartojantis mums šiaip jau įprastą paklusnumą ar susitaikymą su sociumo taisyklėmis, kurios nėra visiems vienodos ir vienodai teisingos, tik išryškinantis jį iki absurdo. Truputį kafkiškas yra ir Motiejūnaitės stilius, ir skaitydama pagalvojau, kad būtų labai faina sulaukti jos romano: apsakymuose vis dėlto labai didelė to absurdo koncentracija ir kartais kyla rizika juo užsižaisti, nuklyst į kraštutinumus, kaip tam vergui, kuris tai prievartaujamas ir pjaustomas, tai rengiamas patogiausiais drabužiais ir maitinamas skaniausiom vakarienėm. Bet taip nutinka ne visur: kaip tik apsakyme "Mūsų miestelis" pasakotoja, tokia kone Dogvilio gyventoja, nėra nei per daug keista, nei per žiauri, nei per gera, nei, kas man labai patiko, per naivi. Ir vis tiek supranti, kad skaitai apie utopiškai-smurtinę erdvę, nei pernelyg nusaldintą, nei pernelyg nubaisintą, šiurpą keliančią vien neįmanomai tobulai veikiančia kontrole: miesto iškrypėlis demonstruoja nuogybes tik konkrečiose gatvėse ir konkrečiu metu, miesto pamišėlio elgesys nesikeičia, miesto keistuolio pranašystės išsipildo. Ir baugumas kyla ne iš kokios nors viską smaugiančios galios, bet iš visiško efektyvumo, - atrodytų, antigaveliškas judesys, o rezultatas toks pat, galinga.
Žvaigždutės: ne 5, nes vis dėlto skaitant nepaleido jausmas, kad užmanymas nusveria realizaciją, nebuvo tokio žavaus atsainumo kaip pas Muratą, kur "mes valgom žmogieną, nu ir kas, gi sveika". Net priešingai, yra primėtyta širdį griebiančių detalyčių, kaip pvz vergas svajojantis nusipirkti pyragėlį, keistuolis su geltonu megztiniu su eglutės piešiniu. Arba, priešingai, kažkokios tarsi-kritikos, kaip "Lobsterį" primenantis apsakymas apie merginą, kuriai visko gyvenime pasidaro per daug ir ji užsidaro į ligoninę, kur visapusiškai ištirta gauna naują tapatybę, darbą ir visą gyvenimą. Nu ir kas, ar čia reik suprasti, kad tuo gresia psichikos sveikatos priežiūra ir norai "pakeisti savo gyvenimą"? Gal, bet vis tiek tokia pigoka antiutopija. Žodžiu, radau prie ko prisikabinti, bet apskritai tai tapau Motiejūnaitės fane ir labai lausiu kitų kūrinių. Užmanymais ji man priminė labai mėgstamą Michelį Faberį, su džiaugsmu ir įdomumu skaitysiu toliau.
Displaying 1 - 5 of 5 reviews