Ožiukas už porą skatikų. Nusišypsok mums, Viešpatie

by Grigory Kanovich, Grigorijus Kanovičius, Feliksas Vaitiekūnas (Translator)

Grigorijus Kanovičius (g. 1929 m.) debiutavo 1954 metais eilėraščių knyga "Labas rytas". Išleido keturis eilėraščių rinkinius, dvidešimt pjesių, parašė penkiolika scenarijų kino filmams, devynis romanus apie Lietuvos žydų gyvenimą. Už romanus "Kvailių ašaros ir maldos", "Ir nebus vergams rojaus" apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. 1989-1993 - žydų bendruomenės pirmininkas. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1995 metais apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Nuo 1993 metų gyvena Izraelyje. G. Kanovičiaus knygos išverstos į vienuolika pasaulio kalbų ir išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Romanų "Ožiukas už porą skatikų" ir "Nusišypsok mums, Viešpatie" motyvais 1994 metais Vilniaus Mažajame teatre pastatytas spektaklis (rež. Rimas Tuminas).

Genres: Fiction

517 pages, Hardcover

First published January 1, 1996

About the author

Grigory Kanovich (also Grigorijus Kanovičius) was a Lithuanian Jewish writer and the winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts for 2014.

Kanovich, who wrote in Russian and Lithuanian, was born in the town of Ionava near Kaunas or, according to another source, in Kaunas itself, into the family of an observant Jewish tailor. In 1953 he graduated from Vilnius University. His first writings were published in 1949. He wrote collections of poetry in Russian: Dobroye utro ("Good Morning," 1955) and Vesenniy grom ("Spring Thunder," 1960); of literary epigrams and parodies in Lithuanian ("With a Joyful Eye," 1964; Naked Ones on Olympus, 1981); 30 plays and film scenarios (some co-authored) on contemporary themes; and he translated literary prose from Lithuanian into Russian.

Kanovich's Russian prose works are almost all devoted to the life of Lithuanian Jewry. The theme of the moral quest of a Jewish boy from a Lithuanian shtetl in his long stories "Ya smotryu na zvezdy" ("I Gaze at the Stars," 1959) and "Lichnaya zhizn"' ("Private Life," 1967) is developed in his trilogy Svechi na vetru ("Candles in the Wind") consisting of the novels: Ptitsy nad kladbishchem ("Birds over the Cemetery," 1974), Blagoslovi i list'ya i ogon' ("Bless Both the Leaves and the Fire," 1977), Kolybel'naya snezhnoy babe ("Lullaby for a Snowman," 1979, translated into Hebrew in 1983). The trilogy, the action of which takes place between 1937 and 1943, recreates the traditional world and spirituality of East European Jewry. The events, even those on the most massive scale such as the Holocaust, are presented through the eyes of a youth and, as he develops, of a young man; in its structure the novel in places resembles a lyrical diary. An epic, philosophic element predominates in Kanovich's cycle of novels devoted to Jewish shtetl life of the end of the 19th and early 20th centuries – Slëzy i molitvy durakov ("Tears and Prayers of Fools," 1983); I net rabam raya ("There's No Heaven for Slaves," 1985), Kozlenok za dva grosha ("A Kid for Two Pennies"). The ethnic character of the novels (the heroes' way of thinking, reminiscent of Talmudic dialectics, and their way of speaking) and the problems they raise (the aspiration of the Jewish masses for national self-preservation, the feeling of responsibility for the ethical and ethnic essence of the people, the tendency of part of the Jewish intelligentsia to reject its identity for the sake of career, and assimilation) brought these works popularity among Soviet Jews. Kanovich visited Israel in 1980 and settled there in 1993.

Kanovich was the recipient of the Medal of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas and Grand Cross of Commander of the Order for Merits to Lithuania. He was declared a Citizen of Honor (2013) of his hometown Jonava. Between 1989 and 1993, Kanovich served as Chairman of the Jewish Community of Lithuania.

(Encyclopaedia Judaica)

Reviews

[Gabija Vei · Rating 5 out of 5]

"- Jeigu Aukščiausiasis prieš man gimstant būtų paklausęs: "Avneri Rozentali! Kokiai giminei tu norėtum priklausyti?" - aš jam būčiau atsakęs: "Medžių giminei."
- Tu nori visus pergyventi? - klausia Efraimas.
- Ne. Aš noriu gyventi kaip medis...
- Nieko nejausti? - kamantinėja Šmulė Senderis.
- Ne. Aš noriu šlamėti lapais, stiebtis į dangų, pavasarį žaliuoti, rudenį geltonuoti... noriu, kad voverė gyventų mano drevėje... Voverė, o ne širdgėla... Ir kad genys stuksentų mano žievę. Genys, o ne gėda... ne elgetos lazda...
- Na ką tu, Avneri, - negrabiai guodžia jį akmentašys Efraimas. Elgetos žodžiai kaip žarijos. Efraimas permeta juos iš širdies į galvą kaip iš vienos rankos į kitą, bet jie vis tiek degina."

[Justina Paskeviciene · Rating 4 out of 5]

Knyga, kurioje tiek daug tikro gyvenimo džiaugsmo ir liūdesio, šviesos, supratimo ir meilės…kurios eilutes norisi įsiminti ir cituoti. Kartu šioje knygoje atsispindi paprastų žmonių ir istorinių bei politinių įvykių ryšys.

[Inga Lukošienė · Rating 5 out of 5]

Kupina gyvenimiškos išminties knyga

[Vilmute Kocak · Rating 4 out of 5]

Gera gyvenimiška knyga.Jo knygose galima daugiau pažinti žydų gyvenymą,kultūrą, jų išmanumą.Būtent šioje knygoje pavaizduota tėviška meilė,kuri nueita nelengvu keliu.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 5 out of 5]

Šis romanas – tai lyg pats geriausias etikos vadovėlis. Kaip jau įprasta Grigorijaus Kanovičiaus tekstuose, taip ir šioje knygoje skleidžiasi gėrio ir blogio kova, viena už kitą sudėtingesnės moralinės dilemos, žydų tautos išmintis, jų vargai ir džiaugsmai, nors pastarųjų vos tik trupiniai.

Ir vis tik labiausiai patiko tėvystės tema ir savo kraujo šauksmas, nenumaldomas tėvo noras iš lemties išmelsti savo vaikams Viešpaties šypsnį. Bet deja, deja...

„...dabar jis pats nežinojo, kuris iš jo vaikų – Šachna, Hiršas ar Ezra – nelaimingesnis.“

„Vienas – už grotų, kitas – ligoninėje, trečias – oi, jau tas trečias, jo pasididžiavimas, jo senatvės paguoda – tarnauja pikčiausiems Izraelio priešams.“

„Kai jis, pagrandukas, susilauks sūnaus arba dukters, tada supras, kuo serga tėvai. Jie serga meile, ir ta liga nepagydoma. Nuo jos nėra vaistų nei Rusijoje, nei Amerikoje, nei Palestinoje. Tiktai mirtis gydo.“

„Kur mes beeitume, kur bevažiuotume, mes einam ir važiuojam pas savo vaikus... O jie, Efraimai, eina ir važiuoja į priešingą pusę... vis toliau ir toliau... Ir niekada mes su jais nesusitiksim... Ką padarysi, Efraimai, jei su vaikais galima tik atsisveikinti.“

[Vaidotas Zemlys-Balevičius · Rating 5 out of 5]

Knyga apie žydų gyvenimą carinės rusijos Lietuvoje. Tėvas sužino, kad sūnus šovė į gubernatorių ir važiuoja į Vilnių su juo pasimatyti. Man įdomiausia buvo susipažinti su žydų gyvenimu Lietuvoje, nes nebuvo tekę anksčiau su tuo susidurti. Liūdna kad tai buvo prarasta.

[Jurgita · Rating 4 out of 5]

"Ką, tu manai - kraujuje tik tas, kas žudo? O tas, kas abejingai, kaip mes, kaip šimtai tūkstančių į mus panašių, žiūri į žudimą - ar pro savo namų duris, ar iš dangaus - švarutėliai?"

[Ruta Mankus · Rating 4 out of 5]

Dar vienas (dvigubas) labai gražus jautrus, meilės ir mirties pilnas Kanovičiaus romanas. Man skaityti prailgo, bet tas kito, išnykusio ir vertingo, pasaulio jausmas ir laikė, ir davė.

[Kristina Dauksiene · Rating 5 out of 5]

🖋️argi gyvenimas- ne laidotuvės? Gyventi, reiškia laidoti...Iš pradžių mes laidojami savo vaikystę, paskui savo jaunystę, paskui su kieno nors pagalba ir savo senatvę..
🖋️Protingas žmogus niekada nepasakys: "Jau rytas",
- O kaip?
-"Dar rytas"..nes žodyje "dar" daugiau džiaugsmo negu žodyje "jau"...
🖋️Kiek visko- gero ir blogo, apgailėtino ir prakilnaus-sutalpina mažytė žmogaus širdis. Ji ir šventovė, ir kapinės, ir pamazgų duobė, ir krautuvė...
🖋️Patys nelaimingiausi padarai šioje žemėje, Avneri, tai tėvai. Nes niekas taip greit netampa vargšais, kaip jie, nes niekas nebūna pasaulyje turtingesnis už juos, kol mažyčiai jų vaikai gyvena kartu su jais. Bet staiga praūžė, prašvilpė gaisras, o laikas, Avneri- laužas, kalnas ugnies, prašvilpė gaisras ir prarijo viską, ir likai tu, tėve, ir tu motina, padegėlių padegėliai, elgetų elgetos, pavargėlių pavargėliai, kaulytojų kaulytojai. Gyvena vargšeliai ir dieną iš dienos nieko kita neveikia, tik kaulija, pasitenkindami tuo, kas nubyra: gera žinia ar bloga, vaikų šlove ar gėda, jų didybe ar nuopoliu. Rankioja trupinius, išėdas ir patenkinti, nes už vieno stalo kartu jie niekados jau gyvenime nesėdės...