Apsakymai, kuriuos pavadinti istoriniais būtų teisinga, bet – per siaura. Apsakymai, kuriuos pavadinti psichologiniais irgi būtų teisinga, bet irgi – per siaura. Tai ir kuria unikalų Tomo Vaisetos prozos stilių, kuriame susikerta intymiausi žmogaus išgyvenimai, slapčiausi kompleksai, tragiškiausios patirtys, fantasmagoriškiausios vizijos ir istoriniai įvykiai, kiekvienam pažįstami ir atpažįstami – iš knygų, iš tėvų ir senelių pasakojimų, iš asmeninės patirties. Taip žmoguje atsispindi epochinės istorijos slinktys. Šiandieninės lietuvių kūrybos kontekste debiutanto proza atrodo esanti iš esmės kitoniška.
Rašytoja Renata Šerelytė teigia, kad komisija šiais metais dėl laimėtojo apsisprendė be ilgų ginčų ir diskusijų: „Autorius iš kitų neabejotinai išsiskiria savo teksto filologine kultūra, žodžio valdymu, savita teksto kompozicija ir stilistine raiška, potekstės kaip svarbios kūrinio dalies suvokimu. Manyčiau, kad tai vienas iš retų autorių, suvokiantis, kad prozininkui svarbus ne tiek įkvėpimo padiktuotas rašymo procesas, kiek sunkus, negailestingas, disciplinuotas darbas su tekstu.“
Tomas Vaiseta jau dvidešimtojo „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojas.
Patiko labai. Sunkūs, grubūs, kartais labai skaudūs ir tuo pačiu geri apsakymai. Vos panašūs į Morkūno "Pakeleivingų stotys", tik ne miniatiūros kaip pas Morkūną, o pirmo asmens pasakojimai, gana išsamūs ir atviri. Kai kuriuose apsakymuose tie pasakotojai keičiasi - tuo Vaiseta visiškai tobulai žaidžia.
Galima sakyti, kad tie pasakojimai istoriniai, bet istorija mokykline prasme ten neminima niekur nė kiek, tik dedukuojama iš kelių turinio detalių, ir tada, toliau skaitant, dalyvauja kaip kontekstas, kurį supratus visas tas vidinis pasakojimas pastiprėja dvigubai. Labiausiai gal tą įspūdį daro "Avietė" - pasakojimas apie nuo nacių besislepiančio žmogaus siaubingą ir vis augančią baimę. Skaitant neatpažinus konteksto, būtų tiesiog proto netekimo istorija, bet su tuo nutylimu kontekstu išeina kažkas labai stipraus - visada žinotas faktas yra maksimaliai užpildomas kažkuo kraupiai atpažįstamu. Taip beveik kiekvienas apsakymas vis kokį nors kito etapo kitą reiškinį užpildo. Tas kraujo supylimas istoriniams faktams į kraujagysles yra kaip reta pavykęs.
Bet Vaisetos apsakymuose yra ne tik tas, ir ne tas labiausiai paveikia. Gražiausia juose yra žmogaus sąmonė su visais kliedesiais, baimėm ir geismais, ir žmogaus gyvenimas su visom nesėkmėm ir neteisybėm - viso to legitimavimas. Suprantu, kad tą apie visą gerą literatūrą galima pasakyti, bet va galima ir čia.
Su trumpąja proza man visada taip - negana. Tik įsivažiuoji ir reikia stabdyt. Gazas-stabdis, gazas-stabdis... Labai geras šis pirmas įspūdis, potencialą T.V. turi, ir tikiuosi jis jį išnaudos didesnės apimties kūriniuose. Akylai stebėsiu naujienas.
Labai sudėtinga sakinių konstrukcija. Sakiniai itin ilgi, vienas gali tęstis 2 puslapius. Turiniui gal įtakos tai ir nedaro, bet tenka susimąstyti „kodėl“? Buvo labai daug kablelių, kuriuos norėjau pakeisti į tašką ir pradėti sakinį didžiąja raide. Gal buvo toks T.V. užmanymas, suteikti interpretacijai erdvės, skirti vienam personažui vieną sakinį, o tada keliauti su kitu sakiniu jau prie kito? Tačiau man tokie sprendimai panašesni į „kaip čia mandriau padarius“, o tai veda prie lietuviškų literatūros šaknų: apučių, baranauskų ir kitų priverstinai skaitomų, tačiau greitai užmirštamų, ilgai nemėgstamų. Kuomet rinkausi knygas „Knygų mugėje“, „Lietuvos rašytojų sąjungos“ leidyklos stende mane pagyrė už šios knygos pasirinkimą ir teigė, kad ji daug geresnė už antrąją – „Orfėją...“, kurią perskaičiau dar praėjusiais metais ir kuri man patiko!
Tačiau su Paukščiais man įvyko NE. Vėl sugrįžau į Vaisetos, kaip istoriko, pamėgtą karo nuojautą, karo palikimą Vilniaus gatvėse, įvairias asmenybių priešpriešas ir pan. Keista, nes man išties patinka knygos su istorijos pamatu, Orfėjuje labai patiko, bet Paukščiuose nejaučiau tokio didelio literatūrinio alkio, neieškojau informacijos, kai nesupratau „apie ką“, tiesiog leidau istorijai praplaukti, kai tuo tarpu po Orfėjo ieškojau Egon Schiele paveikslų reprodukcijos papuošti namus!
Gal aš nemokėjau šios knygos skaityti, bet mane nuolat persekiojo mintis, kad rašytojas norėjo panaudoti visus rašymo kanonus, sudėti juos į kiekvieną apsakymą, kad nebūtų galima prie ko prikibti ir sakyti „kažko trūko“. Negalėjau susikaupti ir mėgautis tekstu, nes greta jo buvo taisyklės, kurių nevalia pažeisti rašytojui ir nevalia praleisti skaitytojui.
Mane nuolat persekiojo mintis, kad Vaiseta, kaip stereotipinis lietuvių režisierius kuria slogų, lėtą filmą, kur kažkas būtinai bėga, dažniausiai į niekur ir būtinai kažkur pasimato „kotas“ ar „papai“. Atsiprašau rašytojo, bet kai lyties mizanscenos šmėžavo tekste, aš tiesiog klausiau - nu kodėl? Ir dar šmėžavo tokia labai nejauki nuojauta, kad T.V. logiškai paremtuose tekstuose nori būti savitesniu ir geresniu už Gavelį ar Kunčiną. Jaučiau, kad rašytojas, būdamas istoriku, su Vilniaus istorija eina į gylį, tačiau kai ją reikia įvilkti į prozos rūbą – ji tampa lietuviško slogumo ir lėtumo paviršiumi.
O bet tačiau, gal nuobodulio estetika man dar nepažini, dėl to nepajaučiau „Paukščių miego“.
Kaip PK - labai gerai. Pirmiausia - yra istorijos. Ne savo nepakartojamo ir ypatingai svarbaus požiūrio į viską dėstymas, o daug istorijų iš skirtingų laikotarpių ir skirtingų asmenybių žiūros taškų. Yra gyva kalba, priklausomai nuo personažų keičianti tėkmės greitį ir žodyną, gausiai pagardinta palyginimais ir kitokiomis stiliaus figūromis, kurių pavadinimų neatsimenu. Bet tikrai prisiminsiu šį: "koks padūkęs noras susiurbti ir išmyžti visą Letos upę!". Istorijos įtraukia, perkelia į nepatirtą jauseną ir... nutrūksta. Kai kurie trūkiai, regis, neplanuoti, o tik autoriui pritrūko laiko pasekti savo personažą. Ir gerbiamas autoriau, jūsų puikus originalus stilius, nekartokite nuvalkiotos rašančiųjų klaidos: puodelio dugne siūbuoja juodas skritulys, ne apskritimas, nebūtina prisiminti mokyklinės geometrijos, užtenka pagooglinti. Apibendrinant: šios knygos nerekomenduosiu savo draugams, bet autoriaus pavardę prisiminsiu ir tikiuosi sulaukti tokios, kurią galėčiau išdidžiai rekomenduoti: "atsimenu šitą vaikį dar nuo PK, jaučiau, kad dar parašys..."
Mano pirmoji pažintis su Tomo Vaisetos literatūra yra labai maloni. Autorius labai taikliai atskleidžia kiekvieno aprašomo laikotarpio nuotaikas. Net nemaloniai taikliai. Kartais nuo to darosi nejauku, atrodo, kad esi šalia personažų ir viską stebi ne kaip skaitytojas, o kaip aktualus dalyvis.
Man šiek tiek pritrūko pasakojimuose šviesos, nors gal jos šiose istorijose ir neturi būti.
Pirma knygos pusė sunkokai skaitosi: sunkūs, struktūriškai painūs, ilgi sakiniai skaityą daro daugiau darbu, o ne malonumu, bet ties Šaukštu pasakojimas įsibėgėja ir Paukščių miegas prikausto ir dovanoja skaitymo malonumą.