Knyga atsirado iš "Lietuvos ryto" žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru. Daugybės žmonių gyvybę išgelbėjęs gydytojas toksikologas joje dalijasi savo įžvalgomis, patirtimi, pateikia naujausių mokslinių duomenų.
Knyga man patiko, ji įdomi, tačiau tuo pačiu ir vietomis nuobodoka. Daug įdomios informacijos apie nuodus, kvaišalus ir įvairius būdus, kaip save nuodijame. Pateikiamos realios istorijos, pavyzdžiai, su kokiais atvejais toksikologai susiduria kiekvieną dieną. Tačiau pritrūko detalesnės struktūros ir galbūt kokio nors literatūros sąrašo.
Įdomi, labai informatyvi knyga. Privertė susimąstyt, kad nuodu gali pavirsti visiškai mums įprasti dalykai. Truputį erzino minčių “šokinėjimas”, padrikumas. Bet knyga tikrai verta dėmesio!
Seniai norėjau pagriebti ir labai apsidžiaugiau radęs leidyklos knygynėlyje. Čia tas atvejis, kai žurnalistė kalbina specialistą ir šis turi ką pasakyti, be užuolankų. Gal kai kur balti tekstų durstymo į vieną knygą siūlai ir išlenda (pasikartojimai), bet iš esmės netrukdo. Toksikologijos centro vadovas nevynioja į vatą nei požiūrio, nei nemalonių faktų. Jausmas - kad skaitai paskaitų rinkinį, kartais su savotišku humoro jausmu, "užlenkimais", pvz.: "Haliucinacijos gali būti vaizinės, garsinės, jutiminės, kvapinės. jos iškreipia tikruosius jutimus, pavyzdžiui, skonį, kvapą. Haliucinacijų apimtas žmogus gali regėti marsiečius, gražią ateitį Lietuvos."
Labai gerai paaiškintas psichodelinių medžiagų veikimo principas: "Jei žmogus yra kambaryje, kuriame stovi raudona sofa, ant stalo - arbatinukas <...> jis gali būti sukaupęs dėmesį į kitus dalykus.Tokiu atveju ne visa informacija pasiekia dominuojančią galvos smegenų sritį, nes veikia tam tikras filtras. o psichodelinės medžiagos pašalina šį filtrą, vis informacija tampa vienodai reikšminga, ir viskas būna susieta tam tikrais ryšiais.<...>žmogui aklyse atgyja žalias indų ploviklis, nupieštas katinaas, pradeda judėti arbatinukas, bet galvoje nebelieka vietos pagrindinei minčiai. Vartojant psichodelines medžiagas viskas įgyja kitą prasmę, žmogus praded analizuoti tai, kas užeina ant seilės, už ko užkliuvo žvilgsnis"
Arba - kodėl tuo sudėtingiau, kuo aukštesnis narkomano intelektas: "Priklausomybe sergantis žmogus, skirtingai nei baronas Miunhauzenas, nesugebės pats savęs ištraukti iš balos - turi būti atspirties taškas.<...>Kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo sunkiau jam padėti, nes jis nukreipia savo protinius gebėjimus, kad apgautų ave ir kitus, kad galėtų manipuliuoti kitų jausmais ir siekti savo tikslų - toliau vartoti."
Labai informatyvi mokslinė knyga, kurioje autorius atskleidžia ne tik įvairiausių tyrimų rezultatus, pacientų patirtis, bet visa tai puikiai apgaubia gero humoro jausmo doze, subtiliai prošvaistėmis atsirandančia knygos puslapiuose. Man patiko!