Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai

by Andrzej Niwiński (Editor), Michał Tyszkiewicz, Eligijus Raila (Translator)

Tai įdomaus likimo kelionių dienoraštis – jo manuskriptas buvo išsklaidytas, kupiūruotas, laikytas pražuvusiu, nepilnai publikuotas Paryžiuje 1863 metais ir galiausiai surastas šiais laikais.

Dienoraščio autorius – kolekcininkas, archeologas, keliautojas, Biržų ordinatas, grafas Mykolas Tiškevičius. Savo kelionę po Egiptą ir Nubiją, trukusią nuo 1861 metų spalio iki 1862 metų vasario, jis aprašė greičiausiai jau grįžęs į Lietuvą. Gyvybingame, įvykiais ir potyriais žaižaruojančiame pasakojime fiksuojama visa grafo kelionės į Egiptą eiga ir jo atlikti kasinėjimai, kuriems buvo išrūpintas specialus leidimas. M. Tiškevičius kaip įtakingos aristokratų giminės atstovas Egipte sulaukė išskirtinio dėmesio – jo laivas pasitinkamas garbės salvėmis iš patrankų, aukščiausieji valdininkai ir užsienio konsulai jam siūlo paslaugas ir be perstojo kviečiasi pietų.

Turistas ir medžiotojas Tiškevičius netrukus atsiskleidžia kaip aistringas tyrinėtojas bei archeologas. Manoma, kad kolekcijoje, kurią grafas sukaupė Egipte, buvo apie 800 objektų, jos likučiai šiandien saugomi trijuose Lietuvos muziejuose. Taigi skaitytojas turi progą tapti Mykolo Tiškevičiaus kelionės ir nuotykių bendražygiu ir pasmalsauti, kaip per šimtmečius pasikeitė keliavimo sąlygos, papročiai ir žmonės.

Dienoraštį papildo įžanginis egiptologo A. Niwińskio tekstas, atveriantis detektyvinę paties manuskripto suradimo istoriją, bei istoriko ir knygos vertėjo Eligijaus Railos komentaras, supažindinantis su Tiškevičių gimine ir jų palikimu Lietuvai.

Genres: History

268 pages, Paperback

First published January 1, 1994

Reviews

[Gintautas Ivanickas · Rating 4 out of 5]

Grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės po Egiptą ir Nubiją, trukusios nuo 1861 metų spalio iki 1862 metų vasario, aprašymas, pateiktas dienoraščio forma. Rankraščio likimas irgi neeilinis - jo manuskriptas buvo išsklaidytas, kupiūruotas, laikytas pražuvusiu, nepilnai publikuotas Paryžiuje 1863 metais ir galiausiai pilna versija atrasta šiais laikais.
Skaitant neapleido dvi mintys.
Pirma: kaip vis dėlto pasikeitė pasaulis ir mūsų suvokimas apie įvairius dalykus. Gražus tas pono grafo susidomėjimas senovės Egipto kultūra. Bet va, požiūris į tas vertybes. Galima negalima – pakasinėsim, kažką išsidalinsim, kažką parsivešim. O dar aistra medžioklei. O, kokie gražūs paukščiai, žiūrėk! Pykšt pokšt – bus pietums.
Antra: jei tais laikais būtų visokie instagramai su facebookais, tai jo mylista Tiškevičių Mykolas būtų šimtaprocentinis influenceris. Jo postus apie kelionę skaitytų tūkstančiai sekėjų. O jei dar su fotografijom, dar su filtrais, su šmaikščiom paantraštėm.
Skaitosi beveik kaip nuotykių romanas. Gal kiek pabosta tas nuolatinis pašaudymas į viską, kas kruta dykumoj ir savanoj.

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: 1861 spalio 13 dieną Marselio uoste įsėdau į garlaivį Indus, plaukiantį tiesiai į Aleksandriją ir ketinusį kelioms valandoms sustoti Valetoje, Maltos saloje.

Ne tiek dienoraštis, kiek atsiminimai apie kelionę, užrašyti dienoraščio principu. Dėl to knygos neišeina skaityti kaip ego dokumento, tačiau toks suliteratūrinimas kūrinį priartina prie nuotykių romano. Prie to prisideda ir bravūriška autoriaus pozicija bei britiško tipo humoras.

Skaitant nustebino, kokius pinigus valdė grafas – atitinkamas ir valdžios atstovų bei vietinių požiūris į jį.

Knyga pravalė stereotipus apie XIX a. vid.: jau prieš 150 m. daug žinota apie senovės Egiptą, o Lietuvoje ne vien baudžiauninkai gyveno.

Labai įsimintinų įvykių ar nuotykių pasakojime yra ne per daugiausia ir atrodo, kad monotonija (laivas, pašaudymai į paukščius bei gyvūnus, apsilankymai svečiuose, istorinių paminklų lankymas ir vėl laivas, pašaudymai į paukščius bei gyvūnus, apsilankymai svečiuose, istorinių paminklų lankymas) galėtų užmušti skaitymo malonumą, tačiau neskubėdamas, iš lėto plaukdamas laivu ir tekstu pasinėriau į prabangų XIX a. vid. gyvenimą ir užsimaniau pakeliauti po nepažįstamus kraštus.

Seniai buvau beskaitęs dienoraštį ar atsiminimus, tačiau "Kelionė Nilu: grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis, 1861–1862 metai" taip patiko, kad į skaitomų knygų sąrašą reikės įtraukti ir tokią literatūrą.

P. S. 2012 m. leidykla "Aidai" išleido knygelę "Užmirštasis Egiptas, arba Grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės į Egiptą ir Nubiją dienoraštis", tačiau pasakojimas joje nei iš šio, nei iš to nutrūkta artėjant pirmos dalies pabaigai, nors abiejose knygose nurodoma, kad verta iš to paties lenkiško leidimo.

Mano skaitytoje 2025 m. leidyklos "Aukso žuvys" knygoje dar yra "įžanginis egiptologo A. Niwińskio tekstas, atveriantis detektyvinę paties manuskripto suradimo istoriją, bei istoriko ir knygos vertėjo Eligijaus Railos komentaras, supažindinantis su Tiškevičių gimine ir jų palikimu Lietuvai." (paskutinis viršelis).

4.0/5✰

[Meinardas Valkevičius · Rating 5 out of 5]

Net negaliu apsakyti, ant kiek įdomi knyga! Tai tarsi skaityti Žiulio Verno knygos herojaus nuotykius arba pajusti, kad žiūri dar vieną Indiana Jones’o nuotykį! Grafas Mykolas Tiškevičius šioje knygoje dalijasi, kaip keliavo po Egiptą, kaip kasinėjo ir atrado daug vertingų, ir šiais laikais Luvre eksponuojamų, senovės Egipto lobių. Labai rekomenduoju ir tiems, kas domisi Egiptu, ir tiems, kam įdomu suprasti XIX a. gyvenimo kasdienybę.

[Andželika Skužinskienė · Rating 4 out of 5]

Labai vaizdingas pasakojimas atitinkantis to meto realybę. Ypač tinka besiruošiant plaukti Nilu, kad palyginti kaip viskas pasikeitė

[Kotryna · Rating 4 out of 5]

„Padedamas palydovų arabų ropščiuosi į milžiniško monumento viršūnę; nors ir gražus vaizdas į Kairą ir jo apylinkes, tačiau patirtų sunkumų neatperka.“

***

Jei Mykolas Tiškevičius būtų gimęs 150 metų vėliau, šiandien būtų garsus kelionių vlogeris, kurio videopasakojimai muštų rekordus jau vien dėl laive laikyto krokodilo, o kamerą garantuotai neštųsi net į intymiausias ir nelegaliausias pramogas. Kažkur tarp Dano Pankevičiaus ir Pravalturo direktoriaus. Visgi didžiabarzdis bajoras gimė 1826 metais, vadinasi, į kelionę Nilu leidosi maždaug 35-rių.

Verčiant vaizdingo, natūros ir kultūros detalių kupino, įtraukiančio dienoraščio puslapius veriasi baltojo privilegijuoto vyro pasaulėžiūra, kai aptarnaujantis personalas minimas tik šio pritrūkus, moterys (o ir vyrai, jei ne europiečiai ir ne krikščionys) vertinamos tik pagal fizinius parametrus, o vos paliesti turtai automatiškai tampa nuosavais. 1861 metai, brandusis kolonializmas visame savo gražume – žinoma, smalsaus keliautojo teisti už tai, kada jis gimė, negalima, kaip tik labai vertinga skaityti, kaip mąstė to meto žmogus iš, dabartine akimi vertinant, okupuotos Lietuvos (jam priklausė Biržų dvaras, nors, kiek suprantu, čia neužsibūdavo). Mykolas baisisi Nubijoje jau tik nelegaliai beegzistuojančia vergija, bet jam atrodo visai normalu per pažįstamus diplomatus pasiprašyti 60 žmonių kasinėjimams, kaip ir nusipirkti tigrą. Tigras (ar bent jo kailis) iki mūsų dienų neišliko, o štai prisigrobtos vertybės nusėdo muziejuose, taip pat ir Lietuvos.

Įdomu Mykolo akimis pažvelgti į kraštą, šiandien jau atrodantį visai kitaip. Beje, jam keliaujant Sueco kanalas dar tik buvo kasamas, ir kasamas šauktinių (jei tikriau, verktinių) rankomis. Jei XXI a. sunku besurasti lietuvį, nebuvusį Egipte, nelankiusį Luksoro ar nemačiusį piramidžių, tai tuo pačiu nerasim jau nė vieno, ant jų užkopusio. O XIX a. keliautojas savo įrašuose neretai bara Egipto valdytojus, menkai tesirūpinančius paveldu, nors pats irgi elgiasi barbariškai, vėlgi, vertinant iš XXI a. pozicijos.

Knyga įdomi ne tik „tada“ ir „dabar“ lyginimo aspektu. Dienoraštis veikia ir kaip kreivas veidrodis, primenantis, kad neretas šiuolaikinis turistas ar keliautojas vis dar seka jau morališkai pasenusiomis tradicijomis. Nereikia net Nilo, juk keliaudami po Lietuvą pasigendam tokių miestietiškų kasdienybės elementų, kaip kavos aparatas ir kondicionierius. Tiškevičius, aišku, jų neturėjo, bet nuoboduliu, „nepakankamai įdomiais“ europiečio tempui vaizdais ar papročiais skųstis mokėjo ir jis. Bet kuriu atveju talentą meistriškai aprašyti tiek teigiamus, tiek neigiamus pastebėjimus jis tikrai turėjo.

[Marius · Rating 4 out of 5]

Visą grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės knygą galima apibendrinti keliais sakiniais. Pirmiausia, Egipte gausu uodų ir vietomis tarakonų, antra, šaudyk viską, kol nieko neliks, o jeigu nešaudai, tai bent susirink į laivą egzotinių gyvūnų. Ir būtinai nepamiršk, ką nušauni suvalgyt. Trečia, visos egiptietės negražios, nors jos ir išsirengusios prieš tave šoka. Ketvirta, Egipte žvėriškai karšta, o egiptiečiai geria kaip lietuviai. Galiausiai, Egipte gyveno daug niekam nežinomų faraonų ir dievybių.

O dabar rimtai! Grafo kelionių po Egiptą knyga išsiskiria iš XVI-XIX a kelioninių knygų tuo, jog mažiau kalbama apie Egipto kultūrą ir istoriją, bet labiau akcentuojamas grafo hobis. Tad knyga nublanksta prieš Ž. F. Šampoljono, V. Denono, A. Marieto, G. Maspero ar Idriso Efendi laiškus bei kelionių aprašymus, kurie spinduliuoja meile Egiptui ir skrupulingai aprašo kraštovaizdžius, paveldą bei vietinius papročius. Be to, knygai "meškos paslaugą" padarė Andrzejaus Niwinskio įžanginis žodis, kuris yra kupinas istorinių iškraipymų ir tyčiai pabrėžiamos polonofilijos, kai siekiama Lietuvą pažeminti ar visiškai eliminuoti lietuvius, pvz., "dienoraštis buvo neabejotinai skirtas lenkų skaitytojui Lietuvoje." Tuo norima pabrėžti, kad Lietuvoje gyveno tik lenkai, kas yra senas stereotipas, kaip ir teiginiai, kad Vilniuje nebuvo lietuvių. Šiuo šablonu seka ir knygos vertėjas, istorikas E. Raila, pagarsėjęs nevykusiu sarkązmu soc. tinkluose. Knygos pabaigoje jis teigia, kad Mykolas Tiškevičius buvo "lenkų kilmės aristokratas." Nors oficialioje istoriografijoje Tiškevičiai yra sulietuvėjusi rusėnų didikų giminė. Maža to, jo protėviai yra giliai šaknis Lietuvoje įleidę asmenys. Tad Raila bando išlaikyti senąją teoriją apie didikus lenkus ir mužikus lietuvius.

E. Railos teiginys, kad "Mykolas Tiškevičius sietinas su lietuviškos egiptologijos pradžia," taipogi yra klaidingas, nes egiptologija aistringai domėjosi kitas Lietuvos didikas grafas Stanislovas Feliksas Kosakovskis (1795-1872), kuriam priklausė Vaitkuškio dvaras. Lankydamasis Paryžiuje, grafas susipažino su Ž. F. Šampoljonu ir susižavėjo jo pasiekimais šifruojant Egipto hieroglifus. Tad daugybėje salonų aistringai propagavo prancūzų mokslininko atradimus. Be to, S. F. Kosakovskio iniciatyva Rusijos mokslų akademija priėmė Šampoljoną į savo gretas. Negana to, nedera atmesti ir kito lietuvio, orientalizmo pradininko, Juozapo Senkovskio įnašo priartinant Lietuvos publiką prie Artimųjų Rytų. O kartu su M. Tiškevičiumi keliavęs Ignotas Žiogelis (gimė Anykščių rajone) laikomas pirmuoju europiečiu atradusiu Nilo upės slenksčius. Taigi mūsų istorikų trumparegiškumas Artimųjų Rytų kontekste stebina, nes lietuviai tikrai turi didžių keliautojų ir akademikų, kurių nedera priskirti lenkams.

Pačioje knygoje gausu šabloniškumo bei neteisingai interpretuojamų faktų, pvz., minimos netaisiklingos faraonų asmenybės ar klaidingai įvardijami Karalių slėnio kapaviečių atradėjai, pvz., Sečio I kapą atrado ne kažkoks archeologas Belconis, o italų keliautojas, tyrinėtojas Džiovanis Batista Belzonis, išgarsėjęs Abu Simbelio šventyklos tyrimais bei 7 t. Ramzio II biusto atgabenimu į Londoną. Belzoni pirmasis prasiskverbė į faraono Chafrės piramidę ir buvo pirmasis europietis, moderniais laikais, aplankęs Baharijos oazę. H. Karteris pavadinimo Belzonį "vienu ryškiausių žmonių per visą archeologijos istoriją."

Kitas svarbus veiksnys, kapaviečių dekoro vandalizmas. M. Tiškevičius teigia, kad tai persų arba egiptiečių darbas, bet iš tiesų, tai XIX a. pr. europiečių poelgiai, kai buvo atskeliamos ištisos tinko dalys, jas pergabenant į didžiuosius Europos muziejus. Rekomenduoju pasižiūrėti britų dokumentiką "The Rape of Tutankhamun" (su egiptologu John Romer). Taip elgėsi britų konsulas Egipte H. Soltas, italų konsulas B. Drovetti ar prancūzas Emilis Prissas D'Avennas. Todėl apsilankę Europos muziejuose regite daug kapaviečių dekoro fragmentų ar ištisų plokščių.

Skaitant knygą taipogi krenta į akis M. Tiškevičiaus pomėgis "juodajai archeologijai," ypač kai XIX a. vid. A. Marietą paskyrus Senienų apsaugos tarnybos direktoriumi, ji buvo griežtai draudžiama. Tai padėjo sustabdyti kapaviečių grobstymą ir vandalizmą, siekiant rastus turtus ar mumijas parduoti turistams. Vienaip ar kitaip, M. Tiškevičius apeidamas šiuos ribojimus prisidėjo prie Egipto vertybių grobstymo, nesuprasdamas kokią žalą padarė šaliai. Įdomiausia, kad jo surinkta egiptologijos kolekcija dabar yra tarp trijų didžiųjų Luvro Egipto kolekcijų ir atsilieka tik V. Denono ir Ž. F. Šampoljono kolekcijoms. Nors Luvro aprašymuose ji įvardijama kaip "lenkų grafo" dovana, o lietuvių istorikai bei vyriausybė tai ignoruoja.

Knyga skaitosi lengvai, tačiau medžioklės siužetai dažnai nusibosta, todėl knyga tik dalinai supažindina su Egipto kraštovaizdžiu ir istorija ir būdinga po bemaž šimtmečio išleistiems kitiems lietuvių memuarams, dienoraščiams ar monografijoms apie šią šalį. Deja, bet mūsų krašte Egiptas vis dar mažai pažįstamas, kadangi autoriai toliau naudoja pasenusius stereotipus.

[Asta · Rating 5 out of 5]

Pamaitinau savo istorikės / archeologės sielą. Nuostabi knyga, žiūrint iš tos istorinės perspektyvos. Nors dabarties žmogaus akimis žiūrint ir atrodo daug kas absurdiška ir neteisinga.

[K]

Trumpa knygutė pasakoja apie Mykolo Tiškevičiaus (gyvenusio Gorodoke, vėliau Italijoje) kelionę laivu Nilu po Žemutinį Egiptą (nuo Aleksandrijos iki Kairo) ir šiek tiek Viduriniu Egiptu. Knygutė netikėtai baigiasi be jokio paaiškinimo, kuomet akivaizdu, kad Tiškevičius tik dabar pradeda leistis į savo didžiąją kelionę (piramidės ir pan.). Momentai:
* lėtas keliavimas laivu, Nilo pakrantės ir miestukai/kaimukai
* kaip gerai Tiškevičius pažįsta paukščius bei augalus (ir dievina paukščių medžioklę, ir kiek daug nuolatos paukščių sutinka (nelabai bijo žmonių?))
* koks didingas ir svarbus jis jaučiasi
* šiek tiek Egipto dalykų, mečečių, trijų mumijų išvyniojimas
* miestai, bazarai

[Smiltė Bikulčienė · Rating 4 out of 5]

Labai keista buvo skaityti ir suprasti, kaip smarkiai dabar yra pasikeitęs pasaulis. Šiandienos pasauly įsivaizduojam, kaip rūpestingai reiktų elgtis su archeologiniais radiniais - dokumentuoti, šepetėliais smėliuką nubraukti, su pirštinėm dviem pirštais imti. O grafas - atplaukė, su vietiniu paša parūkė, 60 arabų pasamdė parodė, kur kasti, išsikasė kelias mumijas, atsidarė, tvarsčius nuvyniojo, auksinius skarabėjus pasidalino, mumijas susikrovė, kitoj vietoj kast neleido, tai naktį paslapčia pakasinėjo.... Ir šaudo į viską, kas juda - krokodilas-pykšt - "pataikiau, paskendo", grifas - pykšt, erelis "retas paukštis, pataikiau", balandžiai - tiek daug, kad po dviejų valandų nusibodo šaudyt, į žasis į flamingus ir pelikanus - iš patrankos... Buvo normalu. O man plaukai piestu nuo tokių papročių. Kai pagalvoji - o juk ne tiek daug ir metų nuo to laiko praėjo

[Justina · Rating 3 out of 5]

To meto kultūra šokiruoja. Ypač neskanu buvo klausyti kaip kątik žavėjęsis egzotiniais gyvūnais, jų grožiu, tuojau stveria šautuvą juos nušauti. Tiesiog dėl pramogos. Kokia tuštybė, koks ego. Tokie buvo laikai ir tai buvo normalu. Nepaisant to, buvo verta išklausyti šį veikalą kaip istorinį palikimą.

[Antanas Marcelionis · Rating 5 out of 5]

Indiana Jones + Tūkstantis ir viena naktis, tik viskas iš tikrųjų. Jei pavargsit nuo įžangos, eikit tiesiai prie dienoraščio.

[Nerijus Linkus · Rating 2 out of 5]

Labai vidutiniška knyga, sausi faktai ir pagrindinė medžioklės svetimame krašte tematika.