What do you think?
Rate this book
Marialė
Knyga liudija nerimą dėl chaoso pasaulyje – karų Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitos, konflikto tarp trampistų ir LGBT, pabėgėlių krizės. Kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai. Tradicinis pamaldumas Mergelei Marijai transformuojamas į bandymą išlaikyti ryšį su Dievo Motina dabartybėje. Ne veltui krikščioniškoji ikonografija kliaujasi Marija kaip pagalbininke mūšio lauke, laimėtoja. Ikonos vaizdinys interpretuojamas kaip visų pagalbą teikusių ar nežinomų moterų bendrystė, net jei tai nelabai teologiška.
Giedrė Kazlauskaitė – poetė, kritikė, eseistė, daugelio prestižinių literatūros premijų laureatė. Gimė 1980 m. Kėdainiuose, augo Kybartuose ir Vilkaviškyje, vėliau persikėlė į Vilnių. Studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, šiuo metu ten dirba kaip partnerystės docentė. Dvylika metų buvo kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė. „Marialė“ – penktoji autorės poezijos knyga.
***
Pirmąkart žodį Mariales (lotyniškai) išgirdau radijo laidoje, kurioje kalbėjo dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė. Pasakojo apie stebuklų knygas: jose nuo XII a. buvo surašomi Mergelės Marijos padaryti stebuklai. Per atvaizdo tarpininkavimą – švento paveikslo, bažnyčios, kartais net miške esančios skulptūrėlės malonę žmonės patirdavo stebuklų ir gaudavo dieviškumo pagalbos. Taip formavosi tų atvaizdų kultas, o marialės, specifinis raštijos žanras, registravo įvykusių stebuklų istorijas.
Stebuklingas atvaizdas, per kurį pati smarkiai keičiausi ir kurį savaip tebegarbinu, kurį laiką buvo gyvas žmogus. Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją. Aistros ir dramos, kurios kadaise įvyko, dabar taip toli, tarsi būtų ne mano gyvenimas. Intuityviai suvokiu, kad žmonijai padės ne rūpinimasis savo kailiu, ne įsibauginimas dėl saugumo, ne survivalizmas.
Giedrė Kazlauskaitė
Giedrė Kazlauskaitė – poetė, kritikė, eseistė, daugelio prestižinių literatūros premijų laureatė. Gimė 1980 m. Kėdainiuose, augo Kybartuose ir Vilkaviškyje, vėliau persikėlė į Vilnių. Studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, šiuo metu ten dirba kaip partnerystės docentė. Dvylika metų buvo kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė. „Marialė“ – penktoji autorės poezijos knyga.
***
Pirmąkart žodį Mariales (lotyniškai) išgirdau radijo laidoje, kurioje kalbėjo dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė. Pasakojo apie stebuklų knygas: jose nuo XII a. buvo surašomi Mergelės Marijos padaryti stebuklai. Per atvaizdo tarpininkavimą – švento paveikslo, bažnyčios, kartais net miške esančios skulptūrėlės malonę žmonės patirdavo stebuklų ir gaudavo dieviškumo pagalbos. Taip formavosi tų atvaizdų kultas, o marialės, specifinis raštijos žanras, registravo įvykusių stebuklų istorijas.
Stebuklingas atvaizdas, per kurį pati smarkiai keičiausi ir kurį savaip tebegarbinu, kurį laiką buvo gyvas žmogus. Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją. Aistros ir dramos, kurios kadaise įvyko, dabar taip toli, tarsi būtų ne mano gyvenimas. Intuityviai suvokiu, kad žmonijai padės ne rūpinimasis savo kailiu, ne įsibauginimas dėl saugumo, ne survivalizmas.
Giedrė Kazlauskaitė
- GenresPoetry
88 pages, Paperback
First published January 1, 2025
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 16 of 16 reviews
May 28, 2025
sunku vertinti naują knygą autorės, kuri pakreipė mano gyvenimą, norisi net priešintis, kaip motinos-tėvo figūrai. pavyzdžiui, nepatinka, kai giedrė rimuoja, nuoširdžiai viliuosi, kad tai liausis!!! :D
perskaičiau labai greitai, o paskui ilgai skaičiau neskaitydama, bet gyvendama su tais tekstais, kol kas nekyla ranka imti jokios kitos knygos, nenoriu ir nereikia. vakar klausiau kreivytės pokalbio su giedre ir kai ji skaitė pabaigoje eilėraštį „henryka“, kažkas perlūžo viduje, mane tiesiog nukalė. būna, kad poezija sujaudina, kad įstringa gumulas gerklėje, bet šitokio pakratymo dar nebuvau patyrusi, ir jaučiu, tai ne vien dėl autorės ligos ir kad skaitant jos knygą tave čiupinėja lipnūs mirties pirštai, bet gal dėl giluminio ryšio su, rodos, pačia gyvenimo esme, kurį mistiniu būdu patiriu skaitydama tuos eilėraščius.
įdomi metafora, tampanti visos knygos ašimi, kad psichologė - tai šventas atvaizdas. nežinau, ar neperėjęs terapinio proceso skaitytojas pajėgus pilnai tą suprasti.
dar ilgai mąstysiu.
o autorei, prašom, nacionalinę!!!
perskaičiau labai greitai, o paskui ilgai skaičiau neskaitydama, bet gyvendama su tais tekstais, kol kas nekyla ranka imti jokios kitos knygos, nenoriu ir nereikia. vakar klausiau kreivytės pokalbio su giedre ir kai ji skaitė pabaigoje eilėraštį „henryka“, kažkas perlūžo viduje, mane tiesiog nukalė. būna, kad poezija sujaudina, kad įstringa gumulas gerklėje, bet šitokio pakratymo dar nebuvau patyrusi, ir jaučiu, tai ne vien dėl autorės ligos ir kad skaitant jos knygą tave čiupinėja lipnūs mirties pirštai, bet gal dėl giluminio ryšio su, rodos, pačia gyvenimo esme, kurį mistiniu būdu patiriu skaitydama tuos eilėraščius.
įdomi metafora, tampanti visos knygos ašimi, kad psichologė - tai šventas atvaizdas. nežinau, ar neperėjęs terapinio proceso skaitytojas pajėgus pilnai tą suprasti.
dar ilgai mąstysiu.
o autorei, prašom, nacionalinę!!!
March 27, 2026
Skaičiau ir norėjau bliauti – ką padarysi, esu slabakė, kurią veikia atvirumo nebijantys žmonės. Iš karto pradeda akis graužt, kai kūrėjas nusprendžia prieš tave apsinuogint, ant balto lapo likęs stovėt vienais trusikais. Net svogūnų nebereikia — verkiu.
Netobulo kūno problemos, priklausomybė nuo maisto ir alkoholio, feminizmas, lgbtq+, pandemijos, karų neramumai ir atbukusios reakcijos į juos, ligos, mylimųjų netektys, mamos / dukros santykiai, grafomanų pašiepimas bei taikli socialinė kritika (pasirašau po kiekvienu autorės žodžiu) – viskas ir dar daugiau sutilpo į šią išpažintinio pasakojimo knygą.
Skaitydama ir laikydama ašaras (nepatogu bliaut prieš autorę + knyga iš bibliotekos, negaliu apsnarglėt) vis galvojau: kaip noriu, kad ji visada būtų laiminga, mylima ir taikoje su savimi! Dar, kad važiuojant dviračiu vairuotojai ir pėstieji jos nekeiktų!
"veikiausiai kaip Herakleitas ir sakė būsiu virtusi vandeniu
mudviejų urnų žetonai dugne pagaliau atsitrenks vienas į kitą"
"man kem trys, šiaip ne taip
žengiu į suaugusiųjų gyvenimą"
Netobulo kūno problemos, priklausomybė nuo maisto ir alkoholio, feminizmas, lgbtq+, pandemijos, karų neramumai ir atbukusios reakcijos į juos, ligos, mylimųjų netektys, mamos / dukros santykiai, grafomanų pašiepimas bei taikli socialinė kritika (pasirašau po kiekvienu autorės žodžiu) – viskas ir dar daugiau sutilpo į šią išpažintinio pasakojimo knygą.
Skaitydama ir laikydama ašaras (nepatogu bliaut prieš autorę + knyga iš bibliotekos, negaliu apsnarglėt) vis galvojau: kaip noriu, kad ji visada būtų laiminga, mylima ir taikoje su savimi! Dar, kad važiuojant dviračiu vairuotojai ir pėstieji jos nekeiktų!
"veikiausiai kaip Herakleitas ir sakė būsiu virtusi vandeniu
mudviejų urnų žetonai dugne pagaliau atsitrenks vienas į kitą"
"man kem trys, šiaip ne taip
žengiu į suaugusiųjų gyvenimą"
July 15, 2025
Niekada nebuvo, kad taip laukčiau knygos. Laukiau skaitymo akimirkos lyg kažko sakralaus. Net bijojau nešiotis kartu, kad tokios dailios nenutrinčiau. Dabar „Marialė“ švelniai nuverkta. Skaitydama jaučiausi kaip ašaros ant Marijos skulptūrėlės skruostų.
Vis dar nesuprantu, kodėl nepažįstamas žmogus ir jo žodžiai, išrašomos patirtys – poetinė fikcija ar tikrovė – gali būti tokie artimi. Kodėl gedulas, sielvartas pasauliui ir savo kūnui, net ir ironiško šypsnio kupinas nuovargis tokie įtaigūs, įklampinantys? Išsakyti kitais žodžiais, neatpažįstamomis metaforomis ar nuorodomis į kitus kūrinius ar net konkrečius išgyvenimus. Bet vis tiek jaudinies, graudinies, pergyveni. Net gėda, kad taip savinies – juk nieko bendro su tavimi, skaitytoja.
Buvau užburta Kazlauskaitės meilės eilėraščių. Jau ne pirmąsyk pajuntu tą jausmo gėlą, bet šįkart jis nutvelkia jau pirmuose tekstuose: aiškiai, ryškiai. Jaudinausi skaitydama metų ciklą, su kiekvienu eilėraščiu-mėnesiu vis labiau nutirpdama, šniurkščiojau paskutiniąsias rinkinio eiles.
Esu dėkinga, kad poetė dalinasi savo kūryba. Ačiū.
Vis dar nesuprantu, kodėl nepažįstamas žmogus ir jo žodžiai, išrašomos patirtys – poetinė fikcija ar tikrovė – gali būti tokie artimi. Kodėl gedulas, sielvartas pasauliui ir savo kūnui, net ir ironiško šypsnio kupinas nuovargis tokie įtaigūs, įklampinantys? Išsakyti kitais žodžiais, neatpažįstamomis metaforomis ar nuorodomis į kitus kūrinius ar net konkrečius išgyvenimus. Bet vis tiek jaudinies, graudinies, pergyveni. Net gėda, kad taip savinies – juk nieko bendro su tavimi, skaitytoja.
Buvau užburta Kazlauskaitės meilės eilėraščių. Jau ne pirmąsyk pajuntu tą jausmo gėlą, bet šįkart jis nutvelkia jau pirmuose tekstuose: aiškiai, ryškiai. Jaudinausi skaitydama metų ciklą, su kiekvienu eilėraščiu-mėnesiu vis labiau nutirpdama, šniurkščiojau paskutiniąsias rinkinio eiles.
Esu dėkinga, kad poetė dalinasi savo kūryba. Ačiū.
Read
August 6, 2025Atvira, asmeniška ir po neįskaitomais kodais neslapstoma. Tiesmuka ir savotiškai stačiokiška (man čia tiegiama). Labai sau ir prieš save, bet kartu ir bendražmogiškai atpažįstama. Kritikos sau ir aplinkai balansas.
Žavėjaus mėnesių eilėraščių idėja.
Išsinešu nekontroliuojamą dangų ir bandymą drauge būti geresniais žmonėmis.
Žavėjaus mėnesių eilėraščių idėja.
Išsinešu nekontroliuojamą dangų ir bandymą drauge būti geresniais žmonėmis.
January 12, 2026
Temų, įvaizdžių, metaforų, kontekstų pasiutpolkė.
Read
November 23, 2025patiko
May 24, 2025
TL;DR: LABAI LAUKIAU, LABAI PATIKO, AČIŪ GIEDRE
Giedrės Kazlauskaitės knygų visada labai laukiu (dar neskaičiau esė, bet pasidėjusi ateičiai), su jomis nuolat išsivysto kažkoks viršknyginis santykis - dalį Meninų visai be jokios intencijos gabalais išmokau atmintinai, Gintaro kambarį skaičiau sunkiai, trigerino tėvo tema (kurią turbūt ir nepagrįstai daug kur įžiūrėjau) ir vietomis kaip peiliu pjaustė, bet vis tiek tai buvo reta ir brangi patirtis. Apie Singerstraum vis pagalvoju ir dar lyg nesu jos perkandusi. "Marialė" pasirodė netikėtai, nes buvau skaičiusi interve, kad Giedrė nebenori būti vadinama poete ir dirba prie kitų tekstų. Užtai kai tie eilėraščiai atsirado, atrodė tikrai kaip stebuklas (pagal pavadinimą), o dar ta rūta-mirtis ant auksinio viršelio!
Skaičiau greitai ir netaupiai, bet, pagal Uršulės žodžius, jau iškart laukdama antro karto. Buvo įdomu pamatyti man naują Giedrę - rimuotą (keli eilėraščiai), labai patiko jos rimai, taip pat juokingieji eilėraščiai, ypač atostoginis. Bet gražiausia buvo keista sunkiai pakeliamo kūniškumo ir netekties sankiba.
Apie netektį ir jos stadijas rašo daug kas, pamenu, paskutiniu metu man labai įstrigo Venclovos naujausiam rinkiny pora gedulą labai gražiai perteikiančių eilėraščių, bet "Marialėje" pamačiau kažkokį kitokį pavidalą - vos ne vadovėliškai pagal psichologus (arba Butler), kaip ta ar tas, kurio netekai, tampa tavo vidaus figūra, adresatu, toliau gyvena kaip savarankiška tavo pačios dalis, su kuria gali kalbėtis, kartais net tampanti atskaitos tašku, tikresne ar geresne ar protingesne tavimi, arba dar kitaip - viena iš tų knygoje išbarstytų Marijų, su kuriomis kalbiesi, arba dar - vienu iš tų Marijos padovanotų stebuklų.
Krištolinis kalnas
Pranešk, kad neišnykai, bet ne sapne.
Esu nakties paukštis ir žalingas
psichoanalizės produktas.
Norėčiau, kad būtum pasaulyje, kuriuo nelabai tikėjai,
į kurį įslystama jau be ego, pelytės pavidalu -
tai miestai, kolonos, chorai;
geltoni laukai, kalnų ežerai,
akmenis nešantys debesys.
Po juos vaikšto mūsų prijaukintieji žvėrys,
anksčiau kandę ir draskę.
Duok man regimą ženklą, kad nepyksti,
kad nelikai vandeny, kad kelionė į stiklo kalną
prasideda oro uoste, toj vartojimo ir graužaties bažnyčioj,
kurioje iš baimės ištinka dvasinė turbulencija.
Lėktuve pilna lietuvių valstiečių, nuo veidrodėlio
šoka saulės zuikutis.
Tai įvyksta sūpuoklėse - išsigąsti, kad būdama
jau suaugusio amžiaus, patiri tą neva
erotinį perkėlimą.
Vėjas kvėpuoja, pasaulis sukasi,
supimasis primena santykius.
Iš manęs atimtas mano
mylimiausias žaislas.
Palikai mane miegančią, išplaukei
vienviečiu mediniu laiveliu, į kurį
aš sėsti bijojau.
Tikiuosi, ten auga vangogiškos gėlės.
(p. 10-11)
Kelio ženklai
Eismas, kaip ir gyvenimas, yra sistema.
Ne tokia sudėtinga, kaip atrodo nelaikšiams.
Tu mane apgavai, viliodama
vis ne tais kelio ženklais -
apsisukti, pakeisti kryptį, laikytis atstumo;
leidai man patikėti, kad sustoti negalima,
kad aptiksiu tave stoviniuojančią
šampano salelėje.
"Atsargiai, vaikai" - juos teks išleisti į mokslus.
Suvirškinau tik po dešimtmečio.
Verčiau būčiau mokiusis natų, o ne tų trikampių su keturkampiais;
mynusi pianino pedalus, o ne tuos tris.
Sapne ateinu į terapiją ir juokinu tave.
Tau tai patinka ir aš jaučiuosi
vis labiau verta gyvenimo.
Matau ženklus: keista, jie man sufleruoja,
tarsi banaliam katekizme -
kad ir tu mane matai.
(p. 73)
Ne iki galo suprantu, kas ta išpažintinė poezija (ar kas ta poezija apskritai, bet šito gal nepradėsim); ypač tas klausimas kyla, kai skaitai eilėraštį ir matai, kad jis pilnas tik sau suprantamų nuorodų, galbūt galinčių kažką prakomunikuoti, jei žinotum, į ką nurodo tie pokalbiai ir įvaizdžiai, bet man liekančių absoliučiai uždarų. Atsimenu, toks įspūdis kilo skaitant Epoché - tiesiog nesugebėjau suprasti tų tekstų (tai nebūtinai tekstų problema). O su "Mariale" man buvo priešingai: supratau, kad daugybė nuorodų ir atsivėrimų suprantama labai nedaug kam, tačiau jos kažkokiu būdu sugeba išsakyti išgyvenimą, kuris tau pažįstamas ar bent suprantamas, ir tas šuolis nuo nebūtinai suprantamos konkretybės į išgyventą bendrybę sykiu ir perveria, ir sukuria tą viršknyginį ryšį. Gal tą turėjo omeny Mamačiukė, rašydama apie asmeniškumo ir kolektyviškumo dermę? Tiksliai nežinau, bet toks jausmas, kad skaitydama eilėraščius ir pati kažką nuosavo, nebūtinai susijusio, išgyvenu; pasitenkinimas egoistinis, tačiau, kita vertus, tas išgyvenimas be eilėraščio nebūtų pasiekiamas, tad gal pasitenkinimas truputį ir poetinis.
Panašiai skaitydama visur mačiau kūną - kaip kažką svetima, kitą savo pavidalą (anot vieno eilėraščio, brolį dvynį), kurį bandai integruoti, bet tik dėl to, kad neturi kitos galimybės, kad tai tavo savotiška prigimtinė "šeima" (kurios tarsi šiais laikais integruoti jau morališkai nebūtina, bet ar tai lengva?? ne). Knygoje kūnas netampa nei groteskiško perversiško susižavėjimo / užsiciklinimo objektu, kaip kartais būna su tom "kūniškumo" temom, nei ironijos taikiniu; jis toks "kitas", tarsi nemėgstamas, nepatogus - tokį santykį turbūt pažįstame (arba jo bijome) kiekviena ir kiekvienas - ar paauglystėj, ar kitu greitų pokyčių laikotarpiu, kai pradedi pati save gąsdinti ir nervinti. Apie tai skaityti nejauku ir tuo pat metu pažįstama, tai irgi savotiška netektis - gal jos etapas "pyktis", kai nenori pokyčių ir siunti ant besikeičiančio pasaulio. Tačiau "Marialėje" būtent pykčio visai nemačiau. Kūnas tarsi kelia nepatogumų, bet tuo yra ir suprantamas ir perskaitomas, jį nuolatos skaito visokie specialistai - gydytojai dietologai dvasininkai, tačiau jis galiausiai atrodo kaip dar viena tavo figūra, kuri pamažu, kaip visiems, keičiasi ir traukiasi iš savo dabartinio pavidalo, ir tai yra tuo pat metu netektis ir stebuklas (liūdnas). Apie šitą man turbūt gražiausias buvo "Metuose" spausdinto ciklo finalinė dalis:
Gruodis
Visi kiti žmonės yra ok.
Jeigu gebėčiau aprėpti viso pasaulio sielvartą - virsčiau Rūpintojėliu.
Labai traumuoti žmonės yra ok.
Karo poezija nebejaudina, žudynių vaizdai ekrane - kasdieniniai ir įprasti.
Besimėgaujantys savo padorumu yra ok.
Rašykite dar daugiau projektų!
Trampistai ir homofobai yra ok, jei tik nedrasko akių.
Apeliuokite į visus fondus!
Isteronarcai yra ok.
Sumažinkit premijų ir paminklų!
Familistai, bijantys, kad lytinio švietimo pamokos pavers jų atžalas translytėmis, yra ok.
Cistos papuose – mano sistemos planetos; liaukų audinyje jos kaip žvaigždžių lauke.
Savim pasitikintys šikniai, kurie nuolat pažeidinėja kitų ribas, yra ok, kol nepakliūni į jų akiratį.
Cistos kiaušidėse, mano negimę vaikai – galėjau gimdyti dar tris.
Vidurinės klasės prasimušėliai, aiškinantys, kaip gyventi, yra ok.
Jos kaip užperėti kiaušiniai.
Nemokantieji rašyti yra ok (kol nelenda spausdintis į mano laikraštį).
Tabletė nuo rėmens, migdomieji.
Skaitantys šlamštą ir svaigstantys nuo įsikalbėto dvasingumo yra ok.
Antidepresantas, tabletė nuo nugaros skausmo, kapsulė nuo gastrito.
Skambinantieji per atostogas pasitarti dėl kūrybos yra ok.
Papilomos ant kūno, jos dauginasi.
Savo pažiūrų vergai yra ok.
Dauginuosi, nors niekas neprašė.
Nekenčiantys leftizmo yra ok.
Cistoje yra kaulų, dantų ir plaukų darinių.
Susipainioję tarp meilės gyvūnams ir neapykantos žmonijai yra ok.
Viso pasaulio žudynės, pradedant kokia Eritrėja.
Ateistai yra ok.
Al Šifo kūdikiai prakartėlėje.
Superbevaikiai yra ok.
Mums gimė Išganytojas.
Bepročiai, viešai besiaiškinantys santykius, yra ok.
Nesiliaukime galvoję apie pasaulio skausmą.
Vyrai, atiminėjantys vaikus iš motinų, yra ok (kol tai niekaip nesusiję su mumis).
Rašytojai - kekšės, verčiau disertacija tebūna man meiluže.
Vyrai, visai nesidomintys savo vaikais, irgi yra ok.
Murmu šią pakantumo litaniją ir džiūgauju it krišnaistė.
Garbė tau, dikasterija, už translyčių krikštą.
Man nereikia jų pataisyti.
Garbė ir už palaiminimus tokiems, kaip aš.
Palikime tai dievams, tegu jie laiko juos ant pečių arba rita į kalną kaip akmenį.
Jūros krantas kaip kūnas, smėlis - kaip oda.
Nėra jokios prasmės susijausminti ir juos redaguoti.
Raudoni akmenukai - tai angiomos.
Mes turime net kai ką bendro.
Norėčiau mažintis, ne daugintis.
Laikau juos savęs, tokios mylimos ir brangios, dalele.
(p. 68-69)
Galėčiau nurašinėt vieną po kito, nes visus norisi bent taip per klaviatūrą "paglostyti", bet galiausiai apsiribosiu paskutiniu, be galo gražiu, apie vaiką - skaitydama prisiminiau mergaitę, žaidžiančią tarp antkapių Europos aikštėj iš "Meninų" ("... kur ta poezija? į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia"). Ta laisvė pasikeitė ir vis dėlto liko laisve, kuri pačiu savo buvimu išplečia dabartį iki begalybės kontekstų ir laikų:
P***a
Tai jos pirmasis keiksmažodis,
jo reikšmės ji nežino.
Taria kaip magišką užkeikimą,
tarsi tai reikštų kokią nors žvaigždę,
nukritusią iš dangaus ir subirusią
į grūdus ir į pelus.
"Negaliu jo pamiršti", - tvirtina mums,
prašančioms pamiršti tą žodį.
Ji negirdi, kaip žvangindamos ginklais prabėga
mongolų-totorių gaujos, kraustosi prūsų gentys,
išsiskleidžia jūros žvaigždė.
Girta valstietė nugula savo kūdikį,
lupasi torto spalvos cerkvių svogūnai,
medinės matrioškos sušoka viena į kitą.
Būgnus muša žygiuojančios feministės,
trykšta sprogusios cistos.
Laiminga kartoja, kas uždrausta,
sukdamasi aplink savo ašį,
ir jaučia laisvę.
(p. 17)
Nurašinėdama galvojau apie įvairias gyvenimo ir savęs figūras ir tada šovė į galvą - gal tą išpažintinę poeziją iš tiesų padėtų suprasti jungistai? Jei būčiau dėstytoja, liepčiau kokiai studentei parašyt apie tai magistrinį, kad nereiktų gilintis, užtektų pasiskaityt ir suprasti :D Bet gal jungistė - tai jau mano figūra, atseit viską žinanti ir galinti atskleisti, kas dar neaišku. O to juk nebūtinai reikia. Tie atpažinimo blyksniai, kokius patyriau skaitydama "Marialę", vertingesni už įsivaizduojamus aiškinimus.
Giedrės Kazlauskaitės knygų visada labai laukiu (dar neskaičiau esė, bet pasidėjusi ateičiai), su jomis nuolat išsivysto kažkoks viršknyginis santykis - dalį Meninų visai be jokios intencijos gabalais išmokau atmintinai, Gintaro kambarį skaičiau sunkiai, trigerino tėvo tema (kurią turbūt ir nepagrįstai daug kur įžiūrėjau) ir vietomis kaip peiliu pjaustė, bet vis tiek tai buvo reta ir brangi patirtis. Apie Singerstraum vis pagalvoju ir dar lyg nesu jos perkandusi. "Marialė" pasirodė netikėtai, nes buvau skaičiusi interve, kad Giedrė nebenori būti vadinama poete ir dirba prie kitų tekstų. Užtai kai tie eilėraščiai atsirado, atrodė tikrai kaip stebuklas (pagal pavadinimą), o dar ta rūta-mirtis ant auksinio viršelio!
Skaičiau greitai ir netaupiai, bet, pagal Uršulės žodžius, jau iškart laukdama antro karto. Buvo įdomu pamatyti man naują Giedrę - rimuotą (keli eilėraščiai), labai patiko jos rimai, taip pat juokingieji eilėraščiai, ypač atostoginis. Bet gražiausia buvo keista sunkiai pakeliamo kūniškumo ir netekties sankiba.
Apie netektį ir jos stadijas rašo daug kas, pamenu, paskutiniu metu man labai įstrigo Venclovos naujausiam rinkiny pora gedulą labai gražiai perteikiančių eilėraščių, bet "Marialėje" pamačiau kažkokį kitokį pavidalą - vos ne vadovėliškai pagal psichologus (arba Butler), kaip ta ar tas, kurio netekai, tampa tavo vidaus figūra, adresatu, toliau gyvena kaip savarankiška tavo pačios dalis, su kuria gali kalbėtis, kartais net tampanti atskaitos tašku, tikresne ar geresne ar protingesne tavimi, arba dar kitaip - viena iš tų knygoje išbarstytų Marijų, su kuriomis kalbiesi, arba dar - vienu iš tų Marijos padovanotų stebuklų.
Krištolinis kalnas
Pranešk, kad neišnykai, bet ne sapne.
Esu nakties paukštis ir žalingas
psichoanalizės produktas.
Norėčiau, kad būtum pasaulyje, kuriuo nelabai tikėjai,
į kurį įslystama jau be ego, pelytės pavidalu -
tai miestai, kolonos, chorai;
geltoni laukai, kalnų ežerai,
akmenis nešantys debesys.
Po juos vaikšto mūsų prijaukintieji žvėrys,
anksčiau kandę ir draskę.
Duok man regimą ženklą, kad nepyksti,
kad nelikai vandeny, kad kelionė į stiklo kalną
prasideda oro uoste, toj vartojimo ir graužaties bažnyčioj,
kurioje iš baimės ištinka dvasinė turbulencija.
Lėktuve pilna lietuvių valstiečių, nuo veidrodėlio
šoka saulės zuikutis.
Tai įvyksta sūpuoklėse - išsigąsti, kad būdama
jau suaugusio amžiaus, patiri tą neva
erotinį perkėlimą.
Vėjas kvėpuoja, pasaulis sukasi,
supimasis primena santykius.
Iš manęs atimtas mano
mylimiausias žaislas.
Palikai mane miegančią, išplaukei
vienviečiu mediniu laiveliu, į kurį
aš sėsti bijojau.
Tikiuosi, ten auga vangogiškos gėlės.
(p. 10-11)
Kelio ženklai
Eismas, kaip ir gyvenimas, yra sistema.
Ne tokia sudėtinga, kaip atrodo nelaikšiams.
Tu mane apgavai, viliodama
vis ne tais kelio ženklais -
apsisukti, pakeisti kryptį, laikytis atstumo;
leidai man patikėti, kad sustoti negalima,
kad aptiksiu tave stoviniuojančią
šampano salelėje.
"Atsargiai, vaikai" - juos teks išleisti į mokslus.
Suvirškinau tik po dešimtmečio.
Verčiau būčiau mokiusis natų, o ne tų trikampių su keturkampiais;
mynusi pianino pedalus, o ne tuos tris.
Sapne ateinu į terapiją ir juokinu tave.
Tau tai patinka ir aš jaučiuosi
vis labiau verta gyvenimo.
Matau ženklus: keista, jie man sufleruoja,
tarsi banaliam katekizme -
kad ir tu mane matai.
(p. 73)
Ne iki galo suprantu, kas ta išpažintinė poezija (ar kas ta poezija apskritai, bet šito gal nepradėsim); ypač tas klausimas kyla, kai skaitai eilėraštį ir matai, kad jis pilnas tik sau suprantamų nuorodų, galbūt galinčių kažką prakomunikuoti, jei žinotum, į ką nurodo tie pokalbiai ir įvaizdžiai, bet man liekančių absoliučiai uždarų. Atsimenu, toks įspūdis kilo skaitant Epoché - tiesiog nesugebėjau suprasti tų tekstų (tai nebūtinai tekstų problema). O su "Mariale" man buvo priešingai: supratau, kad daugybė nuorodų ir atsivėrimų suprantama labai nedaug kam, tačiau jos kažkokiu būdu sugeba išsakyti išgyvenimą, kuris tau pažįstamas ar bent suprantamas, ir tas šuolis nuo nebūtinai suprantamos konkretybės į išgyventą bendrybę sykiu ir perveria, ir sukuria tą viršknyginį ryšį. Gal tą turėjo omeny Mamačiukė, rašydama apie asmeniškumo ir kolektyviškumo dermę? Tiksliai nežinau, bet toks jausmas, kad skaitydama eilėraščius ir pati kažką nuosavo, nebūtinai susijusio, išgyvenu; pasitenkinimas egoistinis, tačiau, kita vertus, tas išgyvenimas be eilėraščio nebūtų pasiekiamas, tad gal pasitenkinimas truputį ir poetinis.
Panašiai skaitydama visur mačiau kūną - kaip kažką svetima, kitą savo pavidalą (anot vieno eilėraščio, brolį dvynį), kurį bandai integruoti, bet tik dėl to, kad neturi kitos galimybės, kad tai tavo savotiška prigimtinė "šeima" (kurios tarsi šiais laikais integruoti jau morališkai nebūtina, bet ar tai lengva?? ne). Knygoje kūnas netampa nei groteskiško perversiško susižavėjimo / užsiciklinimo objektu, kaip kartais būna su tom "kūniškumo" temom, nei ironijos taikiniu; jis toks "kitas", tarsi nemėgstamas, nepatogus - tokį santykį turbūt pažįstame (arba jo bijome) kiekviena ir kiekvienas - ar paauglystėj, ar kitu greitų pokyčių laikotarpiu, kai pradedi pati save gąsdinti ir nervinti. Apie tai skaityti nejauku ir tuo pat metu pažįstama, tai irgi savotiška netektis - gal jos etapas "pyktis", kai nenori pokyčių ir siunti ant besikeičiančio pasaulio. Tačiau "Marialėje" būtent pykčio visai nemačiau. Kūnas tarsi kelia nepatogumų, bet tuo yra ir suprantamas ir perskaitomas, jį nuolatos skaito visokie specialistai - gydytojai dietologai dvasininkai, tačiau jis galiausiai atrodo kaip dar viena tavo figūra, kuri pamažu, kaip visiems, keičiasi ir traukiasi iš savo dabartinio pavidalo, ir tai yra tuo pat metu netektis ir stebuklas (liūdnas). Apie šitą man turbūt gražiausias buvo "Metuose" spausdinto ciklo finalinė dalis:
Gruodis
Visi kiti žmonės yra ok.
Jeigu gebėčiau aprėpti viso pasaulio sielvartą - virsčiau Rūpintojėliu.
Labai traumuoti žmonės yra ok.
Karo poezija nebejaudina, žudynių vaizdai ekrane - kasdieniniai ir įprasti.
Besimėgaujantys savo padorumu yra ok.
Rašykite dar daugiau projektų!
Trampistai ir homofobai yra ok, jei tik nedrasko akių.
Apeliuokite į visus fondus!
Isteronarcai yra ok.
Sumažinkit premijų ir paminklų!
Familistai, bijantys, kad lytinio švietimo pamokos pavers jų atžalas translytėmis, yra ok.
Cistos papuose – mano sistemos planetos; liaukų audinyje jos kaip žvaigždžių lauke.
Savim pasitikintys šikniai, kurie nuolat pažeidinėja kitų ribas, yra ok, kol nepakliūni į jų akiratį.
Cistos kiaušidėse, mano negimę vaikai – galėjau gimdyti dar tris.
Vidurinės klasės prasimušėliai, aiškinantys, kaip gyventi, yra ok.
Jos kaip užperėti kiaušiniai.
Nemokantieji rašyti yra ok (kol nelenda spausdintis į mano laikraštį).
Tabletė nuo rėmens, migdomieji.
Skaitantys šlamštą ir svaigstantys nuo įsikalbėto dvasingumo yra ok.
Antidepresantas, tabletė nuo nugaros skausmo, kapsulė nuo gastrito.
Skambinantieji per atostogas pasitarti dėl kūrybos yra ok.
Papilomos ant kūno, jos dauginasi.
Savo pažiūrų vergai yra ok.
Dauginuosi, nors niekas neprašė.
Nekenčiantys leftizmo yra ok.
Cistoje yra kaulų, dantų ir plaukų darinių.
Susipainioję tarp meilės gyvūnams ir neapykantos žmonijai yra ok.
Viso pasaulio žudynės, pradedant kokia Eritrėja.
Ateistai yra ok.
Al Šifo kūdikiai prakartėlėje.
Superbevaikiai yra ok.
Mums gimė Išganytojas.
Bepročiai, viešai besiaiškinantys santykius, yra ok.
Nesiliaukime galvoję apie pasaulio skausmą.
Vyrai, atiminėjantys vaikus iš motinų, yra ok (kol tai niekaip nesusiję su mumis).
Rašytojai - kekšės, verčiau disertacija tebūna man meiluže.
Vyrai, visai nesidomintys savo vaikais, irgi yra ok.
Murmu šią pakantumo litaniją ir džiūgauju it krišnaistė.
Garbė tau, dikasterija, už translyčių krikštą.
Man nereikia jų pataisyti.
Garbė ir už palaiminimus tokiems, kaip aš.
Palikime tai dievams, tegu jie laiko juos ant pečių arba rita į kalną kaip akmenį.
Jūros krantas kaip kūnas, smėlis - kaip oda.
Nėra jokios prasmės susijausminti ir juos redaguoti.
Raudoni akmenukai - tai angiomos.
Mes turime net kai ką bendro.
Norėčiau mažintis, ne daugintis.
Laikau juos savęs, tokios mylimos ir brangios, dalele.
(p. 68-69)
Galėčiau nurašinėt vieną po kito, nes visus norisi bent taip per klaviatūrą "paglostyti", bet galiausiai apsiribosiu paskutiniu, be galo gražiu, apie vaiką - skaitydama prisiminiau mergaitę, žaidžiančią tarp antkapių Europos aikštėj iš "Meninų" ("... kur ta poezija? į kurį atsakytų vaikas, prisėdęs ant antkapio: čia"). Ta laisvė pasikeitė ir vis dėlto liko laisve, kuri pačiu savo buvimu išplečia dabartį iki begalybės kontekstų ir laikų:
P***a
Tai jos pirmasis keiksmažodis,
jo reikšmės ji nežino.
Taria kaip magišką užkeikimą,
tarsi tai reikštų kokią nors žvaigždę,
nukritusią iš dangaus ir subirusią
į grūdus ir į pelus.
"Negaliu jo pamiršti", - tvirtina mums,
prašančioms pamiršti tą žodį.
Ji negirdi, kaip žvangindamos ginklais prabėga
mongolų-totorių gaujos, kraustosi prūsų gentys,
išsiskleidžia jūros žvaigždė.
Girta valstietė nugula savo kūdikį,
lupasi torto spalvos cerkvių svogūnai,
medinės matrioškos sušoka viena į kitą.
Būgnus muša žygiuojančios feministės,
trykšta sprogusios cistos.
Laiminga kartoja, kas uždrausta,
sukdamasi aplink savo ašį,
ir jaučia laisvę.
(p. 17)
Nurašinėdama galvojau apie įvairias gyvenimo ir savęs figūras ir tada šovė į galvą - gal tą išpažintinę poeziją iš tiesų padėtų suprasti jungistai? Jei būčiau dėstytoja, liepčiau kokiai studentei parašyt apie tai magistrinį, kad nereiktų gilintis, užtektų pasiskaityt ir suprasti :D Bet gal jungistė - tai jau mano figūra, atseit viską žinanti ir galinti atskleisti, kas dar neaišku. O to juk nebūtinai reikia. Tie atpažinimo blyksniai, kokius patyriau skaitydama "Marialę", vertingesni už įsivaizduojamus aiškinimus.
September 13, 2025
Čia buvo mano pirmoji perskaityta Giedrės Kazlauskaitės knyga. Pati pradžia nelabai užkabino, bet vėliau įsivažiavau. Kaip visad, duodu taškų už tą sarkastiškumą ir gebėjimą pasijuokti iš savęs.
July 23, 2025
4/5
Visada kažkaip baiminuosi apie poeziją rašyti, diskutuoti ar net ją skaityti, visada atrodo, kad čia tik kažkokie truputį labiau pažengę gali suprasti ir dar pasakoti, ką suprato. O čia dar ir toks jausmas man buvo, pasiėmus skaityti, kad iš tiesų autorė man ir nenori paaiškinti, kartais jaučiausi kaip klausydama svetimo pokalbio, kažkur viešajam transporte ar kokioj kavinėj, kur nuklausai šį tą baisiai asmeniško – apie tikėjimą, apie vaikus, apie ligas, nupjautas krūtis, išsiskiriančius požiūrius, pykčius namuose, net santykius su tėvais, kuriuose yra ir gėdos, ir skausmo, ir tuo pačiu daug pagarbos. Kartais pagauni save kaip su tuo kalbančiuoju nesutinki, tarsi pats būtum pokalbio dalis, o tada prisimeni, kad tik būni cekava Zose. Bet kažkaip vis tiek nešiojiesi tuos pastebėjimus – va taip ir čia. Prisimeni ir į širdį įsileidi dalykus apie žmogų, kurio net nepažįsti. Kuriems kartais trūksta konteksto, o vat jausmo visai netrūksta.
Ypač didelį įspūdį ir kvietimą pokalbiui pajaučiau ten, kur autorė kalba apie kūną – netobulą, kurio ir klausosi, ir gerbia, bet tuo pačiu jaučiasi išduota, kurį tenka atiduoti į visokių specialistų rankas, kuris ir vaiką išnešiojo, bet ir tuo pačiu kartais lyg nuvilia, bet lyg nesinori tame nusivylime murkdytis, pasinerti į tuštybę. Šiaip atrodo, kad pasakotoja patyrusi daug lūžių – ypač savo požiūrio keitime į nuosaikesnį, tarsi labiau priimantį visokius atspalvius. Nujaučiu, kad ir man tas lūžis gali ateiti, bet gal jis ir kėlė didžiausią vidinį pasipriešinimą?
Visada kažkaip baiminuosi apie poeziją rašyti, diskutuoti ar net ją skaityti, visada atrodo, kad čia tik kažkokie truputį labiau pažengę gali suprasti ir dar pasakoti, ką suprato. O čia dar ir toks jausmas man buvo, pasiėmus skaityti, kad iš tiesų autorė man ir nenori paaiškinti, kartais jaučiausi kaip klausydama svetimo pokalbio, kažkur viešajam transporte ar kokioj kavinėj, kur nuklausai šį tą baisiai asmeniško – apie tikėjimą, apie vaikus, apie ligas, nupjautas krūtis, išsiskiriančius požiūrius, pykčius namuose, net santykius su tėvais, kuriuose yra ir gėdos, ir skausmo, ir tuo pačiu daug pagarbos. Kartais pagauni save kaip su tuo kalbančiuoju nesutinki, tarsi pats būtum pokalbio dalis, o tada prisimeni, kad tik būni cekava Zose. Bet kažkaip vis tiek nešiojiesi tuos pastebėjimus – va taip ir čia. Prisimeni ir į širdį įsileidi dalykus apie žmogų, kurio net nepažįsti. Kuriems kartais trūksta konteksto, o vat jausmo visai netrūksta.
Ypač didelį įspūdį ir kvietimą pokalbiui pajaučiau ten, kur autorė kalba apie kūną – netobulą, kurio ir klausosi, ir gerbia, bet tuo pačiu jaučiasi išduota, kurį tenka atiduoti į visokių specialistų rankas, kuris ir vaiką išnešiojo, bet ir tuo pačiu kartais lyg nuvilia, bet lyg nesinori tame nusivylime murkdytis, pasinerti į tuštybę. Šiaip atrodo, kad pasakotoja patyrusi daug lūžių – ypač savo požiūrio keitime į nuosaikesnį, tarsi labiau priimantį visokius atspalvius. Nujaučiu, kad ir man tas lūžis gali ateiti, bet gal jis ir kėlė didžiausią vidinį pasipriešinimą?
September 17, 2025
Kazlauskaitę skaityti sunku, kiekvienas tekstas vis ką nors puola: lyrinė subjektė nemėgsta arogantiškų intelektualų nei Paupio hipsterių nei Krasnūchos vargetų nei religingų davatkų. Skaitydama ankstesnes jos knygas tai priimdavau lengviau, kaip žaismingą pankišką provokaciją, bet ilgainiui dygumas ima atrodyti neatveriantis jokių naujų perspektyvų. Žinia, galima skaityti šitą pyktį kaip tragediją subjektės, kuri negali identifikuotis nei su viena socialine grupe, tarsi išmesta į bendruomeniškumo paribį, tačiau labiau panašu į sąmoningą norą atsiriboti nuo visko, kas bent kiek kolektyviška.
Tas kazlauskaitiškas dygumas struktūruoja ir tai, kas viršely pavadinta "nerimu dėl chaoso pasaulyje" - eilėraščiuose pasirodo Ukraina, Gaza, pabėgėliai, trampistai ir homofobai - tačiau tik sumirga kaip nugirsti televizijos žinių motyvai, publicistikos elementai, populiarūs šiuolaikybės atributai, ne kaip rūpestis ar įsipareigojimas.
Kas visgi patiko, tai kūniškumo tema - lyrinės subjektės liga, nerimas dėl antsvorio, priklausomybės. Ir nedrąsi, punktyriškai vingiuojanti meilės linija, kuri sugrąžina Marialę prie pirmo Kazlauskaitės rinkinio - Heterų dainos. Nors lyrinė subjektė subrendo ir meilė gal kiek mažiau žaisminga, žavi įsimylėjimo jaunatviškumas, pasirodantis ir kaip abu rinkinius siejantys naivizmo ar manieringumo intarpai, švelninantys dygias intonacijas.
Tas kazlauskaitiškas dygumas struktūruoja ir tai, kas viršely pavadinta "nerimu dėl chaoso pasaulyje" - eilėraščiuose pasirodo Ukraina, Gaza, pabėgėliai, trampistai ir homofobai - tačiau tik sumirga kaip nugirsti televizijos žinių motyvai, publicistikos elementai, populiarūs šiuolaikybės atributai, ne kaip rūpestis ar įsipareigojimas.
Kas visgi patiko, tai kūniškumo tema - lyrinės subjektės liga, nerimas dėl antsvorio, priklausomybės. Ir nedrąsi, punktyriškai vingiuojanti meilės linija, kuri sugrąžina Marialę prie pirmo Kazlauskaitės rinkinio - Heterų dainos. Nors lyrinė subjektė subrendo ir meilė gal kiek mažiau žaisminga, žavi įsimylėjimo jaunatviškumas, pasirodantis ir kaip abu rinkinius siejantys naivizmo ar manieringumo intarpai, švelninantys dygias intonacijas.
May 22, 2025
Labai konceptuali poezijos knyga ir tuo pat metu labai jautri, žmogiška, kūniška. Žmogiškieji ryšiai išlieka, jie įveikia mirtį. Kūnas yra laikinas, skaudantis, netobulas, bet yra kažkas daugiau, tai, kas iš kūno, bet anapus jo, ir poezija tai gali užčiuopti, iškelti prieš mus tarsi veidrodį ir parodyti mums mus pačius. Tai teikia vilties ir įprasmina šiaip jau labai egocentrišką veiklą - rašymą.
Read
November 5, 2025Prieš pradedant skaityti šiek tiek sunerimau dėl knygos pavadinimo – mat, religiniai įvaizdžiai poezijoje man nėra itin artimi. Tačiau, cituojant autorę, „knyga – ne apie Mariją tiesiogiai, greičiau – metafora. Tai stebuklų knygų žanro metafora.” Vėlgi, galbūt dėl savo paniškos religinių motyvų baimės, stebuklus radau kasdienybę datuojančiose eilėse.
▪️Platesnė apžvalga – IG @fikcijos_etc
▪️Platesnė apžvalga – IG @fikcijos_etc
May 23, 2025
Toks stiprus įspūdis, pritrenkė gerąja prasme. asmeniško ir kolektyviško dermė, atvirumas, įvaizdžiai.
March 22, 2026
Per knygų mugę gavau dovanų. DNF 24 psl. Padėjau į dovanojamų knygų namelį. Nieks nepaėmė...
October 28, 2025
skaitysiu ir vėl
(ir vėl ir vėl ir vėl ir
(ir vėl ir vėl ir vėl ir
Displaying 1 - 16 of 16 reviews