What do you think?
Rate this book
Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis
Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (Gabriela z Güntherów von Hildelsheim Puzynina, 1815–1869), poetės, dramaturgės, atsiminimų knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ – vertingiausia jos literatūrinio palikimo dalis. Šie atsiminimai – tai plati ir daugiasluoksnė XIX a. pirmosios pusės panorama. Ji atveria ir spalvingus kasdienybės vaizdus, anekdotinius nutikimus, ir pristato kultūrinį, akademinį Vilniaus gyvenimą, joje ir 1830–1831 m. sukilimo bei represijų atgarsiai. Autorė iš arti supažindina su garsiausiomis to meto Lietuvos ir Lenkijos šeimomis, pristato karūnuotas galingiausių to meto valstybių asmenybes ir itin daug dėmesio skiria moterimis, atskleisdama įvairiapusę kūrybinę tos epochos moters prigimtį.
- GenresNonfiction
352 pages, Hardcover
First published January 1, 1928
About the author
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869) – lietuvių aristokratė, rašytoja, poetė, dramaturgė, rašiusi lenkų kalba.
Polish spelling: Gabriela Puzynina.
Polish spelling: Gabriela Puzynina.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 6 of 6 reviews
October 14, 2018
Labai dvejojau tarp 3 ir 4 žvaigždučių :)
Taip, skaitant ištisai, be pertraukų, šie atsiminimai gali tapti tikrai monotoniški ir šiek tiek atbaidyti. Be to, jei nesate istorikas ir/arba J.R.R. Tolkieno knygų mylėtojas, greičiausiai pasiklysite klaidžioje asmenvardžių girioje. Gana greit mano kruopštumo, su kuriuo sekiau, kuris didikas yra koks autorės giminaitis ir iš kurios pusės, lygis nusmuko iki minimumo, ir susitelkiau į pasakojimus bei įspūdžius, o ne žmones ir jų ryšius.
Nepaisant šių sunkumų (ko gero, neišvengiamų tokio pobūdžio memuaruose), buvo tikrai įdomu. Padėjo ir tai, kad skaičiau neskubėdama, po porą skyrių per savaitę.
Autorės tonas – nuostabus. Apie visas ATR (tuo metu, deja, jau Rusijos imperijos...) didikų ydas, privalumus ir keistenybes sugeba papasakoti be jokio smerkimo; atrodo, viskas jai žmogiška, suprantama ir įdomu. Lakoniški, bet labai taiklūs istoriniai, kultūriniai ir ypač psichologiniai pastebėjimai turbūt ir yra tai, kas suteikia šiems atsiminimams didžiausią vertę (iš tokių dalykų, kuriuos gali įvertinti ne istorikas, o paprastas skaitytojas).
Antras, ne ką mažiau vertingas aspektas – negi nesmalsu, kaip iš tiesų atrodydavo žmonių kasdienis gyvenimas senais laikais? Ką jie veikdavo, kaip bendraudavo, ką galvodavo? Man visad buvo smalsu. Istorinės žinios, net (apie kai kuriuos laikotarpius ir vietoves) išsamios, visvien, atrodo, palieka skylių įsivaizdavime apie tam tikrus laikus – pro jas išteka tikrasis žmogiškumas, vidinis tos epochos asmenų gyvenimas. Giunterytės-Puzinienės memuarai, rodos, užkimšo manyje tą skylę (bent jau 18-19 amžiaus klausimais) ir autentiškai patenkino smalsumą.
Maža to, tai tikra terapija mažos ir daugsyk okupuotos šalies gyventojos kompleksui, kad esi iš kažkokio užkampio, Europos mastu – provincialas. Skaitai, kaip devynioliktame amžiuje čia viskas vyko, ir raminiesi: buvom normalūs, viskas buvo gerai, ne ką prasčiau nei kitur – ar bent geriau, nei įsivaizdavau.
Taip, skaitant ištisai, be pertraukų, šie atsiminimai gali tapti tikrai monotoniški ir šiek tiek atbaidyti. Be to, jei nesate istorikas ir/arba J.R.R. Tolkieno knygų mylėtojas, greičiausiai pasiklysite klaidžioje asmenvardžių girioje. Gana greit mano kruopštumo, su kuriuo sekiau, kuris didikas yra koks autorės giminaitis ir iš kurios pusės, lygis nusmuko iki minimumo, ir susitelkiau į pasakojimus bei įspūdžius, o ne žmones ir jų ryšius.
Nepaisant šių sunkumų (ko gero, neišvengiamų tokio pobūdžio memuaruose), buvo tikrai įdomu. Padėjo ir tai, kad skaičiau neskubėdama, po porą skyrių per savaitę.
Autorės tonas – nuostabus. Apie visas ATR (tuo metu, deja, jau Rusijos imperijos...) didikų ydas, privalumus ir keistenybes sugeba papasakoti be jokio smerkimo; atrodo, viskas jai žmogiška, suprantama ir įdomu. Lakoniški, bet labai taiklūs istoriniai, kultūriniai ir ypač psichologiniai pastebėjimai turbūt ir yra tai, kas suteikia šiems atsiminimams didžiausią vertę (iš tokių dalykų, kuriuos gali įvertinti ne istorikas, o paprastas skaitytojas).
Antras, ne ką mažiau vertingas aspektas – negi nesmalsu, kaip iš tiesų atrodydavo žmonių kasdienis gyvenimas senais laikais? Ką jie veikdavo, kaip bendraudavo, ką galvodavo? Man visad buvo smalsu. Istorinės žinios, net (apie kai kuriuos laikotarpius ir vietoves) išsamios, visvien, atrodo, palieka skylių įsivaizdavime apie tam tikrus laikus – pro jas išteka tikrasis žmogiškumas, vidinis tos epochos asmenų gyvenimas. Giunterytės-Puzinienės memuarai, rodos, užkimšo manyje tą skylę (bent jau 18-19 amžiaus klausimais) ir autentiškai patenkino smalsumą.
Maža to, tai tikra terapija mažos ir daugsyk okupuotos šalies gyventojos kompleksui, kad esi iš kažkokio užkampio, Europos mastu – provincialas. Skaitai, kaip devynioliktame amžiuje čia viskas vyko, ir raminiesi: buvom normalūs, viskas buvo gerai, ne ką prasčiau nei kitur – ar bent geriau, nei įsivaizdavau.
January 17, 2021
Metus pradėjau su Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimų knyga "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843 metų dienoraštis".
Labai detalus (nuo to meto Lietuvos ir Lenkijos aukštuomenės pavardžių ir giminystės saitų išties susisuka galva) ir nepaprastai spalvingas tekstas apie XIX a. pirmosios pusės mūsų krašto aristokratijos gyvenimą, dvarų istoriją ir Vilnių.
Sklandi ir elegantiška kalba, pripildyta prancūziškų posakių, juokelių ir kitų cela petitesse išlieka diplomatiška pasakojant net ir apie ne itin šlovingus aristokratų poelgius.
Taip pat didelė dalis aprašymų yra skirta tuometės aristokratijos moterims: jų svajonėms, nedidelėms nuodėmėms ir nematomai (ar, greičiau, aiškiai nedemonstruojamai) moterų įtakai socialiniam ir kultūriniam miesto gyvenimui.
Na ir žinoma, kaip gi be jų! Suknelės, skrybėlaitės, karietos, labdaros pobūviai, karnavalai, puotos, poetai, dailininkai, turtingi paveldėtojai ir kiti adoratoriai bei nepaprasta meilė Vilniui ir prašmatniausiems jo namams, su visais jų réceptions imposant.
Labai detalus (nuo to meto Lietuvos ir Lenkijos aukštuomenės pavardžių ir giminystės saitų išties susisuka galva) ir nepaprastai spalvingas tekstas apie XIX a. pirmosios pusės mūsų krašto aristokratijos gyvenimą, dvarų istoriją ir Vilnių.
Sklandi ir elegantiška kalba, pripildyta prancūziškų posakių, juokelių ir kitų cela petitesse išlieka diplomatiška pasakojant net ir apie ne itin šlovingus aristokratų poelgius.
Taip pat didelė dalis aprašymų yra skirta tuometės aristokratijos moterims: jų svajonėms, nedidelėms nuodėmėms ir nematomai (ar, greičiau, aiškiai nedemonstruojamai) moterų įtakai socialiniam ir kultūriniam miesto gyvenimui.
Na ir žinoma, kaip gi be jų! Suknelės, skrybėlaitės, karietos, labdaros pobūviai, karnavalai, puotos, poetai, dailininkai, turtingi paveldėtojai ir kiti adoratoriai bei nepaprasta meilė Vilniui ir prašmatniausiems jo namams, su visais jų réceptions imposant.
May 26, 2021
Lietuviškoji Jane Austen
October 5, 2025
Gabrielės Giunterytės-Puzinienės (1815–1869), poetės, dramaturgės, atsiminimų knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ puiki knyga man atvėrė XIX a. pirmosios pusės kultūrinį, akademinį Vilniaus gyvenimą, 1830–1831 m. sukilimo aplinką, supažindina su garsiausiomis to meto Lietuvos ir Lenkijos šeimomis, asmenybėmis. Šiltas šeimos pasakojimas, gražūs šeimos santykiai, turtinga ir pilna kultūros aplinka mane labai sužavėjo. Noriu su ta knyga pakeliauti po Vilniaus gatves ir pajusti to meto dvasią.
December 19, 2020
Mano kukliu į įvertinimu, knygoje paminėti apie 1300 žmonių. Tuometei buvo svarbu žinoti, kas kaip susijęs. Bet išmokus ignoruoti pavardžių jūrą ir nesigilinti, kas kieno giminė, visai smagiai skaitosi biografija ponios, gyvenusios 19 a pradžioje Vilniuje.
February 28, 2021
G. Giunterytės-Puzinienės, aristokratės, rašytojos ir tapytojos dienoraštis pažeria daugybę informacijos apie XIX a. pradžios ir vidurio Vilnių, kitas Lietuvos vietoves.
Gabrielė su tėvais ir seserimis žiemas leisdavo Vilniuje, šaltuoju metų laiku čia suvažiuodavo visa aukštuomenė. Autorė aprašo susitikimus, karnavalus, balius ir kt. Mini nesuskaičiuojamą skaičių skirtingų asmenų (mačiau komentarą, kad knygoje minima virš 1300 asmenybių!), daug dėmesio skiria sudarytoms santuokoms, gimusiems vaikams, porų ir jų palikuonių likimams. Tad bandyti susekti kas yra kas ganėtinai sudėtinga. Aš pasirinkau atsiminti tik dažniausiai minimus ir artimiausius Gabrielei asmenis ir mėgavausi pasakojimu.
Gabrielė mini ir šiek tiek aprašo Verkius, Kairėnus, Vaitkuškio ir Veprių dvarus Ukmergės rajone, Cirkliškio dvarą Švenčionių rajone ir daugybę kitų. Vasaras Gabrielė su šeima leisdavo Dabraulėnų dvare (šiuo metu tai vietovė Baltarusijos teritorijoje, netoli Naručio ežero, dvaras neišlikęs). Dabraulėnus autorė mini gražiausiais žodžiais, juk tai jos gimtinė, kiekvienas kampelis brangus.
Skaitydama jaučiausi taip, lyg su Gabriele dalyvaučiau priėmimuose Vilniuje, o vasaromis žingsniuočiau Dabraulėnų pievomis ir parkais. Gera mintimis nusikelti į XIX amžių ir bent dalele prisiliesti prie to meto aukštuomenės gyvenimo kasdienybės.
Displaying 1 - 6 of 6 reviews