Scenos iš vedybinio gyvenimo. Sarabanda

Johan och Marianne #1-2

by Ingmar Bergman, Zita Mažeikaitė (Translator)

Pasaulyje garsus švedų kino režisierius ir rašytojas Ingmaras Bergmanas, pasitelkęs subtilų psichologizmą, vaizduoja iš išorės darnios, pasiturinčios šeimos iširimą.

„Scenos iš vedybinio gyvenimo“ herojai – psichologas Johanas ir advokatė Marianė – jau dešimt metų vedę, augina dvi dukras. Abu – žmonių tarpusavio santykių specialistai, diplomuoti žmogaus sielų ekspertai. Tad kodėl išyra toji darni jų šeima? Kodėl jie nebeįstengia susikalbėti, skaudina vienas kitą? O žaizdoms užgydyti jiems prireikia beveik tiek pat metų, kiek jie gyveno santuokoje...

Prabėgus trisdešimčiai metų po „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ autorius sukuria „Sarabandą“ – tie patys herojai, Johanas ir Marianė, jau gerokai senstelėję, abu seniai išsiskyrę, gyvenimo vėtyti ir mėtyti, ir vėl susitinka...

247 pages, Hardcover

First published January 1, 2004

About the author

Ernst Ingmar Bergman was a nine-time Academy Award-nominated Swedish film, stage, and opera director. He depicted bleakness and despair as well as comedy and hope in his explorations of the human condition. He is recognized as one of the greatest and most influential filmmakers in cinematic history.

He directed 62 films, most of which he wrote, and directed over 170 plays. Some of his internationally known favorite actors were Liv Ullmann, Bibi Andersson, and Max von Sydow. Most of his films were set in the stark landscape of his native Sweden, and major themes were often bleak, dealing with death, illness, betrayal, and insanity.

Bergman was active for more than 60 years, but his career was seriously threatened in 1976 when he suspended a number of pending productions, closed his studios, and went into self-imposed exile in Germany for eight years following a botched criminal investigation for alleged income tax evasion.

Reviews

[Gabrielė || book.duo · Rating 4 out of 5]

Apie tai, kas lieka už laimingos poros fasado. Už visų tų pro šypseną kartojamų replikų, kad „uoj, mes tai niekada nesipykstam“, „jis mano geriausias draugas“, „mums viskas labai gerai“. Kiek tuo iš tiesų tikime, o kiek bandome save įtikinti? Kiek palaikome įvaizdį, o kiek meluojame patys sau, nes kitaip viskas subyrėtų?

I. Bergmanas neria giliai ir atskleidžia mums tiek gražiausias, tiek pačias tamsiausias santuokos puses. Kūrinyje, parašytame kaip tikra teatro drama, to teatrališkumo tikrai netrūksta – viskas paremta vien dialogais, savyje talpinančiais be galo daug, ir tylomis, kartais pasakančiomis daugiau nei bet kurie žodžiai galėtų. Nerasit čia įprastinių Holivudo filmuose matomų kivirčų, kurie praplaukia paviršiumi – šio kūrinio veikėjai kalbasi daug ir apie viską, provokuoja vienas kitą ir stumia į nepatogią padėtį, kartais pasako tai, ko nenorėjo, ir bando savo žodžius užglaistyti kitais. Viskas labai pažįstama, net jei ir pati to nepatyriau, bet juk visi žmogiški santykiai dažnai statomi ant to paties pamato. Tik, rodos, santuokoje kur kas daugiau ribų, kurias kartais bijome peržengti. Kur kas daugiau nebylių taisyklių, kurias baisu sulaužyti.

Viena tų knygų, kuri parašyta tam, kad būtų rodoma ekrane arba scenoje. To man ir trūko – tų akimirkų tarp žodžių, kurios neužpildomos ir tikriausiai specialiai paliekamos spręsti skaitytojui. Neatrodė reikalinga ir „Sarabanda“, parašyta kur kas vėliau, po pradinio kūrinio sėkmės, nors suprantu, ką autorius norėjo ja pasakyti. Bet man, kaip mėgstančiai pasikapstyti po tarpusavio santykius, čia buvo tikras lobynas – Bergmanas kuria stiprius veikėjus, kurie, net jei ir ne itin simpatiški, yra skaudžiai tikri, ir tas tikrumas paperka.

[Ingrida Lisauskiene · Rating 5 out of 5]

49-oji XX a. Aukso fondo knyga. Žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų Ingmaras Bergmanas buvo ir geras rašytojas. Taigi knyga- scenarijus. Siužetas labai paprastas - standartinė šeima, besipuikuojanti savo "stabiliu", "tokiu, koks turi būti normalus normalaus žmogaus gyvenimas" staiga subyra. Klasika - vyras išeina pas jaunesnę, romanas trunka trumpai, bando bėgti atgal, o čia niekas nelaukia. Tai pateikti "standartinės" žmonių reakcijos į tokius įvykius. Mane stebino tik keli dalykai - abiejų išliekanti priklausomybė vienas nuo kito, kai kažkokie keisti santykiai tęsiasi iki senatvės. Gal todėl ir pateikta kaip scenarijus, viskas hiperbolizuota, kad žiūrovui būtų idomu.

[Agnė Guigaitė · Rating 3 out of 5]

"Scenos iš vedybinio gyvenimo" vietomis panašėjo į nukaršusio diedo sapną, kuriame pasaulis sukas apie jį patį, ekstazes keičia pasibjaurėjimai, o moterys (žmona Marianė, meilužė Paula) vaizduojamos mažų mažiausiai banaliai. Gal vietomis net vertimas pakišo koją, galvoju, nes toks buitiškas, trumpų frazių dialogas reikalauja baisingo smulkmeniškumo, kad visos prasmės suplauktų į išverstą tekstą - nežinau. Kažkaip baisu taip atsiliept apie patį Bergmaną. Tiesa, antroji dalis "Sarabanda" patiko daug labiau, atsirado metafizinė plotmė, retrospektyvus žvilgsnis į santykius, tekstas persmelktas mirties nuojautos ir kažikoks labiau niuansuotas, atviresnis, brandus. Reiks bandyt dar Bergmano - gal kas turi pasiūlymų?

[Fabrizio Sanguinetti · Rating 5 out of 5]

Hacer de algo aparentemente sencillo una historia enorme. Simplemente maravilloso.

[Marija · Rating 4 out of 5]

Twisted, difficult, yet so real. A very interesting point of view on what love and heartbreak really is

[Pablo]

pre-phd stuff (qué interesante relación novelistica-mitica)

[Eloina · Rating 4 out of 5]

Cuenta la historia de la desintegración del matrimonio de Johan y Marianne con unos buenos diálogos sobre el amor, odio, deseo, celos, matrimonio y divorcio.
Lo que me molesto fue el personaje de Johan y la falta de instinto paternal.