What do you think?
Rate this book
Raštai #1
Poezija
Jonas Mekas (1922–2019) – vienas didžiausių nepriklausomo avangardinio kino meistrų, poetas, dramaturgas, eseistas, kritikas. Pirmame „Raštų" tome publikuojama visa lietuviškai ir angliškai kurta jo poezija. Į lietuvių kalbą angliškus Jono Meko eilėraščius vertė Kornelijus Platelis.
„Turbūt tai iš viso viena geriausių, klasikinių lietuvių poezijos knygų", – sako „Raštų" pratarmėje Tomas Venclova apie pirmąjį J. Meko poezijos rinkinį „Semeniškių idilės".
Knygą palydi QR kodas, kurį nuskaičius, galima paklausyti Jono Meko skaitomų „Semeniškių idilių".
„Turbūt tai iš viso viena geriausių, klasikinių lietuvių poezijos knygų", – sako „Raštų" pratarmėje Tomas Venclova apie pirmąjį J. Meko poezijos rinkinį „Semeniškių idilės".
Knygą palydi QR kodas, kurį nuskaičius, galima paklausyti Jono Meko skaitomų „Semeniškių idilių".
- GenresPoetry
319 pages, Paperback
First published January 1, 2001
9 people are currently reading
114 people want to read
About the author
Jonas Mekas
114 books195 followersJonas Mekas is a Lithuanian-American filmmaker, poet and artist who has often been called "the godfather of American avant-garde cinema." His work has been exhibited in museums and festivals world-wide.
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 13 of 13 reviews
June 28, 2022
“nes meilė yra kaip vėjas,
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.” (p. 138)
ir meilė kaip vanduo –
su pavasariu ji atdrungsta,
ir užšąla – kai ruduo.” (p. 138)
November 2, 2022
Be galo ir be pabaigos galima klaidžioti po Meko žodžių gatves (vizijas, išjautimus, buvimo akimirkas, prisiminimų nuotrupas).
P.S. Semeniškių idiles mokykloje derėtų skaityti vietoj Donelaičio.
P.S. Semeniškių idiles mokykloje derėtų skaityti vietoj Donelaičio.
June 15, 2020
gal jau laikas eiti prie dienoraščių
April 15, 2021
Gers poets
July 1, 2015
solitude. simplicity. childhood in present.
October 2, 2024
JONAS MEKAS „POEZIJA“
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
2001 m.
Skaičiau Jono Meko 1971 metų Vagos išleistą Poezijos knygą, tačiau labai norėjosi paskaityti ir šią, papildytą, patikslintą. Rengiant šią naują patikslintą poezijos rinktinę, buvo naudojamasi JAV išleistomis J. Meko knygomis „Gėlių kalbėjimas,“ (1961 m.) „Pavieniai žodžiai“ (1967 m.). Taip pat šioje poezijos rinktinėje skelbiami ir niekur kitur dar nespausdinti Jono Meko „Dienoraščiai 1970-1982 m.“ Čia taip pat spausdinamas ir 1971 m. Poezijoje skelbtas „Einu aš vienas“ rinkinys. Man labai patiko ši knyga.
Labiausiai patiko rinkinys „Gėlių kalbėjimas“ ir „Pavieniai žodžiai“.
„Gėlių kalbėjimas“ – tai lyrinis paveikslas, nutapytas su gamtos motyvų, laikinumo, ilgesio, vienatvės, meilės, grožio dažais. Čia tiek daug gilios meilės. Lyrinis herojus sako eiles taip jaukiai rinkdamas žodžius apie giluminį vienas kito supratimą, kai, rodos, net per tylą yra perduodamos meilės žinutės. Tyla garsiau už garsą kalba. Nes kartais tyloje ir gali skleistis giluminis pasąmoninis meilės klodas. „Ar MES nebuvom/ tik atsiskambėjimas?“ (p. 14) klausia eilėraštyje. Ir iškart girdisi man darnios natos, kaip kad du žmonės, vienas kitą atspindintys ir GIRDINTYS. Kaip kad darnus aidas, plevenantis miško apsuptyje, tarp skaidriai žaliai nutapytų pušų viršūnių.
Man patinka, kad ir neilgi eilėraščiai, bet taip giliai pagaunantys esmę. Ir taip stipriai įsimylėjęs, nors ir su ilgesingu atokvėpiu, yra eilėraščio herojus (<...> Bet nei lelijos,/ nei mirtų kekės/ gražiai nusvirę,/ nebus kaip jos akys:/ nei tokios mėlynos,/ nei tokios tyros.“ (p. 22).
Lyrinis herojus išgyvena visus metų laikus. Ir kaip gamtoje yra keturi ciklai, taip ir žmoguje jie yra su besikeičiančiu vyksmu ir būtimi. Vasara, rodos, laimingumo ir džiugesio, dūkimo metas, o štai ruduo atneša spalvingus rudeninius apmąstymus, nurimimą, liūdesį, išsiskyrimo nuojautą, ilgesį.
Labai dažname eilėraštyje veikia vėjas (1). Jis man simbolizuoja ir yra metafora kažko dualistinio. Vėjas yra ir lengvas, atnešantis gaivą, bet ir sunkus, atnešantis sumaištį arba nunešantis viltis. Lyrinis herojus taip pat vaizduoja vėją savo išgyvenimuose.
Ir dar suprantu, kad vėjas labai gerai atspindi bėgantį ir šuoliais nušuoliuojantį... laiką. Nes nei mes galime sugauti ar sustabdyti anei laiko, anei vėjo. Papildomai galiu pasakyti, kad šalia vėjo dažnas elementas yra ir lietus (2), kuris taip pat dualistiškai veikia, jis gali nuplauti ilgesį, atgaivinti, bet kartu atnešti ir nejaukumą, kai norisi pabėgti ten, kur šilta ir saugu. Tai vėlgi, motyvas vėjo ir lietaus labai panašus. (<...>Ir naktis rišė ir jungė,/ ir lietus rišė ir jungė,/ lietus be užgaidos/ ir lietus be skausmo.“ p. 38.)
„Pavieniai žodžiai“ (1967 m.).
Šiame eilėraščių rinkinyje, kaip ir sako pats pavadinimas eilėraščiai yra iš pavienių žodžių. Skaičiau lėtai. Neskubant. Akcentuojant kiekvieną žodį. Beveik kaip medituojant. Tada susidarė toks itin mistiškas jausmas, kad pats žmogus ir dalyvauji visame vyksme. Būtis sulėtėja taip pat. Kyla daug klausimų, atsakymų mažiau, ir skaitai, skaitai, ir jauti, kaip bręsta lyrinis herojus, jau nurimsta, net ir jūros bangos nurimsta, susitaiko ir tada ateina aiškumas, kad nėra nei klausimų, nei atsakymų. Lietaus motyvai ir šiame rinkinyje apstūs.
Man labai patiko ši poezijos knyga.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
2001 m.
Skaičiau Jono Meko 1971 metų Vagos išleistą Poezijos knygą, tačiau labai norėjosi paskaityti ir šią, papildytą, patikslintą. Rengiant šią naują patikslintą poezijos rinktinę, buvo naudojamasi JAV išleistomis J. Meko knygomis „Gėlių kalbėjimas,“ (1961 m.) „Pavieniai žodžiai“ (1967 m.). Taip pat šioje poezijos rinktinėje skelbiami ir niekur kitur dar nespausdinti Jono Meko „Dienoraščiai 1970-1982 m.“ Čia taip pat spausdinamas ir 1971 m. Poezijoje skelbtas „Einu aš vienas“ rinkinys. Man labai patiko ši knyga.
Labiausiai patiko rinkinys „Gėlių kalbėjimas“ ir „Pavieniai žodžiai“.
„Gėlių kalbėjimas“ – tai lyrinis paveikslas, nutapytas su gamtos motyvų, laikinumo, ilgesio, vienatvės, meilės, grožio dažais. Čia tiek daug gilios meilės. Lyrinis herojus sako eiles taip jaukiai rinkdamas žodžius apie giluminį vienas kito supratimą, kai, rodos, net per tylą yra perduodamos meilės žinutės. Tyla garsiau už garsą kalba. Nes kartais tyloje ir gali skleistis giluminis pasąmoninis meilės klodas. „Ar MES nebuvom/ tik atsiskambėjimas?“ (p. 14) klausia eilėraštyje. Ir iškart girdisi man darnios natos, kaip kad du žmonės, vienas kitą atspindintys ir GIRDINTYS. Kaip kad darnus aidas, plevenantis miško apsuptyje, tarp skaidriai žaliai nutapytų pušų viršūnių.
Man patinka, kad ir neilgi eilėraščiai, bet taip giliai pagaunantys esmę. Ir taip stipriai įsimylėjęs, nors ir su ilgesingu atokvėpiu, yra eilėraščio herojus (<...> Bet nei lelijos,/ nei mirtų kekės/ gražiai nusvirę,/ nebus kaip jos akys:/ nei tokios mėlynos,/ nei tokios tyros.“ (p. 22).
Lyrinis herojus išgyvena visus metų laikus. Ir kaip gamtoje yra keturi ciklai, taip ir žmoguje jie yra su besikeičiančiu vyksmu ir būtimi. Vasara, rodos, laimingumo ir džiugesio, dūkimo metas, o štai ruduo atneša spalvingus rudeninius apmąstymus, nurimimą, liūdesį, išsiskyrimo nuojautą, ilgesį.
Labai dažname eilėraštyje veikia vėjas (1). Jis man simbolizuoja ir yra metafora kažko dualistinio. Vėjas yra ir lengvas, atnešantis gaivą, bet ir sunkus, atnešantis sumaištį arba nunešantis viltis. Lyrinis herojus taip pat vaizduoja vėją savo išgyvenimuose.
Ir dar suprantu, kad vėjas labai gerai atspindi bėgantį ir šuoliais nušuoliuojantį... laiką. Nes nei mes galime sugauti ar sustabdyti anei laiko, anei vėjo. Papildomai galiu pasakyti, kad šalia vėjo dažnas elementas yra ir lietus (2), kuris taip pat dualistiškai veikia, jis gali nuplauti ilgesį, atgaivinti, bet kartu atnešti ir nejaukumą, kai norisi pabėgti ten, kur šilta ir saugu. Tai vėlgi, motyvas vėjo ir lietaus labai panašus. (<...>Ir naktis rišė ir jungė,/ ir lietus rišė ir jungė,/ lietus be užgaidos/ ir lietus be skausmo.“ p. 38.)
„Pavieniai žodžiai“ (1967 m.).
Šiame eilėraščių rinkinyje, kaip ir sako pats pavadinimas eilėraščiai yra iš pavienių žodžių. Skaičiau lėtai. Neskubant. Akcentuojant kiekvieną žodį. Beveik kaip medituojant. Tada susidarė toks itin mistiškas jausmas, kad pats žmogus ir dalyvauji visame vyksme. Būtis sulėtėja taip pat. Kyla daug klausimų, atsakymų mažiau, ir skaitai, skaitai, ir jauti, kaip bręsta lyrinis herojus, jau nurimsta, net ir jūros bangos nurimsta, susitaiko ir tada ateina aiškumas, kad nėra nei klausimų, nei atsakymų. Lietaus motyvai ir šiame rinkinyje apstūs.
Man labai patiko ši poezijos knyga.
July 21, 2025
Šiais metais vis iš skirtingų pusių pažindinausi su Jonu Meku. Supratau, kad labai daug yra jį garbinančių ir visiškai kone juo kvėpuojančių, besižavinčių, gyvenimo vingių kaulelius narstančių. Aš pati lieku toje pusėje, kur suprantu, kad asmenybė ne eilinė. Daug pasiekęs, pagarbos vertas, išties įdomus, bet dar netapo vienu -iausių mano kūrėjų.
Šį kart skaičiau poezijos rinktinę. Ir iš visos storulės knygos (@1sakiniu #skaitaustorules ) radau ne tiek jau daug, kurie man asmeniškai pasirodė brangūs ar kabinantys. Labiausiai knygoje patiko Vytauto Landsbergio, Tomo Venclovos ir Česlovo Milošo įžanginiai žodžiai. O tai jau kažką irgi kalba.
Labiausiai vertinamos Meko Semeniškių idilės, net suprantant visą ilgesį ir kultūrinį kontekstą, man kaip asmeniui jau nebėra itin artimos, nors ir suprantu kad poezijoje tarsi brandžiausiais jo kūriniais laikomos. Susipažinti buvo smalsu ir įdomu.
Gėlių kalbėjime - meilė ir trapus žemės grožis. Ten nustebino visos akelės, žvaigždelės ir gėlelės. Pasirodė keistai ir netikėtai naivu. O dar radau kone Širvio svyruokliai ir topoliai, tiesa šie gelbėjo.
Pavieniai žodžiai, ar Žodžiai ir raidės dažniausiai man neturėjo "ak" momento, labiau žaidimas su kalba, kuris, tikriausiai, sveikintinas, nes drąsus? Bet daugiau kažkokių aukštumų neradau. O ir forma jau šiandien nebe taip stebina.
Viską rašau ir suprantu, kad iš viso Meko kone kulto ir garbinimo turėjau vaizdą, kad eilėraščiai kažkur į kitas dimensijas nuneš, bet taip neįvyko. Radau kelis kabinusius. Viskas. 💁♀️
Tai aš taip per vidurį lieku poezijos klausimais. Didesnį pakylėjantį smalsumą jaučiau pažindintis su autoriaus biografija, atsiminimais, laiškais mamai, nei paties poetine kūryba. Reiks imtis kinematografijos?
Šį kart skaičiau poezijos rinktinę. Ir iš visos storulės knygos (@1sakiniu #skaitaustorules ) radau ne tiek jau daug, kurie man asmeniškai pasirodė brangūs ar kabinantys. Labiausiai knygoje patiko Vytauto Landsbergio, Tomo Venclovos ir Česlovo Milošo įžanginiai žodžiai. O tai jau kažką irgi kalba.
Labiausiai vertinamos Meko Semeniškių idilės, net suprantant visą ilgesį ir kultūrinį kontekstą, man kaip asmeniui jau nebėra itin artimos, nors ir suprantu kad poezijoje tarsi brandžiausiais jo kūriniais laikomos. Susipažinti buvo smalsu ir įdomu.
Gėlių kalbėjime - meilė ir trapus žemės grožis. Ten nustebino visos akelės, žvaigždelės ir gėlelės. Pasirodė keistai ir netikėtai naivu. O dar radau kone Širvio svyruokliai ir topoliai, tiesa šie gelbėjo.
Pavieniai žodžiai, ar Žodžiai ir raidės dažniausiai man neturėjo "ak" momento, labiau žaidimas su kalba, kuris, tikriausiai, sveikintinas, nes drąsus? Bet daugiau kažkokių aukštumų neradau. O ir forma jau šiandien nebe taip stebina.
Viską rašau ir suprantu, kad iš viso Meko kone kulto ir garbinimo turėjau vaizdą, kad eilėraščiai kažkur į kitas dimensijas nuneš, bet taip neįvyko. Radau kelis kabinusius. Viskas. 💁♀️
Tai aš taip per vidurį lieku poezijos klausimais. Didesnį pakylėjantį smalsumą jaučiau pažindintis su autoriaus biografija, atsiminimais, laiškais mamai, nei paties poetine kūryba. Reiks imtis kinematografijos?
February 1, 2026
Labai džiaugiuosi, jog Jono Meko poeziją paskaičiau pačią pirmają. Sugeba taip paprastai tokius sunkius jaumus aprašyti, tiesiog nuostabu. Nekantrauju paskaityti ir kitos poezijos, tačiau ši mane tikrai įkvėpė kuo daugiau ja domėtis
March 12, 2021
Neužkabino, emocijos nesukėlė..
Nebent..
Nuo visko jau pavargau.
Paskutinės šviesos nyksta.
Ir einu vien iš inercijos
ir be tikslo.
Nebent..
Nuo visko jau pavargau.
Paskutinės šviesos nyksta.
Ir einu vien iš inercijos
ir be tikslo.
March 11, 2023
"Mesec I moje zvezde"
March 28, 2023
mėlynai, mėlynai
February 16, 2024
Jono Meko poezija - paprastumo grynuolis, spinduliuojantis esmę. Tai tarsi senųjų meistrų fotografijos kurias gali užuosti, pajausti ir išjausti, kurios paliečia kažkur giliau ir giliau. Nors iš pažiūros tokios paprastos. Tokia ir Meko poezija. Lyg vaikystė, lyg sapnai kuriuose norėtum pasilikti ir nufilmuot vėjo glostoma gėlytę.
Displaying 1 - 13 of 13 reviews