Ištraukas teko skaityt universitete, tada kur kas labiau patiko. Tačiau maloniai nustebino trumpa istorija apie Senelę, kuri pabūgo mirties, vaikščiojo ežero pakrante ir mąstė, kokioje trobelėje gyvena mirtis:
„Ir staiga aš pajutau, kad griaučiai yra manyje, tas klaikusis mirties simbolis, ir kad jo išmesti iš savęs negaliu.“ (p. 68)
//
Dar pagalvojau, kad siužetas ir plot twistas (apie Senelį, Senelę ir skaičiukus ant sienos) pakankamai stirpūs, jog būtų veikę tradicinėj pjesėj, tad nuolatinis bendravimas su Publika, Autoriaus buvimas – truputį meh, atrodo, kad iš ambicijos ir noro pasirodyt praleido progą sukalt stiprų kūrinį (būtume turėję lietuvišką Martin McDonagh).