Šioje A. Žagrakalytės prozos knygoje pasakojama jaunos moters Klaros gyvenimo istoriją. Įvykiai čia veja vienas kitą, epizodai dėliojami tartum komiksų pasaulyje – iš pradžių piešiami neaiškūs, bet nerimą keliantys siužeto kontūrai, vėliau ima ryškėti veikėjų paveikslai, charakteriai, galiausiai pasipila spalvos, ryškios ir sodrios, tekstas ima srūti su gaivališka energija. Pati autorė šį kūrinį vadina literatūriniu bande dessinée, komiksu.
Mano nuomone, to jau per daug! Netradicinė pasaka, pasakojimas tai pirmu, tai trečiu asmeniu, pretenzija į komiksą, šokinėjimas laike... Visi šie pasakojimo bruožai gali būti įdomūs ir yra įdomūs, patraukė mano dėmesį bent iš pradžių. Tačiau įpusėjus kūrinį supratau, kad nebesusigaudau. Kiekgi galima viename kūrinyje išbandyti netradicinių pasakojimo formų!? Mano nuomone, čia jos visos nelabai dera ir užgožia pačią istoriją.
Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Nuo kūrinio apimties visai niekas nepriklauso, kaip nepriklauso ir nuo kitų išorinių dalykų.
„Klara“. Tai poetės Agnės Žagrakalytės antrasis romanas, išleistas Tyto Albos 2014 metais. Ji gyvena Briuselyje, o jos poezija labai gerai vertinama tiek kritikų, tiek skaitytojų. Iš štai, romanas. Vien jau tai, kad poetė rašo romaną, man kelia smalsumą, nes ne paslaptis, kad man poezija yra kažkokia mistika. Ir kaip mistiškai ji atsiranda, ir kaip mistiškai ji veikia skaitytoją, ir iš viso, kas yra gera proza dar galiu pasakyti, o kas yra gera poezija – niekaip. Man tai tik žodžių kratinys be prasmės ir tiek, nieko nesuprantu kame ten esmė. Geriausia ką galiu sukurti, tai haiku, bet iki galo nežinau – geras tas haiku ar ne.
Bet va, poetė parašė romaną ir aš jau galiu prie jo prisiliesti visomis savo juslėmis.
Knygos apimtis – tik 151 skystas puslapis, ir ji susideda iš trijų dalių. Pirmoji – Siužetas, antroji – Veikėjai, trečioji – Spalvos. Tokiomis dalimis tarsi atskleidžiama rašytojo virtuvė, juk taip kuriamas didelės apimties kūrinys. Reikia idėjos, reikia siužeto (istorijos), reikia personažų ir reikia, ką aš vadinu „kvarbatkomis“, Agnė tai vadina spalvomis, greičiausiai, tai tas pats – ornamentai, kurių reikia grožinei literatūrai.
Šio romano idėja, arba jos esmė nusakyta vienu sakiniu, kurį galima peskaityti ant knygos nugarėlės:
„Ar jūs tikrai nematote ir negirdite, kaip baisiai tyli mūsų pačios gražiausios ir geriausios mergaitės?“ Aplinkui šią idėją sukuriami personažai ir istorija. Atrodo, standartas, viskas paprasta. Šimtai, tūkstančiai tokių istorijų apie skriaudžiamus, neginamus, neprižiūrimus vaikus.
Bet tik taip atrodo.
Kažkada man viena rašytoja pasakė – man nesvarbu „apie ką“ kūrinys, svarbu „kaip“. Dar tada aš nesupratau, kas „kaip“? . Na, kaip, kaip – žodžiais. Kaip kitaip? Tačiau dabar jau pati imu panašiai galvoti. Viskas jau yra sukurta, užrašyta. Svarbu – kaip.
Pradžioje nieko nesupratau. Tarsi skaityčiau eilėraštį – žodžiai, sakiniai, jokio ryšio. Nuotrupos. Mažos pastraipėlės dideliais tarpais. Vedė tai, kad žinojau, jog prasmė būtinai turi būti (ne taip, kaip trumpame eilėraštyje), knygos gale aš ją būtinai rasiu.
Taip ir nutiko. Prasmė atsivėrė. Pamažu, atsargiai, šiek tiek chaotiškai, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio.
Genijų ir beprotį skiria labai siaura linija. Lygiai taip pat, kaip šedevrą ir nesąmonę, skiria ta pati labai siaura linija. Kai imiesi kurti šedevrą (ko pasakotoja neslepia savo romane), turi būti labai atsargus, kad nesukurtum nesąmonės, nes sąmoningai išeini iš visų rėmų. Turi labai gerai mokėti taisykles, kad imtumeisi jas laužyti.
Pasiklysi, arba ne. Tai gali padaryti tik drąsiausi. Ir būtinai bus kūrinių, kuriuose pasiklystama, ir (to pačio autoriaus) kūrinių, kurie susidėlioja tarsi tobula dėlionė ir tampa šedevru.
Tai, kad „Klara“ šedevras, aš supratau tik po dviejų dienų.
Vien todėl dabar rašau šią įspūdžių apžvalgą. Iš ko supratau? Nes ta knyga manęs nepaleidžia. Ji tiesiog laiko mane, įsėdo į mano smegenis ir vis primena apie save, kažkaip subtiliai, per torsioninius laukus, kurie susiformuoja apie bet kokį objektą ir veikia mus to net nepastebint. Kiekviena raidelė, net kablelis tekste formuoja vienokį ar kitokį torsioninį lauką, kuris harmoningai arba ne veikia jo skaitytoją. Todėl ir būna „patiko – nepatiko“ nors tokių pačių knygų daugybė, bet viena iš jų staiga surezonuoja. Svarbu „KAIP“.
Man „Klara“ rezonavo. Jis sukurtas torsioninis laukas nepastebimas, bet, tikrai, oi galingas.
Pradėsiu nuo to, kad mano septintą dešimtį skaičiuojanti mama gavo šią knygą dovanų - ir, nesugebėjusi jos nei kiek paskaityti, atidavė man. Tad paėmiau ją į rankas su smalsumu: kas čia ne taip? Ir jei po pirmų skyrių dar tikėjausi, kad ok, dar viskas kažkaip bus, įsivažiuos - tai sulig viduriu netekau vilties. Tas trūkinėjantis pasakojimas - ne, ne pasakojimas, kalbėjimas - neva tai modernus, bet, neapleidžia nuojauta, kad tiesiog manieringas, kažkaip sunkiai surišamas siužetas... Na, puikiai suprantu tuos, kuriuos (kaip greičiausiai ir mano mamą) ta knyga paprasčiausiai užkniso. Mane iki pergalingos pabaigos atvedė vis pasitaikiusios gražiai nušvitusios pastraipos, truputis kalbinių netikėtumų, na ir, prisipažinsiu, sentimentalus smalsumas patirti, kuo gi gyvena ta šiuolaikinė LT literatūra anapus Sabaliauskaitės and Co. Sakyčiau, žvaigždutės turėtų būti dvi, bet vieną duodu avansu - už tuos mažyčius nušvitimus.
Knyga ne kiekvienam, knyga tikriems gurmanams, kai sakiniai nuneša už gyvenimo ribų į emocijų blaško mus prisiminimų pasaulius vis skirtingų laiku. Labai poetiška ir elegantiška. Katilas ir Klara primena tą vaikystės laikų rusišką Karl u Klary ukral koralų... Kas neaugo prie sovietų, nesupras. Jei istorija papasakoti trumpai ir paprastais sakiniais būtų puikus siužetas trileriui. Bet autorė pasakoja savo stiliumi, savo ritmu ir ne visi sugeba perskaityti, o gaila... Man tai be galo graži knyga, apie baisius dalykus. Ir didžiausi komplimentai autorei už tokį ypatingą gebėjimą taip jautriai, poetiškai, subtiliai ir elegantiškai papasakoti tą Klaros istoriją,jog net nesupranti, kad tokių klaru pilna Europa.... Ir žiniasklaida apie jas parašo karts nuo karto trumpas sausas žinutės...
Ciekawa, zwyczajna historia napisana trochę jak sztuka, o kobiecie, która wplątuje się, niejako niechcący/nieświadomie w życie przestępcze. Nie wiem co sądzić o tej książce, ale wiem, że przyjemnie się jej słuchało i jest dobrze napisana. Wiele mi po niej jednak nie zostanie... niestety.