„Nebijok, tu normali“ – tai vienos moters dienoraštis, užaugintas iki knygos visoms moterims.
Indrė Bareikienė – magnetiška moteris, dviejų vaikų mama, ištekėjusi ir išsiskyrusi, užgrūdinta vaikystės ligų, peržengusi depresiją, atradusi drąsos kurti save iš naujo, atsiverti gyvenimo nuotykiams ir naujai meilei, antrą kartą tapti žmona ir pirmąkart pamote. Savo knygoje ji yra atvira iki „triusikų“, nes tiki, kad nuogas atvirumas paliečia širdį ir protą.
Kažkada tylėjusi, kai labiausiai norėjosi rėkti, šiandien Indrė yra viena įtakingiausių nuomonės formuotojų Lietuvoje (beveik 300 tūkstančių sekėjų „Instagram“), „IS agency“ reklamos agentūros savininkė, visuomenininkė, TV laidų vedėja, unikalaus formato renginių moterims „Pasileisk plaukus su Indre“ pradininkė, moterų bendruomenės puoselėtoja ir drąsi garsiai kalbėti apie viską, ką patiria, kuo gyvena, kokius gyvenimo primestus ir pasirinktus vaidmenis atlieka, ko iš tikrųjų nori, ir kaip keičiasi moterys.
Knyga suskirstyta į skyrius pagal vaidmenis, kuriuos matuojasi turbūt kiekviena moteris: DUKRA, MAMA, ŽMONA, BUVUSIOJI, DRAUGĖ, NAMŲ ŽIDINIO SERGĖTOJA ir t. t.
Kiekvieną skyrių lydi jungistinės krypties psichoterapeutės psichoanalitikės Aistės Jasaitytės Čeburiak įžvalgos ir šiuolaikinės moters vaidmenų palyginimas su archetipiniais graikų deivių elgesio modeliais, kurie ir pasufleruoja atsakymą į svarbiausią knygos klausimą:
– Kaip moteriai nepamesti savęs ir neišprotėti vienu metu atliekant tiek daug skirtingų vaidmenų?
Tai labai atvira knyga, kurioje skaitytoja ras ir paguodą, ir padrąsinimą; ir saugų glėbį, ir spyrį į sėdimąją. Bet svarbiausia, kad ji ras save.
Klausiausi šios knygos. Pasakysiu tik savo asmeninę nuomonę, kad skyrių 5 ⭐ tik pačios autorės Indrės Bareikienės žodžiams. Jos aprašytas gyvenimas = praėjo visos išsiskyrusios moterys. Buvo vietų kur riedėjo ašarą, nes grąžino mane į tą sunkų bet praeitą etapą ir tuo pačiu leido suvokti, juk aš ne viena tokia ir buvau normali siekdama atsistoti. O dėl Psichologės žodžių pasakysiu atvirai, labai norėjosi prasukti. Mano nuožiūra ji tik maišėsi. Sorry.
Manęs neįkvėpė. Knygoje daug teisingų minčių, bet tekstas šiek tiek mišrainė - daug apie tą patį tik kitais žodžiais, gana bendro pobūdžio. Intarpai apie mitologines deives man nelabai tiko.
Nesu daug girdėjusi apie Indrę, todėl pasinaudojau proga paklausyti audio knygos.Klausėsi lengvai ir nors ten nebuvo daug kažkokių patarimų, vis gi knyga man pasirodė jauki ir šilta. Įdomi mintis buvo įterpti įžvalgas apie deives. Atsiliepimą rašau jau gerokai po knygos perskaitymo. Ar daug išliko galvoje? deja ne, ar skaityčiau ją dar kartą? ne,bet pagrindinė mintis vis dar su manimi todėl negaliu sakyti, kad knyga buvo bloga.
Perklausiau audioknygą. Buvo įdomu, nes apie Indrę žinau mažai, tik tiek, kiek žiniasklaida lojo, ir tai nelabai gilinausi, tačiau knygą buvo visai verta paklausyt, ypač kai autorė ją pati ir įgarsino. Kita labai įdomi knygos dalis - tai Aistės Jasaitytės-Čeburiak įžvalgos pagal graikų mitologines-archetipines moteris. Ši informacija man buvo visiškai nauja, todėl buvo tikrai smalsu išgirsti. O čia pora minčių, kurios knygoje mane palietė: Raudoni bateliai, labai įstrigo ši pasakojimo dalis, nes ir aš turėjau raudonus batelius su kulniuku, tik mano ne lakiniai buvo. Ir aš nešiojau, kai jie jau gerokai spaudė, nes panašių į tokius tais laikais buvo neįmanoma misija surast. Labai užkabino tema apie savaime suprantamus dalykus, kaip pvz. būti mama dabartiniame šių laikų pasaulyje. Apskritai šioje knygoje Indrė labai daug kalba apie mamystę ir kaip tai nėra savaime suprantama.
Šią knygą klausiau Audiotekoje, ir audioformatas man suteikė ypatingą artumo jausmą(autorė knygą įgarsino pati) – atrodė, lyg Indrė pati būtų pasakojusi savo istorijas, o aš būčiau keliavusi per jos kasdienybės mintis ir jausmus drauge su ja. „Nebijok, tu normali“ man pasirodė buvęs nuoširdus, atviras ir labai žmogiškas pasakojimas apie vidinius iššūkius, emocinę savijautą ir bandymus susitarti su savimi. Labai vertinau tai, kad knygoje buvo pateiktos ir psichologės Aistės Jasiukaitytės-Čeburiak įžvalgos. Jos padėjo aiškiau suprasti Indrės patirtis ir suteikė profesionalų kontekstą, dėl kurio visos situacijos tapo dar labiau atpažįstamos. Klausydama jaučiau, kad knyga nepamokslavo, o švelniai palydėjo – tarsi būtų leidusi jaustis taip, kaip jaučiuosi, ir priminusi, kad tai yra normalu. Indrės atvirumas ir psichologės Aistės komentarai sukūrė harmoniją tarp asmeninės patirties ir psichologinio paaiškinimo, todėl buvo lengviau susigaudyti ir pačiai. Tai buvo šilta, supratinga ir raminanti patirtis. Po klausymo manyje liko ramybės jausmas ir mintis, kad su manimi viskas buvo gerai, net jei ne visada taip atrodė. Labai patiko. Tai viena geriausių perskaitytų knygų šiais metais negrožinės literatūros srityje.
Klausiau „Audiotekoje“, ieškodama kažko trumpo ir neįpareigojančio. Apie autorę iki tol nieko nežinojau (tik jos abu vyrus 🙂), bet man visuomet patinka, kai knygą įgarsina pats autorius. Aišku paskui pasigūglinau, kaip atrodo :) Klausėsi lengvai, autorės balsas švelnus ir malonus. Patiko mintis įterpti deives, nors Aistės Jasaitytės Čeburiak įgarsinti intarpai mane išmušdavo iš vėžių – atrodė, kad apibendrinimai ir įžvalgos turėtų skambėti žemesniu tonu nei autorės pasakojimas. Labiausiai įsiminė skyrius apie draugus, jų sugrupavimą, o daugiau labai stipriai įkvepiančių momentų neužfiksavau, tačiau ir nieko blogo, kad prieštaraučiau autorės mintims apie motinystę, moterystę ir t.t. Galbūt ši knyga labiau įkvėps moteris, patyrusias skyrybas.
Labai lengvai susiklausė ši audioknyga - rodos, daug teiginių jau žinomi, tačiau labai miela juos darkart išgirsti. Tik man tų psichologės Aistės pasakojimų apie deives net nereikėjo - norėjosi išgirsti daugiau pačios Indrės minčių. :)