Alexandre Kojève žavi tiesmukiška (tačiau toli gražu ne trivialia) laikysena realybės atžvilgiu. Jei Hannah Arendt, prisiliesdama prie autoriteto problemos, pasitelkia subtilią metaforą, anot jos, autoritetas nėra prievarta lygiai taip, kaip bato kulnas nėra plaktukas, nors rezultatas ir gali būti panašus (Arendt 1995: 118); tai šis rusų kilmės (ir tai norisi pabrėžti) autorius autoriteto fenomeną užkabina už pačių šaknų ir nesidangstydamas poetinėmis įmantrybėmis. Autoriaus žodžiais, autoritetas iš tiesų manifestuojasi ne tada, kai kitą išmetame pro langą, o tada, kai pražūtingas (ir, žinoma, visai netrokštamas) šuolis atliekamas absoliučiai savanoriškai. Šuolis čia - bekompromisis veiksmas, kuriam iššaukti pakanka vien autoriteto egzistavimo.
Galbūt dar labiau pritriankianti metafizinė autoriteto analizė, pateikiama A.II. skyrelyje. Čia aiškiau nei bet kur kitur matome, jog visas veikalas yra savotiškas Hegelio-Heideggerio proanūkis. Kaip ir pono ir vergo dialektiką, taip ir autoriteto fenomeną Kojève antropomorfizuoja, primindamas žmogiškosios būties trapumą. Išskirdamas keturias autoriteto fenomenines (išskirtinai žmogiškas!) formas (tėvas, ponas, lyderis, teisėjas), Kojève jas metafiziniais saitais susieja su ne kuo kitu, o laiku, tiksliau tariant, istorija. Kiekviena forma turi savo šaltinį laiko tėkmėje: tėvas - praeitį, kuri perauga į tradicijos puoselėjimą; ponas - dabartį, kurią machiavelliškai pažaboti gali tik turintysis virtù; lyderis - ateitį, kurią įstengia permatyti; teisėjas - amžinybę, kurios tvarumo bei idealumo siekia.
Dialektinė istorijos prigimtis tampa metafiziniu autoriteto skleidimosi pagrindu. Tad autoritetas yra generuojamas ne pačios žmogaus būties, t. y. nėra savaiminis šios būties faktas (tuo jis skiriasi nuo orumo), o užgimsta iš šio žmogaus veiksmų. Paprastai tariant, žmogus negimsta autoritetu, autoriteto titulas nusipelnomas istorinių lūžių metu. Žengiant dar toliau - krikščionybė mus guodžia, jog kiekvienas išlaikome šiokį tokį orumą, tačiau Kojève primena, jog ne kiekvienas galime, tapsime ar turėtume tapti išskirtiniu pavyzdžiu. Istoriją kuria tie, kurie - perfrazuojant jau minėtąjį Machiavelli - geba žmogiškosios, nuolat besiskleidžiančios, istorijos atžvilgiu išlikti šiurkštūs ir stačiokai.