Romanas apie dailininkus, vyrą ir moterį, tarp kurių nėra meninės konkurencijos – jie žavisi vienas kito darbais, nors jų meninė raiška – antipodinė. Apie labai skirtingus ir – tuo pačiu – panašius žmones, keistą jų meilę. Laisvą, nes jie patys pasirinko vienas kitą TOKIUS, kokie nepriimtini kitiems, ir tai juos žavi, linksmina iki beprotybės. Beprotybė, be abejo, mūsų, „normaliųjų“ nuomone. Vos pradėjus skaityti apėmė nuostaba, kad taip galima gyventi, ir dar didesnė nuostaba, kad TAIP galima aprašyti TOKĮ gyvenimą, ir ši nuostaba neapleido iki pat romano pabaigos: kaip du tokie skirtingi kūrėjai su tokiu įsiūčiu vienas kitą myli?
Viena iš tų retų knygų, kai herojų audringame gyvenime netrūksta logikos ir autorius priverčia tikėti tuo, ką aprašo. Įtikina, kad avarija – tik kryžkelė. Svarbi, o gal net būtina. Įtikina, kad gyvenimas – tai bilietas į vieną pusę, duodamas veltui, todėl, kad tik į vieną pusę. Įtikina dar daug kuo, kaip tai bebūtų paradoksalu.
Man nebuvo svarbu, kad romano prototipai – realios asmenybės (žymūs Meksikos dailininkai Diegas Rivera ir Frida Kahlo, kūrę provokuojančius paveikslus). Nebuvo svarbu, kiek nutolta nuo jų biografijų ir tikrų to meto įvykių – meninė romano įtaiga pakankamai didelė. Tiesa, kiek nustebino Fridos sekso su žymiu Rusijos revoliucionieriumi ir politiku emigracijoje Levu Trockiu epizodas – turbūt tik autorė žino, kodėl jį įkomponavo...
Ši knyga gali patikti ar nepatikti, bet nustebina – tikrai. Nieko nėra juodo, bet nieko nėra ir balto. Ne tik dailininkams. Herojai – keistoki, įdomūs, paradoksalios mąstysenos ir elgesio (vieniems skaitytojams tai gali patikti, kitiems – ne), – bet jie gyvi, tikri. Tai neabejotinas autorės nuopelnas. Pajutau, kad autorė nuoširdžiai myli savo herojus, taip myli, kad nedrįsta pagrąžinti jų biografijas, charakterius, užtušuoti negražius bruožus – tai man svarbu. Minusas – trūksta veikėjų būsenų bei veiksmų psichologinio ir ideologinio pagrindimo. Gaila, kad iš Fridos gyvenimo romane „iškrito“ vienuolika metų, paskutinių iki mirties – kažkodėl autorė nepanoro vaizduoti to gyvenimo tarpsnio.
Autorei pavyko sukurti ryškų romano herojės – meksikietiškosios Nefertitės – portretą: ji šokiruoja kaip tik geba ir kuria savo legendą bei blogą reputaciją, nes jai tai malonu; jos tapybos darbai kartu ir kandūs, ir švelnūs, šalti kaip plienas ir delikatūs, subtilūs, gilūs ir žiaurūs – tokie, koks jos gyvenimas. Tikiu – ilgam išliekantis skaitytojų atmintyje.
Pradėjus skaityti būta per daug vilties, kad perskaitysiu, ko gero, įdomiausią pastarojo meto knygą. Deja. Bet knyga tikrai nebloga. Per daug nesitikėkite iš šios knygos, ir ji jums patiks.
Už meistrišką pabaigą – vertinimą didinu puse balo.
P.S. Knyga, iš kurios būtų galima cituoti labai daug, todėl nusprendžiau visai necituoti.