Radybos

by Dovilė Zelčiūtė

Romane išryškėja trys pagrindinės temos, jų centre atsiduria vis kita žmonių grupė: teatro kūrėjai, egzortų dalyviai ir vaikai. Apmąstomi teatralų gyvenimo nuopuoliai, talento susidūrimas su priklausomybėmis, šlovės ir viešumo įtaka asmeniniam gyvenimui. Visi veikėjai išgalvoti, tačiau autorės aprašoma patirtis autentiška. Knyga intriguoja ryškiomis, vaizdingomis egzorcizmo seansų scenomis.

„Mano reikalas šioje knygoje klausti. Su kuo sutinkame – su šviesa ar su tamsa? Kam pasirašome? Kas yra mūsų tikrovė? Kitas pasaulis – ranka pasiekiamas. Ką randame? Radybos...“ – Dovilė Zelčiūtė

Dovilė Zelčiūtė (g. 1959) – poetė, dramaturgė, eseistė. Jos kūryba versta į įvairias užsienio kalbas, Lietuvoje autorė pelnė reikšmingų literatūrinių premijų. D. Zelčiūtė labiau žinoma kaip poetė, tačiau užtikrintai žengia į prozos barus. „Radybos“ – trečiasis tokio žanro kūrinys.

202 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

Reviews

[Monika Baltrušaitytė]

Knygos pažadas apie įtaigias egzorcizmo seansų scenas ištesėtas, šios scenos išties gyvos, nestinga istorijoje ir pavienių, šiurpą keliančių detalių - tai didelis džiaugsmas skaitytojui.
Nors su romane vaizduojamomis moterimis sunku tapatintis, manau, autorei visai neblogai pavyko atskleisti dievobaimingos, nuolankios, gelbėtojos vaidmenį perėmusios moters portretą, nors, po teisybei, Akvilės personažas neįtikino, pasirodė pernelyg nutolęs nuo šiuolaikybės. Nors Akvilės amžius nėra įvardytas, iš tam tikrų detalių susidaro įspūdis, jog kalba eina apie gan jauną moterį. Sunku įsivaizduoti tokią moterį, vos progai pasitaikius dardančią žvyrkeliais autobusu pas kaimo kunigėlį. Gal tiesiog nepažįstu. Bene įdomiausias ir ryškiausiai atskleistas personažas romane - kunigas Medardas. Jis paslaptingas, įvairialypis, rūstus ir linksmas, rodos, tuoj ištiks ivanauskaitiškas posūkis, bet, laimei, taip nenutinka. Vaikų ir Marilės tema labiausiai išskydusi, atitrūkusi
- šiai plotmei ir dėmesio skiriama mažiausiai, ir iki galo neaišku, ką norima šia siužetine linija pasakyti. O gal tik aš nesupratau?
Labiausiai kliuvo dėstymas, kuris mano skoniui buvo per daug padrikas, stokojantis jungiamojo audinio.
Na ir pabaiga. Gėris nugalėjo blogį, visi laimingi, atradę, ko ieškoję, prasigėręs aktorius šnektelėjęs vienąkart su kunigu kaipmat persimaino, sugrįžta į vėžes.

[Greta]

labai norėjau apie tuos egzorcizmus paskaityt, bet sustojau ties 20 psl., nes supykau kad taip neįdomiai peleninę pateikia. jei rašai tekstą, kuriame aprašinėji pelenines, tai prašom įdomiai, o ne kad žirnelių skardinė. (juokauju, žinoma, tiesiog nekabina nei siužetas, nei kalba, kažkoks save vaidinantis tekstas-teatras.)

[cypt · Rating 1 out of 5]

WTF. WTF. Skaitant knygą beveik visą laiką drebėjo rankos ir svyravau tarp nesąmoningo noro parašyti policijai ir tiesiog paprasto pykčio. Kad Zelčiūtė rašo romaną apie egzorcistus, pletkai sklandė jau seniau, prisipažinsiu, kad su šiokiu tokiu kapinių smalsumu (ar kaip versti tą "morbid curiosity"?) laukiau knygos biblėj, bet vis dėlto nesitikėjau to, ką pamatysiu.

FIKCINĖ personažė Akvilė / Marilė (tas pats žmogus, tik vienu vardu - vos jaunesnė, kai vyras dar nenumiręs, kitu vardu - vos vyresnė, kai vyras jau numiręs) važinėja į FIKCINĮ miestelį Pakajus, kur FIKCINIS kunigas Medardas Vilkas atlikinėja egzorcizmą. Dar Akvilė važinėja su FIKCINIO režisieriaus Kosto trupe į gastroles ruzzijoj (dar patogiai primena, kad prieš karą, iš šito juokiausi - čia juk FIKCIJA, kam teisintis??), ten veža spektaklį "Smegduobė", o jos FIKCINIS aktorius Aleksis, dar vaidinęs to paties Kosto statytame "Makbete", geria ir sužlugdo premjerą.

Aš matyt visiškai sugedusi ir negeranoriška skaitytoja, bet man knyga įsiminė dėl dviejų dalykų:

1. Pradžioje minima, kad romano veikėjai išgalvoti ir nėra realūs asmenys. Todėl turbūt nėra pagrindo manyti, kad Akvilė/Marilė yra Dovilė, Medardas Vilkas yra Arnoldas Valkauskas, Kostas yra Koršas, "Smegduobė" yra "Dugne", "Makbetas" yra "Hamletas", Aleksis yra Darius (šito bent jau vardas nepanašus!!), o Aleksio žmona Skaidra yra Miglė??? Ar ne geriau buvo rašyti, kad išgalvoti yra ne romano veikėjai, bet jų vardai? Klausimas hipotetinis. Bet gal verčiau rinktis šiais laikais populiarią autofikciją, kad visi spėliotų, kas iš "tikro" pasakojimo yra išgalvota, o ne kokie realiai yra "netikrų" veikėjų vardai? O kodėl knygoj yra "Marijos radijas", o ne "Lelijos"? 🤔

2. Egzorcizmo epizodai. MAN KYLA TIEK KLAUSIMŲ. Kodėl visos, velnio apsėstos, yra moterys??? Pas Valk..Vilką važinėja Elzė, kurią velnias apsėdo, nes jos buvęs vyras ją mušė ir bandė nužudyti. Aš, naiviai tikinti, kad velnias yra sąmoningas blogas žmogaus pasirinkimas, einu į YouTube pasiklausyti per "Marijos radiją" Vilk...Valkausko ir girdžiu, kad velnias gali apsėsti žmogų, kai jį (nors turbūt dažniau ją) išprievartauja. Vau! Nepakanka to, kad gyvenimą suluošina ir dar nužudo, tai dar ir velnias tavyje sėdi, reikia kas savaitę važinėti į egzortus ir klausyt, kaip Vilkas (mačo tipažas, gal net primenantis tą buvusį vyrą) burba lotyniškai, o šalia jo padėjėjos kalba litanijas. Biški raganų teismai, tik persikėlę į 21 a. Bet dainelė "moteris kalta", atrodo, neišėjo dar iš mados.

Paskui skaitydama pagalvojau, kad jei viską suprasime metaforiškai, tai jo, bet koks blogio aktas paženklina auką, o savaitiniai vizitukai pas Vilką gal ir gali tapti psichoterapijos kelionės, sunkios ir nebaisiai malonios, alegorija. Bet visa ta "vade retro satana" retorika vis dėlto atrodo labai kreiva: Elzė nuolat kaltina save, susikoncentruoja į tą "velnio" pojūtį kaip į vienintelį savo bruožą, tarsi tai būtų kažkokia jos esmė.

Ir galiausiai šiurpiausias dalykas. Per visą egzorcizmo siužetinę liniją Akvilė nuolat dalyvauja nepilnametės Miglės egzorcizmuose. Ją pas Valk/Vilk kas savaitę vežioja tėvai. Pasiekusi bažnyčią ji klykia, kabinasi už bet ko, maldauja, kad jos netemptų į vidų, bet tėvai įtempia (nori gero!), o Akvilė nubėgus užrakina duris ir dar pakeliui iškrapšto kreivai žiūrinčius pašalinius žmones, kad nematytų. Atėjus Vilk/Valk, mergina panyra į kažkokį transą, trankosi, daužosi, varto kėdes, nesuprasi - gal net nusirengusi (apie nusirengimą neminima, bet vienoj vietoj Akvilė pamini, kokie išsišovę mergaitės stuburo slanksteliai), kaip sako pati Akvilė - "lytinį aktą primenantys judesiai" (p. 65). Tuo tarpu egzorcistas ją liečia rankomis ir kryžiumi, taip pat ir šalia private parts, liečia ir visos "padėjėjos", kalba maldeles, dar kartais į šitą renginį yra pakviečiama žiūrovų (kartą dalyvavo ir komentavo psichiatras). Kai mergaitei praeina pakeistinė būsena, ji tiesiog sėdi susigūžus ant kėdės ir kalba maldeles, kurias jai liepia kalbėti (įskaitant pažadą atsižadėti incesto - wtf?.......... aš gal pernelyg moderniška, bet man atrodo, kad incesto ne vaikas turi atsižadėti, ir ne galima auka, ir ne tas aukoje likęs blogio pėdsakas, o tas, kuris tą blogį neša. Bet Valk/Vilk turbūt kažkokią kitą sistemą išmokęs). O tada kiekvieną kartą Valk/Vilk sako jai - pasimatysim po savaitės? O ji prašo: gal nebereikia. Ir po savaitės tėveliai vėl su mašinyte jau rieda varyti velnių iš vaiko.
Dar vienu metu paaiškėja, kad savo kaime ji lanko maldos grupelę, nėra kokia nors tatuiruota wild pankė, ir leidžiama suprast, kad gal du jauni kunigėliai, vadovaujantys tai maldos grupelei, yra ir užnešę mergaitei tą "velnią" (jau žinome iš Elzės istorijos, ką tai reiškia). Galimą nusikaltimą egzorcistas aiškinasi taip: pakviečia abu kunigėlius į egzorcizmo seansą, jie stebi mergaitės priepuolį. Paskui vyskupas perkelia juos į kitą parapiją. :D Šito plot twisto tai jau tikrai, deja, nepavadinsime fikcija.

Blemba, skaitydama vos neverkiau, dabar rašydama irgi vos neapsiverkiau. Jausmas - lyg skaitytum KOPŽI postą feisbuke, tik kad KOPŽI skaitydama žinai, kad įsiutusios moterys jau nagais ir dantimis gina tą pažeidžiamą žmogų, kurio/s istoriją pasakoja, ir galbūt juo arba ja pasirūpins. Zelčiūtės knygoje taip nėra. Čia kalbama apie sunkią kunigo dalią (knygos pabaigoj jis sėdi vakare ant suoliuko ir galvoja, koks sunkus buvo ketvirtadienis), apie sunkią Akvilės-Marilės dalią, nes ji baisiai nuvargsta per egzorcizmus! O mergaitės istorija lieka be išrišimo ir, kas tiesą sakant daug baisiau, be pabaigos.

Turint omenyje Hamletą-Makbetą, Kostą-Koršą ir kitas negudrias tikrovės maskavimo strategijas šioje knygoje, pem ant pem: arba tai yra tikra istorija, arba ji vis dėlto išgalvota. Jei ji tikra - tai kodėl Lietuvoje, teisinėje valstybėje, vis dar egzistuoja, yra daugybės entuziastingų gerbėjų palaikomas šitas tęstinis prievartos aktas? Viena, kai suaugusios moterys važinėja į egzorcizmus, bet kodėl ten veža vaikus? Kodėl jų iš šeimos nepaima tarnybos? Nes mes - krikščioniškas kraštas (kaip sakė viena vaiko teisių darbuotoja, kai reikėjo apginti du nepilnamečius kunigo vaikus ir ji atsisakė, true story)? Kiek daug žmonių tame dalyvauja - tėvai, kunigas, visa jo pakalikių šaika, "Akvilė" specialiai važinėja iš kito miesto.. ir niekas neužbaigia to nusikaltimo.
Jei istorija netikra - kaip galima ją išgalvoti? Kaip galima rašyti beveik true crime istoriją ir apsimesti, kad tai dvasingas skaitinys? Kad tai - romanas, grožinė literatūra? Norėčiau būti teisėja ir visus pinigus, gautus už romaną (jei jų bus??..) paskirti KOPŽI. Ir uždaryti tą "išgalvotą", bet "tikras patirtis įkvepiančią" perversiją visi patys žinome kur.

Kad baigčiau linksmesne gaida, citatėlė:

Aš: Tu girdi kunigo įsakmų balsą?
Elzė: Juokas man ima iš to įsakmumo. "Išeik, išeik!" Ir lietuviškai, ir lotynų... O mano mintyse tuo metu: "Ką tu čia dabar mali: "Išeik, išeik!" Durneli tu... Glušas, ką tu čia dabar darai. Tu pats bijai!" Labai norisi pasityčioti iš kunigo. (p. 122)

Čia velnio apsėdimo įrodymas - kad norisi kunigą, atliekantį egzorcizmą, pavadinti durnium? Ok, žinosiu, aktualu :D

Nu ir šitas irgi savotiškai pralinksmino. Kalba jaunas vaikinas, priklausomas nuo lošimų:

- Bendrai, tai niekas manęs neišgelbės, net tavo dėmesys ir rūpestis. Aš vis tiek jau dugne, žuvęs. [...] Jei pasisektų išlošti, vienu ypu galėčiau grąžinti skolas, o tada nebegrįžti prie to. Kaune manęs beveik niekur nebeįleidžia, pats to pasiprašiau. O kai užneša, galvoju: tai durnius... Baisiau už masturbaciją. Juk aš žuvęs. (p. 162-164)

Priklausomybė - jautri tema, nesišaipau, bet per daug baimių tas vaikinas turi. Gerai, kad fikcinis - tikiuosi, kad fikcinis.

[Kristina Žeimienė · Rating 4 out of 5]

Miela autore, rašykit daugiau!