Sniego spalva per balta. Norma ir galia sakytiniuose gyvenimo pasakojimuose

by Jurga Jonutytė, Jurgis Griškevičius (Design)

Šią knygą sudaro dešimties gyvenimo pasakojimų filosofinė interpretacija. Kalbama ne apie konkrečius žmones ar jų gyvenimus, o apie pasakojimo būdą, intenciją ir paveikumą: į kiekvieną pasakojimą žvelgiama kaip į veiksmą, atliekamą savitame normatyviniame kontekste.

Knygoje apmąstomi dviejų tipų pasakojimai – tie, kuriais steigiama stiprioji tapatybė, kai pasakotojas ar pasakotoja palaiko ar tikslina vyraujančias normas, ir tie, kurių „aš“ išnyra daug rečiau ir pasirodo ne užimdamas aiškią poziciją, bet stebėdamas, liudydamas. Tai vadinamieji silpnojo tapatinimosi pasakojimai, atskleidžiantys gebėjimą vengti priskyrimo tam tikrai grupei ar tipui, neleidžiantys sureikšminti kurios nors vienos savo savybės, besipriešinantys stigmatizavimui.

Gyvenimo pasakojimai nėra nei sprendimai, nei atsakymai, nei tezės. Jų klausydami ir apie juos mąstydami susiduriame ne su racionalia autorefleksija, o su gryna gyvybe – daugiabalse, daugiaforme ir daugiasluoksne.

342 pages, Hardcover

First published January 1, 2025

Reviews

[Kulvinskaitė Virginija]

Dvidešimt tikrų gyvenimų pasakojimų - kai kurie kvapą gniaužia, tokie keisti, liūdni, įspūdingi, kokios detalės, skaitai ir matai kalbantį žmogų, - ir gyvenimo pasakojimų filosofinės interpretacijos, kurios atskleidžia, kaip mūsų pasakojimus apie save veikia sociokultūrinės normos, santykis su galia ir negalia, įsišaknijimo arba svetimumo jausmas. Knyga filosofinė teorinė, bet santykis su pasakojimais ir pačiais pasakotojais ir pasakotojomis jautrus, empatiškas, o teorinės sąvokos gal padės ir bandant suprasti kitus (ir žmones, ir tekstus), ir save.

[pelekas]

Rimtas veikalas, sunkiausias mano šių metų skaitinys. Gaila, kad nėra palengvintos versijos kvailučiams, kuriems kontingencijos sąvoka kelia keblumų.

Padarė didelį įspūdį ir patys pasakojimai, ir filosofinė jų analizė. Bet labiausiai jaudina autorės įsigilinimas į kitus žmones ir kiek daug pamatyti padeda jos žinios, gebėjimas abstrahuoti niekada nenužmoginant. Sakyčiau, kad ši knyga parodo, ką gali humanitarika - kiek daug.

Kai atsigausiu, norėsiu skaityti kitą autorės knygą "Gyvatės kojos", kur dėmesys sutelkiamas į negalios pasakojimus.

Na, o sau nusistačiau silpnąją tapatybę, pasirodo, ji turi tam tikrų privalumų.

[zvyre]

Manau, kad nesu kompetentinga vertinti knygos argumentų iš filosofinės perspektyvos, tačiau skaitydama niekaip negalėjau pamiršti savo studijų Gente metu turėto kurso apie smurto antropologiją. Tada buvau nusivylusi akademija, socialiniais mokslais ir jų savininkišku santykiu su jų pagrindiniu tiriamuoju objektu – žmogumi ir visuomene. Tik skaičiai ir racionalūs paaiškinimai, šaltas pragmatizmas, moralinių dilemų nepaisymas. Tačiau tas kursas man suteikė vilties, kad mokslas gali būti... žmogiškas. Ganėtinai panašiame etape visa tai naujai išgyvenau skaitydama J. Jonutytės knygą. Ir nors pasitelkiami gyvenimo pasakojimai, ne rašytiniai tekstai, mano galva, šie pavyzdžiai ir jų analizės puikiai iliustruoja, kad tekstai plačiąja prasme gali būti perskaitomi ir interpretuojami su empatija, žmogiškai. Dėl to buvo vienas malonumas skaityti itin autentiškas Jonutytės mintis ir apmąstymus, jų jautrumas ir sąmoningumas teikia vilties. Be abejo, patiko ir ganėtinai įvairialypė „galios“ sąvokos interpretacija, kuri buvo pasitelkta kalbant ir apie žmonių su negalia patirtis.

[Ugnė]

Įdomi, tačiau man per sunki: aš stokoju sociologinių ir filosofinių žinių, todėl dalis knygos informacijos liko nepamatyta/nepasiekta. Patys pasakojimai įdomūs, o ir mintis, kad save pristatome santykyje su tuo, kas yra norma, svarbi, na bet ne man kai kurios sąvokų aukštumos.

[Virginijus]

Puiki knyga! Parašyta su empatija.

Knygoje analizuojami gyvenimo pasakojimai filosofijos žvilgsniu. Apmąstomi du pasakojimo tipai – tie, kuriais steigiama stiprioji tapatybė, ir tie, kuriais nesiekiama tapatintis, o labiau stebima bei liudijama pasaulį.

Kiekviena istorija palietė, dalis graudino. Jaučiau, kaip mano paties supratimas apie įvairius žmones, jų skausmą, kovą su neteisybe, bei savos vietos paieškas plečiasi. Jausmas, lyg žiūriu į praeivius gatvėje ir jie sudėtingesni, daugiasluoksniškesni, gal net visi yra kovoje. Tokios skaitymo patirtys nėra dažnos. Gal tai vėl ta gili gili empatija, kurios galima knygos puslapiuose pasisemti.

Rekomenduoju visiems, dirbantiems su žmonėmis, ir visiems, kurie yra žmonės.

[Duliniuku]

Įdomi tema. Istorijos, pasakojimas man seniai įdomu iš psichologinės pusės. Šioje knygoje susipažinau su filosofiniu kampu - kokiais įvairiais būdais gali būti konstruojama ir reikštis tapatybė asmeniniame pasakojime. Gal tik tikėjausi daugiau pasakojimų citatų, o knygoje daugiau filosofinio konteksto, įvairių teorijų apžvalgos ir pritaikymo. Tai įdomu, bet reikia mėgti filosofinius tekstus ir arba žinoti, arba nesijaudinti, kad nežinai ir ne viską supranti :)