Skerdžius ir kiti geriausi apsakymai

by Vincas Krėvė-Mickevičius

Skerdžius Lapinas – ne tik maloningos širdies žmogus, bet ir aistringas kovotojas už medžius! Vinco Krėvės-Mickevičiaus herojus buvo įsitikinęs, kad be miško – žmogus skursta. Magiškas Lapino ryšys su Grainio liepa parodo tai, kad be medžių – mes visi tarsi be oro.

Vincas Krėvė-Mickevičius – įvairių žanrų kūrėjas, išaukštinęs žmogaus individualumą ir pabrėžęs išskirtinį lietuvio santykį su gamta ir savo šaknimis. Šiandien šios idėjos kaip niekad aktualios ir modernios. Supratę, kad kasdienybė mieste mūsų netenkina, netgi dusina, pamažu vienas po kito grįžtame į gamtą, bandome atkurti su ja vienovę, pajusti visą gamtos esybę vaikščiodami miško takais ir brisdami į ežerus, sraunias upes. Atrandame tai, iš ko galime pasisemti energijos ir įkvėpimo. Gamta mums visa tai dovanoja, tereikia sugrįžti į ją.

Apsakymuose „Bobulės vargai“, „Antanuko rytas“, „Skerdžius“ ir epinėje apysakoje „Raganius“ atsiveria protingai sutvarkytas žmogaus ir gamtos vienovės pasaulis. Grįžimas į šį pasaulį šiandien – tikrojo žmogiškumo atgimimas.

Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) buvo labiausiai išsilavinęs ir perspektyviausias savo laikmečio rašytojas. Įvertinus plačią Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrinių tematiką, galima teigti, kad jis buvo universalus rašytojas. Jo knygų puslapiuose galima sutikti ir XIX amžiaus pabaigos Dzūkijos kaimo žmones, ir senovės Lietuvos kunigaikščius, ir filosofuojančius Rytų išminčius, nepriklausomai nuo temos svarbiausias jo kūrinių akcentas – žmogaus individualybė ir savojo „aš“ identifikavimas.

V. Krėvė-Mickevičius gilinosi į bendrus buities klausimus, į konfliktus, kurie iškyla tarp laisvės ir prievartos, tarp sąžinės ir primestos valios, tarp meilės ir pareigos. Labai įdomi rašytojui buvo žmogiškosios išminties, išminčiaus problema. Išminties pavyzdžių jis rado ir senuosiuose Rytų kultūrose, ir krikščionybės mituose, ir Dzūkijos kaime. Išmintis niekam nepriklauso. Ji nepripažįsta nei laiko, nei erdvės sienų.

V. Krėvė-Mickevičius apdairiai rėmėsi liaudies kūrybos bruožais, jo veikėjai vaizduojami kaip kenčiančios asmenybės, siekiančios bendražmogiškų gyvenimo džiaugsmų. Jis nepasitenkina gyvenimo paviršium, o siekia per pilką kasdienybę įžvelgti giliau, atskleisti visuotinę įvykių ar vaizdų prasmę.

Genres: Fiction

272 pages, Paperback

Published January 1, 2021

About the author

Vincas Mickevičius (October 19, 1882 – July 17, 1954), better known by his pen name Vincas Krėvė-Mickevičius, was a Lithuanian writer, poet, novelist, playwright and philologist. He is also known as Vincas Krėvė, the shortened name he used in the United States.
The literary production of Vincas Krėvė-Mickevičius is wide and varied. It included historical dramas, collections of folklore, short stories and sketches of village life, novels on contemporary problems, and tales based on oriental themes. At his death he was engaged on a major work entitled Sons of Heaven and Earth, which defies classification. It is written partly as drama and partly as a narration; its subjects are biblical with the action taking place in Palestine at the beginning of the Christian era. His work filled with a romantic impulse, drawing attention to rural life and oriental themes, is balanced with realistic narration and description. His writing is characterized by an unusually large vocabulary with remarkable purity. Some scholars sustain that Lithuanian language acquired a range of expression through his works only rivaled by that of Ancient Greece.

Reviews

[Simona]

5/5 – dėl visų aprašytų miškų, girių, pievų bei kitų lietuviškos gamtos grožybių – samanėlių, paukštelių ir gyvūnijos. 💚

Visi apsakymai (kiekvienas savaip) iškart nukėlė į praleistą vaikystę kaime. Pamenu, su kaimo vaikais ir mes turėjome savo magiškąjį upelį (kuriame gaudydavome vėgeles), kaimynų tvenkinius (kuriuose maudydavomės iki pamėlynavimo, kol vėliau tie patys kaimynai draugiškai mus vydavo lauk) ir, žinoma, miškus, į kuriuos vykdavome grybauti, uogauti ar tiesiog be tikslo lakstyti.

Na, dar pasitaikydavo ir tų V. Krėvės aprašytų magiškų dalykėlių – gąsdinančiai siūbuojančių eglių viršūnių (ypač prieš audrą), baimės, kad išlįs kokios nors būtybės iš šulinio, kad per šv. Kūčias tvarte kalbės gyvūnai ir t.t.

Apibendrinant, šiuo gyvenimo periodu knyga pasirodė labai šilta ir sugrąžino į nostalgiškas vaikystės dienas. Net ir V. Krėvės „Skerdžius“ pasirodė labai pažįstamas veikėjas. Turėjome ir mes bent kelis tokius išminčius.

Ta pati bobulė iš „Bobulės vargai“ apsakymo man labai priminė mano pačios močiutę – kaip ji anksti ryte keldavosi, kepdavo blynus, lėkdavo melžti karvės, liuobdavo kiaules, pabumbėdavo.

Žodžiu, labai gražiai parašyta knyga – jaučiasi didelė meilė ir pagarba gamtai, ypač miškui. Patiko tarmiški žodžiai ir detaliai aprašyti kaimo gyvenimo ypatumai. Skaitant apėmė ramybė ir ilgesys tų gražių vaikystės dienų.