What do you think?
Rate this book
Blogos manieros
Naktį, siaučiant pūgai, įsilaužiau į mirusio KGB generolo Parčevskio namus. Ėjo kalbos, kad senis slėpė daug auksinių pinigėlių. Tą naktį išlikau gyvas, bet tik per plauką. Šiame pasaulyje vyrai žudo dėl aukso ir valdžios, o moterys myli turtingus ir valdingus. Likimas sprendžia, kas gyvens, kas turės mirti. Tai knyga apie mano likimą, apie tai, kaip daug kartų apgavau mirtį ir sulaukiau gyvenimo sėkmės. Ir dar apie tai, kaip mane nusinešė aistra nepasiekiamai moteriai. Meilė įsilaužė į mano širdį įžūliai kaip vagilka. Jos vardas buvo Julija ir ji buvo generolo Parčevskio dukra. Žodžiu, visiškas bardakas.
***
Trečiojo leidyklos „Alma littera“ Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtojas romanas „Blogos manieros“ ne tik įtraukia į iki paskutinio puslapio šmaikštų ir nuoširdų pasakojimą, bet ir primena, ką reiškia gyventi pasaulyje, kuriame pamatinės vertybės yra pristatomos atvirkščiai.
Skaitytojai devynias valandas vers puslapį po puslapio ir negalės sustoti, džiaugsis, nerimaus, pyks, nustebs, neigs, susitaikys, įsimylės, geis, nervindamiesi nusigrauš nagus iki alkūnių, pasišlykštės iki vimdymo, bijos taip, kad pasišiauš plaukai ant rankų, pasipiktins, bus šokiruoti, patirs ilgai siektos pergalės malonumą ir palengvėjimą, kad po didelės įtampos viskas pasibaigė ne taip jau ir blogai.
***
Suderinus dikensišką nuskriausto našlaičio ir jį ištinkančių negandų bei tarantinišką sekso, aistros, ginklų ir rokenrolo istorijas, gauname nurautas ir nemažai ką papiktinsiančias Tomo Mylistos „Blogas manieras“. Literatūriškai unikali ir siužetiškai stebinanti, istorija išjudina nuojautą – kad tai parašytum, turi būti arba gerokai išprotėjęs, arba tai išgyvenęs.
Patricija Tilvikaitė, „Svetimkūniai“ ir „Nepriklausomybė“ autorė
***
„Blogos manieros“ – tikras emocijų, patirčių kokteilis. Skaitydamas šią knygą galbūt piktinsies, galbūt juoksies, tačiau abejingų ji nepaliks. Energingai, nepagražinta kalba parašyta istorija – apie paslaptis, išgyvenimą, nuotykių troškimą. Ir, žinoma, apie meilę. Knyga – tarsi įtemptas filmas apie mūsų netolimą praeitį.
A.Ožalas, literatūros apžvalgininkas, literatūros ekspertas
***
Trečiojo leidyklos „Alma littera“ Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtojas romanas „Blogos manieros“ ne tik įtraukia į iki paskutinio puslapio šmaikštų ir nuoširdų pasakojimą, bet ir primena, ką reiškia gyventi pasaulyje, kuriame pamatinės vertybės yra pristatomos atvirkščiai.
Skaitytojai devynias valandas vers puslapį po puslapio ir negalės sustoti, džiaugsis, nerimaus, pyks, nustebs, neigs, susitaikys, įsimylės, geis, nervindamiesi nusigrauš nagus iki alkūnių, pasišlykštės iki vimdymo, bijos taip, kad pasišiauš plaukai ant rankų, pasipiktins, bus šokiruoti, patirs ilgai siektos pergalės malonumą ir palengvėjimą, kad po didelės įtampos viskas pasibaigė ne taip jau ir blogai.
***
Suderinus dikensišką nuskriausto našlaičio ir jį ištinkančių negandų bei tarantinišką sekso, aistros, ginklų ir rokenrolo istorijas, gauname nurautas ir nemažai ką papiktinsiančias Tomo Mylistos „Blogas manieras“. Literatūriškai unikali ir siužetiškai stebinanti, istorija išjudina nuojautą – kad tai parašytum, turi būti arba gerokai išprotėjęs, arba tai išgyvenęs.
Patricija Tilvikaitė, „Svetimkūniai“ ir „Nepriklausomybė“ autorė
***
„Blogos manieros“ – tikras emocijų, patirčių kokteilis. Skaitydamas šią knygą galbūt piktinsies, galbūt juoksies, tačiau abejingų ji nepaliks. Energingai, nepagražinta kalba parašyta istorija – apie paslaptis, išgyvenimą, nuotykių troškimą. Ir, žinoma, apie meilę. Knyga – tarsi įtemptas filmas apie mūsų netolimą praeitį.
A.Ožalas, literatūros apžvalgininkas, literatūros ekspertas
480 pages, Paperback
Published August 1, 2025
51 people are currently reading
801 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 130 reviews
September 2, 2025
"Blogos manieros" mane užklupo dar pernai metais, kai gerb. autorius su manim susisiekė ir pasiūlė pabūti šios knygos beta skaitytoju. Šiaip paprastai dideliu entuziazmu tokių pasiūlymų atveju netrykštu, nes iš tų įvairių gautų pasiūlymų ir prašymų "pabandyti bei įvertinti" tik vienas autorius galiausiai paliko tvirtą ir tikrai gerą įspūdį, o ir tas pats buvo iš Minesotos gelmių. Taigi, pradžioj buvau gal kiek skeptiškas, bet po poros autoriaus žinučių ir platesnio nupasakojimo kas gi čia bus per knyga, kažkaip visai organiškai pabudo mano susidomėjimas. Nes iš to, ką man papasakojo, iškart matėsi - tokių knygų Lietuvos literatūros istrijoje yra, na, nežinau. Vienetai? Ar išvis yra tokių? Žodžiu, testavimui pasirašiau ir ooooh boy, what a ride it was!!
Neužtrukau ir tapau knygos gerbėju bei fanu. Kadangi pamažu kažkuria kūno dalim pradėjau jausti, kad čia gali būti geras reikalas, netgi į realią leidybą išeisiantis (ir - mark my words - tikriausiai net ne vieno pakartotinio leidimo susilauksiantis), išdidžiai leidau sau įsijausti į labai rimto beigi didžiai kompetentingo literatūros kritiko irgi žinovo rolę. Ir skaitant jau galutinę versiją, labai džiugu pastebėti, kad, panašu, ne man vienam silpnesnės vietos pasirodė silpnesnėmis, o stipresnės - stipresnėmis. Reziumuojant, jei buvau labai entuziastingai nusiteikęs dar tik beskaitydamas pirminę versiją, tai versdamas puslapį po puslapio galutinės versijos jau tiesiog atsipalaidavau ir visiškai mėgavausi.
Tai tiek tos priešistorės, o dabar gal trumpai pakalbėkim ir apie patį turinį. Kadangi siužeto pagrindinė linija rutuliuojasi apie paauglį Joną Girdvainį, kurį įvairios aplinkybės gerokai pavėto, pamėto ir priverčia trumpuoju ir griežtuoju būdu išaugti iš paauglystės ir nori nenori tapti suaugusiu - gal net gerokai anksčiau nei jam būtų to norėjęsi - tai labai lengva būtų nurašyti šį romaną kaip klasikinį coming of age kūrinį. Na ir... Tai turbūt nebūtų visai teisinga. Iš dalies- žinoma, visi checkbox'ai tickina. Bet šioje knygoje yra ir daugiau. Yra labai įdomiai ir autentiškai atkurtas Andropovo-Gorbočiovo ribos gyvenimas ir kultūra mažame Lietuvos miestelyje. Taip, taip, žinau, kad kas antras Lietuvos autorius rašęs yra apie tą jaunimą tame mažame sovietiniame miestelyje. Bet rašyti ir išpildyti - skirtingi dalykai. Man šioje vietoje lyginti klasikinį lietuviškos literatūros settingą su Tomo sukurtu pasauliu yra tas pats kas paimti kokį filmą, kuris būtų visą savo grožybe "tas lietuviškas" - na žinot... Lėtas tempas, ilgos statiškos kameros scenos, gamta kaip veikėjas, minimalus dialogas ir egzistencinė nuotaika, bla bla bla. Ir palyginti tą filmą su Pietinia Kronikas. Na, nelyginami dalykai, jei atvirai.
Kitas momentas, tai drąsus, atviras, gal net kiek šmaikščiai pašaipus erotiškumas, kuris duoda labai gerą atsvarą laikotarpiui. Nes gi visi žino - sovietų sąjungoje sekso nebuvo. O čia - perfrazuojant pakankamai žinomą meme - SURPRISE, MF!. Daugiau nerašysiu, nes jau būtų spoilinimas, bet reziumuosiu šiais žodžiais. Kiek drasu, bet žaviai valiūkiška ir kiek tiesmuka, gerąja prasme.
Na ir pati siužeto fabula - gerai sugalvotas kabliukas, gerai užmesta meškerė, o toliau jau - važiuojam. Tempas puikus, nors tikrai labai akivaizdžiai ir pats veiksmas bei jo greitis, ir siužetas tiek tempo, tiek istorijos bei jos vystymosi prasme skiriasi ir sudaro keturias pagrindines romano "mases". Betgi kiekviena iš jų savo vietoje, sudėliota ir surašyta pagauliai, be didesnių kliurkų, tad viskas ir čia puiku.
Ar buvo minusų? Tikriausiai. Bet smulkmenos, kurios į galutinį vertinimą jokios įtakos neatneša.
Tad, kolegos skaitovai, knygą jums tikrai rekomenduoju ir pažadu, kad bus smagu. Na, nebent jūs iš tų, kurie perskaitę knygoj "eik nachui" išbąla ir bėga validolio gerti. Tada tikrai nerekomenduoju. O visiems kitiems - pasidžiaukime, kad atsiarado dar viena gera, jaunos ir modernios Lietuvos dvasia alsuojanti knyga, net jei joje pasakojima apie gūdų sovietyną. Iš manęs - pelnytos ir solidžios 5*.
Neužtrukau ir tapau knygos gerbėju bei fanu. Kadangi pamažu kažkuria kūno dalim pradėjau jausti, kad čia gali būti geras reikalas, netgi į realią leidybą išeisiantis (ir - mark my words - tikriausiai net ne vieno pakartotinio leidimo susilauksiantis), išdidžiai leidau sau įsijausti į labai rimto beigi didžiai kompetentingo literatūros kritiko irgi žinovo rolę. Ir skaitant jau galutinę versiją, labai džiugu pastebėti, kad, panašu, ne man vienam silpnesnės vietos pasirodė silpnesnėmis, o stipresnės - stipresnėmis. Reziumuojant, jei buvau labai entuziastingai nusiteikęs dar tik beskaitydamas pirminę versiją, tai versdamas puslapį po puslapio galutinės versijos jau tiesiog atsipalaidavau ir visiškai mėgavausi.
Tai tiek tos priešistorės, o dabar gal trumpai pakalbėkim ir apie patį turinį. Kadangi siužeto pagrindinė linija rutuliuojasi apie paauglį Joną Girdvainį, kurį įvairios aplinkybės gerokai pavėto, pamėto ir priverčia trumpuoju ir griežtuoju būdu išaugti iš paauglystės ir nori nenori tapti suaugusiu - gal net gerokai anksčiau nei jam būtų to norėjęsi - tai labai lengva būtų nurašyti šį romaną kaip klasikinį coming of age kūrinį. Na ir... Tai turbūt nebūtų visai teisinga. Iš dalies- žinoma, visi checkbox'ai tickina. Bet šioje knygoje yra ir daugiau. Yra labai įdomiai ir autentiškai atkurtas Andropovo-Gorbočiovo ribos gyvenimas ir kultūra mažame Lietuvos miestelyje. Taip, taip, žinau, kad kas antras Lietuvos autorius rašęs yra apie tą jaunimą tame mažame sovietiniame miestelyje. Bet rašyti ir išpildyti - skirtingi dalykai. Man šioje vietoje lyginti klasikinį lietuviškos literatūros settingą su Tomo sukurtu pasauliu yra tas pats kas paimti kokį filmą, kuris būtų visą savo grožybe "tas lietuviškas" - na žinot... Lėtas tempas, ilgos statiškos kameros scenos, gamta kaip veikėjas, minimalus dialogas ir egzistencinė nuotaika, bla bla bla. Ir palyginti tą filmą su Pietinia Kronikas. Na, nelyginami dalykai, jei atvirai.
Kitas momentas, tai drąsus, atviras, gal net kiek šmaikščiai pašaipus erotiškumas, kuris duoda labai gerą atsvarą laikotarpiui. Nes gi visi žino - sovietų sąjungoje sekso nebuvo. O čia - perfrazuojant pakankamai žinomą meme - SURPRISE, MF!. Daugiau nerašysiu, nes jau būtų spoilinimas, bet reziumuosiu šiais žodžiais. Kiek drasu, bet žaviai valiūkiška ir kiek tiesmuka, gerąja prasme.
Na ir pati siužeto fabula - gerai sugalvotas kabliukas, gerai užmesta meškerė, o toliau jau - važiuojam. Tempas puikus, nors tikrai labai akivaizdžiai ir pats veiksmas bei jo greitis, ir siužetas tiek tempo, tiek istorijos bei jos vystymosi prasme skiriasi ir sudaro keturias pagrindines romano "mases". Betgi kiekviena iš jų savo vietoje, sudėliota ir surašyta pagauliai, be didesnių kliurkų, tad viskas ir čia puiku.
Ar buvo minusų? Tikriausiai. Bet smulkmenos, kurios į galutinį vertinimą jokios įtakos neatneša.
Tad, kolegos skaitovai, knygą jums tikrai rekomenduoju ir pažadu, kad bus smagu. Na, nebent jūs iš tų, kurie perskaitę knygoj "eik nachui" išbąla ir bėga validolio gerti. Tada tikrai nerekomenduoju. O visiems kitiems - pasidžiaukime, kad atsiarado dar viena gera, jaunos ir modernios Lietuvos dvasia alsuojanti knyga, net jei joje pasakojima apie gūdų sovietyną. Iš manęs - pelnytos ir solidžios 5*.
August 21, 2025
Visai ne tokios knygos tikėjausi, bet man patiko, panašus jausmas kaip su senu draugu eiti į miestą po pora alaus 🙂 gerai praleistas laikas. Duosiu 4.5 kad sekančiai knygai galėčiau duoti 4.6 😄
August 10, 2025
Perspėjimas! 4⭐️ mano vertinimų skalėje yra praktiškai aukščiausias vertinimas, nes 5 ⭐️ (ir savo širdį) esu paskyrusi G. Markesui ir keletui kitų autorių, kuriuos laikau savo dievaičiais ir niekas jiems tiesiog negali prilygti (:
Šį pavasarį per GoodReads programėlę susidraugavome su Tomu Mylista. Jis man parašė ir pasidžiaugė, jog jo knyga laimėjo leidyklos Alma litera 2024 metų konkursą ir bus išleista šių metų rugpjūtį. Pakvietė tapti viena pirmųjų knygos skaitytojų ir pasidalinti nuoširdžiu atsiliepimu. Žinoma, pasijutau labai pamaloninta, ir žinoma, kad sutikau :)
Ir štai atėjo rugpjūtis - vienas iš intensyviausių mano vasaros mėnesių ir žinutė, jog paštomate laukia siuntinys. Kas čia dabar, galvoju, gi nieko nepirkau, o net nuvažiuot iki paštomato laiko neturiu. Bet tada nutiko ne tik tai, kad radau laiko nulėkt iki jo, bet ir perskaityti knygai vienu ypu :) Puikus įrodymas, kad laiko visada atsiranda tam, kas svarbu ir aktualu! :)
Knygos pristatymo laiškas mane iškart papirko. Esu sentimentalus ir gilių prasmių (net ten kur jų galbūt nėra) ieškantis žmogus, todėl Tomo laiškas su dedikacija, gale knygos prisegtas loterijos bilietas (kuris, beje, nieko nelaimėjo, ir šioje vietoje mes su Tomu panašūs - man irgi nesiseka loterijose) ir paaiškinimas kas kaip ir kodėl - tiesiog bylojo, kad knyga bus ypatinga.
Skaitydama stengiausi išlikti objektyvi, nes prižadėjau būti atvira. Ir skaitydama ieškojau prie ko prisikabinti. Paburbėti. Duoti konstruktyvios kritikos. Bet neradau. Man tiesiog per daug patiko. O kai patinka, tai skaitai ir mėgaujies ir pamiršti paklibint dalykus.
Knyga apie Joną Girdvainį, jauną vaikiną, kurio gyvenimas labai anksti tapo žiaurus ir negailestingas įsikišus sovietiniam režimui. Tačiau Jonui (ne kaip mums su Tomu) gyvenime loterijose labai sekasi, ir iš 6 kartų kai turėjo/galėjo prarasti gyvybę jam pavyko išlikti sausam.
Mane tikrai labai įtraukė knygos siužetas, herojai, aplinka - viskas tarsi sava, pažįstama, bet tuo pačiu ir ne. Nes kažką buvai girdėjęs viena ausimi apie tuos sovietinės priespaudos metus, slaptus agentus, KGB ir kitus žiaurumus, bet tuo pačiu ir nieko nežinojai.
Tomas sakė, jog pergyvena dėl to, jog knyga necenzūruota, joje ir daug keiksmažodžių ir atvirų sekso scenų, ir smurto.
O man kaip tik dėl to ir patiko, jog knyga tokia tikra. Kaip ir jos herojai. Kiekviename radau kažką sau artimo, bet labiausiai artimas buvo mokytojos Julijos personažas.
"BLOGOS MANIEROS" - tai knyga apie gyvenimą, meilę, draugystę, neteisybę, apie praeitį. Bet kaip ten sakoma? Jei pasimokytume iš praeities klaidų, ateityje jos nepasikartotų... Deja...
Beje, kodėl knygos pavadinimas "Blogos manieros" ir ką reiškia ši frazė irgi sužinosite knygoje.
Aš turėjau tikrai labai gerą laiką su šią knyga, ir tai buvo viena iš knygų, kurią skaitai pakampėm ir mintyse prašai, kad tik niekas netrukdytų ir nelįstų į akis :)) Skaitosi lengvai, siužetas įtraukia, o pabaigoje sudedami visi taškai ant "i". Tokia maksimaliai komfortiška knyga.
Manęs, beje, nenustebino ir niekas nešokiravo. Žavėjausi Tomo plunksnos lengvumu, nes knyga tikrai puikiai parašyta - jaučiasi, kad pasakojimas liete liejasi o ne bandytas išspausti.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog tokia gera lietuviška knyga išvydo pasaulį! Beje, "Blogos manieros" rankraštis buvo atrinktas iš 56 kitų rankraščių - manau, tai tikrai reiškia daug :)
Kviečiu skaityti ir dalintis savo patirtimis! Ir nebijokite, jog knygos siužetas vyksta iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, joje aprašomi "deficitiniai" laikai. Nors tai, kas vyko tuomet jau daugeliui mūsų nepažinta, pamiršta ir nenorima atsiminti, man tai susiskaitė įdomiai, nei kiek neerzino ir net gi suteikė tam tikrų žinių.
Šį pavasarį per GoodReads programėlę susidraugavome su Tomu Mylista. Jis man parašė ir pasidžiaugė, jog jo knyga laimėjo leidyklos Alma litera 2024 metų konkursą ir bus išleista šių metų rugpjūtį. Pakvietė tapti viena pirmųjų knygos skaitytojų ir pasidalinti nuoširdžiu atsiliepimu. Žinoma, pasijutau labai pamaloninta, ir žinoma, kad sutikau :)
Ir štai atėjo rugpjūtis - vienas iš intensyviausių mano vasaros mėnesių ir žinutė, jog paštomate laukia siuntinys. Kas čia dabar, galvoju, gi nieko nepirkau, o net nuvažiuot iki paštomato laiko neturiu. Bet tada nutiko ne tik tai, kad radau laiko nulėkt iki jo, bet ir perskaityti knygai vienu ypu :) Puikus įrodymas, kad laiko visada atsiranda tam, kas svarbu ir aktualu! :)
Knygos pristatymo laiškas mane iškart papirko. Esu sentimentalus ir gilių prasmių (net ten kur jų galbūt nėra) ieškantis žmogus, todėl Tomo laiškas su dedikacija, gale knygos prisegtas loterijos bilietas (kuris, beje, nieko nelaimėjo, ir šioje vietoje mes su Tomu panašūs - man irgi nesiseka loterijose) ir paaiškinimas kas kaip ir kodėl - tiesiog bylojo, kad knyga bus ypatinga.
Skaitydama stengiausi išlikti objektyvi, nes prižadėjau būti atvira. Ir skaitydama ieškojau prie ko prisikabinti. Paburbėti. Duoti konstruktyvios kritikos. Bet neradau. Man tiesiog per daug patiko. O kai patinka, tai skaitai ir mėgaujies ir pamiršti paklibint dalykus.
Knyga apie Joną Girdvainį, jauną vaikiną, kurio gyvenimas labai anksti tapo žiaurus ir negailestingas įsikišus sovietiniam režimui. Tačiau Jonui (ne kaip mums su Tomu) gyvenime loterijose labai sekasi, ir iš 6 kartų kai turėjo/galėjo prarasti gyvybę jam pavyko išlikti sausam.
Mane tikrai labai įtraukė knygos siužetas, herojai, aplinka - viskas tarsi sava, pažįstama, bet tuo pačiu ir ne. Nes kažką buvai girdėjęs viena ausimi apie tuos sovietinės priespaudos metus, slaptus agentus, KGB ir kitus žiaurumus, bet tuo pačiu ir nieko nežinojai.
Tomas sakė, jog pergyvena dėl to, jog knyga necenzūruota, joje ir daug keiksmažodžių ir atvirų sekso scenų, ir smurto.
O man kaip tik dėl to ir patiko, jog knyga tokia tikra. Kaip ir jos herojai. Kiekviename radau kažką sau artimo, bet labiausiai artimas buvo mokytojos Julijos personažas.
"BLOGOS MANIEROS" - tai knyga apie gyvenimą, meilę, draugystę, neteisybę, apie praeitį. Bet kaip ten sakoma? Jei pasimokytume iš praeities klaidų, ateityje jos nepasikartotų... Deja...
Beje, kodėl knygos pavadinimas "Blogos manieros" ir ką reiškia ši frazė irgi sužinosite knygoje.
Aš turėjau tikrai labai gerą laiką su šią knyga, ir tai buvo viena iš knygų, kurią skaitai pakampėm ir mintyse prašai, kad tik niekas netrukdytų ir nelįstų į akis :)) Skaitosi lengvai, siužetas įtraukia, o pabaigoje sudedami visi taškai ant "i". Tokia maksimaliai komfortiška knyga.
Manęs, beje, nenustebino ir niekas nešokiravo. Žavėjausi Tomo plunksnos lengvumu, nes knyga tikrai puikiai parašyta - jaučiasi, kad pasakojimas liete liejasi o ne bandytas išspausti.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog tokia gera lietuviška knyga išvydo pasaulį! Beje, "Blogos manieros" rankraštis buvo atrinktas iš 56 kitų rankraščių - manau, tai tikrai reiškia daug :)
Kviečiu skaityti ir dalintis savo patirtimis! Ir nebijokite, jog knygos siužetas vyksta iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, joje aprašomi "deficitiniai" laikai. Nors tai, kas vyko tuomet jau daugeliui mūsų nepažinta, pamiršta ir nenorima atsiminti, man tai susiskaitė įdomiai, nei kiek neerzino ir net gi suteikė tam tikrų žinių.
August 5, 2025
Knygą skaičiau dar rankraštyje. Tai dabar taip – pasikartojau greituoju būdu, bandydamas susivokti, kiek tekstas pagerėjo redaguojant. Bendras įspūdis – tikrai į gerąją pusę.
Turbūt drąsiai galime priskirti knygą bildungsroman žanrui. Visi simptomai akivaizdūs, na, o jei kam kyla abejonių, tai autorius dar pabaigoje atviru tekstu užakcentuoja „jaunuolio tapimą vyru“.
Skaitėsi gana smagiai, žodį autorius valdo – tas puiku. Subjektyviai man pasidingojo, kad kažkiek kito pasakojimo tonas – iš pradžių tekstas nestokojo savotiško sveiko absurdo atspalvio, vėliau tarsi pradingusio. Ir, atvirai prisipažinsiu, man asmeniškai gaila, kad taip.
Personažai pakankamai gyvi, net šalutiniai turi savo išskirtinumo – kartais gal tik vieną bruožą, bet to ir pakanka, kad jie neliktų visiškais statistais. Neretai norėjosi su jais nesutikti, netikėti jų motyvacija – bet ir tai galime vertinti kaip to gyvumo požymį. Siužetas irgi sudėliotas tvarkingai, palaidi galai neplevėsuoja vėjyje, Čechovo šautuvai nepyškina.
Puikiai suprantu, kad pagrindinis herojus ties ta riba, kai „jaunuolis virsta vyru“, kai organizme kyla ir leidžiasi hormonų audrų sukeltos bangos. Protu suprantu, o štai skaitant visos tos fiksacijos į erotinę dedamąją man buvo smarkiai per daug. Tiesiog darėsi jau nuobodu. Taip ir norėjosi pasakyt „na, pasidulkinkit greičiau ir grįžkime prie to, kas stumia siužetą pirmyn“.
Žinoma, privalu atsižvelgti, kad knyga – anaiptol ne mano arbatos puodelis, todėl viskas pakankamai subjektyvu.
Turbūt drąsiai galime priskirti knygą bildungsroman žanrui. Visi simptomai akivaizdūs, na, o jei kam kyla abejonių, tai autorius dar pabaigoje atviru tekstu užakcentuoja „jaunuolio tapimą vyru“.
Skaitėsi gana smagiai, žodį autorius valdo – tas puiku. Subjektyviai man pasidingojo, kad kažkiek kito pasakojimo tonas – iš pradžių tekstas nestokojo savotiško sveiko absurdo atspalvio, vėliau tarsi pradingusio. Ir, atvirai prisipažinsiu, man asmeniškai gaila, kad taip.
Personažai pakankamai gyvi, net šalutiniai turi savo išskirtinumo – kartais gal tik vieną bruožą, bet to ir pakanka, kad jie neliktų visiškais statistais. Neretai norėjosi su jais nesutikti, netikėti jų motyvacija – bet ir tai galime vertinti kaip to gyvumo požymį. Siužetas irgi sudėliotas tvarkingai, palaidi galai neplevėsuoja vėjyje, Čechovo šautuvai nepyškina.
Puikiai suprantu, kad pagrindinis herojus ties ta riba, kai „jaunuolis virsta vyru“, kai organizme kyla ir leidžiasi hormonų audrų sukeltos bangos. Protu suprantu, o štai skaitant visos tos fiksacijos į erotinę dedamąją man buvo smarkiai per daug. Tiesiog darėsi jau nuobodu. Taip ir norėjosi pasakyt „na, pasidulkinkit greičiau ir grįžkime prie to, kas stumia siužetą pirmyn“.
Žinoma, privalu atsižvelgti, kad knyga – anaiptol ne mano arbatos puodelis, todėl viskas pakankamai subjektyvu.
October 21, 2025
Nu, tikrai labai smagi avantiūra.
Laukiu antros dalies. Ten dar kažkas po tujomis liko užkasta
Laukiu antros dalies. Ten dar kažkas po tujomis liko užkasta
September 23, 2025
Visiškai ne to tikėjausi, ką gavau iš šio romano. Tikėjausi kažko paprasto, lengvai skaitomo ir nepretenzingo. O romane radau ir įdomiai susuktą istoriją, ir pagaulų rašymo stilių, ir veikėjus, kurie greitai nepasimiršta. Skaitydama gana gerai įsivaizdavau filmą arba serialą – Jonas ne iš kelmo spirtas, Julija – tarsi femme fatale, tik gimusi ne tuo metu, kai būtų galėjusi geriausiai išnaudoti savo potencialą. Drąsiai įsivaizduoju jų kaimynystę, įvykius ir veikėjus sovietmečio kontekste.
Jonas gyvena su tėvais, ir naktį visi trys įsilaužia į neseniai mirusio kaimyno namus. Po to nutinka įvairių kraupių dalykų virtinė, o Jonas turi išmokti gyventi vienas. Na, ne visai vienas – jis turi išmokti gyventi su baime ir nauja mokytoja Julija, kuri apsigyvena tame pačiame name, į kurį laužėsi Jonas su tėvais. Siautėja ir veikėjai, ir jų hormonai, nes Jonas pameta dėl Julijos galvą.
Prisipažinsiu, įsivažiuoti nebuvo paprasta. Skyrius, antras, trečias. Buvo net kilusi mintis – ką aš čia skaitau? Bet kai įvyko keli įvykiai, romanas mane įsiurbė.
Mane visada žavi kai autoriai turi laisvę. Kai jų netaiso, necenzūruoja, kai leidžia pasinaudoti savo kūrybiniais gebėjimais ir rašyti taip, kaip nori. Kai redaktorė nebaksnoja į kiekvieną žodį, neliepia jų keisti į patogesnius. Tada knygos tampa išskirtinėmis. Net jei po kurio laiko neprisiminsi pilno siužeto, jų vingių, armintyje liks bent tai, koks buvo stilius, kaip autorius perteikė atmosferą ir iš kokio molio sulipdė visus veikėjus.
Tomas manęs klausė, ką manau apie veikėjus. Ar juos smerkiu, teisiu, ar manau, kad jie yra blogi žmonės? Labai sudėtingas klausimas, nes daugelių atvejų viskas priklauso nuo konteksto. Ar Jonas buvo nedoras? Kartais. Bet labiau nebrandus, jaunas, kvailas tomis akimirkomis, kai pamiršdavo būti protingas. O Julija, ech. Norėjo, reikėjo, pasiėmė. Tokia ta realybė. Ne visi žaidžia pagal taisykles, o kiti ir patys jas tiesiog susikuria. Čia puikiai tinka frazė, kuri man glaudžiai siejasi su sovietmečiu: nesisuksi – negyvensi.
Kitoks romanas, apie nelegalius, neteisingus, nepatogius dalykus. Apie jaunimą, kuris bando išgyventi, ir nusikaltėlius, kuriems, rodos, jokie moralės kompasai krypties neberodo.
Autoriaus dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
Jonas gyvena su tėvais, ir naktį visi trys įsilaužia į neseniai mirusio kaimyno namus. Po to nutinka įvairių kraupių dalykų virtinė, o Jonas turi išmokti gyventi vienas. Na, ne visai vienas – jis turi išmokti gyventi su baime ir nauja mokytoja Julija, kuri apsigyvena tame pačiame name, į kurį laužėsi Jonas su tėvais. Siautėja ir veikėjai, ir jų hormonai, nes Jonas pameta dėl Julijos galvą.
Prisipažinsiu, įsivažiuoti nebuvo paprasta. Skyrius, antras, trečias. Buvo net kilusi mintis – ką aš čia skaitau? Bet kai įvyko keli įvykiai, romanas mane įsiurbė.
Mane visada žavi kai autoriai turi laisvę. Kai jų netaiso, necenzūruoja, kai leidžia pasinaudoti savo kūrybiniais gebėjimais ir rašyti taip, kaip nori. Kai redaktorė nebaksnoja į kiekvieną žodį, neliepia jų keisti į patogesnius. Tada knygos tampa išskirtinėmis. Net jei po kurio laiko neprisiminsi pilno siužeto, jų vingių, armintyje liks bent tai, koks buvo stilius, kaip autorius perteikė atmosferą ir iš kokio molio sulipdė visus veikėjus.
Tomas manęs klausė, ką manau apie veikėjus. Ar juos smerkiu, teisiu, ar manau, kad jie yra blogi žmonės? Labai sudėtingas klausimas, nes daugelių atvejų viskas priklauso nuo konteksto. Ar Jonas buvo nedoras? Kartais. Bet labiau nebrandus, jaunas, kvailas tomis akimirkomis, kai pamiršdavo būti protingas. O Julija, ech. Norėjo, reikėjo, pasiėmė. Tokia ta realybė. Ne visi žaidžia pagal taisykles, o kiti ir patys jas tiesiog susikuria. Čia puikiai tinka frazė, kuri man glaudžiai siejasi su sovietmečiu: nesisuksi – negyvensi.
Kitoks romanas, apie nelegalius, neteisingus, nepatogius dalykus. Apie jaunimą, kuris bando išgyventi, ir nusikaltėlius, kuriems, rodos, jokie moralės kompasai krypties neberodo.
Autoriaus dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
August 10, 2025
Na ką – stiprus debiutas!
Kai skaičiau rankraštį, skyriau tris žvaigždutes, pradėjęs sklaidyti išleistos knygos pirmuosius puslapius jaučiau, kad laikau keturias ⭐️, bet užvertęs paskutinį skyrių - duodu visas penkias.
Tekstas turi savitą pasakojimo skonį ir unikalų receptą – jau pačioje pradžioje gerai išminkoma stipraus raugo tešla. Kai esame išlepinti literatūrinių Michelin žvaigždžių ir tradicinių tautinių konservuotų skonių – čia patiekiamas visai kitoks eksperimentas: autentiškas sovietinis jovalas, bet su širdimi. Ir su pipirais! Ir, nepaisant vidinio įtarumo, valgosi geriau nei tikėjausi – lėkštė išlaižyta iki paskutinio sakinio, nes yra kažkokio gliutomato toje grotesko ir absurdo sintezėje.
Skaičiau atidžiai sekdamas savo jausmus, ir jutau, kaip istorija įtraukia ir nuneša. Talentingai sukurti personažai pilni gyvybės – su visomis savo žaizdomis, keistumais, nenugludintais kraštais. Jų charakteriai perteikia laikmečio dvasią, kuri šiandien skamba netgi labai kontekstualiai, o pagrindinis veikėjas – stipriausia teksto ašis, jutau daug empatijos jo vidiniam pasauliui, kuris perteiktas jautriai ir be dirbtinumo.
Erotikos ingredientui, mano pajautimu, pritrūko organikos istorijos recepte - šios dalys tapo ne siužeto varikliu, o veikiau netikėtu pornografiniu baneriu, kurį norisi greičiau uždaryti. Kartais užtenka vieno meistriškai sužaisto tūzo, o ne visos kortų kaladės ant stalo, bet vertinu autoriaus užmojį rizikuoti ir nesibaiminant išeiti iš komforto zonos.
Reziumuojant - jeigu Salingeris duotų savo herojui Holdeniui porą metų pagyventi Bukowskio pasaulyje su Alinos Bronsky aštria akimi, stebinčia sovietmečio tvarką – gautume būtent tokį toną, atmosferą ir žodyną, kokius turi „Blogos manieros“.
Kai skaičiau rankraštį, skyriau tris žvaigždutes, pradėjęs sklaidyti išleistos knygos pirmuosius puslapius jaučiau, kad laikau keturias ⭐️, bet užvertęs paskutinį skyrių - duodu visas penkias.
Tekstas turi savitą pasakojimo skonį ir unikalų receptą – jau pačioje pradžioje gerai išminkoma stipraus raugo tešla. Kai esame išlepinti literatūrinių Michelin žvaigždžių ir tradicinių tautinių konservuotų skonių – čia patiekiamas visai kitoks eksperimentas: autentiškas sovietinis jovalas, bet su širdimi. Ir su pipirais! Ir, nepaisant vidinio įtarumo, valgosi geriau nei tikėjausi – lėkštė išlaižyta iki paskutinio sakinio, nes yra kažkokio gliutomato toje grotesko ir absurdo sintezėje.
Skaičiau atidžiai sekdamas savo jausmus, ir jutau, kaip istorija įtraukia ir nuneša. Talentingai sukurti personažai pilni gyvybės – su visomis savo žaizdomis, keistumais, nenugludintais kraštais. Jų charakteriai perteikia laikmečio dvasią, kuri šiandien skamba netgi labai kontekstualiai, o pagrindinis veikėjas – stipriausia teksto ašis, jutau daug empatijos jo vidiniam pasauliui, kuris perteiktas jautriai ir be dirbtinumo.
Erotikos ingredientui, mano pajautimu, pritrūko organikos istorijos recepte - šios dalys tapo ne siužeto varikliu, o veikiau netikėtu pornografiniu baneriu, kurį norisi greičiau uždaryti. Kartais užtenka vieno meistriškai sužaisto tūzo, o ne visos kortų kaladės ant stalo, bet vertinu autoriaus užmojį rizikuoti ir nesibaiminant išeiti iš komforto zonos.
Reziumuojant - jeigu Salingeris duotų savo herojui Holdeniui porą metų pagyventi Bukowskio pasaulyje su Alinos Bronsky aštria akimi, stebinčia sovietmečio tvarką – gautume būtent tokį toną, atmosferą ir žodyną, kokius turi „Blogos manieros“.
September 12, 2025
Tai va ir atvažiavom. Kelias buvo vingiuotas ir duobėtas, bet visgi kelionė įvyko ir netgi įdomi buvo ta kelionė. "Blogos manieros" - nuotykių romanas? Trileris? Pavojingos spicy meilės istorija? Labai sunku priskirti šią knygą vienam kuriam nors žanrui, viskas persipina, viena vertus daug veiksmo, intrigos, jau nusiteiki, kad čia tai bus įdomu, kuo čia viskas baigsis, intriguojančiai nusimato pavojai ir bėdos, iš kurių akivaizdžiai pavyks išlipt, betgi vis tiek įdomu kaip, ir staiga - bam! - mokykla, meilės seilės, hormonai, biškį buitiako - taip netikėtai netolygiai. Visgi gerb. Mylista išvairavo ir romaną gal vėlokai, bet pakreipė ir užbaigė tinkamai, kaip nuo kalniuko čiuožiant. Ar man patiko? mmmm.. Nelabai... Man buvo įdomus pats nuotykis, pavojingi reikalai, ir mane labai nervino "meilės" linija, nors ji gi čia pagrindinė! Šita dalis buvo ištęsta ir norėjosi jau ir praleisti. Ta dalis, kur daug veiksmo - galėjo tempas visą laik išlikt toks pats. Taip pat " Blogos manieros" - labai "vyriška" knyga, su visom vyriškom paniatkėm (pasilaikykit akmenis sau! čia gi skonio reikalas!) ir viskas čia normaliai, toks pagrindinis personažas, toks jo požiūrio taškas ir toks personažo tipažas, o jau skaitytojas renkasi ar jam tas tinka, ar ne. Not my cup of tea. Bet kadangi autoriaus liežuvis ir tekstas medumi teptas, intrigos buvo daug, galiausiai knygą pabaigiau jau paskutiniu vienu prisėdimu, todėl ir vertinu būtent taip - 4*.
August 8, 2025
BLOGOS MANIEROS.
Tomas Mylista
Alma littera. Grožinės literatūros konkursas.
2024-ųjų nugalėtoja
Jei jau rašau atsiliepimą, tai Tomo pirmoji knyga yra prie tų kurias ilgai prisimisiu. 😊
Ir rašau ne dėl to, kad jis paprašė taip padaryti. Būtų bloga knyga, nerašyčiau – nesu apmokamas knygų blogeris.
Pirmą kartą šitą tekstą perskaičiau prieš pusantrų metų. Tai dar nebuvo mums įprasta knyga.
GoodReadsuose atkeliavo žinutė – tūlas inkognito pilietis nedrąsiai pasibeldė ir paklausė, ar galėčiau perskaityti jo juodraštį ir pasakyti nuomonę. Tokios aferos man patinka ir aš sutikau. Gavau failą. Apimtis – apie 11 spaudos lankų – nepervargsiu 😊
Ir... Užkabino. Susiskaitė per kelis vakarus... Norėjosi daugiau tų spaudos lankų.
Tomui parašiau: „Žinau, kad „Alma Littera“ organizuoja konkursus, siųsk. Laimėsi!“. Jokių papildomų aiškinimų apie rašymo stilių, istorijos dramaturginius taškus ir linijas, herojų arkas-šmarkas ir t.t. Buvo akivaizdu, kad žmogus žino ką daro. Ir daro gerai.
Tomo reakcija buvo labai skeptiška: „Nusišnekate, jaunuoli, kur čia man lygintis su rašytojais... Tiesą sakant, apie šitą konkursą aš irgi galvoju“.
Vis dėl to Tomas išdrįso, išsiuntė ir laimėjo.
Logiška ir teisinga.
Antrą kartą knygą skaičiau šį pavasarį. Tai ir vėl buvo failas. 99 % to, ką dabar paimsite į rankas. Knyga ūgtelėjo 41 procentu. Istorija pratęsta. Labai sėkmingai pratęsta. Jei skaitant pirmąją versiją buvo klausimas „O kas toliau?“, tai dabar jo nebėra.
Trečią kartą knygą skaityti baigiau vakar.
Atsirado viršelis. Smagus, traukiantis akį. Atsirado tiražas. 2‘000 egzempliorių. Didelis, kaip pradedančiajam rašytojui. Bet tikiu, kad šita leidyklos drąsa atsipirks.
Na, o dabar kelios pastraipos tiems, kurie atsiliepimuose ir recenzijose ieško bent kelių racionalumo grūdų ir pagal juos nusprendžia ar verta išleisti kelis eurus puskilogramiui medienos produkcijos.
Pabandysiu neišduoti siužeto 😊
Istorija – apie jaunuolį, gyvenantį sovietinės epochos pabaigoje. Pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, o tai labai padeda susitapatinti su pagrindiniu veikėju.
Herojus susiduria su keliais dideliais išbandymais.
Pirmas ir didžiausias – artimųjų žmonių netektis. Tam yra pasitelkiami trilerio elementų (garbė autoriui, kad su tuo neužsižaidžiama ir veikėjas netampa lietuviškuoju Džeimsu Bondu). Pasakojimas vystosi „saikingai intensyviai“ – iš vienos pusės, yra veiksmo, yra nuotykių, yra dramatiškų momentų. Iš kitos – daug dėmesio skiriama herojaus vidiniam pasauliui, jo dilemoms ir sprendimams, jo išgyvenimams.
Antrasis išbandymas – meilės linija (o gal net kelios). Kaip ir priklauso, jos tęsiasi per visą knygą, šokinėja aukštyn ir žemyn, tarsi kardiograma. Jos persipina, nutrūksta ir vėl atsiranda.
Pagrindinis veikėjas – jaunuolis, į kurio nepavydėtiną situaciją galėjo patekti bet kas – ir aš, ir tu, ir mūsų bendras kaimynas. Ką mes būtume darę, kaip būtumėm sprendę lygiai tas pačias problemas? Kaip būdami niolikiniais būtume kovoję su išorinėmis jėgomis? Tokiomis, kurios ir viską gyvenime mačiusius žmones palaužia.
Nors laikotarpis – ne pats linksmiausias (niūrus sovietmetis su savo atributais), tačiau aplinka nupiešiama šviesiai ir optimistiškai (baisiai nemėgstu knygų, kurios jaučia prievolę ar viduramžių tamsą, ar sovietmečio priespaudą pavaizduoto kuo baisiau). Nors herojus įmetamas į labai sunkias aplinkybes, tačiau visada jaučiasi optimizmas ir tikėjimas teisinga baigtimi.
Ir dar. Paskutinis dalykas.
Autoriaus stilius. Tikriausiai jis mane ir užkabino nuo primų puslapių. Kai reikia - linksmas ir ironiškas. Kai reikia – mąslus ir gilus. Toks „visas gyvas“ – lyg senas geras draugas sėdėtų gretimame fotelyje ir po ilgo nesimatymo pasakotų, kas gi nutiko per paskutinius penkerius metus.
Viskas, daugiau nieko nesakysiu 😊
Per metus praryju apie pusšimtį knygų. Iki dešimties iš jų įstringa į atmintį. Ir tik trys-penkios iš tos krūvos būna vertos pakartotinio perskaitymo.
„Blogas manieras“ perskaičiau tris kartus. Nesigailiu.
Lauksiu dar!
Tomas Mylista
Alma littera. Grožinės literatūros konkursas.
2024-ųjų nugalėtoja
Jei jau rašau atsiliepimą, tai Tomo pirmoji knyga yra prie tų kurias ilgai prisimisiu. 😊
Ir rašau ne dėl to, kad jis paprašė taip padaryti. Būtų bloga knyga, nerašyčiau – nesu apmokamas knygų blogeris.
Pirmą kartą šitą tekstą perskaičiau prieš pusantrų metų. Tai dar nebuvo mums įprasta knyga.
GoodReadsuose atkeliavo žinutė – tūlas inkognito pilietis nedrąsiai pasibeldė ir paklausė, ar galėčiau perskaityti jo juodraštį ir pasakyti nuomonę. Tokios aferos man patinka ir aš sutikau. Gavau failą. Apimtis – apie 11 spaudos lankų – nepervargsiu 😊
Ir... Užkabino. Susiskaitė per kelis vakarus... Norėjosi daugiau tų spaudos lankų.
Tomui parašiau: „Žinau, kad „Alma Littera“ organizuoja konkursus, siųsk. Laimėsi!“. Jokių papildomų aiškinimų apie rašymo stilių, istorijos dramaturginius taškus ir linijas, herojų arkas-šmarkas ir t.t. Buvo akivaizdu, kad žmogus žino ką daro. Ir daro gerai.
Tomo reakcija buvo labai skeptiška: „Nusišnekate, jaunuoli, kur čia man lygintis su rašytojais... Tiesą sakant, apie šitą konkursą aš irgi galvoju“.
Vis dėl to Tomas išdrįso, išsiuntė ir laimėjo.
Logiška ir teisinga.
Antrą kartą knygą skaičiau šį pavasarį. Tai ir vėl buvo failas. 99 % to, ką dabar paimsite į rankas. Knyga ūgtelėjo 41 procentu. Istorija pratęsta. Labai sėkmingai pratęsta. Jei skaitant pirmąją versiją buvo klausimas „O kas toliau?“, tai dabar jo nebėra.
Trečią kartą knygą skaityti baigiau vakar.
Atsirado viršelis. Smagus, traukiantis akį. Atsirado tiražas. 2‘000 egzempliorių. Didelis, kaip pradedančiajam rašytojui. Bet tikiu, kad šita leidyklos drąsa atsipirks.
Na, o dabar kelios pastraipos tiems, kurie atsiliepimuose ir recenzijose ieško bent kelių racionalumo grūdų ir pagal juos nusprendžia ar verta išleisti kelis eurus puskilogramiui medienos produkcijos.
Pabandysiu neišduoti siužeto 😊
Istorija – apie jaunuolį, gyvenantį sovietinės epochos pabaigoje. Pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, o tai labai padeda susitapatinti su pagrindiniu veikėju.
Herojus susiduria su keliais dideliais išbandymais.
Pirmas ir didžiausias – artimųjų žmonių netektis. Tam yra pasitelkiami trilerio elementų (garbė autoriui, kad su tuo neužsižaidžiama ir veikėjas netampa lietuviškuoju Džeimsu Bondu). Pasakojimas vystosi „saikingai intensyviai“ – iš vienos pusės, yra veiksmo, yra nuotykių, yra dramatiškų momentų. Iš kitos – daug dėmesio skiriama herojaus vidiniam pasauliui, jo dilemoms ir sprendimams, jo išgyvenimams.
Antrasis išbandymas – meilės linija (o gal net kelios). Kaip ir priklauso, jos tęsiasi per visą knygą, šokinėja aukštyn ir žemyn, tarsi kardiograma. Jos persipina, nutrūksta ir vėl atsiranda.
Pagrindinis veikėjas – jaunuolis, į kurio nepavydėtiną situaciją galėjo patekti bet kas – ir aš, ir tu, ir mūsų bendras kaimynas. Ką mes būtume darę, kaip būtumėm sprendę lygiai tas pačias problemas? Kaip būdami niolikiniais būtume kovoję su išorinėmis jėgomis? Tokiomis, kurios ir viską gyvenime mačiusius žmones palaužia.
Nors laikotarpis – ne pats linksmiausias (niūrus sovietmetis su savo atributais), tačiau aplinka nupiešiama šviesiai ir optimistiškai (baisiai nemėgstu knygų, kurios jaučia prievolę ar viduramžių tamsą, ar sovietmečio priespaudą pavaizduoto kuo baisiau). Nors herojus įmetamas į labai sunkias aplinkybes, tačiau visada jaučiasi optimizmas ir tikėjimas teisinga baigtimi.
Ir dar. Paskutinis dalykas.
Autoriaus stilius. Tikriausiai jis mane ir užkabino nuo primų puslapių. Kai reikia - linksmas ir ironiškas. Kai reikia – mąslus ir gilus. Toks „visas gyvas“ – lyg senas geras draugas sėdėtų gretimame fotelyje ir po ilgo nesimatymo pasakotų, kas gi nutiko per paskutinius penkerius metus.
Viskas, daugiau nieko nesakysiu 😊
Per metus praryju apie pusšimtį knygų. Iki dešimties iš jų įstringa į atmintį. Ir tik trys-penkios iš tos krūvos būna vertos pakartotinio perskaitymo.
„Blogas manieras“ perskaičiau tris kartus. Nesigailiu.
Lauksiu dar!
September 5, 2025
Pirmas sakinys: Per laidotuves niekas neverkė, išskyrus nepažįstamą moterį labai atsikišusiu pilvu.
Didelis nusivylimas. Nes geri ir labai geri atsiliepimai sukūrė lūkesčius apie gerą lietuvišką romaną: knyga ir unikali, ir įtraukianti, ir stebinanti, ir šmaikšti, ir nenuspėjama, ir t. t.
O gavau tipišką lietuvišką romaną, kai rašytojai (nusipelnę ir mažiau) nori pastovėti už tiesą irba teisingą reikalą ir neišvengia primityviosios didaktikos: pradedant Jurgaitienės moralu šykščiam vyrui, kad tas nepagailėjo našlaitėlio (166 p.), per Giedrę, meilę ir jausmus ("Klasėje – bjaurusis ančiukas, kuris varžosi ir drovisi, o štai su mumis – gulbė. Mano nuomone, pati nuostabiausia moters kategorija – mergina, kuri yra labai graži, bet kiti vyrai to dar nepastebėjo, o ir ji pati to dar nežino, taip apie save nemano ir atitinkamai nesielgia.", 186 p.), ir baigiant, kaip sunkumai grūdina žmogų.
Autorius įspėja, kad "šioje knygoje vaizdžiai rodomas smurtas, lytiniai santykiai, psichologinės ir seksualinės prievartos scenos. Knygos herojai dažnai elgiasi amoraliai ir politiškai nekorektiškai. Dalis personažų turi itin mizogoniškas pažiūras. Be to, joje daug keiksmažodžių, blevyzgų ir patyčių. Jeigu toks turinys jus užgauna, geriau neskaitykite." (5 p.) Ir knyga iš karto sudomino. Nes pagalvojau, kad tai ironija. Deja, visa tai yra rimta – penki keiksmažodžiai, trys sekso scenos ir nevisi veikėjai yra teigiami (negi būna ir taip?!), o knyga skirta parodyti, kas, autoriaus nuomone, yra tikra, gražu, teisinga ir t. t.
Didelis didaktinis noras sukelia ir kitą trūkumą – dirbtinius, neįtikinančius siužeto vingius. Kad ir .
Romano privalumai: greitai verčiami puslapiai ir sovietinio gyvenimo aprašymas. Ypač nomenklatūros galėtų sudominti tuos, kurie apie tai nieko nežino, t. y. jaunesnę kartą.
Pagarba autoriui už jo požiūrį į gyvenimą ir visuomeninę poziciją, norą parodyti, koks iš tiesų buvo sovietynas, ir priminti, kad už teises reikia kovoti (žr. "Pabaigos žodis"), tačiau iš knygos tikėjausi nuoširdumo ir humoro, o gavau blogas manieras – seną lietuvišką tradiciją mokyti, mokyti ir dar kartą mokyti skaitytoją.
P. S. Dvidešimt trečias skyrius "P. S." sugundė paieškoti adreso. Bent jau internete.
3.3/5✰
Didelis nusivylimas. Nes geri ir labai geri atsiliepimai sukūrė lūkesčius apie gerą lietuvišką romaną: knyga ir unikali, ir įtraukianti, ir stebinanti, ir šmaikšti, ir nenuspėjama, ir t. t.
O gavau tipišką lietuvišką romaną, kai rašytojai (nusipelnę ir mažiau) nori pastovėti už tiesą irba teisingą reikalą ir neišvengia primityviosios didaktikos: pradedant Jurgaitienės moralu šykščiam vyrui, kad tas nepagailėjo našlaitėlio (166 p.), per Giedrę, meilę ir jausmus ("Klasėje – bjaurusis ančiukas, kuris varžosi ir drovisi, o štai su mumis – gulbė. Mano nuomone, pati nuostabiausia moters kategorija – mergina, kuri yra labai graži, bet kiti vyrai to dar nepastebėjo, o ir ji pati to dar nežino, taip apie save nemano ir atitinkamai nesielgia.", 186 p.), ir baigiant, kaip sunkumai grūdina žmogų.
Autorius įspėja, kad "šioje knygoje vaizdžiai rodomas smurtas, lytiniai santykiai, psichologinės ir seksualinės prievartos scenos. Knygos herojai dažnai elgiasi amoraliai ir politiškai nekorektiškai. Dalis personažų turi itin mizogoniškas pažiūras. Be to, joje daug keiksmažodžių, blevyzgų ir patyčių. Jeigu toks turinys jus užgauna, geriau neskaitykite." (5 p.) Ir knyga iš karto sudomino. Nes pagalvojau, kad tai ironija. Deja, visa tai yra rimta – penki keiksmažodžiai, trys sekso scenos ir nevisi veikėjai yra teigiami (negi būna ir taip?!), o knyga skirta parodyti, kas, autoriaus nuomone, yra tikra, gražu, teisinga ir t. t.
Didelis didaktinis noras sukelia ir kitą trūkumą – dirbtinius, neįtikinančius siužeto vingius. Kad ir .
Romano privalumai: greitai verčiami puslapiai ir sovietinio gyvenimo aprašymas. Ypač nomenklatūros galėtų sudominti tuos, kurie apie tai nieko nežino, t. y. jaunesnę kartą.
Pagarba autoriui už jo požiūrį į gyvenimą ir visuomeninę poziciją, norą parodyti, koks iš tiesų buvo sovietynas, ir priminti, kad už teises reikia kovoti (žr. "Pabaigos žodis"), tačiau iš knygos tikėjausi nuoširdumo ir humoro, o gavau blogas manieras – seną lietuvišką tradiciją mokyti, mokyti ir dar kartą mokyti skaitytoją.
P. S. Dvidešimt trečias skyrius "P. S." sugundė paieškoti adreso. Bent jau internete.
3.3/5✰
August 18, 2025
Vakar apie 20 h prisėdau skaityt knygos. Iki tol buvau perskaičius apie 100 psl. Pačiupo ir nepaleido! Pasivaikščiojau apie 23 h ir galvojau sau, "o dar tik 23, galiu kiek dar paskaityt." Tada nesupratau kaip ėmiau ir perskaičiau visą. Pamačiau, kad yra 3.30 nakties ir pakraupau, kur dingo visas šis laikas!?? Pasakoju, kad būtų aišku, kaip labai įtraukė! Aš, šiaip jau - miegalė.
Ši knyga tokia karštligiška, pilna istorijos posūkių, neišsprendžiamų, bet bandomų išgyventi dilemų ir tokių tikrų charakterių, kad aš nebesupratau, kad čia autoriaus darbas, bet visiškai tikėjau istorija.
Baisėjausi? Taip. Jaučiau bejėgystę? Taip. Šlykštumą ir supuvimą, nuo kurio pykina? Taip. Bet nei sekundę nepraradau tikėjimo, kad čia galėtų būti realybė. Šis pasakojimas paveikus ne tik todėl, kad sovietmetį kas jau kas, bet mūsų tauta pažįsta, bet ir dėl karo, kuris šiuo metu vyksta Ukrainoje emocijos dėl panašaus gyvenimo būvio sugrįžimo yra įaudrintos. Skaitydamas negali negalvoti, kad "o siaube, kaip baisu" dėl praeities, ir "ką man daryti, kad to nebūtų ateity?".
O tuo pačiu - vilties joje yra. Vaikinų draugystė tokio grožio, kad širdis išsiplečia. Noras išgyventi toks didelis ir veržlus, kad ir kokios sąlygos! Net ir veikėjai, kuriems labiausiai simpatizuoji tokie tikri dėl savo netobulumo, poelgių, kuriems ryžtasi. Skaitant lieka tikėtis, kad tokiose situacijos neteks atsidurti, nes nesinori net imtis spręsti, ką pasirinktum, bijantis, kad manieros, visgi ir tavo, galėtų būti blogos. Šiurpai nuo tų minčių nepaleidžia visą knygą.
Man asmeniškai gal kiek prailgo antra knygos pusė ir šiukšlių kombinavimai, tarsi viskas taip, bet atitrūko nuo pagrindinės temos ir taip stipriai "nebevežė". Ir primygtinis sovietmečio aiškinimas vis kišosi į istoriją, blokšdamas į šiandieną, ištraukdamas iš pasakojamo laikmečio. Galėjo ir nebūt. Bet suprantu, kad kai kur norėjosi paaiškinti kontekstą. Išnašose tiko, pačiame tekste man ne.
Ar tai mano širdies knyga? Na ne. Bet atsitraukti negalėjau, patikėjau, įtraukė ir nusinešė kartu. Vis iš naujo galvoje vartau veikėjus ir jų poelgius, sveriu pokalbius ir komentarus. Lengvai nepaleis. Stipru.
Ši knyga tokia karštligiška, pilna istorijos posūkių, neišsprendžiamų, bet bandomų išgyventi dilemų ir tokių tikrų charakterių, kad aš nebesupratau, kad čia autoriaus darbas, bet visiškai tikėjau istorija.
Baisėjausi? Taip. Jaučiau bejėgystę? Taip. Šlykštumą ir supuvimą, nuo kurio pykina? Taip. Bet nei sekundę nepraradau tikėjimo, kad čia galėtų būti realybė. Šis pasakojimas paveikus ne tik todėl, kad sovietmetį kas jau kas, bet mūsų tauta pažįsta, bet ir dėl karo, kuris šiuo metu vyksta Ukrainoje emocijos dėl panašaus gyvenimo būvio sugrįžimo yra įaudrintos. Skaitydamas negali negalvoti, kad "o siaube, kaip baisu" dėl praeities, ir "ką man daryti, kad to nebūtų ateity?".
O tuo pačiu - vilties joje yra. Vaikinų draugystė tokio grožio, kad širdis išsiplečia. Noras išgyventi toks didelis ir veržlus, kad ir kokios sąlygos! Net ir veikėjai, kuriems labiausiai simpatizuoji tokie tikri dėl savo netobulumo, poelgių, kuriems ryžtasi. Skaitant lieka tikėtis, kad tokiose situacijos neteks atsidurti, nes nesinori net imtis spręsti, ką pasirinktum, bijantis, kad manieros, visgi ir tavo, galėtų būti blogos. Šiurpai nuo tų minčių nepaleidžia visą knygą.
Man asmeniškai gal kiek prailgo antra knygos pusė ir šiukšlių kombinavimai, tarsi viskas taip, bet atitrūko nuo pagrindinės temos ir taip stipriai "nebevežė". Ir primygtinis sovietmečio aiškinimas vis kišosi į istoriją, blokšdamas į šiandieną, ištraukdamas iš pasakojamo laikmečio. Galėjo ir nebūt. Bet suprantu, kad kai kur norėjosi paaiškinti kontekstą. Išnašose tiko, pačiame tekste man ne.
Ar tai mano širdies knyga? Na ne. Bet atsitraukti negalėjau, patikėjau, įtraukė ir nusinešė kartu. Vis iš naujo galvoje vartau veikėjus ir jų poelgius, sveriu pokalbius ir komentarus. Lengvai nepaleis. Stipru.
September 18, 2025
⭐⭐⭐⭐.25
Na ir istorija... Šią knygą net sunkoka priskirti vienam žanrui, nes joje galima rasti visko! Nuo trilerio iki romantikos.
Nemeluosiu, aš taip pat turėjau tokį požiūrį apie LT autorių knygas: ,,Aš tos knygos net neimčiau į rankas. Todėl, kad autorius lietuvis, vadinasi, bus šlamštas." (Pabaigos žodis). Tačiau kaip gerai, kad savęs nepaklausiau.
Ši knyga yra labai įtraukianti, nes visada pagr. veikėjams yra iškilusi kokia nors problema, su kuria reikia greitai susitvarkyti. Veikėjai netobuli geriausia to žodžio prasme. Jie turi savo ydų, kartais daro... keistus dalykus, bet yra "žmogiški". Apie tokius veikėjus labai smagu skaityti.
Tegu lietuviška pavardė jūsų neatgrąso nuo šios knygos!
Na ir istorija... Šią knygą net sunkoka priskirti vienam žanrui, nes joje galima rasti visko! Nuo trilerio iki romantikos.
Nemeluosiu, aš taip pat turėjau tokį požiūrį apie LT autorių knygas: ,,Aš tos knygos net neimčiau į rankas. Todėl, kad autorius lietuvis, vadinasi, bus šlamštas." (Pabaigos žodis). Tačiau kaip gerai, kad savęs nepaklausiau.
Ši knyga yra labai įtraukianti, nes visada pagr. veikėjams yra iškilusi kokia nors problema, su kuria reikia greitai susitvarkyti. Veikėjai netobuli geriausia to žodžio prasme. Jie turi savo ydų, kartais daro... keistus dalykus, bet yra "žmogiški". Apie tokius veikėjus labai smagu skaityti.
Tegu lietuviška pavardė jūsų neatgrąso nuo šios knygos!
October 2, 2025
Ak tu pekla!! Jonas!! Tai taip jam nutiko?? Bliot, visą vaikystę gyvenau per tris namus nuo jo, ir net neįtariau. Net ir visas pūgas praparpiau… Kaip aš nesupratau, kad to Jono gyvenime vyko kažkas TOKIO?
Galvojau, kad anas tai, hm, na… Gerai, apie Joną mažai galvojau. Nu buvo, jo, ten kažkas jam su sveikata ir, žodžiu, tiek. O dabar pyst, pyst, išeina šie pletkai, įrodantys, kad anas nugyveno kokius 10x, ką ten, 80x įdomesnį gyvenimą nei aš!! Ot svolačius!
Nu ir dar, blin, papasakot taip įtraukiančiai… ir dar taip paslaptingai.
Pradžioj, kai tik pradėjo pasakot, neįtariau kad taip baigsis. Nu sakė, jo, bet nu neįtariau. Ir dar su tokiais fejerverkais. Kol papasakojo, tai, kiek čia, keturis bokalus susiverčiau? Nu bet pohui, tikrai įdomu buvo, ir ne dėl alaus.
Šiaip, gavau dabar susimąstyt ir pats apie savo gyvenimą, savo likimą, svajones, kurių turėjau, turiu, ir kaip į ką jos pavirs…
…Blin, galvojau papasakos kokį riebų anekdotą čiūvakas, o čia atskleidė šitokį siužetinį lobį! Na, okei, gal čia tik man artima, nes iš to pačio kaimo esu, tik metais ar dviem jaunesnis ir pats irgi bahūras. Nuuuuu, bet. Sakyčiau pavydoka. Ar nelabai. Nežinau, sunku. Sunku susigaudyti mintyse.
Davė susimąstyt…
(Knygos egzempliorius nr. 22, Eurojackpot nesėkmingas.)
Galvojau, kad anas tai, hm, na… Gerai, apie Joną mažai galvojau. Nu buvo, jo, ten kažkas jam su sveikata ir, žodžiu, tiek. O dabar pyst, pyst, išeina šie pletkai, įrodantys, kad anas nugyveno kokius 10x, ką ten, 80x įdomesnį gyvenimą nei aš!! Ot svolačius!
Nu ir dar, blin, papasakot taip įtraukiančiai… ir dar taip paslaptingai.
Pradžioj, kai tik pradėjo pasakot, neįtariau kad taip baigsis. Nu sakė, jo, bet nu neįtariau. Ir dar su tokiais fejerverkais. Kol papasakojo, tai, kiek čia, keturis bokalus susiverčiau? Nu bet pohui, tikrai įdomu buvo, ir ne dėl alaus.
Šiaip, gavau dabar susimąstyt ir pats apie savo gyvenimą, savo likimą, svajones, kurių turėjau, turiu, ir kaip į ką jos pavirs…
…Blin, galvojau papasakos kokį riebų anekdotą čiūvakas, o čia atskleidė šitokį siužetinį lobį! Na, okei, gal čia tik man artima, nes iš to pačio kaimo esu, tik metais ar dviem jaunesnis ir pats irgi bahūras. Nuuuuu, bet. Sakyčiau pavydoka. Ar nelabai. Nežinau, sunku. Sunku susigaudyti mintyse.
Davė susimąstyt…
(Knygos egzempliorius nr. 22, Eurojackpot nesėkmingas.)
August 20, 2025
Nuoširdžiai sakau. Wow. Istorija. Wow.
Viskas prasidėjo nuo to, jog nuoširdus knygų žmogus, vardu Tomas Mylista, pakvietė mane į draugus GoodReads platformoje. Kadangi man labai patinka semtis idėjad ir knygų rekomendacijas iš kitų žmonių, nieko nemąstydama priėmiau kvietimą.
Tačiau nutiko kai kas neįtikimo mano protui. T. Mylista parašė man žinutę, labai išsamią, kurioje buvo pasiūlymas: ar norėčiau perskaityti jo knygą, kai tik ji bus išleista. Patikėkit, apie tokius pasiūlymus aš kažkada svajojau, tačiau, nuoširdžiai tariant, niekad nemaniau, kad tai taps realybe…
Ot ir tapo:D Liepos pabaigoje knygą turėjau savo rankose, gražiu viršeliu, palinkėjimu, laiškeliu bei loterijos bilietu. Tai neapsakomai nuostabi patirtis. Ačiū Jums, Tomai!
Na, o dabar apie pačią knygą… WOW. Kaip kartais mėgstu pasakyti: „Vienu žodžiu - nėra žodžių!” Rimtai. Knyga neapsakomai gera. Manau, kad jei norėtumėt mane suprasti, tai tiesiog perskaitykit. Buvo ir liūdna, ir žiauru, ir linksma, ir neįprasta… tiek daug emocijų, kurios vedė mane visos kelionės (skaitymo) metu. Per daug neišsiplėsiu apie patį siužetą, nes, ateities skaitytojams, bus kaip “spoileris”. Žodžiu, knyga „Blogos Manieros” man labai labai patiko.
Patikusi citata: „Likimas ateina, nepranešęs iš anksto. Tada daro, kas jam patinka. O paskui išeina nieko nepaaiškinęs. Likimas, kaip žinoma, turi itin blogas manieras.
Na, ir juokingesnė:D: „Čiuvai, nežiopsok. Įsimink kvapą, įsimink zuikučius, įsimink tą švelnų miters rankos prisilietimą. Žinok, tai yra geriausia tavo gyvenimo valanda.”
Viskas prasidėjo nuo to, jog nuoširdus knygų žmogus, vardu Tomas Mylista, pakvietė mane į draugus GoodReads platformoje. Kadangi man labai patinka semtis idėjad ir knygų rekomendacijas iš kitų žmonių, nieko nemąstydama priėmiau kvietimą.
Tačiau nutiko kai kas neįtikimo mano protui. T. Mylista parašė man žinutę, labai išsamią, kurioje buvo pasiūlymas: ar norėčiau perskaityti jo knygą, kai tik ji bus išleista. Patikėkit, apie tokius pasiūlymus aš kažkada svajojau, tačiau, nuoširdžiai tariant, niekad nemaniau, kad tai taps realybe…
Ot ir tapo:D Liepos pabaigoje knygą turėjau savo rankose, gražiu viršeliu, palinkėjimu, laiškeliu bei loterijos bilietu. Tai neapsakomai nuostabi patirtis. Ačiū Jums, Tomai!
Na, o dabar apie pačią knygą… WOW. Kaip kartais mėgstu pasakyti: „Vienu žodžiu - nėra žodžių!” Rimtai. Knyga neapsakomai gera. Manau, kad jei norėtumėt mane suprasti, tai tiesiog perskaitykit. Buvo ir liūdna, ir žiauru, ir linksma, ir neįprasta… tiek daug emocijų, kurios vedė mane visos kelionės (skaitymo) metu. Per daug neišsiplėsiu apie patį siužetą, nes, ateities skaitytojams, bus kaip “spoileris”. Žodžiu, knyga „Blogos Manieros” man labai labai patiko.
Patikusi citata: „Likimas ateina, nepranešęs iš anksto. Tada daro, kas jam patinka. O paskui išeina nieko nepaaiškinęs. Likimas, kaip žinoma, turi itin blogas manieras.
Na, ir juokingesnė:D: „Čiuvai, nežiopsok. Įsimink kvapą, įsimink zuikučius, įsimink tą švelnų miters rankos prisilietimą. Žinok, tai yra geriausia tavo gyvenimo valanda.”
August 30, 2025
Galiu drąsiai sakyti, kad kol kas esu skaičiusi tik 2 lietuvių autorių knygas, kurios buvo tikrai geros ir rekomenduočiau kitiems (ir taip, ši viena jų). Dažnu atveju aš privengiu imti į rankas lietuvių rašytas knygas, nes jos nuvilia savo tekstu, atsikartojančiu ir jau skaitytu kažkur siužetu. Ir žinoma, privengiu knygų, kuriose veiksmas rutuliojasi sovietiniu laikotarpiu. Tačiau ši istorija mane nustebino (gerąja prasme) ir viršijo lūkesčius. Knyga kitokia jau vien savo rašymo stiliumi (autorius tikrai geba nerealiai rašyti, o jo rašymo braižą manau būtų sunku su kažkuo supainioti). Pats tekstas įdomus, mane įtraukė nuo pat pirmojo puslapio, tad teko “panaktinėti”, o paskui kankintis darbe del miego stokos ir noro skaityti kas toje knygoje bus toliau. Visiškai nenuspėjama, vietomis šmaikšti, vietomis graudi, kartu ir ciniška, turinti sarkazmo knyga. Knygos veikėjai spalvingi ir tokie skirtingi savo personažais. Ir labai tikroviški, atrodo lyg skaitytum prisiminimus.
Knyga man buvo lyg amerikietiški kalneliai su patiriamomis emocijomis - čia ir žavėjausi Jono Girdvainio drąsa ir užsispyrimu, kartu ir pykau dėl neteisybės, dėl “sistemos”, ir žinoma šlykštėjausi. Knyga sukėlė itin daug jausmų bei minčių.
Baigus skaityti knygą pirma šovusi mintis - ačiū dievui neteko gyventi tais laikais ir tiek patirti, ir kaip reikia vertinti bei branginti savo LAISVĘ.
Tikiuosi knygos autorius nenustos kurti ir leisti knygas, nes ne kiekvienas moka taip viską sudėlioti ir turi toki gebėjimą rašyti.
Labai labai rekomenduoju.
Knyga man buvo lyg amerikietiški kalneliai su patiriamomis emocijomis - čia ir žavėjausi Jono Girdvainio drąsa ir užsispyrimu, kartu ir pykau dėl neteisybės, dėl “sistemos”, ir žinoma šlykštėjausi. Knyga sukėlė itin daug jausmų bei minčių.
Baigus skaityti knygą pirma šovusi mintis - ačiū dievui neteko gyventi tais laikais ir tiek patirti, ir kaip reikia vertinti bei branginti savo LAISVĘ.
Tikiuosi knygos autorius nenustos kurti ir leisti knygas, nes ne kiekvienas moka taip viską sudėlioti ir turi toki gebėjimą rašyti.
Labai labai rekomenduoju.
December 28, 2025
Puikus lietuvių autoriaus kūrinys.⭐️⭐️⭐️⭐️⭐️
Nors sovietmečio temų lietuvių literatūroje yra daug, ši knyga išsiskiria nepaprastais veikėjais. Jonuko ir Julijos kurti charakteriai bei gyvenimai įtraukia – jie nebuvo galios viršūnėje, bet tas gebėjimas laiku nutylėti, apmąstyti, ko negalima ir neverta sakyti, bei kebliose, pavojinguose situacijose priimti akies mirksnio sprendimus, vertė susimąstyti apie bendras kiekvieno žmogaus vertinamas vidines savybes. Manau knyga labai būtų tinkama ir paaugliams.
Po šios knygos norisi gerti daug arbatos, mokytis prancūzų kalbos (ar bet kokios kitos), vengti nereikalingų žodžių, neleisti kerotis blogiui, užjausti kitus ir puoselėti demokratiją bei žmonių laisvę.
Nors sovietmečio temų lietuvių literatūroje yra daug, ši knyga išsiskiria nepaprastais veikėjais. Jonuko ir Julijos kurti charakteriai bei gyvenimai įtraukia – jie nebuvo galios viršūnėje, bet tas gebėjimas laiku nutylėti, apmąstyti, ko negalima ir neverta sakyti, bei kebliose, pavojinguose situacijose priimti akies mirksnio sprendimus, vertė susimąstyti apie bendras kiekvieno žmogaus vertinamas vidines savybes. Manau knyga labai būtų tinkama ir paaugliams.
Po šios knygos norisi gerti daug arbatos, mokytis prancūzų kalbos (ar bet kokios kitos), vengti nereikalingų žodžių, neleisti kerotis blogiui, užjausti kitus ir puoselėti demokratiją bei žmonių laisvę.
November 2, 2025
Tikros emocinės karuselės... daugybę kartų pagavau save galvojant "nu kaip jam nesiseka...", bet vėliau supratau, kad priklauso iš kurio kampo pažiūrėsi. Tikrai įtraukianti istorija. Ne kartą teko atsiremti į moralinį kompasą, pabūti diskomforte, kitaip sakant - gyveni kartu su knyga. Skaitytojui autorius siūlo paragauti kažką naujo. Džiaugiausi, kad istorijos pabaigoje veikėjas galėjo bent šiek tiek atsikvėpti. O kartu su juo, ir aš :D
December 9, 2025
Perskaičiusi dar ilgai mąsčiau, kaip į žodžius sudėt visus patirtus įspūdžius! Tad pagaliau kažkas susidėjo ir dalinuosi tuo su jumis!
Imdama šią knygą turėjau šiek tiek dvejonių - na ar tikrai man patiks to laikotarpio knyga? Ar galėsiu ją ne tik tinkamai suprast, bet ir įvertint? Nepatikėsit kokia sužavėta ir nustebus likau! Įtraukė ji mane nuo pirmų puslapių, o atvaizduotas laikotarpis jautėsi toks pažįstamas, lyg pati būčiau viską išgyvenus! Veikėjai tokie charakteringi, tiek pat nuostabūs kiek ir dviprasmiški, keliantys įvairausias emocijas ir vidines diskusijas. Kur ta riba tarp gero ir blogo žmogaus? Ką galima teisti, o ką - pateisinti? Viskas momentais atrodė - o gal tai tikri išgyvenimai? Be abejo, sukurta aplinka alsuoja gyvumu, tikrumu ir to laikmečio autentiškumu. Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtoju autorius tapo tikrai ne šiaip sau!
Tad svarbiausias autoriaus klausimas - ar galima išteisinti veikėjus už jų nuodėmes, už jų jausmus, paklydimus ir gyvenimo kelio paieškas? Kur tas teisingas kelias, kai esi įtrauktas į aplinką, metaforiškai galime ją pavadinti - “nesisuksi, negyvensi”? Vis dar negaliu atsakyti sau į šiuos klausimus, bet aš supratau veikėjus, jų lemties primestus pasirinkimus. Kad ir ko jaunasis Jonas prisidirbo ateityje aš jo niekaip negalėjau nuteisti, Julijos mažiau užjausti, o kai kurių veikėjų - pateisinti. Tad labai rekomenduoju ir jums nepabijoti “Blogų manierų” dėl išankstinių nusistatymų bei pasileisti autoriaus nudriektu, patamsiuose skendinčiu ir labai intriguojančiu keliu!
Imdama šią knygą turėjau šiek tiek dvejonių - na ar tikrai man patiks to laikotarpio knyga? Ar galėsiu ją ne tik tinkamai suprast, bet ir įvertint? Nepatikėsit kokia sužavėta ir nustebus likau! Įtraukė ji mane nuo pirmų puslapių, o atvaizduotas laikotarpis jautėsi toks pažįstamas, lyg pati būčiau viską išgyvenus! Veikėjai tokie charakteringi, tiek pat nuostabūs kiek ir dviprasmiški, keliantys įvairausias emocijas ir vidines diskusijas. Kur ta riba tarp gero ir blogo žmogaus? Ką galima teisti, o ką - pateisinti? Viskas momentais atrodė - o gal tai tikri išgyvenimai? Be abejo, sukurta aplinka alsuoja gyvumu, tikrumu ir to laikmečio autentiškumu. Suaugusiųjų literatūros konkurso nugalėtoju autorius tapo tikrai ne šiaip sau!
Tad svarbiausias autoriaus klausimas - ar galima išteisinti veikėjus už jų nuodėmes, už jų jausmus, paklydimus ir gyvenimo kelio paieškas? Kur tas teisingas kelias, kai esi įtrauktas į aplinką, metaforiškai galime ją pavadinti - “nesisuksi, negyvensi”? Vis dar negaliu atsakyti sau į šiuos klausimus, bet aš supratau veikėjus, jų lemties primestus pasirinkimus. Kad ir ko jaunasis Jonas prisidirbo ateityje aš jo niekaip negalėjau nuteisti, Julijos mažiau užjausti, o kai kurių veikėjų - pateisinti. Tad labai rekomenduoju ir jums nepabijoti “Blogų manierų” dėl išankstinių nusistatymų bei pasileisti autoriaus nudriektu, patamsiuose skendinčiu ir labai intriguojančiu keliu!
August 16, 2025
Prisipažinsiu. Kai Tomas su manimi susisiekė ir paprašė perskaityti jo knygą, akimirką dvejojau. Žinau, kad būna prašoma knygų apžvalgininkų tokios paslaugos, bet aš - tik eilinė skaitytoja, mano atsiliepimai tik paprasti pasvarstymai, tokios nuomonytės. Ir o kaip atrodys - knygą duoda dovanų, o jei man nepatiks.? Kažkokia sarmata bus rašyti tiesą, neišdrįsiu… Tai kaip man palengvėjo, kad patiko!
Ir išties, pradėti turėčiau nuo to, kad mane iškart papirko, kai pajutau labai kokybišką, profesionaliai valdomą žodį beigi pastangas. O svarbiausia - viskas skambėjo itin paprastai, jokių ten įmantrybių, kas, mano manymu, yra itin aukšto profesionalumo išraiška. Patikėkit manim, esu perskaičius kelias knygas ir jau pajaučiu, kur tekstas yra “aij, sueis”, “nesuprantu, ką darau”, “esu pats sau fainas ir nesvarbu, kad nemoku rašyti, bet turiu gerų idėjų” , o kur viskas atliekama kokybiškai, nepalikta klaidų, redakcijos kliurkų, tekstas nėra paviršutinis, žodžiai nemonolitiniai (mintys reiškiamos įvairiai, spalvotai). Taipogi kurta istorija neleido praeiti pro šalį nesusitepus, neprisilietus - charakteriai daugiamačiai, gilūs, pajaučiami, net matomi, jų psichologiniai paveikslai išplėtoti (tikėtina, kad ir šioje vietoje autorius išmanė, ką daro, kuo remiasi, gal konsultavosi su specialistais, nes pvz., narcisistinės - psichopatinės asmenybės paveikslas buvo išties labai įtikinantis ir neperspaustas, ne karikatūrinis), o negana to, kėlė neretai ir stiprias emocijas “stebint”, kas vyksta su jais, arba net fiziškai išgyventi, pvz., trūksta oro, degėsių kvapas ar pan. Istorija išties labai įtrauki, greitai besivystanti, puslapiai verčiasi nesuvaldomai.
Dar labai patiko prancūziški inkliuzai. Šios kalbos teko šiek tiek mokintis, o dabar noriu žinias atgaivinti ir knyga kažkaip įdomiai derėjo su tuo mano gyvenimo aspektu.
Vienu žodžiu - REKOMENDUOJU. O autoriaus prašysiu nesustoti rašyti.
Ir išties, pradėti turėčiau nuo to, kad mane iškart papirko, kai pajutau labai kokybišką, profesionaliai valdomą žodį beigi pastangas. O svarbiausia - viskas skambėjo itin paprastai, jokių ten įmantrybių, kas, mano manymu, yra itin aukšto profesionalumo išraiška. Patikėkit manim, esu perskaičius kelias knygas ir jau pajaučiu, kur tekstas yra “aij, sueis”, “nesuprantu, ką darau”, “esu pats sau fainas ir nesvarbu, kad nemoku rašyti, bet turiu gerų idėjų” , o kur viskas atliekama kokybiškai, nepalikta klaidų, redakcijos kliurkų, tekstas nėra paviršutinis, žodžiai nemonolitiniai (mintys reiškiamos įvairiai, spalvotai). Taipogi kurta istorija neleido praeiti pro šalį nesusitepus, neprisilietus - charakteriai daugiamačiai, gilūs, pajaučiami, net matomi, jų psichologiniai paveikslai išplėtoti (tikėtina, kad ir šioje vietoje autorius išmanė, ką daro, kuo remiasi, gal konsultavosi su specialistais, nes pvz., narcisistinės - psichopatinės asmenybės paveikslas buvo išties labai įtikinantis ir neperspaustas, ne karikatūrinis), o negana to, kėlė neretai ir stiprias emocijas “stebint”, kas vyksta su jais, arba net fiziškai išgyventi, pvz., trūksta oro, degėsių kvapas ar pan. Istorija išties labai įtrauki, greitai besivystanti, puslapiai verčiasi nesuvaldomai.
Dar labai patiko prancūziški inkliuzai. Šios kalbos teko šiek tiek mokintis, o dabar noriu žinias atgaivinti ir knyga kažkaip įdomiai derėjo su tuo mano gyvenimo aspektu.
Vienu žodžiu - REKOMENDUOJU. O autoriaus prašysiu nesustoti rašyti.
September 8, 2025
Po pusmečio pertraukos grįžtu prie skaitymo - už tai ačiū autoriui! Kad įkalbėjo priimti knygą, kad leido pajusti, jog mano nuomonė jam svarbi, o labiausiai - kad nenuvylė! Lemiamas postūmis įsipareigoti perskaityti knygą (o tokių įsipareigojimų aš įprastai stengiuosi vengti) buvo Tomo prašymas ją įvertinti nuoširdžiai. Man pasirodė, kad jis net visai norėtų neigiamų atsiliepimų, tad buvau pasirengusi būtent tokį ir parašyti. Sovietmetis, absurdas, šaudau gaudau ir dar meilės istorija? Visiškai ne mano komforto zona, ir pati knygos niekad nebūčiau įsigijusi. Bet štai, gavau dovanų, atsiverčiau, pradėjau skaityti, ir kaip man patiko! Aukojau miegą, apleidau šeimą ir nesigailiu nė vienos prie šios knygos praleistos minutės.
Man čia patiko viskas: sklandus rašymo stilius, intriguojantis siužetas, be galo gyvi dialogai, simpatiški (ir antipatiški) veikėjai, logiškai pagrįsti jų veiksmai ir sprendimai. Šiek tiek erzino gal tik tas keistas žodis iš “d” raidės, na, ir pirties scena prailgo, bet vos pradėjau vaizduotis, kaip apžvalgoje ją kritikuosiu, prasidėjo tokie nuotykiai ir peripetijos, kad visos orgijos nublanko, pasimiršo, ir prie nieko kabinėtis man nebesinori. Visko čia buvo tiek, kiek reikia, ir taip, kaip reikia.
Džiaugiuosi, kad knygą perskaičiau neturėdama išankstinių lūkesčių ir galėjau ja tiesiog mėgautis. Užjaučiu visus, kurie ją į rankas paims jau paveikti mūsų liaupsių ir nebepatirs tokio gryno skaitymo malonumo, kokį patyriau aš.
Tomai, jūs lažinkitės dar! Kitų jūsų knygų skaityti manęs įkalbinėti nebereikės - stovėsiu eilėje prie jų pati pirma!
Man čia patiko viskas: sklandus rašymo stilius, intriguojantis siužetas, be galo gyvi dialogai, simpatiški (ir antipatiški) veikėjai, logiškai pagrįsti jų veiksmai ir sprendimai. Šiek tiek erzino gal tik tas keistas žodis iš “d” raidės, na, ir pirties scena prailgo, bet vos pradėjau vaizduotis, kaip apžvalgoje ją kritikuosiu, prasidėjo tokie nuotykiai ir peripetijos, kad visos orgijos nublanko, pasimiršo, ir prie nieko kabinėtis man nebesinori. Visko čia buvo tiek, kiek reikia, ir taip, kaip reikia.
Džiaugiuosi, kad knygą perskaičiau neturėdama išankstinių lūkesčių ir galėjau ja tiesiog mėgautis. Užjaučiu visus, kurie ją į rankas paims jau paveikti mūsų liaupsių ir nebepatirs tokio gryno skaitymo malonumo, kokį patyriau aš.
Tomai, jūs lažinkitės dar! Kitų jūsų knygų skaityti manęs įkalbinėti nebereikės - stovėsiu eilėje prie jų pati pirma!
August 18, 2025
Su šia knyga dėjosi labai keisti dalykai. Iki pirmojo 100 puslapių norėjosi dėti į šoną, nes buvo kažkoks atstūmimo jausmas, nesinorėjo skaityti dėl pasirinkto laikotarpio, jam būdingų manierų, "kultūros", reikalų sprendimo, galvojau romanu net nekvepia, o keistas šlektulio jausmas, kad bus blogai, labai blogai viskas.... Bet kadangi buvau nutarusi, jog perskaitysiu iki galo, tam, kad galėčiau suformuoti savo nuomonę, ne išankstinę, o apibendrinčią, veiksmas ėmė keistis ir knyga jutau, kaip ir įtraukia ir tuo pačiu vis dar stumia nuo savęs. Bet ne dėl to, kad kažkas būtų blogai, tiesiog knygose nemėgstu smurto scenų atvirų, nepagarbaus elgesio, ir čia buvo likusi plona riba. Romanas dar ir koks, meilė buvo justi visur nuo pirmų puslapių, įvykiai įtraukė ir nepaleido, vedė nuo vieno prie kito, vyniojo aplink pirštą ir neleido padėti knygos į šoną. Pati esu 90-ųjų vaikas, tad kažkiek likęs suvokimas apie tą laikotarpį, tai jis ir kėlė tą vidinį pyktį, nes taip buvo, tai vyko, net jei tai nėra reali istorija, tikrai būtų kas papasakotų daug detalių realiai vykusių. Tas laikotarpis lyg dėmė, kuri vienaip ar kitaip palietė ne vieną šeimą.
Nuo knygos viršelio iki turinio, viskas atrodo buvo simboliškai parinkta, kad gerai "padirgintų" jautresnius skaitytojus.
Ar tai mano mėgstamo stiliaus knyga? Tikrai ne. Ar tai gerai parašyta ir įtraukianti knyga? Absoliučiai taip!
Nuo knygos viršelio iki turinio, viskas atrodo buvo simboliškai parinkta, kad gerai "padirgintų" jautresnius skaitytojus.
Ar tai mano mėgstamo stiliaus knyga? Tikrai ne. Ar tai gerai parašyta ir įtraukianti knyga? Absoliučiai taip!
Read
July 30, 2025Ši knyga prakeiks jus nemiegoti ir nenumaldomai versti puslapius, kol nebeliks, ko versti. Laimei (ar nelaimei), prakeiksmas ilgai netruks.
August 14, 2025
Gilų įspūdį palikusi knyga. Labai patiko, kaip pirmoji autoriaus knyga - labai stipri knyga. Autorius intriguoja mane iki pat knygos pabaigos.
October 19, 2025
Buvo įdomu, intensyvu, o kartais ir trikdė. Kai kurios vietos išmušė iš pusiausvyros – privertė sustoti ir susimąstyti, pajusti tam tikrą vidinį diskomfortą. Bet kaip gerai, kai knyga iššaukia tokias tikras emocijas ir paliečia ne tik protą, bet ir moralinį jautrumą: galima pasimatuoti savo vertybių skalę!
„Blogos manieros“ pasakoja apie žmogiškumą – su visomis jo klaidomis ir silpnybėmis, moraliniais kompromisais. Autorius rašo taip, kad kažkokiu būdu netgi tamsesni veikėjų poelgiai atrodo suprantami, nes primena, kaip lengva paslysti tarp to, kas „teisinga“ ir to, kas „patogu“.
Pabaiga patiko. Liko jausmas, kad po viso skausmo, chaoso, melo ir ironijos vis tiek išlieka kažkas šviesaus – tarsi mažas vilties ir laimės trupinys po likimo siųstų ne tokių jau menkų išbandymų.
„Blogos manieros“ pasakoja apie žmogiškumą – su visomis jo klaidomis ir silpnybėmis, moraliniais kompromisais. Autorius rašo taip, kad kažkokiu būdu netgi tamsesni veikėjų poelgiai atrodo suprantami, nes primena, kaip lengva paslysti tarp to, kas „teisinga“ ir to, kas „patogu“.
Pabaiga patiko. Liko jausmas, kad po viso skausmo, chaoso, melo ir ironijos vis tiek išlieka kažkas šviesaus – tarsi mažas vilties ir laimės trupinys po likimo siųstų ne tokių jau menkų išbandymų.
August 17, 2025
Tai nebuvo pirmas kartas kuomet skaičiau "Blogas manieras". Tomas pasiūlė paskaityti ir pasidalinti savo įspūdžiais, kuomet knyga nebuvo dar išleista. Tikrai įdomi bei smagi patirtis. Dėkinga autoriui už šią galimybę.
Mirus kaimynui, kuris buvęs KGB generolas, prisimenama, jog tas senis kaip manoma, namuose turėjo daug auksinių. Taip Jonas kartu su savo tėvais naktį įsilaužė į jo namus. Jiems pasisekė ir jie tą kartą liko gyvi, tačiau sėkmė ne visuomet lydi visą laiką.
Tai pasakojimas apie išlikimą, meilę, drąsą bei pasiaukojimą.
Tik pradėjus skaityti buvau kiek skeptiškai nusiteikusi. Sovietų sąjunga ir visa tuometinė tvarka,man niekad nekėlė didelio susižavėjimo, tačiau nusprendžiau vis dėlto suteikti knygai šansą. Ir džiaugiuosi, jog tai padariau. Knyga labai dinamiška, kupina įdomių personažų, nuotykių bei kartais galbūt ir net ir absurdiškiausių situacijų. Nors pagrindinis šios istorijos veikėjas yra paauglys, tačiau mane sužavėjo kaip jis šioje istorijoje užaugo kaip asmenybė. Nesmagu, jog teko suaugti taip greitai ir pamiršti nerūpestingą vaikystę, tačiau galbūt tai ir lėmė, jog Jonas vis dėlto išliko gyvas. Tais laikais daug kas tiesiog imdavo ir pradingdavo.. Taip paprastai.
Labai gyvi ir nepagražinti pokalbiai suteikė šiai istorijai spalvų, kurios prisidėjo prie šios istorijos sėkmės. Tikrai neeilinis ir net šiek tiek crazy siužetas, kuris nepaleis iki paskutiniojo istorijos puslapio.
Tikrai kitokia knyga. Tačiau kitokia ta gerąja prasme. Rekomenduoju visiems, kuriems norisi nenusaldintos, intriguojančios bei įtraukiančios knygos.
Mirus kaimynui, kuris buvęs KGB generolas, prisimenama, jog tas senis kaip manoma, namuose turėjo daug auksinių. Taip Jonas kartu su savo tėvais naktį įsilaužė į jo namus. Jiems pasisekė ir jie tą kartą liko gyvi, tačiau sėkmė ne visuomet lydi visą laiką.
Tai pasakojimas apie išlikimą, meilę, drąsą bei pasiaukojimą.
Tik pradėjus skaityti buvau kiek skeptiškai nusiteikusi. Sovietų sąjunga ir visa tuometinė tvarka,man niekad nekėlė didelio susižavėjimo, tačiau nusprendžiau vis dėlto suteikti knygai šansą. Ir džiaugiuosi, jog tai padariau. Knyga labai dinamiška, kupina įdomių personažų, nuotykių bei kartais galbūt ir net ir absurdiškiausių situacijų. Nors pagrindinis šios istorijos veikėjas yra paauglys, tačiau mane sužavėjo kaip jis šioje istorijoje užaugo kaip asmenybė. Nesmagu, jog teko suaugti taip greitai ir pamiršti nerūpestingą vaikystę, tačiau galbūt tai ir lėmė, jog Jonas vis dėlto išliko gyvas. Tais laikais daug kas tiesiog imdavo ir pradingdavo.. Taip paprastai.
Labai gyvi ir nepagražinti pokalbiai suteikė šiai istorijai spalvų, kurios prisidėjo prie šios istorijos sėkmės. Tikrai neeilinis ir net šiek tiek crazy siužetas, kuris nepaleis iki paskutiniojo istorijos puslapio.
Tikrai kitokia knyga. Tačiau kitokia ta gerąja prasme. Rekomenduoju visiems, kuriems norisi nenusaldintos, intriguojančios bei įtraukiančios knygos.
September 6, 2025
Labai džiugu, kad autorius laimėjo lažybas ir ši knyga išvydo dienos šviesą - turime dar vieną puikią Lietuvių rašytojo knygą. 😎🥂
"Blogos manieros" - labai ryški, spalvinga ir tiesiog beprotiška istorija, į kurią pasinėriau stačia galva.
Nuo pat pirmų puslapių pasakojimas "užkabino" - tik turėdama galimybę skaičiau, buvo labai įdomu kas gi čia bus toliau.. 🤫
O kokie likimo posūkiai laukia veikėjų tikrai negalėjau numatyti - čia viskas taip nenuspėjama, beprotiška ir absurdiška, bet ir tuo pačiu genialu. Nors istorija tikrai liūdna ir joje daug tamsumos, iš dalies ji man skaitėsi kaip absurdo drama-komedija - autorius tikrai puikiai sukūrė pasakojimą, kuris privertė pajusti daug labai skirtingų emocijų. Ir baisėjausi Joną ištikusiomis situacijomis, ir juokiausi balsu, ir net susitvenkė ašaros akyse skaitant (aišku tada kai skaičiau važiuodama autobusu..🫣😅🤭).
Būna visokių knygų: vienos perskaičius ne itin įsimena ir po kiek laiko nelabai pameni apie ką ji, o tokios kaip ši - tikrai įsirėžia į atmintį ir palieką pėdsaką viduje. ✨
Na labai gerai buvo! Likau sužavėta šia knyga, jos istorija ir sukurtais personažais. Tikiuosi, kad dar rašytojas išleis ne vieną knygą - labai įdomu, kokių dar crazy istorijų sukasi jo mintyse. 😎
"Likimas, kaip žinoma, turi itin blogas manieras." - ši citata iš knygos manau, labai puikiai apibūdina istoriją. 🤍
Tiesiog imkit ir skaitykit, ir pasiruoškite tikrai beprotiškai kelionei. 😎 🤍
"Blogos manieros" - labai ryški, spalvinga ir tiesiog beprotiška istorija, į kurią pasinėriau stačia galva.
Nuo pat pirmų puslapių pasakojimas "užkabino" - tik turėdama galimybę skaičiau, buvo labai įdomu kas gi čia bus toliau.. 🤫
O kokie likimo posūkiai laukia veikėjų tikrai negalėjau numatyti - čia viskas taip nenuspėjama, beprotiška ir absurdiška, bet ir tuo pačiu genialu. Nors istorija tikrai liūdna ir joje daug tamsumos, iš dalies ji man skaitėsi kaip absurdo drama-komedija - autorius tikrai puikiai sukūrė pasakojimą, kuris privertė pajusti daug labai skirtingų emocijų. Ir baisėjausi Joną ištikusiomis situacijomis, ir juokiausi balsu, ir net susitvenkė ašaros akyse skaitant (aišku tada kai skaičiau važiuodama autobusu..🫣😅🤭).
Būna visokių knygų: vienos perskaičius ne itin įsimena ir po kiek laiko nelabai pameni apie ką ji, o tokios kaip ši - tikrai įsirėžia į atmintį ir palieką pėdsaką viduje. ✨
Na labai gerai buvo! Likau sužavėta šia knyga, jos istorija ir sukurtais personažais. Tikiuosi, kad dar rašytojas išleis ne vieną knygą - labai įdomu, kokių dar crazy istorijų sukasi jo mintyse. 😎
"Likimas, kaip žinoma, turi itin blogas manieras." - ši citata iš knygos manau, labai puikiai apibūdina istoriją. 🤍
Tiesiog imkit ir skaitykit, ir pasiruoškite tikrai beprotiškai kelionei. 😎 🤍
December 29, 2025
Puiki knyga, įtraukianti nuo pirmųjų puslapių, įdomus siužetas. Knygoje rasite meilės, neištikimybės, spicy scenų, įtampos. Rekomenduoju ☺️
P.S. Laukiu fizinės knygos🤗
P.S. Laukiu fizinės knygos🤗
November 8, 2025
Kreivų veidrodžių karalystė.
„Pirmoji meilė ir pirmoji širdpjova įsilaužė į mano namus kaip dvi vagilkos. Apkraustė stalčius, išvertė spintas, prisisiautėjo į valias ir paliko aslą pilną duženų".
„Rusiška sovietinė technika buvo daroma kirviu, o remontuojama kojos spyriais. Toks buvo vyraujantis technologinis mentalitetas. O keistuoliai Vakarų inžinieriai kūrė daiktus, kurie turėjo būti patogūs naudotis ir kuriuose viskas turėjo būti logiška".
„Žmonės – kaip kullkos. Kuo slidesnė, kuo aptakesnė, tuo toliau nuskrenda".
Autorius mus nuskraidina atgal – į Čingischano sovietmetį su visais jo marazmais ir atvirkštybėmis. Tuščiomis parduotuvėmis ir kyšiais. Tik valdžiažmogiams ir galingiesiems prieinamomis prekėmis, paslaugomis. Žmogaus sudaiktinimu. Saugumo struktūrų siautėjimu, razborkėmis ir nebaudžiamumu. Karjera per lovą (arba vyrą). Įskundimais. Abejingumu. Skurdu. Melu ir veidmainystėmis. Proto ir verslumo naikinimu. Žmogiškumą traiškančia mėsmale.
Prisimeni, šiurpsti, šlykštiesi ir baisiesi. Ir n-tąjį kartą pagalvoji: niekada daugiau.
Greitai skaitomas, paleistais plaukais – gyva kalba ir humoru – papipirintas kūrinys. Spalvinga blogų manierų likimo supinta žmogaus augimo istorija.
„Pirmoji meilė ir pirmoji širdpjova įsilaužė į mano namus kaip dvi vagilkos. Apkraustė stalčius, išvertė spintas, prisisiautėjo į valias ir paliko aslą pilną duženų".
„Rusiška sovietinė technika buvo daroma kirviu, o remontuojama kojos spyriais. Toks buvo vyraujantis technologinis mentalitetas. O keistuoliai Vakarų inžinieriai kūrė daiktus, kurie turėjo būti patogūs naudotis ir kuriuose viskas turėjo būti logiška".
„Žmonės – kaip kullkos. Kuo slidesnė, kuo aptakesnė, tuo toliau nuskrenda".
Autorius mus nuskraidina atgal – į Čingischano sovietmetį su visais jo marazmais ir atvirkštybėmis. Tuščiomis parduotuvėmis ir kyšiais. Tik valdžiažmogiams ir galingiesiems prieinamomis prekėmis, paslaugomis. Žmogaus sudaiktinimu. Saugumo struktūrų siautėjimu, razborkėmis ir nebaudžiamumu. Karjera per lovą (arba vyrą). Įskundimais. Abejingumu. Skurdu. Melu ir veidmainystėmis. Proto ir verslumo naikinimu. Žmogiškumą traiškančia mėsmale.
Prisimeni, šiurpsti, šlykštiesi ir baisiesi. Ir n-tąjį kartą pagalvoji: niekada daugiau.
Greitai skaitomas, paleistais plaukais – gyva kalba ir humoru – papipirintas kūrinys. Spalvinga blogų manierų likimo supinta žmogaus augimo istorija.
December 22, 2025
Nuostabi, sunku buvo atsitraukti 👍
September 12, 2025
Atrodo norisi pasakyti tiek daug, bet tuo pačiu metu neįsivaizduoji nuo ko pradėti. Nesinori nieko praleisti, per ilgai užsibūti vienoje vietoje ir nepaminėti kažko itin reikšmingo. Nes "Blogos manieros" yra daugiasluoksnis kūrinys. Šios knygos neįstatysi į jokius rėmus ir niekaip neapžvelgsi glaustai. Iškart pagalvojau apie giliai įsišaknijusią frazę, kurią nuolat girdėdavau lietuvių kalbos pamokų metų "tai kokia kūrinio pagrindinė mintis?". Ir va čia reikėtų stabtelėti. Nes tai kūrinys turintis daugybę skirtingų pavidalų, prasmių, minčių ir idėjų. Skaitydama vis turėdavau pakeisti barikadų pusę. Iš pat pradžių galvojau, jog tai bus atvira istorija pašiepianti sovietinius laikus ir tuo pačiu atskleidžianti to meto sunkumus ir supuvusią santvarką. Bet pakankamai greitai teko įsitikinti jog autorius netausodamas rašalo ir kavos atsargų, priraizgė daugiau nei 400 puslapių įtemptų, nepatogių, keistų ir prasmingų siužeto vingių. Jis nukelia mus ne tik į tamsųjį laikmetį, bet tuo pačiu priverčia koja kojon žengti kartu su pagrindiniu veikėju jo brendimo keliu. Tai tarsi nuolatinis likimo tampymas už ūsų. Pernelyg reali fikcija, kuri lyg kompiuterinis žaidimas apginkluoja tave senkančiomis gyvybėmis.
Man labai patiko rašymo stilius ir išlaikytas tonas. Toks artimas, paprastas, labai lengvas ir pagaulus, atviras ir visiškai nenuglūdintas. Viskas iš širdies, kas radosi ant liežuvio galo tas ir buvo pasakyta. Labai puikiai pavyko perteikti sovietinį laikmetį, kaip atrodė buitis, kasdienės veiklos, bendruomeniškas požiūris ir pati savijauta gyvenant nerašytų taisyklių apsuptyje. Likimas Jono tikrai nepagailėjo, iškritusios kortos nėra pačios geriausios, tačiau tenka žaisti su tuo, ką turi. Tas jaunatviškas naivumas ir veržlumas čia labai jaukiai įsipaišė. Ir buvo emocionalu skaičiuoti paskutinius kasnius, jausti sumaištį ir neviltį. Ir užklupę išgyvenimo sunkumai, esminiai žmogaus poreikiai tarsi užblokavo visą jausminę pusę. Sielvartui neliko vietos. Likai vienas, turėjai pernakt suaugti. Kiekvienas laimėjimas teikė džiaugsmo, kiekviena nesėkmė suteikė nevilčiai jėgų skverbtis gilyn. Ir šį tamsų periodą į viršų tempė jaunystė, drąsa ir ryžtas. Tai šmaikščiomis replikomis perpintas pasakojimas apie draugystę, naivumą, pirmąją meilę, siekį pritapti bei išlikti. Atitinkamu laiku Jonas buvo tarsi įmestas į chaotišką, suaugėlišką mėsmalę. Kurioje tvyro savos taisyklės, rangų susiskaldymas, pareigų pasidalinimai, nešvarios paslaptys, atviras poreikių tenkinimas, žmogiškumo stoka, alkoholis ir disponavimas savo padėtimi. Visa tai yra be galo ryškus veidrodinis atspindys sovietinės santvarkos. Ir buvo labai įdomu stebėti tuos įvykius jaunos, nesuterštos sielos akimis.
Patiko, kad autorius suteikė Jono mintims tiek laisvės. Jo galva nuolat virė nuo pamąstymų, siekių suprasti bent dalelę viso to, kas vyksta. Džiaugiuosi, jog kūrinys nenutrūko nepatogioje vietoje, kad galėjome toliau tęsti kelionę ir dar bent kelerius metus lydėti Joną gyvenimo kelyje. Tai drąsus kūrinys, kuris tikiu, jog kiekvienam surezonuos skirtingai. Jis nepatogus, grubus ir kartais galbūt net keliantis nepasitenkinimą, tačiau turintis savyje ir šviesos, nors ir ne visada ryškiai šviečiančios. Gimiau laisvoje Lietuvoje ir nemažą dalį savo vaikystės praleidau trindama beribius kaimų/sodų plotus, tad šis kūrinys, jame tvyranti aplinka bei kalbos maniera, iškėlė ne vieną prisiminimą į paviršių. Na ir pabaigai, nesitikėjau, kad knygos pavadinime glūdės tokia prasmė, o kur dar įdomus faktinis nukrypimas siejamas su paties autoriaus pavarde. Verta jūsų laiko ir jūsų dėmesio!
Man labai patiko rašymo stilius ir išlaikytas tonas. Toks artimas, paprastas, labai lengvas ir pagaulus, atviras ir visiškai nenuglūdintas. Viskas iš širdies, kas radosi ant liežuvio galo tas ir buvo pasakyta. Labai puikiai pavyko perteikti sovietinį laikmetį, kaip atrodė buitis, kasdienės veiklos, bendruomeniškas požiūris ir pati savijauta gyvenant nerašytų taisyklių apsuptyje. Likimas Jono tikrai nepagailėjo, iškritusios kortos nėra pačios geriausios, tačiau tenka žaisti su tuo, ką turi. Tas jaunatviškas naivumas ir veržlumas čia labai jaukiai įsipaišė. Ir buvo emocionalu skaičiuoti paskutinius kasnius, jausti sumaištį ir neviltį. Ir užklupę išgyvenimo sunkumai, esminiai žmogaus poreikiai tarsi užblokavo visą jausminę pusę. Sielvartui neliko vietos. Likai vienas, turėjai pernakt suaugti. Kiekvienas laimėjimas teikė džiaugsmo, kiekviena nesėkmė suteikė nevilčiai jėgų skverbtis gilyn. Ir šį tamsų periodą į viršų tempė jaunystė, drąsa ir ryžtas. Tai šmaikščiomis replikomis perpintas pasakojimas apie draugystę, naivumą, pirmąją meilę, siekį pritapti bei išlikti. Atitinkamu laiku Jonas buvo tarsi įmestas į chaotišką, suaugėlišką mėsmalę. Kurioje tvyro savos taisyklės, rangų susiskaldymas, pareigų pasidalinimai, nešvarios paslaptys, atviras poreikių tenkinimas, žmogiškumo stoka, alkoholis ir disponavimas savo padėtimi. Visa tai yra be galo ryškus veidrodinis atspindys sovietinės santvarkos. Ir buvo labai įdomu stebėti tuos įvykius jaunos, nesuterštos sielos akimis.
Patiko, kad autorius suteikė Jono mintims tiek laisvės. Jo galva nuolat virė nuo pamąstymų, siekių suprasti bent dalelę viso to, kas vyksta. Džiaugiuosi, jog kūrinys nenutrūko nepatogioje vietoje, kad galėjome toliau tęsti kelionę ir dar bent kelerius metus lydėti Joną gyvenimo kelyje. Tai drąsus kūrinys, kuris tikiu, jog kiekvienam surezonuos skirtingai. Jis nepatogus, grubus ir kartais galbūt net keliantis nepasitenkinimą, tačiau turintis savyje ir šviesos, nors ir ne visada ryškiai šviečiančios. Gimiau laisvoje Lietuvoje ir nemažą dalį savo vaikystės praleidau trindama beribius kaimų/sodų plotus, tad šis kūrinys, jame tvyranti aplinka bei kalbos maniera, iškėlė ne vieną prisiminimą į paviršių. Na ir pabaigai, nesitikėjau, kad knygos pavadinime glūdės tokia prasmė, o kur dar įdomus faktinis nukrypimas siejamas su paties autoriaus pavarde. Verta jūsų laiko ir jūsų dėmesio!
Displaying 1 - 30 of 130 reviews