„Nebepakeisi to, kas buvo ir praėjo.“
Pirmą kartą Oasis išgirdau savo tamsiam kambarėly Biržuose, per mažytį radijo imtuvą, tais laikais, kai M-1 dar dirbo amžiną atilsį Kristis. Keista, kaip mes užaugam, praeina 20 ir daugiau metų, bet atminty išlieka mažytės smulkmenos, kurios tais laikais formavo gyvenimo suvokimą.
Tada sunkiai savęs ieškojau. Bėgau iš pamokų, negalėjau susitaikyti su tėčio mirtimi ir mamos alkoholizmu. Muzika buvo tai, į ką panirdavau, ieškodama kažkokios vilties, menkutės prasmės toje juodumoje. „Oasis“ dainų žodžiuose visada rasdavau kažką sau.
Atlikėjai knygoje kalba apie tai, kad jų dainų žodžiai nėra skirti perduoti jų pačių suvokiamą gyvenimo prasmę, jie visada norėjo, kad kiekvienas klausantis tą prasmę įžvelgtų savaip, per savo prizmę. Ir jiems tai puikiai pavyko. Legendinė grupė, kuri čia atvirai pasakoja, kaip buvo rašytos tos dainos, neslepia savo tarpusavio pykčių, priklausomybių, sunkaus kelio, kai per naktį tampi dievuku.
„Yra tiek daug dalykų, kuriuos norėčiau pasakyti, tik nežinau kaip.“
Aš su jais užaugau. Su jais atsilaikiau prieš gyvenimo tamsą ir ši grupė man visada primins, kad kaip patys dainuoja „Mes įžvelgiam tai, ko kiti nematys.“ Kartais esam šiek tiek kitokie ir nieko tokio, jei ne visi mus supranta. To visai nereikia. „Esi laisvas būti tuo, kuo panorėsi.“