What do you think?
Rate this book
Petro imperatorė #1
Cesarzowa Piotra, tom 1
Opowieść o pierwszej cesarzowej Rosji nazywanej Kopciuszkiem XVIII wieku. Nowy międzynarodowy bestseller Kristiny Sabaliauskaitė.
Odwołując się do źródeł historycznych oraz dokumentów z epoki, autorka burzy bajkową narrację.
5 maja 1727 roku, Carskie Sioło. Zegar wybija dziewiątą wieczorem. Zaczyna się ostatnia doba życia cesarzowej Katarzyny I, wdowy po Piotrze I Wielkim. 24 godziny, 24 rozdziały powieści. Z perspektywy umierającego ciała, w pierwszej osobie i w czasie rzeczywistym opowiadana jest her story – zupełnie inna niż w podręcznikach historii pisanych przez mężczyzn.
Dwa kolory włosów, trzy religie, cztery zamążpójścia (trzykrotnie za tego samego mężczyznę), dwanaście porodów, niezliczone podróże, zawrotny triumf i niewyobrażalna przemoc, upokorzenia, życie z uzależnieniem. Trójkąt miłosny, którego częścią jest Aleksander Mienszykow, przyjaciel Piotra I, wynosi ubogą sierotę o litewsko-polskim pochodzeniu na tron imperium. Od początku pulsuje też napięciem – kto kim manipuluje, kto jest ofiarą, kto uwodzicielem, a kto – stręczycielem. I rodzi pytanie – w jakiej mierze władza determinuje ludzki los? Czy to jest bajka, czy raczej tragedia?
To powieść o zderzeniu się kultur oraz mentalności Wschodu i Zachodu w jednym toksycznym małżeństwie. O Czasie i przemocy. Pękniętych i samouzdrawiających się osobowościach. Niszczycielskiej wojnie oraz marzeniach, które rodzą nieśmiertelne piękno.
Cesarzowa Piotra jest najlepiej sprzedającą się na Litwie powieścią wszech czasów. Wydana w dwóch tomach, została przetłumaczona na osiem języków.
Odwołując się do źródeł historycznych oraz dokumentów z epoki, autorka burzy bajkową narrację.
5 maja 1727 roku, Carskie Sioło. Zegar wybija dziewiątą wieczorem. Zaczyna się ostatnia doba życia cesarzowej Katarzyny I, wdowy po Piotrze I Wielkim. 24 godziny, 24 rozdziały powieści. Z perspektywy umierającego ciała, w pierwszej osobie i w czasie rzeczywistym opowiadana jest her story – zupełnie inna niż w podręcznikach historii pisanych przez mężczyzn.
Dwa kolory włosów, trzy religie, cztery zamążpójścia (trzykrotnie za tego samego mężczyznę), dwanaście porodów, niezliczone podróże, zawrotny triumf i niewyobrażalna przemoc, upokorzenia, życie z uzależnieniem. Trójkąt miłosny, którego częścią jest Aleksander Mienszykow, przyjaciel Piotra I, wynosi ubogą sierotę o litewsko-polskim pochodzeniu na tron imperium. Od początku pulsuje też napięciem – kto kim manipuluje, kto jest ofiarą, kto uwodzicielem, a kto – stręczycielem. I rodzi pytanie – w jakiej mierze władza determinuje ludzki los? Czy to jest bajka, czy raczej tragedia?
To powieść o zderzeniu się kultur oraz mentalności Wschodu i Zachodu w jednym toksycznym małżeństwie. O Czasie i przemocy. Pękniętych i samouzdrawiających się osobowościach. Niszczycielskiej wojnie oraz marzeniach, które rodzą nieśmiertelne piękno.
Cesarzowa Piotra jest najlepiej sprzedającą się na Litwie powieścią wszech czasów. Wydana w dwóch tomach, została przetłumaczona na osiem języków.
420 pages, Hardcover
First published August 1, 2019
267 people are currently reading
3180 people want to read
About the author
Kristina Sabaliauskaitė
10 books750 followersDailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga
2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija
2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 475 reviews
September 28, 2019
Su ta kritika šiais laikais taip įdomiai gaunasi.
Viena vertus, tenka virkauti, kad socialiniai tinklai baigia pražudyti kritinį mąstymą.
Kita vertus, dabar profesionalus kritikavimas menkai tejaudina. Daug labiau įkvepia ta galingai it sniego gniūžtė besiritanti masinė meilė, sakanti WOW ir reiškianti, kad pavyko.
Taip ir su ta Sabaliauskaitės “Petro Imperatore”.
Garbinga komisija grūmoja kumšteliais, kad knygelė net nevertintina, kad geriausia šalyje yra kas kita, tuo tarpu žmonės knygynuose šluoja jau trečią tiražą, pirmasis buvo išparduotas dar lentynų nepasiekęs.
O aš tai jums tiesiog noriu pasakyti: Kristinos Sabaliauskaitės “Petro Imperatorė” vienareikšmiškai yra įspūdingiausia 2019-ųjų knyga Lietuvoje. Gal net 2020-ųjų.
Ir kas man uždraus šitaip šūkaliot? Komisijos? Profesionalūs kritikai?
Pffff.
Niekaip.
Juoba, kad tai sunkiai nuginčijamas masterpiece. Sunku net kažką pridurti.
Gal tik galiu pasmalsauti: kaži kaip ta “Petro Imperatorė” angliškai atrodo 😀
Viena vertus, tenka virkauti, kad socialiniai tinklai baigia pražudyti kritinį mąstymą.
Kita vertus, dabar profesionalus kritikavimas menkai tejaudina. Daug labiau įkvepia ta galingai it sniego gniūžtė besiritanti masinė meilė, sakanti WOW ir reiškianti, kad pavyko.
Taip ir su ta Sabaliauskaitės “Petro Imperatore”.
Garbinga komisija grūmoja kumšteliais, kad knygelė net nevertintina, kad geriausia šalyje yra kas kita, tuo tarpu žmonės knygynuose šluoja jau trečią tiražą, pirmasis buvo išparduotas dar lentynų nepasiekęs.
O aš tai jums tiesiog noriu pasakyti: Kristinos Sabaliauskaitės “Petro Imperatorė” vienareikšmiškai yra įspūdingiausia 2019-ųjų knyga Lietuvoje. Gal net 2020-ųjų.
Ir kas man uždraus šitaip šūkaliot? Komisijos? Profesionalūs kritikai?
Pffff.
Niekaip.
Juoba, kad tai sunkiai nuginčijamas masterpiece. Sunku net kažką pridurti.
Gal tik galiu pasmalsauti: kaži kaip ta “Petro Imperatorė” angliškai atrodo 😀
February 12, 2020
UNPOPULAR OPINION
Sabaliauskaitės "Silvos" skaitėsi greitai ir lengvai, muilo operų fragmentai užleisdavo vietą poetiškoms panoramoms, perspektyvų kaita buvo labai graži. Ne visos dalys patiko vienodai, bet apskritai - patiko, džiaugiausi perskaičiusi.
Tuo tarpu "Petro imperatorė"... Skaičiau ją nuo gruodžio vidurio, vis laukiau, kol mane aplankys tas kritik(i)ų ir tinklaraštinink(i)ų minėtas "negalėjau padėt į šalį". Neaplankė!!!! Aš tai tik vis negalėdavau paimti iš šalies. Buvo taip nuobooodu. Nežinau, kodėl, nes pati medžiaga labai įdomi, spalvinga: mužikiškas caras, kurį aš žinojau tik iš istorijos pamokų skambiu pavadinimu IŠKIRTĘS LANGĄ Į EUROPĄ (visada įsivaizduodavau didelį intelektualą). Tada - pagrindinė veikėja ir pasakotoja, Pelenės istorijos variacija lenkų-lietuvių kilmės Marta Skworonska-->Jekaterina I: kaip ji iškilo, įgijo įtaką, ištekėjo už caro (visiškai pelenė). Kaip buvo statomas Peterburgas - pirma iš medžio, tik paskui iš mūro. Kad Žiemos rūmai (Ermitažas) ir buvo pastatyti Jekaterinai I!!! Taip ir sukas galvoj Sokurovo "Rusų arka", tik kad jame koridoriais bėga Jekaterina Didžioji (II), ne Petro imperatorė. Daug architektūros, atmosferos, šalčio ir visko, kas labai kuria nuotaiką.
Atrodo, tiek įdomių dalykų... and yet. Galbūt tas stilius: palyginti vienodas, tolygus, pafarširuotas patoso (ne per daug, bet vis tiek), daugtaškių, keiksmažodžių - kurie būtų faini, bet atrodo tokie demonstratyvūs, tokie "oi kaip aš peržengiau ribą"! Gal - tas nelabai paslėptas patriotizmas, nes juk Marta - tai obviously Lietuva (nu ok ok, Marta iš Kuršo kunigaikštystės - ne etniškai LT, bet, kaip sakė pati Sabaliauskaitė apie "Silvą" - visi romano dalykai pateikiami per dabarties šviesą, ne atvirkščiai), buvusi prievartauta (visi tie graphic aprašymai, kaip prievartautojai iš įsčių padaro košę...), dubasinta, bet - graži! Šviesiaplaukė! Geidulinga! Mokantis derėtis ir gudri! Pasiekianti tai ko nori! Ir vis tik - dvasinga, kenčianti vyro girtuoklystes, bet nubėganti ir į cerkvę, besiilginti dvasinės ramybės... Neee, tai ne metoo. Tai panašaus stiliuko rezistencija ir kentėjimo išaukštinimas kaip "Motinos piene" - kiek rovė, neišrovė, kiek skynė, nenuskynė. Patriotizmas per kančią, per auką, per nu dar kančią, nu dar, nu dar. Ne mano skonio..no more kančia for me, pls.
Daugtaškiai overload:
Keiksmažodis not impressed:
Bet užtat graži vieta - kai Katerina klejoja, pamato virš jos pasilenkusį "kolegės" (ex-meilužio žmonos) veidą:
Sabaliauskaitės "Silvos" skaitėsi greitai ir lengvai, muilo operų fragmentai užleisdavo vietą poetiškoms panoramoms, perspektyvų kaita buvo labai graži. Ne visos dalys patiko vienodai, bet apskritai - patiko, džiaugiausi perskaičiusi.
Tuo tarpu "Petro imperatorė"... Skaičiau ją nuo gruodžio vidurio, vis laukiau, kol mane aplankys tas kritik(i)ų ir tinklaraštinink(i)ų minėtas "negalėjau padėt į šalį". Neaplankė!!!! Aš tai tik vis negalėdavau paimti iš šalies. Buvo taip nuobooodu. Nežinau, kodėl, nes pati medžiaga labai įdomi, spalvinga: mužikiškas caras, kurį aš žinojau tik iš istorijos pamokų skambiu pavadinimu IŠKIRTĘS LANGĄ Į EUROPĄ (visada įsivaizduodavau didelį intelektualą). Tada - pagrindinė veikėja ir pasakotoja, Pelenės istorijos variacija lenkų-lietuvių kilmės Marta Skworonska-->Jekaterina I: kaip ji iškilo, įgijo įtaką, ištekėjo už caro (visiškai pelenė). Kaip buvo statomas Peterburgas - pirma iš medžio, tik paskui iš mūro. Kad Žiemos rūmai (Ermitažas) ir buvo pastatyti Jekaterinai I!!! Taip ir sukas galvoj Sokurovo "Rusų arka", tik kad jame koridoriais bėga Jekaterina Didžioji (II), ne Petro imperatorė. Daug architektūros, atmosferos, šalčio ir visko, kas labai kuria nuotaiką.
Atrodo, tiek įdomių dalykų... and yet. Galbūt tas stilius: palyginti vienodas, tolygus, pafarširuotas patoso (ne per daug, bet vis tiek), daugtaškių, keiksmažodžių - kurie būtų faini, bet atrodo tokie demonstratyvūs, tokie "oi kaip aš peržengiau ribą"! Gal - tas nelabai paslėptas patriotizmas, nes juk Marta - tai obviously Lietuva (nu ok ok, Marta iš Kuršo kunigaikštystės - ne etniškai LT, bet, kaip sakė pati Sabaliauskaitė apie "Silvą" - visi romano dalykai pateikiami per dabarties šviesą, ne atvirkščiai), buvusi prievartauta (visi tie graphic aprašymai, kaip prievartautojai iš įsčių padaro košę...), dubasinta, bet - graži! Šviesiaplaukė! Geidulinga! Mokantis derėtis ir gudri! Pasiekianti tai ko nori! Ir vis tik - dvasinga, kenčianti vyro girtuoklystes, bet nubėganti ir į cerkvę, besiilginti dvasinės ramybės... Neee, tai ne metoo. Tai panašaus stiliuko rezistencija ir kentėjimo išaukštinimas kaip "Motinos piene" - kiek rovė, neišrovė, kiek skynė, nenuskynė. Patriotizmas per kančią, per auką, per nu dar kančią, nu dar, nu dar. Ne mano skonio..no more kančia for me, pls.
Daugtaškiai overload:
Dar viena valanda... O Johanna vis knarkia... Bet jau beveik šviesu, ir čiulba paukščiai. Vienas per kitą, lenktyniauja, kuris gražiau... Toks saldumas, tas jų čiulbesys... Saldžiai tebesmirda mėšlas po manimi... Nuo jo jau niežti šlaunis... (p. 252)
Kai buvimą be skausmo, be kosulio pradedi vertinti labiau už gyvų žmonių kompaniją... turbūt... jau... atėjo... paskutinioji... Pala... juk mes niekada pernelyg nevertinome gyvų žmonių... Tik vienas kitą... ir tai ne visada... (p. 279)
Keiksmažodis not impressed:
Supratau, kad negaliu nei žūti, nei patekti nelaisvėn. Nes Annuškai ir Lizettai bus pizda. (p. 327)
Bet užtat graži vieta - kai Katerina klejoja, pamato virš jos pasilenkusį "kolegės" (ex-meilužio žmonos) veidą:
Kas čia?
Kas šita baisi drūta boba su pagurkliu ir užsimiegojusiu veidu?
Tik atmerkus akis, ištrūkus iš vaisto snaudulio, matai viską, kaip yra. Nuogus dalykus, kaip nuluptus. Paskui sąmonė ir atmintis gailestingai užtraukia jausmų šydą. Nebematai išpurtusio veido, raudonų mažyčių kraujagyslių tinklo ant nosies, raukšlių, maišų paakiuose, išretėjusių plaukų, prie kurių priklijuotos dirbtinės sruogos, daugelio vasarų nutaškytų šlakų iškirptėje: pro apmūsojusį atsiminimų stiklą matai vis dar tą pačią aštuoniolikos metų mergelę, kaip pirmąsyk. Ir akys tos pačios - mėlynos, ramios, nors viduje žibėjusią žvakę kažkas - turbūt amžius ir laikas - seniai užpūtė. Nebešvyti.
- Nerėk, Daša, nerėk... Sėskis... Ko nesimiega? (p. 278)
August 25, 2019
Trumpas atsiliepimas tiems, kas skaitė "Silva Rerum":
kokybės kartelę Sabaliauskaitė ir čia užkėlusi taip pat aukštai. Imkit, skaitykit ir mėgaukitės.
Šioje knygoje nėra nieko atsitiktinio - apgalvota kiekviena detalė, stilius, sakinių struktūra. Kažkuriame šio romano pristatyme Sabaliauskaitė minėjo, kad visi veikėjai, turintys vardus ir pavardes, yra tikrai tuo metu gyvenę žmonės. Siekiama kuo didesnės autentikos tiek ką pasakojant, tiek kaip.
Įdomi istorija. Nežinau, ar kas nors ją perskaitęs užsinorėtų gyventi XVIII a. pradžioje. Ypač moterys...
Tekstas - skaitymo malonumas. Subalansuota literatūros gourmet. Tiršta. Nesinori skubėti skaitant, kad ilgiau būtų galima mėgautis tuo tekstu.
Kas neskaitysit, tiesiog knygyne paėmę atsiverskite 127 puslapį ir jį perskaitykite, ypač antrąją jo pusę :) Sabaliauskaitės autentiškumas par excellence - jei jau rašo apie Rusiją, tai be nuolaidžiavimų, puikiai perteikia to laikotarpio atmosferą.
Labai lauksiu antrosios dalies.
kokybės kartelę Sabaliauskaitė ir čia užkėlusi taip pat aukštai. Imkit, skaitykit ir mėgaukitės.
Šioje knygoje nėra nieko atsitiktinio - apgalvota kiekviena detalė, stilius, sakinių struktūra. Kažkuriame šio romano pristatyme Sabaliauskaitė minėjo, kad visi veikėjai, turintys vardus ir pavardes, yra tikrai tuo metu gyvenę žmonės. Siekiama kuo didesnės autentikos tiek ką pasakojant, tiek kaip.
Įdomi istorija. Nežinau, ar kas nors ją perskaitęs užsinorėtų gyventi XVIII a. pradžioje. Ypač moterys...
Tekstas - skaitymo malonumas. Subalansuota literatūros gourmet. Tiršta. Nesinori skubėti skaitant, kad ilgiau būtų galima mėgautis tuo tekstu.
Kas neskaitysit, tiesiog knygyne paėmę atsiverskite 127 puslapį ir jį perskaitykite, ypač antrąją jo pusę :) Sabaliauskaitės autentiškumas par excellence - jei jau rašo apie Rusiją, tai be nuolaidžiavimų, puikiai perteikia to laikotarpio atmosferą.
Labai lauksiu antrosios dalies.
September 18, 2019
Ką tokio aš galiu pasakyti apie šią knygą, ko dar nepasakė kiti? Kad ji nuostabi, kad verta visų pagyrimų, kad eilinį kartą Sabaliauskaitė pavergė mane kaip skaitytoją?
Kad ir kaip bandžiau nusistatyti blaiviai ir objektyviai - nes, na, ir tema tokia, mažai lietuviška, švelniai tariant, ir vėl pirmas tomas, o ne, tai antro laukti reikės, vėl, ir dar, ir daugiau visokių pretekstų norėjosi susigalvoti, kad nepasiduoti hype'ui - bet ir vėl autorė išsikovojo viktoriją, o skaitytojams buvo dovanotas skaitymo džiaugsmas, kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų.
Man patiko tai, ką ji parašė ir tai, kaip ji parašė - tas ištaškytas kraujas ir mėsa ir smarvė ir beprotystė. Juk iš tikrųjų blizgesio buvo ne tiek ir daug, juk matei, kad visa tai maskaradas ir karnavalas, o po jais kančia ir mėšlas.
Ši knyga buvo kaip ta karštinė, kankinanti Jekateriną/Martą, kaip toks ryškus deliriumas, stebimas stuporo metu.
Žodžiu, lauksiu antros. Labai lauksiu. Ir nėr ko čia ginčytis, buvo taip ar nebuvo iš tikrųjų - juk galėjo taip būti, tikrai galėjo... Ir taškas.
Kad ir kaip bandžiau nusistatyti blaiviai ir objektyviai - nes, na, ir tema tokia, mažai lietuviška, švelniai tariant, ir vėl pirmas tomas, o ne, tai antro laukti reikės, vėl, ir dar, ir daugiau visokių pretekstų norėjosi susigalvoti, kad nepasiduoti hype'ui - bet ir vėl autorė išsikovojo viktoriją, o skaitytojams buvo dovanotas skaitymo džiaugsmas, kad ir kaip banaliai tai nuskambėtų.
Man patiko tai, ką ji parašė ir tai, kaip ji parašė - tas ištaškytas kraujas ir mėsa ir smarvė ir beprotystė. Juk iš tikrųjų blizgesio buvo ne tiek ir daug, juk matei, kad visa tai maskaradas ir karnavalas, o po jais kančia ir mėšlas.
Ši knyga buvo kaip ta karštinė, kankinanti Jekateriną/Martą, kaip toks ryškus deliriumas, stebimas stuporo metu.
Žodžiu, lauksiu antros. Labai lauksiu. Ir nėr ko čia ginčytis, buvo taip ar nebuvo iš tikrųjų - juk galėjo taip būti, tikrai galėjo... Ir taškas.
September 13, 2019
Petro carienė
Atsivertusi “Petro Imperatorę”, pamačiusi ‘9’ pavadintą pirmą skyrių ir perskaičiusi tą trumpą skaičiais grįstą pagrindinės veikėjos prisistatymą, supratau, kad bus labai gerai - rodos viskas aplink nutilo, nublanko ir aš nėriau į tą kaip visuomet sodrią, daug metų brandintą ir išjaustą istoriją.
Istoriją, apie visų ujamą lietuvių našlaitę, karo belaisvę, tapusią rusų cariene. Istorija, kuri, rodos, pati šaukiasi Sabaliauskaitės plunksnos, nes tik ji galėjo parašyti šitą knygą ir kaip pati sako, leisti tai užtildytai moteriai pačiai papasakoti savo istoriją. O ir Sabaliauskaitei ši asmenybė su visomis temomis savo bagaže, buvo kaip tik tai, kas leido jai atsispirti nuo pabaigtų silvų ir su griausmu grįžti į lietuviškos literatūros padangę parodyti, kiek daug ji gali.
O rašyti apie rytų ir vakarų civilizacijų sankirtą Petro I laikais reikia drąsos. Jau dabar girdėti ir tikrai bus dar girdėti daugiau ar mažiau nepatenkintų tuo, kokia klaiki šitame romane yra Rusija ir kokia vakarietiška čia Lietuva - toli gražu ne tarpinė stotelė tarp rytų ir vakarų, o tikrų tikriausi vakarai. Ir aš tikiu Sabaliauskaite. Tikiu, kad ji pasakoja tikrą istoriją, su tikrais žmonėmis ir tikrais nutikimais, kad ji rašo apie tai, ką per daug metų tyrimo perskaitė mokslininkų darbuose, kurie retam skaitytojui prieinami ir turbūt suprantami. Ji apie Lietuvą jau rašė visokią - nors ir vadinu Silvas meilės ode Lietuvai - Sabaliauskaitė visuomet ją vaizdavo blaiviai, labai dažnai pašiepdama ir šiek tiek burnodama, taigi niekaip negalima jos apkaltinti aukštinant Lietuvą ir žeminant Rusiją.
Apie Petrą I iš mokyklos pamenu, kad buvo apsėstas vakarais ir liepė rusams nusiskusti barzdas. Džiaugiuosi, kad Sabaliauskaitė tą laikotarpį taip ryškiai, taip nuodugniai pavaizdavo šiame romane ir leido tą Rusiją suprasti labiau, o ir apie šiandienos Rusiją ji tuo kažką bando pasakyti. O jau ta dalis apie visų mano ir šiandien vartojamų keiksmažodžių kilmę!
Turint omenyje, kad šiandienos feminizmas jau stovi man gerklėje, rodos, apie moterų sunkią dalią man jau kaip ir turėtų būt įgrisę girdėti, bet šita tema šitame kontekste, kur moters padėtis buvo blogesnė ir už tamsiausius viduramžius turbūt, atskleista visai kitaip. Galbūt kaip tik primena, kaip svarbu džiaugtis, tuo, kas iškovota, o ne vėl lenda gerklėn. Nėra čia jokios herojės, aplenkusios laiką ir keičiančios pasaulį, net ir pagrindinė knygos ašis anaiptol nėra herojė - ji tiesiog moteris, kuri sugebėjo išlikti tame mėšle, kai beveik nebuvo jokių šansų. Ji ne tik, kad nėra tipinė istorijų su feminizmo atspalviu veikėja, labiau jos priešingybė. O argi toks požiūris į temą nėra paveikesnis?
O jau tas visuotinas džiaugsmas atsikračius ilgų sakinių! Man jie niekad nekliudė, ir tiesą sakant vargu ar būčiau pastebėjusi pati, kad tie sakiniai jau tiek sutrumpėjo, nes man tai tekstas vėlgi labai sabaliauskaitiškas - tirštas, naudojantis labai labai mažai tiesioginės kalbos ir leidžiantis taip lengvai, taip harmoningai slinkti tekstu. Įstabus man pasirodė ir tas menas sujungti plačiai atskleidžiamus prisiminimus su paskutine carienės gyvenimo para, taip puikiai pereinama nuo vieno prie kito, taip sudėliota, kad tikrai rodos, skaitytum mirštančiojo mintis, prisimenant gyvenimą mirties patale.
Taip, aš myliu Sabaliauskaitę ir galbūt ne visada būnu pilnai objektyvi. Man paradoksaliai norisi, kad ji imtų ir rašytų apie visokiausius istorinius laikotarpius ir asmenybes, piltų tas istorijas kaip iš kibiro ir leistų man kuo daugiau istorijų išgyventi taip kaip Jekaterinos I, bet suprantu, kad kaip tik todėl, kad ji dešimt metų rašo tas knygas, jos gaunasi tokios nuostabios. Tai tikiuosi, kad ji nepails dirbti taip ir toliau, ir sukurs dar ne vieną tokį šedevrą.
Atsivertusi “Petro Imperatorę”, pamačiusi ‘9’ pavadintą pirmą skyrių ir perskaičiusi tą trumpą skaičiais grįstą pagrindinės veikėjos prisistatymą, supratau, kad bus labai gerai - rodos viskas aplink nutilo, nublanko ir aš nėriau į tą kaip visuomet sodrią, daug metų brandintą ir išjaustą istoriją.
Istoriją, apie visų ujamą lietuvių našlaitę, karo belaisvę, tapusią rusų cariene. Istorija, kuri, rodos, pati šaukiasi Sabaliauskaitės plunksnos, nes tik ji galėjo parašyti šitą knygą ir kaip pati sako, leisti tai užtildytai moteriai pačiai papasakoti savo istoriją. O ir Sabaliauskaitei ši asmenybė su visomis temomis savo bagaže, buvo kaip tik tai, kas leido jai atsispirti nuo pabaigtų silvų ir su griausmu grįžti į lietuviškos literatūros padangę parodyti, kiek daug ji gali.
O rašyti apie rytų ir vakarų civilizacijų sankirtą Petro I laikais reikia drąsos. Jau dabar girdėti ir tikrai bus dar girdėti daugiau ar mažiau nepatenkintų tuo, kokia klaiki šitame romane yra Rusija ir kokia vakarietiška čia Lietuva - toli gražu ne tarpinė stotelė tarp rytų ir vakarų, o tikrų tikriausi vakarai. Ir aš tikiu Sabaliauskaite. Tikiu, kad ji pasakoja tikrą istoriją, su tikrais žmonėmis ir tikrais nutikimais, kad ji rašo apie tai, ką per daug metų tyrimo perskaitė mokslininkų darbuose, kurie retam skaitytojui prieinami ir turbūt suprantami. Ji apie Lietuvą jau rašė visokią - nors ir vadinu Silvas meilės ode Lietuvai - Sabaliauskaitė visuomet ją vaizdavo blaiviai, labai dažnai pašiepdama ir šiek tiek burnodama, taigi niekaip negalima jos apkaltinti aukštinant Lietuvą ir žeminant Rusiją.
Apie Petrą I iš mokyklos pamenu, kad buvo apsėstas vakarais ir liepė rusams nusiskusti barzdas. Džiaugiuosi, kad Sabaliauskaitė tą laikotarpį taip ryškiai, taip nuodugniai pavaizdavo šiame romane ir leido tą Rusiją suprasti labiau, o ir apie šiandienos Rusiją ji tuo kažką bando pasakyti. O jau ta dalis apie visų mano ir šiandien vartojamų keiksmažodžių kilmę!
Turint omenyje, kad šiandienos feminizmas jau stovi man gerklėje, rodos, apie moterų sunkią dalią man jau kaip ir turėtų būt įgrisę girdėti, bet šita tema šitame kontekste, kur moters padėtis buvo blogesnė ir už tamsiausius viduramžius turbūt, atskleista visai kitaip. Galbūt kaip tik primena, kaip svarbu džiaugtis, tuo, kas iškovota, o ne vėl lenda gerklėn. Nėra čia jokios herojės, aplenkusios laiką ir keičiančios pasaulį, net ir pagrindinė knygos ašis anaiptol nėra herojė - ji tiesiog moteris, kuri sugebėjo išlikti tame mėšle, kai beveik nebuvo jokių šansų. Ji ne tik, kad nėra tipinė istorijų su feminizmo atspalviu veikėja, labiau jos priešingybė. O argi toks požiūris į temą nėra paveikesnis?
O jau tas visuotinas džiaugsmas atsikračius ilgų sakinių! Man jie niekad nekliudė, ir tiesą sakant vargu ar būčiau pastebėjusi pati, kad tie sakiniai jau tiek sutrumpėjo, nes man tai tekstas vėlgi labai sabaliauskaitiškas - tirštas, naudojantis labai labai mažai tiesioginės kalbos ir leidžiantis taip lengvai, taip harmoningai slinkti tekstu. Įstabus man pasirodė ir tas menas sujungti plačiai atskleidžiamus prisiminimus su paskutine carienės gyvenimo para, taip puikiai pereinama nuo vieno prie kito, taip sudėliota, kad tikrai rodos, skaitytum mirštančiojo mintis, prisimenant gyvenimą mirties patale.
Taip, aš myliu Sabaliauskaitę ir galbūt ne visada būnu pilnai objektyvi. Man paradoksaliai norisi, kad ji imtų ir rašytų apie visokiausius istorinius laikotarpius ir asmenybes, piltų tas istorijas kaip iš kibiro ir leistų man kuo daugiau istorijų išgyventi taip kaip Jekaterinos I, bet suprantu, kad kaip tik todėl, kad ji dešimt metų rašo tas knygas, jos gaunasi tokios nuostabios. Tai tikiuosi, kad ji nepails dirbti taip ir toliau, ir sukurs dar ne vieną tokį šedevrą.
September 9, 2020
Tikrai šauni knyga, susiskaitė per porą prisėdimų, istorija įtraukianti, kalba įdomi, bet ir lengvai skaitoma, ir, kas visada pliusas, sužinojau įdomių dalykų. Kaip kažkas ir minėjo, čia labai aiškiai yra pirma dalis, net sunku ją ir vertinti be antros, bet antros lauksiu!
Man yra kažkoks keistas jausmas su istoriniais romanais, tarsi būtum atvykęs į kitą šalį ir pagal kažkieno rekomendacijas nuėjęs į barą (ar restoraną, nesvarbu), kuris neva tikrai neturistinis, kur tikrai grynai vietiniai renkasi, o kai nueini, pamatai, kad tas baras, aišku, turistinis, bet padarytas įsivaizduojant, kaip turistai įsivaizduoja vietinį barą. Viena vertus, o koks skirtumas, pasiimk alaus ir sėdėk. Kita vertus, vis tiek kažkas kirba. Gal tiesiog ne visai mano žanras, o ką darysi.
Na, bet, kaip minėjau, susiskaitė skaniai.
Man yra kažkoks keistas jausmas su istoriniais romanais, tarsi būtum atvykęs į kitą šalį ir pagal kažkieno rekomendacijas nuėjęs į barą (ar restoraną, nesvarbu), kuris neva tikrai neturistinis, kur tikrai grynai vietiniai renkasi, o kai nueini, pamatai, kad tas baras, aišku, turistinis, bet padarytas įsivaizduojant, kaip turistai įsivaizduoja vietinį barą. Viena vertus, o koks skirtumas, pasiimk alaus ir sėdėk. Kita vertus, vis tiek kažkas kirba. Gal tiesiog ne visai mano žanras, o ką darysi.
Na, bet, kaip minėjau, susiskaitė skaniai.
January 4, 2020
Imsiu ir pabūsiu nepopuliari, tačiau tiesiai pasakysiu, tokios prastos knygos neskaičiau jau keletą metų. Viso labo vos daugiau nei 200 puslapių (galėčiau tiek įveikti per pusdienį, bet šią skaičiau tris dienas, kas kartą vis sunkiau grįždama prie kūrinio).
Visų pirmiausia man užkliuvo tai, kad knyga pristatoma kaip istorinis romanas, tačiau nėra pateikta nei šaltinių iš kurių surinkta informacija, nei užtektinai istorinių faktų. O štai autorės požiūrio, kuris sunkiasi iš veikėjos lūpų ir mąstymo - per akis. Jau nuo pusės kūrinio labai aiškiai ėmė jaustis, kad rašoma siekiant kiek sumenkinti rusus, jų anuometę kultūrą ir būtinai paaukštinti lietuvius.
Ateina mintis, kad tokią istoriją buvo galima parašyti apie Petrą Petrušką iš Petrašiūnų kaimo. Ir niekas nepasikeistų. Nes turinio čia praktiškai nėra. Visi geria, pagiriojasi, tyčiojasi vieni iš kitų, o prisiminimuose skendinti veikėja kosėja kruvinais skrepliais bandydama perprasti kaip jai pavyko nugyventi savo visiškai neįdomų gyvenimą. Kodėl neįdomų? Nes aš neradau kuo susidomėti, skaitytojui pateikiamos prisiminimų lavinos, kupinos šimtų vardų ir tėvavardžių, įvykių, kurie neturi jokios reikšmės pasakojamai istorijai.
Rašytoja gerai įvaldžiusi rašymo apie nieką meną. Ką nors apibūdindama sakinius ištempia iki neįmanomų (pavyzdžiui 83 žodžių sakiniai, nepatingėjau, suskaičiavau). Tas pats jei paimtume žodyną ir sakytume kaip pavadinti dangų? Surastume keliolika būdvardžių ir visus (būtinai visus) sutalpintume į tą sakinį. O ta nesibaigianti vardų lavina paprasčiausiai atbukina. Turėtų būti istorija linkstanti į meilės trikampį, apie moterį iš nieko tapusia svarbiausia šalyje, bet viskas pradanginta nieko nereiškiančių vardų lavinoje ir girtuoklių žaidimų aprašymuose.
Užsienyje yra toks žanras - išgalvotoji biografija. P.Gregory aprašinėdama Anglijos karalių meilužių ir žmonų istorijas neslėpė, kad rėmėsi faktais, bet didumą dalykų tiesiog išgalvojo. Panašiai elgėsi Malūkas rašydamas apie Radvilaitę. Minėti autoriai pateikia šaltinius, kuriais rėmėsi rašydami. Ši knyga pristatoma kaip istorinė, bet dokumentikos čia beveik nėra ir jei skaitytojai geriau įsižiūrėtų suvoktų, kad pusės aprašomų dalykų autorė niekur negalėjo rasti, juos paprasčiausiai išgalvojo, tokiu būdu galbūt net iškreipdama tikrasias tų žmonių asmenybes ar jų požiūrį.
Metų knyga? Taip. Pati prasčiausia metų knyga. Jokio gylio, jokios minties ir pigus lietuviškas požiūris į rusus siekiant įkąsti kitiems, kad iškeltume savus. O bandos jausmas verčiantis visus kartoti "tobula" mane glumina. Ar mūsų visuomenė iš tiesų taip lengvai nuperkama girtuokliavimu, seksu ir muštynėmis? Liūdna.
Visų pirmiausia man užkliuvo tai, kad knyga pristatoma kaip istorinis romanas, tačiau nėra pateikta nei šaltinių iš kurių surinkta informacija, nei užtektinai istorinių faktų. O štai autorės požiūrio, kuris sunkiasi iš veikėjos lūpų ir mąstymo - per akis. Jau nuo pusės kūrinio labai aiškiai ėmė jaustis, kad rašoma siekiant kiek sumenkinti rusus, jų anuometę kultūrą ir būtinai paaukštinti lietuvius.
Ateina mintis, kad tokią istoriją buvo galima parašyti apie Petrą Petrušką iš Petrašiūnų kaimo. Ir niekas nepasikeistų. Nes turinio čia praktiškai nėra. Visi geria, pagiriojasi, tyčiojasi vieni iš kitų, o prisiminimuose skendinti veikėja kosėja kruvinais skrepliais bandydama perprasti kaip jai pavyko nugyventi savo visiškai neįdomų gyvenimą. Kodėl neįdomų? Nes aš neradau kuo susidomėti, skaitytojui pateikiamos prisiminimų lavinos, kupinos šimtų vardų ir tėvavardžių, įvykių, kurie neturi jokios reikšmės pasakojamai istorijai.
Rašytoja gerai įvaldžiusi rašymo apie nieką meną. Ką nors apibūdindama sakinius ištempia iki neįmanomų (pavyzdžiui 83 žodžių sakiniai, nepatingėjau, suskaičiavau). Tas pats jei paimtume žodyną ir sakytume kaip pavadinti dangų? Surastume keliolika būdvardžių ir visus (būtinai visus) sutalpintume į tą sakinį. O ta nesibaigianti vardų lavina paprasčiausiai atbukina. Turėtų būti istorija linkstanti į meilės trikampį, apie moterį iš nieko tapusia svarbiausia šalyje, bet viskas pradanginta nieko nereiškiančių vardų lavinoje ir girtuoklių žaidimų aprašymuose.
Užsienyje yra toks žanras - išgalvotoji biografija. P.Gregory aprašinėdama Anglijos karalių meilužių ir žmonų istorijas neslėpė, kad rėmėsi faktais, bet didumą dalykų tiesiog išgalvojo. Panašiai elgėsi Malūkas rašydamas apie Radvilaitę. Minėti autoriai pateikia šaltinius, kuriais rėmėsi rašydami. Ši knyga pristatoma kaip istorinė, bet dokumentikos čia beveik nėra ir jei skaitytojai geriau įsižiūrėtų suvoktų, kad pusės aprašomų dalykų autorė niekur negalėjo rasti, juos paprasčiausiai išgalvojo, tokiu būdu galbūt net iškreipdama tikrasias tų žmonių asmenybes ar jų požiūrį.
Metų knyga? Taip. Pati prasčiausia metų knyga. Jokio gylio, jokios minties ir pigus lietuviškas požiūris į rusus siekiant įkąsti kitiems, kad iškeltume savus. O bandos jausmas verčiantis visus kartoti "tobula" mane glumina. Ar mūsų visuomenė iš tiesų taip lengvai nuperkama girtuokliavimu, seksu ir muštynėmis? Liūdna.
August 24, 2019
Tobula, stipru, subrandinta. Nereikia nieko pridurti... Tiesiog reikia imti ir skaityti.
September 17, 2019
Kaip seniai neskaičiau tokios geros grožinės literatūros, labiau tolau nuo jos. Vienas malonumas skaityti ir gaila, kad pasibaigė. Skaitėsi geriau nei Silva Rerum tetrologija. Net atidėliojau jos paėmimą į rankas, galvojau, jog reikės porą savaičių vargti, kaip su Silva Rerum. Galėtų autorė taip ilgai neužtrukti su naujais kūriniais. Dievinu tai, kad nėra teigiamų ir neigiamų personažų, visi kažkuo susitepę.
October 18, 2019
Čia bus long readas, iš anksto persiprašau, bet štai mano du centai apie Imperatorę.
Pradėt noris nuo pradžių – o šio romano atveju pradžia yra, ko gero, marketingas. Man patinka popsas ir patinka geras knygų PR‘as. Man patinka, kai žmonės eina, perka, stumdosi eilėse prie knygų, stato palapines, laukia, džiaugiasi autografais ir skaito. Lietuvoj to vis dar maža, bet po biškį atsiranda ir tas yra gerai. Mano supratimu – vienareikšmiškai gerai. Turėti gerą populiariąją literatūrą yra toks pats svarbus reikalas kaip turėt nacionalinį epą. Vieną iš šių dviejų dar turim vilties įsigyt.
Tad verkimai apie reklaminius stendus, intervus, teismus būtų kaip ir ok, jei jie nebūtų perplakami su verkimais apie teksto kokybę. Čia nėra apie tą patį. Čia obuoliai ir apelsinai. Turiu omeny – „oi, va išreklamavo tai dabar visi ir mėgsta, o iš tikro tai čia žemoji literatūra mee mee būū“. Taip. Sveiki atvykę į XXI amžių, kuriame egzistuoja pinigai (kuriame rašytojai – ak! – užsidirba!), populiarumas, fanai, išprotėję fanatikai, reklamos ir t.t. Leiskim žmonėms rautis nuo galvos plaukus dėl lietuviškos knygos.
Bet užteks laidyti gerklę. Dabar apie patį romaną. Siužeto jums nebepasakosiu, Lietuvoj ko gero jau nebėr žmogaus nežinančio, apie ką ši knyga, nors nemaža dalis tų su tvirčiausia nuomone romano ir neskaitė – bet esu tikra, skaitė užpakalinį viršelį.
Silvoje (skaičiau tik I d) autorė nesuteikė veikėjams balso, visą galią ir aukščiausią instanciją palikdama pasakotojai – t.y. tam tikra prasme, neleisdama skaitytojui „išgirsti“ veikėjų, atėmė istorinio romano autentiškumo pojūtį. Taigi naujausiojo romano atveju, aišku, dėmesys krypsta į vieną didžiausių pasikeitimų – kalbama pirmuoju asmeniu. Šįkart pasakotoja – pati Jekaterina / Marta. Skaitytojas čiumpamas už... na, jūs žinote, už kur (žr. p. 127), įtempiamas į Martos krauju ir išmatom suteptą lovą ir gauna viską stebėt iš arti – iš vidaus. Bet vėlgi – įvykius regi ne tiesiogiai, o per Martos prisiminimų ir klejonių prizmę – taigi Sabaliauskaitė ir vėl „apsisaugo“ nuo galimos kritikos apie „istorinio romano istoriškumo problemą“ – juk galų gale nežinia, kiek patikima toji pasakotoja.
Visgi pasakojimo tema romane yra bene kertinė. Romanas parašytas pasakojimo pasakojime formatu, t.y. išskiriami du pasakojimo lygmenys: pirminis (Jekaterina mirties patale), suskirstytas pagal valandas, kapsinčias į mirtį, ir antrinis – tose valandose sutelpantis Martos gyvenimas. „Imperatorėje“ žaidžiama sena gera Šachrazados formule: pasakojimas tampa galia, atidedančia mirtį. Kol Marta pasakoja (sakykim, skaitytojui) savo gyvenimo istoriją, tol ji nemiršta. Toji mirties atidėjimo tema atsikartoja ir antriniame – jos gyvenimo pasakojime: čia visi Martos veiksmai ir pasirinkimai argumentuojami mirties atidėjimo siekiamybe, kitaip tariant, Marta veikia iš gryno, instinktyvaus „self-preservation“ („Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė.“ p. 124). Taigi Marta-Šachrazada visą save atiduoda Petrui – mainais į išgyvenimą.
Čia atsiranda toks dvilypumas. Iš pažiūros istorija yra apie stiprią moterį, kuri sugeba užkalbėt dantį chaotiškam, nenuspėjamam, narcistiškam Petrui (tas yra glorifikuojama paties teksto ir kaip pastebėjau, skaitytojų, nes visgi savo ji kaip ir pasiekė – išgyveno ir dar imperatore patapo). Bet kita vertus jos galioje visad yra ir negalė – laimėdama gyvenimą ji netenka savo tapatybės – o iš to kyla klausimas, ką svarbiau išlaikyti: gyvybę ar tapatybę? Identiteto „pardavimą“ tekstas akivaizdžiai rodo visais įmanomais ženklais: vyksta nuolatinis judėjimas iš idealizuotos Lietuvos (su baltom užuolaidėlėm, aukso rūmais etc) į barbarišką Rusiją, iš katalikybės į stačiatikybę, iš tvarkos, švaros – į purvą, chaosą, orgijas. Na ir galų gale, kaip be meilės. Vienintelė tikroji Martos meilė – Aleksandras – juk tikrų tikriausias lietuvis. Ne veltui kai kam užkliuvo šita hiperbolizuota opozicija tarp rytų ir vakarų kaip tarp absoliutaus gėrio ir blogio. Ji išties perspausta – bet prisiminkime tą mūsų ne visai patikimą pasakotoją: juk šią „Lietuvos istoriją“ regime jos akimis. O jai ši slinktis iš vakarų į rytus yra auka – vardan išgyvenimo. Tad nieko keisto, kad gulėdama mirties patale viską prisimena taip šūdinai.
Šiokį tokį disonansą išgyvenau dėl pačios Martos charakterio (kuris iš esmės vienintelis buvo labiau išplėtotas – o gaila, aš slapčia biškį buvau įsimylėjus Aleksandrą). Viena vertus – žavus dėl aštraus proto ir kritiškumo, o ypač savistabos ir empatijos – ala feminizmas – bet kita vertus, tai neįtikina. Per skaityti nemokančios, neišsilavinusios pasakotojos balsą prasiskverbia XXI amžiaus moters intonacijos ir tas gadina reikalus, nes kažkaip ima nebe aišku darytis – kas čia ką nori man įrodyt, kokią feministinę žinią perduot? Iki galo taip ir liko neišgvildenta.
Romanas skaitant skilo į dvi dalis. Pirmoji – Martos kelionės pradžia ir net meilės istorija su Aleksandru mane įtraukė ir užkabino – grynai siužeto, stiliaus prasme. Tačiau antrojoje romano pusėje ėmiau lakstyt akimis pro tas orgijas, seksą, šūdus ir kita: vienu momentu visa tai tiesiog pasidarė pertekliška, nebeatliko jokios kitos funkcijos tik sukelti pasišlykštėjimą. Pasišlykštėjimas pats iš savęs romanui nieko gero neduoda. Į antrą pusę ir veikėjai tarytum pavargo būti patys (su) savimi, pasidarė patys sau nebeįdomūs. Jei skaitydama pirmus šimtą puslapių piktinausi dėl penketuko komisijos sprendimo, tai skaitydama paskutiniuosius – nebesipiktinau.
Tačiau kaip ten bebūtų, tai geras romanas apie įdomią ir nepažintą istorijos asmenybę, lietuvei skaitytojai be abejonės patrauklus dėl savo tematikos. Aš jam rašau 3.75 žvaigždes iš 5.
Pradėt noris nuo pradžių – o šio romano atveju pradžia yra, ko gero, marketingas. Man patinka popsas ir patinka geras knygų PR‘as. Man patinka, kai žmonės eina, perka, stumdosi eilėse prie knygų, stato palapines, laukia, džiaugiasi autografais ir skaito. Lietuvoj to vis dar maža, bet po biškį atsiranda ir tas yra gerai. Mano supratimu – vienareikšmiškai gerai. Turėti gerą populiariąją literatūrą yra toks pats svarbus reikalas kaip turėt nacionalinį epą. Vieną iš šių dviejų dar turim vilties įsigyt.
Tad verkimai apie reklaminius stendus, intervus, teismus būtų kaip ir ok, jei jie nebūtų perplakami su verkimais apie teksto kokybę. Čia nėra apie tą patį. Čia obuoliai ir apelsinai. Turiu omeny – „oi, va išreklamavo tai dabar visi ir mėgsta, o iš tikro tai čia žemoji literatūra mee mee būū“. Taip. Sveiki atvykę į XXI amžių, kuriame egzistuoja pinigai (kuriame rašytojai – ak! – užsidirba!), populiarumas, fanai, išprotėję fanatikai, reklamos ir t.t. Leiskim žmonėms rautis nuo galvos plaukus dėl lietuviškos knygos.
Bet užteks laidyti gerklę. Dabar apie patį romaną. Siužeto jums nebepasakosiu, Lietuvoj ko gero jau nebėr žmogaus nežinančio, apie ką ši knyga, nors nemaža dalis tų su tvirčiausia nuomone romano ir neskaitė – bet esu tikra, skaitė užpakalinį viršelį.
Silvoje (skaičiau tik I d) autorė nesuteikė veikėjams balso, visą galią ir aukščiausią instanciją palikdama pasakotojai – t.y. tam tikra prasme, neleisdama skaitytojui „išgirsti“ veikėjų, atėmė istorinio romano autentiškumo pojūtį. Taigi naujausiojo romano atveju, aišku, dėmesys krypsta į vieną didžiausių pasikeitimų – kalbama pirmuoju asmeniu. Šįkart pasakotoja – pati Jekaterina / Marta. Skaitytojas čiumpamas už... na, jūs žinote, už kur (žr. p. 127), įtempiamas į Martos krauju ir išmatom suteptą lovą ir gauna viską stebėt iš arti – iš vidaus. Bet vėlgi – įvykius regi ne tiesiogiai, o per Martos prisiminimų ir klejonių prizmę – taigi Sabaliauskaitė ir vėl „apsisaugo“ nuo galimos kritikos apie „istorinio romano istoriškumo problemą“ – juk galų gale nežinia, kiek patikima toji pasakotoja.
Visgi pasakojimo tema romane yra bene kertinė. Romanas parašytas pasakojimo pasakojime formatu, t.y. išskiriami du pasakojimo lygmenys: pirminis (Jekaterina mirties patale), suskirstytas pagal valandas, kapsinčias į mirtį, ir antrinis – tose valandose sutelpantis Martos gyvenimas. „Imperatorėje“ žaidžiama sena gera Šachrazados formule: pasakojimas tampa galia, atidedančia mirtį. Kol Marta pasakoja (sakykim, skaitytojui) savo gyvenimo istoriją, tol ji nemiršta. Toji mirties atidėjimo tema atsikartoja ir antriniame – jos gyvenimo pasakojime: čia visi Martos veiksmai ir pasirinkimai argumentuojami mirties atidėjimo siekiamybe, kitaip tariant, Marta veikia iš gryno, instinktyvaus „self-preservation“ („Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė.“ p. 124). Taigi Marta-Šachrazada visą save atiduoda Petrui – mainais į išgyvenimą.
Čia atsiranda toks dvilypumas. Iš pažiūros istorija yra apie stiprią moterį, kuri sugeba užkalbėt dantį chaotiškam, nenuspėjamam, narcistiškam Petrui (tas yra glorifikuojama paties teksto ir kaip pastebėjau, skaitytojų, nes visgi savo ji kaip ir pasiekė – išgyveno ir dar imperatore patapo). Bet kita vertus jos galioje visad yra ir negalė – laimėdama gyvenimą ji netenka savo tapatybės – o iš to kyla klausimas, ką svarbiau išlaikyti: gyvybę ar tapatybę? Identiteto „pardavimą“ tekstas akivaizdžiai rodo visais įmanomais ženklais: vyksta nuolatinis judėjimas iš idealizuotos Lietuvos (su baltom užuolaidėlėm, aukso rūmais etc) į barbarišką Rusiją, iš katalikybės į stačiatikybę, iš tvarkos, švaros – į purvą, chaosą, orgijas. Na ir galų gale, kaip be meilės. Vienintelė tikroji Martos meilė – Aleksandras – juk tikrų tikriausias lietuvis. Ne veltui kai kam užkliuvo šita hiperbolizuota opozicija tarp rytų ir vakarų kaip tarp absoliutaus gėrio ir blogio. Ji išties perspausta – bet prisiminkime tą mūsų ne visai patikimą pasakotoją: juk šią „Lietuvos istoriją“ regime jos akimis. O jai ši slinktis iš vakarų į rytus yra auka – vardan išgyvenimo. Tad nieko keisto, kad gulėdama mirties patale viską prisimena taip šūdinai.
Šiokį tokį disonansą išgyvenau dėl pačios Martos charakterio (kuris iš esmės vienintelis buvo labiau išplėtotas – o gaila, aš slapčia biškį buvau įsimylėjus Aleksandrą). Viena vertus – žavus dėl aštraus proto ir kritiškumo, o ypač savistabos ir empatijos – ala feminizmas – bet kita vertus, tai neįtikina. Per skaityti nemokančios, neišsilavinusios pasakotojos balsą prasiskverbia XXI amžiaus moters intonacijos ir tas gadina reikalus, nes kažkaip ima nebe aišku darytis – kas čia ką nori man įrodyt, kokią feministinę žinią perduot? Iki galo taip ir liko neišgvildenta.
Romanas skaitant skilo į dvi dalis. Pirmoji – Martos kelionės pradžia ir net meilės istorija su Aleksandru mane įtraukė ir užkabino – grynai siužeto, stiliaus prasme. Tačiau antrojoje romano pusėje ėmiau lakstyt akimis pro tas orgijas, seksą, šūdus ir kita: vienu momentu visa tai tiesiog pasidarė pertekliška, nebeatliko jokios kitos funkcijos tik sukelti pasišlykštėjimą. Pasišlykštėjimas pats iš savęs romanui nieko gero neduoda. Į antrą pusę ir veikėjai tarytum pavargo būti patys (su) savimi, pasidarė patys sau nebeįdomūs. Jei skaitydama pirmus šimtą puslapių piktinausi dėl penketuko komisijos sprendimo, tai skaitydama paskutiniuosius – nebesipiktinau.
Tačiau kaip ten bebūtų, tai geras romanas apie įdomią ir nepažintą istorijos asmenybę, lietuvei skaitytojai be abejonės patrauklus dėl savo tematikos. Aš jam rašau 3.75 žvaigždes iš 5.
August 23, 2019
Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.
Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Gaila tik, kad pati istorija pasirodė gana nykoka – o potencialo ryškiai papasakoti visas Rusijos dvaro intrigas ir įtaigiai atskleisti Rusijos mentalitetą juk buvo. Na taip, ne kartą minima, kad jie prasigėrę barbarai, mušantys žmonas ir valdantys žiaurumu bei absoliučiu galios demonstravimu, bet veikėjai kažkokie simplistiniai, karikatūriški. Gal jie taip ir turėjo atrodyti iš neraštingos imperatorienės požiūrio kampo, bet atrodo, kad visgi tai gali būti ir rašytojos kaltė.
Kažkiek skaitant nervino ir nuolatinis imperatorienės aikčiojimas apie idealų Vilnių – lyg tai būtų Vakarų civilizacijos bamba. Lietuvių skaitytojui gal ir malonu, bet kai Petras I-asis kviečiasi italų architektus ir perka ispaniškus koklius Sankt Peterburgo statybai, nes nori, kad rūmai būtų panašūs į tokius, „kokie būna Vilniuje“ – emm… kažkas čia perspausta ir nebetikra.
Aišku, didžioji Sabaliauskaitės knygų vertė yra daugybė istorinių detalių (tiesa, nevisada lengva atrinkti, kurios yra tikros, o kurios pagražintos – visgi tai ne istorinis traktatas): visada malonu skaityti apie žinomas vietas ir įsivaizduoti, kaip ir kuo ten gyveno žmonės. Kiek sunkiau su veikėjų asmenybių gyliu ir laikmečio dvasios pajutimu: romantizuotos praeities detalės turi polinkį tapti tikru daiktų mišku, silva rerum, per kurio tankmę nebesimato gamtos grožio.
Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Gaila tik, kad pati istorija pasirodė gana nykoka – o potencialo ryškiai papasakoti visas Rusijos dvaro intrigas ir įtaigiai atskleisti Rusijos mentalitetą juk buvo. Na taip, ne kartą minima, kad jie prasigėrę barbarai, mušantys žmonas ir valdantys žiaurumu bei absoliučiu galios demonstravimu, bet veikėjai kažkokie simplistiniai, karikatūriški. Gal jie taip ir turėjo atrodyti iš neraštingos imperatorienės požiūrio kampo, bet atrodo, kad visgi tai gali būti ir rašytojos kaltė.
Kažkiek skaitant nervino ir nuolatinis imperatorienės aikčiojimas apie idealų Vilnių – lyg tai būtų Vakarų civilizacijos bamba. Lietuvių skaitytojui gal ir malonu, bet kai Petras I-asis kviečiasi italų architektus ir perka ispaniškus koklius Sankt Peterburgo statybai, nes nori, kad rūmai būtų panašūs į tokius, „kokie būna Vilniuje“ – emm… kažkas čia perspausta ir nebetikra.
Aišku, didžioji Sabaliauskaitės knygų vertė yra daugybė istorinių detalių (tiesa, nevisada lengva atrinkti, kurios yra tikros, o kurios pagražintos – visgi tai ne istorinis traktatas): visada malonu skaityti apie žinomas vietas ir įsivaizduoti, kaip ir kuo ten gyveno žmonės. Kiek sunkiau su veikėjų asmenybių gyliu ir laikmečio dvasios pajutimu: romantizuotos praeities detalės turi polinkį tapti tikru daiktų mišku, silva rerum, per kurio tankmę nebesimato gamtos grožio.
January 17, 2020
Viena nuobodžiausių ir labiausiai nuvylusių knygų, pilna pasikartojimų, klišių ir banalybių. Atraminė priešprieša: rusai visi purvini, netašyti pijokai, bliadės, o va lietuviai - tai pavydėtini švaruoliai, galantiški, deramai išauklėti, niekada nesikeikiantys patriotai (ir tas pabrėžiama kas 2-3 psl.). Pats Katerinos personažas be galo blankus, paviršutiniškas, sukaltas: "buvau vien daiktas" - frazė, knygoje kartojama bele kiek kartų. Ties ja autorė ir pastrigo. O juk čia tokia istorija! Sankt Peterburgo miesto statybos, religinės batalijos, politinės intrigos, Žečpospolitos saulėlydis... Romane visa tai užleidžia vietą alia moters vidiniam pasauliui (labai jau suprimityvintam) ir lovos memuarams. Nė iš tolo neprilygsta "Silva rerum". Veikiau "Fifty Shades of Grey", su sodria rasizmo priemaiša.
May 11, 2023
Pirmas skaitytas istorinis romanas. Prisibijojau, maniau bus per sunku, faktai, datos ir pan., Tačiau nieko panašaus. Lengvas tekstas, lengvai įsijaučiau, be galo patiko Jekaterinos asmenybė, kaip ji pasakoja istoriją. Visi, smulkiai aprašyti kultūriniai skirtumai tarp ruzų ir kitų valstybių Europoje, viskas taip aktualu dabar. Visas jos kelias kaip ji tapo imperatore - neįtikėtina. Man gniaužė kvapą šios moters noras gyventi ir išgyventi bet kokia kaina. Tiesiog rekomenduoju, ypatingai, jei yra noras išbandyti šį žanrą, tuomet nebedvejokit :)
January 30, 2021
3.5/5
Koks tikslus pavadinimas. Petro imperatorienė. Turėjusi tiek vardų, tiek pavardžių, tiek tėvynių, bet galiausiai tiesiog žmona. Save dažnai pavadinanti verge, bet ar ne visos tais laikais buvo tokios? Į diskusiją apie tai, kaip viskas dabar, nesileiskime. Bijau, kad gali nuliūdinti. Bet kalbos apie Petro imperatorienę irgi ne baisiai džiuginančios. Na, nebent visokios pizdos ir chujai jums vis dar yra jumoro Olimpas. Tada galima prižvengt ir šičia. Bet bajeriai ir istorijos čia tokie, kaip to keisto dėdės, su kuriuo susitinki tik per visokius jubiliejus. Gali mandagiai pasišypsoti, kol jis kelia stikliuką ir šypso į ūsą. Pasimatysit tik po dešimtmečio, jei pasiseks. Džiaugiesi, kad jo nesupranti, kaip ir džiaugiesi, kad jis nesupranta tavęs. Tai ir šičia toks vienintelis vilties žybsnis – tokia tamsa ir toks purvas vis tiek kažkoks pritemptas, nes tolimas. Girdėtas, tik todėl pažįstamas. Mažai čia ko negirdėto. Ir toji dalinai lietuviška, todėl ir Lietuvos istorija, tokia liūdnoka, visai neįkvepianti. Gal ir neprivalo būti. Bet džiaugsmo nedaug. Visai kaip ir per tuos jubiliejus, kai pajauti tokį skausmingą atotrūkį tarp to, ką jauti viduj ir to, ką vis dėlto tenka matyti aplink. Ir kas šaknis įleidęs taip giliai – gal net giliau, nei tu pats?
Nežinau, ar verstųsi liežuvis romaną vadinti istoriniu. Per mažai man čia pasirodė autentikos. Aišku, visada smagu, jei filme apie senovę aktoriai neblyksi Holivudiška šypsena, bet jei dantys išpuvę, tai dar nereiškia, kad viską reikia už gryną pinigą priimti. Nes čia viskas truputį per daug idealizuota, kai reikia. Ir šūdina. Kai reikia. Lietuva tokia didinga, tokia pakylėta, Rusija tokia tamsi, tokia supuvus. Ir veikėjai tokie gana vienpusiai – jei jau galioje, tai viską sau leidžiantys, per visokias kraujomaišas prisigaudę ligų tiek psichinių, tiek fizinių, turintys kokį keistą ir gąsdinantį pomėgį. Jei jau galios siekiantys, tai oportunistai, manipuliatoriai, gudriai uodegas sukantys. Norėčiau pasakyti, kad kažkas, bent kažkas šioje knygoje atrodė negirdėta ir nematyta, bet vargu. Net jei istorija linkusi kartotis, net jei viskas atrodo kažkaip nelabai tolima, vis tiek norą skaityti toliau kursto veikiau autorės gebėjimas įdomiai pasakoti, nei kad siužeto posūkiai. Šie čia tokie akivaizdūs ne tik todėl, kad istorijos vadovėly skaityti. Tiesiog vietoje Petro ar Katerinos galėtum daug vardų prirašyti, Rusiją kokia kita šalimi pakeisti. Ir tada atrodo – kam gi autorei save įkinkyti į realybės atspindėjimo pančius? Į istorinį tikslumą? Ar išgalvotoje istorijoje, neapribotoje bandymo išlikti sąžiningai prieš tiesą, neatsiskleistų jos talentas labiau? O ir kiek gi čia tos tiesos? Iš tikrųjų? O jei spėlionių visgi daugiau nei tikrovės, nes nėra kito pasirinkimo, ar nesužibėtų autorė kur kas labiau, jei turėtų daugiau kūrybinės laisvės, kaip jau žinom, kad gali žibėti, kai jos turi kur kas daugiau?
Jau ne kartą pagavau save galvojančią, kad Sabaliauskaitė vengia dialogų ne dėl to, kad jie kažkoks literatūrinis nelygis. Danieliaus Dalbos istorijose keli buvo ir jie visi skambėjo kur kas mažiau įtraukiančiai ir realistiškai, kur kas labiau iš „ei, jaunuoliai, ar norite pabandyti marihuanos narkotiko?“. Todėl ir čia jų negausu. Galbūt autorė žino savo silpnąją pusę ir sąmoningai ją dengia? Ir tegul. Bet būti Katerinos galvoje vis tiek šiek tiek prailgsta – ne tik dėl to, kad pati veikėja ne baisiai simpatinga, bet ir dėl pasikartojimų: vaikai miršta miršta miršta, Katerina krauju vemia vemia vemia, Petras kitas bobas dulkina dulkina dulkina. Ar skaitysiu antrą dalį? Nu ne tiek daug jau tos tikrai kokybiškos lietuviškos literatūros – skaitysiu tikriausiai viską, ką Kristina rašys. Bet nejaučiu prieraišumo nei pačiai istorijai, nei jos veikėjams. O ne tokio talentingo pasakotojo rankose jie atrodytų dar nykesni ir liūdnesni, nei kad dabar.
Koks tikslus pavadinimas. Petro imperatorienė. Turėjusi tiek vardų, tiek pavardžių, tiek tėvynių, bet galiausiai tiesiog žmona. Save dažnai pavadinanti verge, bet ar ne visos tais laikais buvo tokios? Į diskusiją apie tai, kaip viskas dabar, nesileiskime. Bijau, kad gali nuliūdinti. Bet kalbos apie Petro imperatorienę irgi ne baisiai džiuginančios. Na, nebent visokios pizdos ir chujai jums vis dar yra jumoro Olimpas. Tada galima prižvengt ir šičia. Bet bajeriai ir istorijos čia tokie, kaip to keisto dėdės, su kuriuo susitinki tik per visokius jubiliejus. Gali mandagiai pasišypsoti, kol jis kelia stikliuką ir šypso į ūsą. Pasimatysit tik po dešimtmečio, jei pasiseks. Džiaugiesi, kad jo nesupranti, kaip ir džiaugiesi, kad jis nesupranta tavęs. Tai ir šičia toks vienintelis vilties žybsnis – tokia tamsa ir toks purvas vis tiek kažkoks pritemptas, nes tolimas. Girdėtas, tik todėl pažįstamas. Mažai čia ko negirdėto. Ir toji dalinai lietuviška, todėl ir Lietuvos istorija, tokia liūdnoka, visai neįkvepianti. Gal ir neprivalo būti. Bet džiaugsmo nedaug. Visai kaip ir per tuos jubiliejus, kai pajauti tokį skausmingą atotrūkį tarp to, ką jauti viduj ir to, ką vis dėlto tenka matyti aplink. Ir kas šaknis įleidęs taip giliai – gal net giliau, nei tu pats?
Nežinau, ar verstųsi liežuvis romaną vadinti istoriniu. Per mažai man čia pasirodė autentikos. Aišku, visada smagu, jei filme apie senovę aktoriai neblyksi Holivudiška šypsena, bet jei dantys išpuvę, tai dar nereiškia, kad viską reikia už gryną pinigą priimti. Nes čia viskas truputį per daug idealizuota, kai reikia. Ir šūdina. Kai reikia. Lietuva tokia didinga, tokia pakylėta, Rusija tokia tamsi, tokia supuvus. Ir veikėjai tokie gana vienpusiai – jei jau galioje, tai viską sau leidžiantys, per visokias kraujomaišas prisigaudę ligų tiek psichinių, tiek fizinių, turintys kokį keistą ir gąsdinantį pomėgį. Jei jau galios siekiantys, tai oportunistai, manipuliatoriai, gudriai uodegas sukantys. Norėčiau pasakyti, kad kažkas, bent kažkas šioje knygoje atrodė negirdėta ir nematyta, bet vargu. Net jei istorija linkusi kartotis, net jei viskas atrodo kažkaip nelabai tolima, vis tiek norą skaityti toliau kursto veikiau autorės gebėjimas įdomiai pasakoti, nei kad siužeto posūkiai. Šie čia tokie akivaizdūs ne tik todėl, kad istorijos vadovėly skaityti. Tiesiog vietoje Petro ar Katerinos galėtum daug vardų prirašyti, Rusiją kokia kita šalimi pakeisti. Ir tada atrodo – kam gi autorei save įkinkyti į realybės atspindėjimo pančius? Į istorinį tikslumą? Ar išgalvotoje istorijoje, neapribotoje bandymo išlikti sąžiningai prieš tiesą, neatsiskleistų jos talentas labiau? O ir kiek gi čia tos tiesos? Iš tikrųjų? O jei spėlionių visgi daugiau nei tikrovės, nes nėra kito pasirinkimo, ar nesužibėtų autorė kur kas labiau, jei turėtų daugiau kūrybinės laisvės, kaip jau žinom, kad gali žibėti, kai jos turi kur kas daugiau?
Jau ne kartą pagavau save galvojančią, kad Sabaliauskaitė vengia dialogų ne dėl to, kad jie kažkoks literatūrinis nelygis. Danieliaus Dalbos istorijose keli buvo ir jie visi skambėjo kur kas mažiau įtraukiančiai ir realistiškai, kur kas labiau iš „ei, jaunuoliai, ar norite pabandyti marihuanos narkotiko?“. Todėl ir čia jų negausu. Galbūt autorė žino savo silpnąją pusę ir sąmoningai ją dengia? Ir tegul. Bet būti Katerinos galvoje vis tiek šiek tiek prailgsta – ne tik dėl to, kad pati veikėja ne baisiai simpatinga, bet ir dėl pasikartojimų: vaikai miršta miršta miršta, Katerina krauju vemia vemia vemia, Petras kitas bobas dulkina dulkina dulkina. Ar skaitysiu antrą dalį? Nu ne tiek daug jau tos tikrai kokybiškos lietuviškos literatūros – skaitysiu tikriausiai viską, ką Kristina rašys. Bet nejaučiu prieraišumo nei pačiai istorijai, nei jos veikėjams. O ne tokio talentingo pasakotojo rankose jie atrodytų dar nykesni ir liūdnesni, nei kad dabar.
February 6, 2021
It kā jau ir labi, bet sajūsmā noteikti neesmu.
Valodas kā feinšmekeriem Kristinas Sabaļauskaites (un tulkotājas Daces Meieres) darbs notiekti būs uz kārā zoba - tā ir tikapt krāšņa un plūstoša kā Silva Reum kvadroloģijā. Šajā grāmtā Vēstures detaļas un pati vēsture darbā notiekti iegūst īpašas krāsas.
Lasot atklāju, ka (laikam darbā)esmu ieguvusi paradumu paskatīties sākumā uz ciparu, ja kaut kas ir numurēts - atverot grāmatu konstetēju, ka tā sākas ar 9, un tad metos nevis lasīt tekstu, bet pētīt, ka tālāk iet nodaļas līdz 12 un tad pārmetas uz 1 un iet secīgi. Un tad sašaubījos, ar kuru nodaļu tad sākt (sak varbūt kāds viltīgs autores knifs, ka var gan tā, gan tā). Labi, ka ir inernets (konkrēti Facebook), kurā pajautāt, jo izradās, tā ir nevis nodaļu, bet stundu numerācija, ko apstiprina katras nodaļas sākumā stundas sitošs pulkstenis.
Kas tad man nepatika? Ap grāmatas vidu sāka likties, ka nekas jauns nenotiek, viss tikai iet savu gaitu. Uz baigām jau sajutos kā darbu paveikusi, kad beidzot sasniedzu grāmatas vāku. Ap to pašu laiku iedomājos, cik mums kā lasītājiem ērti gan, ka Katrīna savas dzīves notikumus pirmsnāves drudža murgos atceras tā skaisti lineāri (kaut arī realāku mētāšanos laikos vietās un cilvēkos nez vai es spētu izlasīt, tā ka es ticamību labprāt upurēju svai ērtībai).
Ja citi ar sajūsmu lasīja asprātīgo aprakstu par vārda "huj" plašo pielietojumu un tā dažādajām nozīmēm krievu valodā (nahuj, ņehuja, hujova, ahujetj utt.), tad es uzreiz atcerējos kādu stendapu, kurā tāpat tika analizēti angļu "ass " un "shit" (google saka, ka tas bija somu komiķis Ismo Leikola). Es jau nesaku, ka vienreiz izmatotu ideju nevar pārstrādāt un izmantot kāds cits, bet tomēr...
Nē, nenožēloju, ka izlasīju, bet citiem (kā pirmo Silva Rerum), arī baigi nemetīšos ietiekt lasīt.
Valodas kā feinšmekeriem Kristinas Sabaļauskaites (un tulkotājas Daces Meieres) darbs notiekti būs uz kārā zoba - tā ir tikapt krāšņa un plūstoša kā Silva Reum kvadroloģijā. Šajā grāmtā Vēstures detaļas un pati vēsture darbā notiekti iegūst īpašas krāsas.
Lasot atklāju, ka (laikam darbā)esmu ieguvusi paradumu paskatīties sākumā uz ciparu, ja kaut kas ir numurēts - atverot grāmatu konstetēju, ka tā sākas ar 9, un tad metos nevis lasīt tekstu, bet pētīt, ka tālāk iet nodaļas līdz 12 un tad pārmetas uz 1 un iet secīgi. Un tad sašaubījos, ar kuru nodaļu tad sākt (sak varbūt kāds viltīgs autores knifs, ka var gan tā, gan tā). Labi, ka ir inernets (konkrēti Facebook), kurā pajautāt, jo izradās, tā ir nevis nodaļu, bet stundu numerācija, ko apstiprina katras nodaļas sākumā stundas sitošs pulkstenis.
Kas tad man nepatika? Ap grāmatas vidu sāka likties, ka nekas jauns nenotiek, viss tikai iet savu gaitu. Uz baigām jau sajutos kā darbu paveikusi, kad beidzot sasniedzu grāmatas vāku. Ap to pašu laiku iedomājos, cik mums kā lasītājiem ērti gan, ka Katrīna savas dzīves notikumus pirmsnāves drudža murgos atceras tā skaisti lineāri (kaut arī realāku mētāšanos laikos vietās un cilvēkos nez vai es spētu izlasīt, tā ka es ticamību labprāt upurēju svai ērtībai).
Ja citi ar sajūsmu lasīja asprātīgo aprakstu par vārda "huj" plašo pielietojumu un tā dažādajām nozīmēm krievu valodā (nahuj, ņehuja, hujova, ahujetj utt.), tad es uzreiz atcerējos kādu stendapu, kurā tāpat tika analizēti angļu "ass " un "shit" (google saka, ka tas bija somu komiķis Ismo Leikola). Es jau nesaku, ka vienreiz izmatotu ideju nevar pārstrādāt un izmantot kāds cits, bet tomēr...
Nē, nenožēloju, ka izlasīju, bet citiem (kā pirmo Silva Rerum), arī baigi nemetīšos ietiekt lasīt.
January 9, 2020
Pagaliau! Knyga, kurią atsiverčiau trumpam, sukčiaudama, nes tuo metu turėjau skaityti non-fiction apie vaikų ugdymą... ir bam! Taip įtraukė, kad vakarais skubėdavau viską susitvarkyti, kad tik pagaliau galėčiau skaityt. Nebenorėjau žiūrėti IG stories, nei filmų, tik skaityti! Vieną naktį kai vyras norėjo miego skaičiau po kaldra su telefono prožektoriumi 🤓 Įtraukianti kaip rusiškos pelkės, apie kurias rašo #kristinasabaliauskaite. Vulgari, kruvina, geidulinga - taip, bet man tai visiškai netrukdė. Priešingai - perteikė laikmečio dvasią, juk kalbama apie metą, kai siausdavo maras, karas ir retas žmogus maudydavosi kasdien. Man kaip mamai gal per švelniai pasirodė herojės išgyventos vaikų mirtys, bet tai galima suprasti, nes visa knyga yra apie Lietuvių bajoraitės našlaitės Martos Skowronskos santykius su Rusijos caru Petru. Keista jų meilė. Norėčiau pažiūrėti kokį filmą apie tai, bet bus knygos antra dalis, tai kol kas nieko nežiūrėsiu ir neguglinsiu, kad nesugadinčiau skaitymo malonumo. Ai ir dar - romanas tikrai anti-rusiškas. Pasidarė įdomu, kiek tas rusų kaip barbarų vaizdavimas arti tiesos. Paleidžiu norą į visatą per #knygumuge2020 sudalyvauti Sabaliauskaitės renginy ir šį klausimą užduoti autorei gyvai 💃🏻💫 📚 Skaitėt? Ką manot? Man vis tik liūdna, kad knyga nenominuota metų knygos rinkimuose...
January 4, 2020
Niekada iki šiol nėra tekę skaityti nieko iš šios autorės, tačiau esu tikras, kad daugiau ir neteks. Daugybė atsiliepimų, šurmulio soc. erdvėje, kad dievaži, kaip gi nepaskaitysi tokio romano? Jau vien komentarai kiek pasakantys: geriausia penkmečio knyga, reikia skirti premijas, vakarietiško lygio rašytoja... Pradėjau ganėtinai suintriguotas, nes visgi, kad ir kaip bebūtų gaila, dar niekada nesutikau nei vieno Lietuvos rašytojo, kuris bent dalimi savo rašliavų galėtų patekti į tokį apibrėžimą (įprasta praktika tarp mūsų vietinių rašytojų, kurie įsivaizduoja, jog yra Dievai ir talentas kurti istorijas jiems tiesiog iš „lempos“ duotas, tai kam čia gi dar mokytis kažko?..)
Pradėsiu turbūt nuo to, kad autorė suklydo jau nuo pačios pradžios su pasirinktu pasakojimo stiliumi, kuris ne tik, kad nepadėjo jai atskleisti veikėjų charakterių, bet priešingai, darė jos pasakojimą alogišku. Sakykit ką norit, bet vargiai rastumėte žmonių, kurie štai taip detaliai galėtų jums atpasakoti apie savo paauglystės ir dabarties metus. Visi prisiminimai pateikiami kruopščiai su mažiausiomis smulkmenomis, tokiu principu mums istoriją pasakoja pagrindė herojė ar tiksliau turėčiau sakyti autorė, kišanti savo pažiūras ir vertybes per neva susikurtą veikėjos paveikslą. Romano siužetas ne tik, kad nepasižymi normalia istorija, kurioje egzistuotų veikiančios linijos, bet ir jokiais charakteriais. Daugybę vardų, pavardžių, krūvos bukos informacijos, kuri ne tik, kad neveda skaitytojo niekur, bet tik dar labiau apsunkina tekstą. Nežinau, kokio lygio niekam tikęs rašytojas turi būti, jei tavo veikėjas knygoje apibūdinamas: „jis buvo stiprus, vikrus, mokėjo tą ir tą.“ Nenoriu nuvilti autorės, tačiau čia nėra sukuriamas charakteris ar nieko panašaus į tai. Viso labo vaikštantis lavonas, kuris nei turi tikslą, nei motyvaciją, jau nė nekalbant apie minimalią jo arką, kurioje vyktų šioks toks trijų aktų progresas. Nieko. Tuštuma.
Kiekvienas skyrius baigiasi ir prasideda tuo pačiu. Pagrindinės herojės merdėjimu, kuris vainikuojamas apsispjaudymu kraujais (beje, antroje knygos pusėje šioji ir „apsišika“, ką autorė iškelia kaip labai įdomų pasakojimo elementą, nes kaip gi septynis kartus iš eilės nepaminėsi, kad tavo protagonistė gulėdama lovoje, beveik mirties patale, paprasčiausiai apsitriedė? Tikrai, jeigu būtų kokios absurdo komedijos premija – šioji knyga be konkurencijos laimėtų). Prievarta, daugybė nereikalingų ir nieko neduodančių sekso scenų, tuomet tona, siužetui nereikšmingos informacijos, vėlgi lovos reikalai ir mes grįžtame prie savo išmatose gulinčios veikėjos. (Galima sakyti, visa knyga jau atpasakota, sorry už spoilerius).
Taipogi, vienu svarbiausiu šio romano apsektu tampa Rusijos sumenkinimas, jos juodinimas, nes kaip gi kitaip istorinis romanas (nepagrįstas jokiais šaltiniais), susilauks dėmesio, jeigu neapdrabsčius kieno nors purvais, o Lietuvos neiškėlus į aukštumas. Čia buvo pirma ir paskutinė pažintis su šia autore. Knyga tinkama tik patriotiniams degeneratams, marozams ir kitiems rimtų psichologinių problemų turintiems asmenims, kurie alkoholizmą, smurtą bei prievartą laiko pagirtinu ir intriguojančiu istorijos aspektu, vertu premijų ar kokių nors įvertinimų. Apgailėtina.
Pigi komedija, kuri reprezentuoja save kaip istorinį romaną. Ir pabaigai nedidelė ištraukėlė: „tai, kas gražu ir verta nuostabos, buvo vadinama ochujenno, kas prasta — chujovo, o menkas niekniekis tebuvo chujnia, ir jei kas apsirgdavo ar jį kamuodavo pagirios, tam būdavo chujovato, o jei patekdavai Piterio nemalonėn, tai jau tikrai nebuvo chujnia, veikiau visiškai chujovato arba chujovo, o dažniausiai — suvis pizda.“ Ironiška ar ne, bet lygiai tą patį paskutine eilute galima pasakyti ir apie šį romaną.
Pradėsiu turbūt nuo to, kad autorė suklydo jau nuo pačios pradžios su pasirinktu pasakojimo stiliumi, kuris ne tik, kad nepadėjo jai atskleisti veikėjų charakterių, bet priešingai, darė jos pasakojimą alogišku. Sakykit ką norit, bet vargiai rastumėte žmonių, kurie štai taip detaliai galėtų jums atpasakoti apie savo paauglystės ir dabarties metus. Visi prisiminimai pateikiami kruopščiai su mažiausiomis smulkmenomis, tokiu principu mums istoriją pasakoja pagrindė herojė ar tiksliau turėčiau sakyti autorė, kišanti savo pažiūras ir vertybes per neva susikurtą veikėjos paveikslą. Romano siužetas ne tik, kad nepasižymi normalia istorija, kurioje egzistuotų veikiančios linijos, bet ir jokiais charakteriais. Daugybę vardų, pavardžių, krūvos bukos informacijos, kuri ne tik, kad neveda skaitytojo niekur, bet tik dar labiau apsunkina tekstą. Nežinau, kokio lygio niekam tikęs rašytojas turi būti, jei tavo veikėjas knygoje apibūdinamas: „jis buvo stiprus, vikrus, mokėjo tą ir tą.“ Nenoriu nuvilti autorės, tačiau čia nėra sukuriamas charakteris ar nieko panašaus į tai. Viso labo vaikštantis lavonas, kuris nei turi tikslą, nei motyvaciją, jau nė nekalbant apie minimalią jo arką, kurioje vyktų šioks toks trijų aktų progresas. Nieko. Tuštuma.
Kiekvienas skyrius baigiasi ir prasideda tuo pačiu. Pagrindinės herojės merdėjimu, kuris vainikuojamas apsispjaudymu kraujais (beje, antroje knygos pusėje šioji ir „apsišika“, ką autorė iškelia kaip labai įdomų pasakojimo elementą, nes kaip gi septynis kartus iš eilės nepaminėsi, kad tavo protagonistė gulėdama lovoje, beveik mirties patale, paprasčiausiai apsitriedė? Tikrai, jeigu būtų kokios absurdo komedijos premija – šioji knyga be konkurencijos laimėtų). Prievarta, daugybė nereikalingų ir nieko neduodančių sekso scenų, tuomet tona, siužetui nereikšmingos informacijos, vėlgi lovos reikalai ir mes grįžtame prie savo išmatose gulinčios veikėjos. (Galima sakyti, visa knyga jau atpasakota, sorry už spoilerius).
Taipogi, vienu svarbiausiu šio romano apsektu tampa Rusijos sumenkinimas, jos juodinimas, nes kaip gi kitaip istorinis romanas (nepagrįstas jokiais šaltiniais), susilauks dėmesio, jeigu neapdrabsčius kieno nors purvais, o Lietuvos neiškėlus į aukštumas. Čia buvo pirma ir paskutinė pažintis su šia autore. Knyga tinkama tik patriotiniams degeneratams, marozams ir kitiems rimtų psichologinių problemų turintiems asmenims, kurie alkoholizmą, smurtą bei prievartą laiko pagirtinu ir intriguojančiu istorijos aspektu, vertu premijų ar kokių nors įvertinimų. Apgailėtina.
Pigi komedija, kuri reprezentuoja save kaip istorinį romaną. Ir pabaigai nedidelė ištraukėlė: „tai, kas gražu ir verta nuostabos, buvo vadinama ochujenno, kas prasta — chujovo, o menkas niekniekis tebuvo chujnia, ir jei kas apsirgdavo ar jį kamuodavo pagirios, tam būdavo chujovato, o jei patekdavai Piterio nemalonėn, tai jau tikrai nebuvo chujnia, veikiau visiškai chujovato arba chujovo, o dažniausiai — suvis pizda.“ Ironiška ar ne, bet lygiai tą patį paskutine eilute galima pasakyti ir apie šį romaną.
October 9, 2019
Carinės Rusijos istorija visad bodėjausi - tokia ji man atgrasi ir atstumianti atrodė. Pagarba žmogui, gebančiam taip suregzti istorinį romaną, kad nesinori valgyt, miegot, dirbt, kol neužversi paskutinio puslapio. Sabaliauskaitė galėtų būti žiauriai achujena istorijos mokytoja (pavartoti keiksmažodį įkvėpė knygos autorė).
February 13, 2020
tvarkingas istorinis romanas masiniam skaitytojui, toli gražu ne šedevras, verčiau tokia lietuviška Philippa Gregory. bet kam reikėjo visų tų kovų dėl jo neįtraukimo į geriausiu metų knygų sąrašą, nesuprantu - tai grynai pramoginis skaitymas. o jo stilistika tiesiog apmaudžiai erzinanti, ypač pasikartojimas ganėtinai banalių žinučių, kuomet aišku, kad tai ne redagavimo stoka, o nepasitikėjimas skaitytoju, kuris, būdamas nedidelio proto meškiukas, jau spėjo pamiršti, ką autorė pranešė prieš du puslapius arba prieš dvi pastraipas, arba prieš du sakinius. tipiškas tokio santykio su skaitytoju pavyzdys: aprašomas vaizdas po mūšio, kuriame nepagailėta ir moterų. pasakotoja mato užlikusį moters batelį (nes juk mes galėjome neįsidėmėti tame pačiame puslapyje, kad žuvo ir moterys!!). "....Pasirinkau tą batelį pamiršti. Jo tiesiog nematyti. Atmatyti atgal - mintyse grįžti ten, kur buvau, kokia buvau, iki jį pamatydama. Lyg bučiau niekada jo nemačiusi". (o dėl "atmatyti", "ji jau buvo sugedusios prekės" ir kitas kalkes iš anglakalbių klišių jau nekalbu, nors jos mane tikrai labai nemaloniai nustebino).
tiesa, nėra visai gerai ir su redagavimu: rudens pradžioje "Dvidešimties buvau", o po Naujų metų "Buvau devyniolikos". tikrai, per tuos nesuskaičiuojamus kartojimus knyga taip prailgsta, kad autorei net nepavyko jos deramai dar kartą perskaityti:)
bandymai imponuoti giliomis rusų kalbos žiniomis protarpiais tiesiog liūdnai juokingi, nes autorė nejaučia nei istorinių, nei stilistinių registrų, prikiša herojei savo pačios klaidingų kalbinių asociacijų, o ir elementarių klaidų pridaro transkribuodama.
ko toliau skaičiau, tuo didesnis buvo noras naujai perskaityti Aleksejo Tolstojaus "Petrą Pirmąjį" - gal taip ir padarysiu vietoje Sabaliauskaitės antro tomo. tas autorius, žinia, buvo sovietinis prisitaikėlis, tačiau ar tai literatūra, ar skaitalas, klausimų nekyla.
tiesa, nėra visai gerai ir su redagavimu: rudens pradžioje "Dvidešimties buvau", o po Naujų metų "Buvau devyniolikos". tikrai, per tuos nesuskaičiuojamus kartojimus knyga taip prailgsta, kad autorei net nepavyko jos deramai dar kartą perskaityti:)
bandymai imponuoti giliomis rusų kalbos žiniomis protarpiais tiesiog liūdnai juokingi, nes autorė nejaučia nei istorinių, nei stilistinių registrų, prikiša herojei savo pačios klaidingų kalbinių asociacijų, o ir elementarių klaidų pridaro transkribuodama.
ko toliau skaičiau, tuo didesnis buvo noras naujai perskaityti Aleksejo Tolstojaus "Petrą Pirmąjį" - gal taip ir padarysiu vietoje Sabaliauskaitės antro tomo. tas autorius, žinia, buvo sovietinis prisitaikėlis, tačiau ar tai literatūra, ar skaitalas, klausimų nekyla.
This entire review has been hidden because of spoilers.
November 15, 2020
Šis laikam būs nepopulārs viedoklis, bet ko lai dara. Sabaļauskaite, protams, raksta labi. Un Meiere tulko izcili. Un jā, šī bija ļoti informatīva un no šī viedokļa visai interesanta grāmata, kur 17. un 18. gs. mija ir attēlota detalizēti un krāšņi. Bet vienlaikus šī bija arī neticami garlaicīga grāmata. Vismaz tās vidusdaļa, kur, godīgi sakot, nekas dižs nenotiek - Pēteris karo, ik pa laikam apciemo Katrīnu (vai viņa viņu), viņš viņai uztaisa kārtējo bērnu un tad atkal dodas karot, dzert un drāzt citas vecenes. Un tā desmitiem, ja ne simtiem lappušu garumā. Es saprotu, ka tāda nu bija tā dzīve un ikdiena, bet laikam vienkārši ne šis stāsts, ne tā formāts nebija priekš manis.
“Laiku vislabāk var ieraudzīt sen neredzētu cilvēku sejās.”
“Taču pārējā Krievijā, kā rādījās, laiks - un reizē arī pati dzīve - piemeklēja cilvēkus, negaidīti pār tiem nogrūstot. Parasti piedevām aprokot un nospiežot.”
“Laiku vislabāk var ieraudzīt sen neredzētu cilvēku sejās.”
“Taču pārējā Krievijā, kā rādījās, laiks - un reizē arī pati dzīve - piemeklēja cilvēkus, negaidīti pār tiem nogrūstot. Parasti piedevām aprokot un nospiežot.”
August 29, 2019
Žinia, aptardami naujausią K. Sabaliauskaitės romaną, realiai komentuojame pasaulinio lygio meną. Angliškai parašytų istorinių romanų išleidžiama tiek ir tiek, bet neretam prakutusiam ir rinkose prasisukusiam autoriui, kitąkart sėdant prie balto lapo, norėtųsi pirmiausia pasiūlyti pasikonsultuoti su K. Sabaliauskaite.
Nes „Silva rerum“ tetralogijos autorės rašymas – jau etalonas. Bent jau mūsų kraštuose. Nors naujo kūrinio pasirinktą objektą ir temą iš pradžių vertinau kiek skeptiškai, rašytoja nuginkluoja pačiu tekstu.
Dar reikia tikėtis, kad romaną įvertins rusai. Įtariu, kad šis lietuviškai užrašytas tekstas pirmiausia skirtas Rusijos Federacijos rinkai, tikintis vertimo. Tik rimtas klausimas, ar nepasirodys rusų leidėjams lietuvių autorė pernelyg kontraversiška ir įžūli, nors išleidę šitą knygą rusai turbūt patys blaiviau prabiltų apie savo istoriją, užuot mitę pašvinkusiais imperliastinės šlovės ir galybės mitais.
Tuomet rašytoja taptų lietuvių kilmės rusų kultūros imperatore. Tik nujaučiu, kad kaimynų angažuoti kritikai knygą pirmiausia vis tiek išprievartaus.
Ir kaip netiesiogiai pasufleruotų pats K. Sabaliauskaitės tekstas: iš rusų tai nebūtų nieko naujo.
Nes „Silva rerum“ tetralogijos autorės rašymas – jau etalonas. Bent jau mūsų kraštuose. Nors naujo kūrinio pasirinktą objektą ir temą iš pradžių vertinau kiek skeptiškai, rašytoja nuginkluoja pačiu tekstu.
Dar reikia tikėtis, kad romaną įvertins rusai. Įtariu, kad šis lietuviškai užrašytas tekstas pirmiausia skirtas Rusijos Federacijos rinkai, tikintis vertimo. Tik rimtas klausimas, ar nepasirodys rusų leidėjams lietuvių autorė pernelyg kontraversiška ir įžūli, nors išleidę šitą knygą rusai turbūt patys blaiviau prabiltų apie savo istoriją, užuot mitę pašvinkusiais imperliastinės šlovės ir galybės mitais.
Tuomet rašytoja taptų lietuvių kilmės rusų kultūros imperatore. Tik nujaučiu, kad kaimynų angažuoti kritikai knygą pirmiausia vis tiek išprievartaus.
Ir kaip netiesiogiai pasufleruotų pats K. Sabaliauskaitės tekstas: iš rusų tai nebūtų nieko naujo.
November 26, 2019
Pasakojimas pirmuoju asmeniu, prisiminimų tipo, tad man jau vien dėl šito patiko labiau už "Silva Rerum". Kiek erzino rusiški žodžiai lietuviškai su nuolatiniu vertimu, bet turbūt tai tik rodo, kad ateityje tikimasi įtraukimo į mokyklinę programą. Skeptiškai žiūriu į bandymą rusus parodyti menkus, bet šito nevertinsiu.
October 14, 2020
Stils, protams, atpazīstams no "Silva rerum". Tikai mazliet pazīstamāki notikumi, tuč tuč mazāk vardarbības un vairāk erotikas. Man patika pat labāk. Krāšņi un aizraujoši.
Aizmirsu piebilst, ka grāmatā atrodama burvīga krievu lamuvārdu skaidrojošā "vārdnīca", Martai-Katrīnai no ārpusnieces pozīcijām skaidrojot jaunapgūstamos vārdus savam klausītājam-lasītājam. :)
Aizmirsu piebilst, ka grāmatā atrodama burvīga krievu lamuvārdu skaidrojošā "vārdnīca", Martai-Katrīnai no ārpusnieces pozīcijām skaidrojot jaunapgūstamos vārdus savam klausītājam-lasītājam. :)
March 5, 2020
Itin akylai ieškojau "teksto vulgarumo" ir "pasakojimo monotoniškumo", bet nu nepavyko man jo užtikt.
September 10, 2019
Bendraminčiai, rodos, kad turime Metų knygą. PETRO IMPERATORĖ. Ir jos autorė – KRISTINA SABALIAUSKAITĖ.
Nesinori liaupsinti, bet vis tik – labai patiko. Patikrinau ir atnaujinau savo ištikimybę lietuvių literatūrai, istorinio romano žanrui, Kristinai Sabaliauskaitei ir kokybiškai literatūrai. Ir liaupsės liaupsėm, bet kol neturi „taškų“ sudėliojęs, nesiskaito.
Pasakojimas apie moterį, kuri paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis nardo prisiminimų vandenyne – tai panyra, tai išnyra, tai panyra, tai išnyra. Tai jos gyvenimo refleksija jos pačios akimis likus parai iki mirties (todėl pirmoji knyga prasideda 9 val., nes ji numirs kitos dienos 9 val.?). Tai pasakojimas apie gražią, išmintingą, drąsią, tvirtą, gudrią ir manipuliatyvią, racionalią ir pasveriančią moterį. Tai yra ypatingos moters istorija, imperatorės istorija.
Esu maloniai sužavėtas kūriniu PETRO IMPERATORĖ. Kaskart vis įsitikinu, kad Lietuvoje istorinio romano žanras nemiręs. Ir artimiausiu metu neplanuoja būti palaidotas dulkėtų lentynų ir voratinklių apsupty. O Kristina Sabaliauskaitė puikiai supranta, ką daro. Kiekvienas sakinys, kiekvienas skyrybos simbolis, kiekviena pauzė ir atodūsis kvepia autentika. Kalba sodri, informatyvi, pagauli ir įdomi. Be to, drąsi. Tekste nemenkas skaičius tam tikrų žodžių – keiksmažodžių – kurie sustiprina kuriamą atmosferą (ir gyvuliškumą). Esu sužavėtas autorės labai tiksliu rusų kalbos atvaizdavimu naudojant lietuviškas balses, priebalses, dvibalsius, dvigarsius. Akimirką abejojau, ar rusų kalbos nežinantys galės suprasti autorės norimą perteikti detalę, bet peržvelgęs savo užrašus dar kartą sakau – be jokių problemų. Reikia tik neskubėti skaityti ir keliauti toliau tik supratus. Svarbu įsigilinti, žodį ar žodžių junginius išgliaudyti.
Savu laiku mėgau istoriją. Mėgau žinoti kontekstą, analizuoti, kvestionuoti kiekvieną istorijoje buvusį sprendimą ir svarstyti, kokie galėjo būti kiti pasirinkimai, kitokios pasekmės. Kristina Sabaliauskaitė supažindino mane su kiek primiršta ir siauriau pažįstama Petro I Rusija. Kartu su veikėjais išgyveni, strateguoji, bandai suprasti kodėl taip, o ne kitaip. Vis tik, ar tikrai? Unikalus autorės darbas. Sunkių ir ilgalaikių tyrinėjimų vaisius. Istorija, įvilkta į romano rūbą.
Rytai ir Vakarai. Lietuvą kūrinyje mačiau kaip dalį Vakarų pasaulio. Taip, aišku, priklausomai iš kurio taško pažiūrėsi. Jeigu tai Rusija, natūralu, kad Lietuva yra vakaruose. Bet ne, ne apie tai kalbu. Kalba eina apie tuometinį Lietuvos įvaizdį – rimta, sėkminga, koja kojon su vakarietišku pasauliu žengianti šalis ir jos tauta. O kadangi ji yra vakarų dalis, tai autorės paralelė tarp rytų ir vakarų netgi glumina – kokia tai didi atskirtis, kaip tai kitoniška.
Kiti veikėjai, ne tik imperatorė. Kokie jie visi unikalus. Šiame kūrinyje, rodos, nėra absuliučiai jokio perteklinio veikėjo, kuris neturėtų savo vaidmens istorijoje. Niekas nevyksta be priežasties ir nė vienas iš jų – be įtakos.
Ir ne, negaliu papasakoti daugelio dalykų. Teks imti ir skaityti, nes tik taip susipažinsite su ypatinga asmenybe. Toksiški santykiai, meilės samprata, garbė ir orumas, ryžtas ir drąsa, išvadystės, religija, slapukavimai, humoro jausmas. Och, begalybė.
Tai unikali stiprių moterų Kristinos Sabaliauskaitės ir Martos Skowrońskos draugystė, kurią turėjau privilegiją skaityti. O perskaityti užteko 12 valandų, kadangi, kaip autorė minėjo, vienas skyrius prilygsta vienai valandai.
Valio, tikrai!
Nesinori liaupsinti, bet vis tik – labai patiko. Patikrinau ir atnaujinau savo ištikimybę lietuvių literatūrai, istorinio romano žanrui, Kristinai Sabaliauskaitei ir kokybiškai literatūrai. Ir liaupsės liaupsėm, bet kol neturi „taškų“ sudėliojęs, nesiskaito.
Pasakojimas apie moterį, kuri paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis nardo prisiminimų vandenyne – tai panyra, tai išnyra, tai panyra, tai išnyra. Tai jos gyvenimo refleksija jos pačios akimis likus parai iki mirties (todėl pirmoji knyga prasideda 9 val., nes ji numirs kitos dienos 9 val.?). Tai pasakojimas apie gražią, išmintingą, drąsią, tvirtą, gudrią ir manipuliatyvią, racionalią ir pasveriančią moterį. Tai yra ypatingos moters istorija, imperatorės istorija.
Esu maloniai sužavėtas kūriniu PETRO IMPERATORĖ. Kaskart vis įsitikinu, kad Lietuvoje istorinio romano žanras nemiręs. Ir artimiausiu metu neplanuoja būti palaidotas dulkėtų lentynų ir voratinklių apsupty. O Kristina Sabaliauskaitė puikiai supranta, ką daro. Kiekvienas sakinys, kiekvienas skyrybos simbolis, kiekviena pauzė ir atodūsis kvepia autentika. Kalba sodri, informatyvi, pagauli ir įdomi. Be to, drąsi. Tekste nemenkas skaičius tam tikrų žodžių – keiksmažodžių – kurie sustiprina kuriamą atmosferą (ir gyvuliškumą). Esu sužavėtas autorės labai tiksliu rusų kalbos atvaizdavimu naudojant lietuviškas balses, priebalses, dvibalsius, dvigarsius. Akimirką abejojau, ar rusų kalbos nežinantys galės suprasti autorės norimą perteikti detalę, bet peržvelgęs savo užrašus dar kartą sakau – be jokių problemų. Reikia tik neskubėti skaityti ir keliauti toliau tik supratus. Svarbu įsigilinti, žodį ar žodžių junginius išgliaudyti.
Savu laiku mėgau istoriją. Mėgau žinoti kontekstą, analizuoti, kvestionuoti kiekvieną istorijoje buvusį sprendimą ir svarstyti, kokie galėjo būti kiti pasirinkimai, kitokios pasekmės. Kristina Sabaliauskaitė supažindino mane su kiek primiršta ir siauriau pažįstama Petro I Rusija. Kartu su veikėjais išgyveni, strateguoji, bandai suprasti kodėl taip, o ne kitaip. Vis tik, ar tikrai? Unikalus autorės darbas. Sunkių ir ilgalaikių tyrinėjimų vaisius. Istorija, įvilkta į romano rūbą.
Rytai ir Vakarai. Lietuvą kūrinyje mačiau kaip dalį Vakarų pasaulio. Taip, aišku, priklausomai iš kurio taško pažiūrėsi. Jeigu tai Rusija, natūralu, kad Lietuva yra vakaruose. Bet ne, ne apie tai kalbu. Kalba eina apie tuometinį Lietuvos įvaizdį – rimta, sėkminga, koja kojon su vakarietišku pasauliu žengianti šalis ir jos tauta. O kadangi ji yra vakarų dalis, tai autorės paralelė tarp rytų ir vakarų netgi glumina – kokia tai didi atskirtis, kaip tai kitoniška.
Kiti veikėjai, ne tik imperatorė. Kokie jie visi unikalus. Šiame kūrinyje, rodos, nėra absuliučiai jokio perteklinio veikėjo, kuris neturėtų savo vaidmens istorijoje. Niekas nevyksta be priežasties ir nė vienas iš jų – be įtakos.
Ir ne, negaliu papasakoti daugelio dalykų. Teks imti ir skaityti, nes tik taip susipažinsite su ypatinga asmenybe. Toksiški santykiai, meilės samprata, garbė ir orumas, ryžtas ir drąsa, išvadystės, religija, slapukavimai, humoro jausmas. Och, begalybė.
Tai unikali stiprių moterų Kristinos Sabaliauskaitės ir Martos Skowrońskos draugystė, kurią turėjau privilegiją skaityti. O perskaityti užteko 12 valandų, kadangi, kaip autorė minėjo, vienas skyrius prilygsta vienai valandai.
Valio, tikrai!
August 28, 2019
Na ir kà gi galima apie šias knygas pakomentuoti, tai istorijos, kultūros ir be abejo sanykiú, aistrú ir intrigú perlas. Nedrįstu daug komentuoti, gal dėl to, kad Kristinos kūryba man šventas reikalas. Bet,jei paklaustumėt ká skaityčiau antrà kartá, tai vienareikšniškai labiau Silva Rerum!!!
November 12, 2019
Labai įtaigus K. Sabaliauskaitės stilius ir maniera. Lyg pradėjau skaityt pirmus puslapius, o žiūrėk, jau pati gyveni tame laikmetyje, toje aplinkoje, stipriai įtraukiantis pasakojimas. Užvien tai ir sunkus, žiaurus pasakojimas apie išties neįtikėtiną moters likimą. Laikmetis, kai reta moteris apskritai galėjo turėti savo valią, nuomonę, laisvai tarti žodį, ypač Rusijoje. Vėlgi norom nenorom susimąstai ar tikrai šiuo metu toli nueita, padėkoji likimui, kad pati gyveni ne savo vyrui, o sau, galima jaustis laisvai. Tuo tarpu Jekaterinos gyvenimas išties vergiškas, skaudus. Tarnauti vyrams, gimdyti ir laidoti savo vaikus, stebėti ir išgyventi karo siaubą ir dar gyventi tokioje barbariškoje aplinkoje, kur vyrauja galios kultas, žmonės valdomi pasitelkiant smurtą ir baimę - skaitant jau ties viduriu knygos, labai apsunksta protas, pradeda slėgti. Kita vertus, tai kartu ir pasakojimas apie meilę ir išgyvenimą, galiausiai ir triumfą, ne tokį saldų, bet visgi.
Man vos vos užkliuvo carienės Jekaterinos personažas, kurios charakteris kartais atrodydavo šiek tiek nesuderintas. Juk pasakojama pirmu asmeniu, intonacija ir maniera kalbant apie Vilnių, Lietuvą ar Lenkiją (taip sakant, vakarus) išsiskiria, nelabai pritampa prie likusio pasakojimo, kur nevengiami ir keiksmažodžiai (kaipgi be to, kalbant apie Rusiją), šiuo atveju mintys labiau pritinkančios pačiai Sabaliauskaitei, girdisi jos balsas, nei paties personažo.
Nepaisant smulkių priekabių, didžiuliai plojimai žodžio meistrei ir nekantriai lauksiu antros dalies!!!!
Man vos vos užkliuvo carienės Jekaterinos personažas, kurios charakteris kartais atrodydavo šiek tiek nesuderintas. Juk pasakojama pirmu asmeniu, intonacija ir maniera kalbant apie Vilnių, Lietuvą ar Lenkiją (taip sakant, vakarus) išsiskiria, nelabai pritampa prie likusio pasakojimo, kur nevengiami ir keiksmažodžiai (kaipgi be to, kalbant apie Rusiją), šiuo atveju mintys labiau pritinkančios pačiai Sabaliauskaitei, girdisi jos balsas, nei paties personažo.
Nepaisant smulkių priekabių, didžiuliai plojimai žodžio meistrei ir nekantriai lauksiu antros dalies!!!!
June 5, 2023
Mačiau ją visur, tą „Petro imperatorę“, parduotuvėse, Facebookuose, reklamose. Atkreipiau dėmesį, kad buvo parduodama ir kaip dovaninis leidimas, kas man iškart sukėlė asociacijas su gražių minčių ir nuotraukėlių knygelėmis, kurios vienu metu buvo labai populiarios, gal ir dabar yra. Na, taip sakant, nebuvo tai asociacija skatinanti knygą įsigyti.
O paskui, nežinau, kas nutiko, bet susmalsavau, o kas gi gero tuose bestseleriuose, dar ypač lietuviškame. Pasiėmiau iš bibliotekos nutriušusią, jau suskaitytą knygą, paskaičiau pora puslapių ir nusprendžiau, ai, nusipirksiu savo. Ir taip metus laiko ji stovėjo namuose lentynoje, tarp kitų panašių draugių, kol nepasiūlė gegužės mėnesiui skaityti Knygų klube Vilniuje. O, pagaliau! Ėmiausi skaitymo.
- Apie ką
Knyga apima pusę Martos Skowrońskos gyvenimo. Sakyčiau, tai pasakojimas tiek apie moters padėtį visuomenėje ir tuometinėje Rusijoje, tiek apie Rusijos ir vakarų, europietiško pasaulio sandūrą. Norėti tapti europietišku nepakanka, neužtenka būt pakeliavusiu ir pagyvenusiu Olandijoje ir Anglijoje. Kultūra ir mentalitetas ne rūbas, kurį galima su entuziazmu apsirengti, sava pasaulėžiūra juk niekur nedingsta, gimtosios žemės įsismelkusios iki kaulų smegenų, kad ir kokia nuomonė apie save bebūtų. Šitai yra apie Petrą I-ąjį.
Marta, kuri save laikė lietuve, pateko į rusų nelaisvę ir ten jau pakeitė vardą į Jekaterinos. Kad jau nelengvas buvo jos gyvenimo kelias, tai o jergutėliau. Dar gi galima ir pasakyti, jog moteriai pasisekė, kitos nuo rusų kareivių nukentėjo daug labiau. Tačiau, ką čia lyginsi, žiauru ten, žiauru čia. Viena tikra – ji buvo protinga ir gudri moteris. Nors neraštinga, bet mokėjo daug kalbų ir gana greitai perprato, kaip turi elgtis, kad išliktų: svarbu perprasti vyrus, kurie jos gviešėsi ir nesielgti kvailai bei neapgalvotai, antraip baigsis blogai.
Paliksiu apie jos gyvenimą sužinoti patiems. Nors jokia čia ir paslaptis – Jekaterina buvo istorinė asmenybė, bet tos kelios vadovėlinės eilutės apie ją tiek nepasako, kiek ši knyga.
- Įspūdžiai
Karo Ukrainoje kontekste, knyga buvo žiauri, nors ji ir šiaip ne saldainiukas. Bet Rusijos ir jos žmonių aprašymai buvo koktūs tuo, kad, rodos, nesikeičia ta Rusija. Ta pati tamsuoliška, vaidinanti Europos draugę, ar mamytę, nors nė velnio ji tos Europos nesupranta ir tokios šalies norisi vengti bei nuo jos gintis visom keturiom. Kas gi ta Rusija? Čia mes ją matom tik tamsią, viską išvelkančią išvirkščiai, darančią paskubom ir nemokšiškai, be jokio gilesnio supratimo.
Iš Dostojevskio knygų bei mėgstamų grupių (Kino, Graždanskaja Oborona, DDT, visi Brat ir Brat 2 takeliai) žinau visai kitokią Rusiją. O gal kitokius rusus? Valstybė jau per daug su Putinu ir Kremlium asocijuojasi. Bet šioje knygoje tokios Rusijos nėra, yra tik tamsuoliška, ta, kuri dabar užpuolė Ukrainą. Iš tos pusės, knyga leido gerai pažinti grėsmę.
Labai daug sentimentų buvo Lietuvai ir europietiškai kultūrai. Vietomis, net pernelyg saldžiai atsiliepiama apie aukštą netgi mūsų žvejų kultūrą. Apie aukštuomenės nusivalkiojimą ir britai rašė, tikrai Europoje nebuvo viskas idealu. Norėjosi truputį prigesint tą romantiką, ir taip jau ATR būtų atrodžiusi kaip šviesulys, palyginus su Petru I ir jo tauta. Žinau, kad K. Sabaliauskaitė rėmėsi šaltiniais, ir čia pasaulis yra matomas Jekaterinos akimis, kuri juto didžiulį kontrastą, tačiau likusiame knygos kontekste visi tie sentimentai atrodė perdėti.
Kalboje netrūksta keiksmažodžių ir lenkiškų bei rusiškų barbarizmų. Man tai labai tiko. Leido geriau pajust tų laikų dvasią. Kai kalba labai moderni, kartais sunkoka įsijausti į laikotarpį. Atrodo, ar tikrai žmonės taip bendraudavo? O čia pridėjo tuometinės dvasios ir realizmo.
Pabaiga visai nepasijuto kaip pabaiga. Net pagalvojau, kad autorei reikėjo tiesiog parašyti vieną storą knygą, o ne dvi. Bet turbūt tada mažiau ją pirktų. „Žiedų valdovas“ irgi turėjo būti tik viena knyga, o ne trys, o dabar yra ketvirta labiausiai perkama knyga pasaulyje.
Skaitant labai ramino žinojimas, kad „Petro imperatotė I“ yra gerai vertinama istorikų ir autorė labai daug dėmesio skyrė šaltiniams. Visada malonu žinoti, kad čia padarytas geras įdirbis, nes tada nebereikia dvejoti, ar tikrai taip buvo, ar egzistavo toks žmogus, ar tais laikais tai buvo įprasta ir t.t. Istoriniai neatitikimai yra vienas iš dalykų, mane stabdančių nuo tokių romanų skaitymo. Bijau to sumalto pusiau tikro, pusiau neatitinkančio įsivaizdavimo. Juk taip ir pažinsiu tą laikotarpį. O kai pasitikiu autore, daug ramiau.
Knyga stipri, istorija neeilinė, žavi Sabaliauskaitės meilė Lietuvai ir mūsų istorijai. Tikrai skaitysiu ir antrąją dalį, ir „Silva Rerum“.
Citatos:
„Ir ką gi? Dvidešimt ketveri metai praėjo – ir ni chuja. Dvaras ir turtingieji – dar dar, šiek tiek pasikeitė. Liaudis – kokia buvo, tokia ir liko.
Bet dabar jie man gula po kojomis.“
„Po ceremonijos išeinu šlapiais marškiniais. Išeinu šlapia ir nauja. Išeinu Jekaterina Aleksejevna Vasiljeva. Dievo vergė. Net tikėjimas Rusijoje yra vergija. Vergija, prisakanti mylėti savo vergvaldį.“
„Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir išgraužti jame pati sau kelią.“
O paskui, nežinau, kas nutiko, bet susmalsavau, o kas gi gero tuose bestseleriuose, dar ypač lietuviškame. Pasiėmiau iš bibliotekos nutriušusią, jau suskaitytą knygą, paskaičiau pora puslapių ir nusprendžiau, ai, nusipirksiu savo. Ir taip metus laiko ji stovėjo namuose lentynoje, tarp kitų panašių draugių, kol nepasiūlė gegužės mėnesiui skaityti Knygų klube Vilniuje. O, pagaliau! Ėmiausi skaitymo.
- Apie ką
Knyga apima pusę Martos Skowrońskos gyvenimo. Sakyčiau, tai pasakojimas tiek apie moters padėtį visuomenėje ir tuometinėje Rusijoje, tiek apie Rusijos ir vakarų, europietiško pasaulio sandūrą. Norėti tapti europietišku nepakanka, neužtenka būt pakeliavusiu ir pagyvenusiu Olandijoje ir Anglijoje. Kultūra ir mentalitetas ne rūbas, kurį galima su entuziazmu apsirengti, sava pasaulėžiūra juk niekur nedingsta, gimtosios žemės įsismelkusios iki kaulų smegenų, kad ir kokia nuomonė apie save bebūtų. Šitai yra apie Petrą I-ąjį.
Marta, kuri save laikė lietuve, pateko į rusų nelaisvę ir ten jau pakeitė vardą į Jekaterinos. Kad jau nelengvas buvo jos gyvenimo kelias, tai o jergutėliau. Dar gi galima ir pasakyti, jog moteriai pasisekė, kitos nuo rusų kareivių nukentėjo daug labiau. Tačiau, ką čia lyginsi, žiauru ten, žiauru čia. Viena tikra – ji buvo protinga ir gudri moteris. Nors neraštinga, bet mokėjo daug kalbų ir gana greitai perprato, kaip turi elgtis, kad išliktų: svarbu perprasti vyrus, kurie jos gviešėsi ir nesielgti kvailai bei neapgalvotai, antraip baigsis blogai.
Paliksiu apie jos gyvenimą sužinoti patiems. Nors jokia čia ir paslaptis – Jekaterina buvo istorinė asmenybė, bet tos kelios vadovėlinės eilutės apie ją tiek nepasako, kiek ši knyga.
- Įspūdžiai
Karo Ukrainoje kontekste, knyga buvo žiauri, nors ji ir šiaip ne saldainiukas. Bet Rusijos ir jos žmonių aprašymai buvo koktūs tuo, kad, rodos, nesikeičia ta Rusija. Ta pati tamsuoliška, vaidinanti Europos draugę, ar mamytę, nors nė velnio ji tos Europos nesupranta ir tokios šalies norisi vengti bei nuo jos gintis visom keturiom. Kas gi ta Rusija? Čia mes ją matom tik tamsią, viską išvelkančią išvirkščiai, darančią paskubom ir nemokšiškai, be jokio gilesnio supratimo.
Iš Dostojevskio knygų bei mėgstamų grupių (Kino, Graždanskaja Oborona, DDT, visi Brat ir Brat 2 takeliai) žinau visai kitokią Rusiją. O gal kitokius rusus? Valstybė jau per daug su Putinu ir Kremlium asocijuojasi. Bet šioje knygoje tokios Rusijos nėra, yra tik tamsuoliška, ta, kuri dabar užpuolė Ukrainą. Iš tos pusės, knyga leido gerai pažinti grėsmę.
Labai daug sentimentų buvo Lietuvai ir europietiškai kultūrai. Vietomis, net pernelyg saldžiai atsiliepiama apie aukštą netgi mūsų žvejų kultūrą. Apie aukštuomenės nusivalkiojimą ir britai rašė, tikrai Europoje nebuvo viskas idealu. Norėjosi truputį prigesint tą romantiką, ir taip jau ATR būtų atrodžiusi kaip šviesulys, palyginus su Petru I ir jo tauta. Žinau, kad K. Sabaliauskaitė rėmėsi šaltiniais, ir čia pasaulis yra matomas Jekaterinos akimis, kuri juto didžiulį kontrastą, tačiau likusiame knygos kontekste visi tie sentimentai atrodė perdėti.
Kalboje netrūksta keiksmažodžių ir lenkiškų bei rusiškų barbarizmų. Man tai labai tiko. Leido geriau pajust tų laikų dvasią. Kai kalba labai moderni, kartais sunkoka įsijausti į laikotarpį. Atrodo, ar tikrai žmonės taip bendraudavo? O čia pridėjo tuometinės dvasios ir realizmo.
Pabaiga visai nepasijuto kaip pabaiga. Net pagalvojau, kad autorei reikėjo tiesiog parašyti vieną storą knygą, o ne dvi. Bet turbūt tada mažiau ją pirktų. „Žiedų valdovas“ irgi turėjo būti tik viena knyga, o ne trys, o dabar yra ketvirta labiausiai perkama knyga pasaulyje.
Skaitant labai ramino žinojimas, kad „Petro imperatotė I“ yra gerai vertinama istorikų ir autorė labai daug dėmesio skyrė šaltiniams. Visada malonu žinoti, kad čia padarytas geras įdirbis, nes tada nebereikia dvejoti, ar tikrai taip buvo, ar egzistavo toks žmogus, ar tais laikais tai buvo įprasta ir t.t. Istoriniai neatitikimai yra vienas iš dalykų, mane stabdančių nuo tokių romanų skaitymo. Bijau to sumalto pusiau tikro, pusiau neatitinkančio įsivaizdavimo. Juk taip ir pažinsiu tą laikotarpį. O kai pasitikiu autore, daug ramiau.
Knyga stipri, istorija neeilinė, žavi Sabaliauskaitės meilė Lietuvai ir mūsų istorijai. Tikrai skaitysiu ir antrąją dalį, ir „Silva Rerum“.
Citatos:
„Ir ką gi? Dvidešimt ketveri metai praėjo – ir ni chuja. Dvaras ir turtingieji – dar dar, šiek tiek pasikeitė. Liaudis – kokia buvo, tokia ir liko.
Bet dabar jie man gula po kojomis.“
„Po ceremonijos išeinu šlapiais marškiniais. Išeinu šlapia ir nauja. Išeinu Jekaterina Aleksejevna Vasiljeva. Dievo vergė. Net tikėjimas Rusijoje yra vergija. Vergija, prisakanti mylėti savo vergvaldį.“
„Gerai, kad anksti supratau, jog viso to nepakeisiu. Kad neįmanoma šito pakeisti. Kad jeigu noriu išlikti, jeigu noriu jį išlaikyti, turiu būti gudresnė. Jog jeigu nori ką nors pakeisti pasaulyje, pirmiausia turi prie jo prisitaikyti. O tada įsiskverbti nepastebimai kaip pelėsis ar kirvarpa ir išgraužti jame pati sau kelią.“
April 24, 2020
+ Kalbos grožis, pagavumas, palyginimų taiklumas; TAS jausmas, kai skaitai ir tiesiog mėgaujiesi plaukiančiu tekstu; man dar negirdėti istoriniai faktai ir detalės; atmosfera
- Per mažai keiksmažodžių ;P
- Per mažai keiksmažodžių ;P
Displaying 1 - 30 of 475 reviews