What do you think?
Rate this book
Moneta & labirintas #1
Monēta & labirints
2018. gads, Ņižņedvinska, Ziemeļkrievija. Lietuvas drošības dienesta Dziļās ģeopolitikas nodaļas izlūks Toms Narvīds incognito seko sen atdzisušām pēdām. Pirms gada šajā pilsētā, kas atrodas pavisam tuvu polārajam lokam, viņa skolotājs, priekšnieks un draugs Leons Nevardausks tika atrasts noslīcis upē. Pirmajā acu uzmetienā šī nāve izskatās pēc nelaimes gadījuma, taču ko šis FSB neieredzētais cilvēks viens pats darīja nomaļā Krievijas provincē? Kāpēc nelaiķa kabatā ir atrasts belemnīta akmens, ko mēdz saukt arī par velna pirkstu? Kāds noslēpums ir iešifrēts dažās viņa atvilktnē atrastā manuskripta lappusēs? Aizdomas pastiprinās: dzeltenajā mapē, kura nākusi no Lubjankas un ar Maskavā strādājoša aģenta starpniecību negaidīti sasniegusi Toma kolēģus, ir minēta Krievijas aģenta nosūtīšana uz Ņižņedvinsku darboties operācijā “Velna pirksts”. Tā nu Toms patiesības meklējumos dodas labirintiskā ceļojumā cauri Krievijas tumsai un savai pagātnei.
496 pages, Hardcover
First published November 17, 2023
93 people are currently reading
895 people want to read
About the author
Mantas Adomėnas
15 books23 followersMantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 128 reviews
January 10, 2025
filosofai & magija
Vietoje pažadėto šnipų romano gavau filosofavimais ir mistika perkimštą ir persmelktą prisiminimų romaną, beveik bildungsroman, kas savaime, aišku, nėra katastrofiška, bet ir daug kitų pasakojimo niuansų mane mažų mažiausiai lengvai erzino, o ir ar kažko pirma dalimi galima tai pavadinti labai suabejočiau.
Problemos prasidėjo jau pradžioje - antruoju sakiniu susižavėjus tekerėjiškos prozos pažadu, trečiu sakiniu buvo žiebta ketvirtos sienos nuvertimu ir veblenimu apie visažinio pasakotojo (ne)buvimą, kas kaip ir vis dar tekerėjiška, jeigu visa knyga nebūtų parašyta iš to visažinio pasakotojo požiūrio taško. Aplankė tada nuojauta, kad įlindau gal ne visai ten, kur norėjau.
Nors ir neapsiverčia liežuvis vadinti šitos knygos šnipų romanu - slaptų operacijų ir sekimų būta, jos iš tiesų aprašytos meistriškai, seniai nebuvau taip įsitraukusi į įtampos scenas. Problema, kad pažadėta anotacijoje istorija rutuliojasi geriausiu atveju šimtą iš šešių šimtų puslapių - visa kita pasakoja, kaip pagrindinis herojus tapo šnipu. Dauguma tų istorijų iš praeities buvo tikrai įdomios, papasakotos sodriai ir vaizdžiai, ten labai tiko ir man patiko tas toks ankstyvosios nepriklausomybės metų fonas, spalvų vienam epizodui labai pridėjo Šnipiškių socialinis koloritas. Tiesa fragmentiškumas kiek trukdė sekti kai kuriuos epizodus, nes nors jie tetrunka kokius 50 puslapių, pristatomi 10 naujų veikėjų su vardais, išvaizdos aprašymais ir jausmais bei polinkiais.
Kas man dar apkartino kai kuriuos epizodus tai filosofijos kiekiai. Kai kur dešimtis puslapių vystomas dialogas ar pateikiamas minties kelias tokiomis aukštomis materijomis, kad man itin sunkiai sekėsi sekti mintį. Matyt nesu tikslinė šios knygos auditorija ir man trūksta įvairiausių žinių ir gebėjimų sekti kai kurias pasakojimo dalis.
Apskritai čia būta daug dalykų, kurių aš subjektyviai labai nemėgstu, bet ir objektyviai man atrodo kad tų atributų čia buvo kiek per daug. Vienas jų - graikų mitai ir antika, kuri čia kartais beveik tampa veikėja, daug lotyniškų žodžių ar frazių įterpiama. Kai naratyvai ir vardai iš tų mitų tampa kas trečiu klausimu ‘Auksiniame prote’, o darbe visos komandos pasivadina niekaip su jais nesusijusiais feniksų ir cerberusų vardais natūraliai jie išlenda per gerklę. Šiame romane jie pateikti su tokiu emociniu krūviu, kad atrodo pagrindinė šnipų kalba yra graikų mitai, o jų išmanymo meistriškumas - lyg koks universalus IQ testas.
Tiesa, pasakojimo eigoje autorius įtraukia daug platesnį nuorodų tinklą, kuriame nemažai vietos užima ir populiarioji kultūra, kas man pasirodė artimiau, o ir daug subtiliau įtraukta į pokalbius ir svarstymus. Kita vertus, apskritai tekstas man pasirodė tiek perkrautas visomis nuorodomis, kad klaikiai erzino. Atrodo, kad autorius norėjo parodyti kiek visko skaitė, matė ir žino, kad terpia tai visur - reikia to ar nereikia - ir aš jaučiau kažkokį lengvą snobizmą sklindant iš knygos puslapių.
Pats pasakotojas tiesiogiai knygos puslapiuose dėsto apie modernios literatūros nuskurdėjimą iš polinkio į faktus, logiką, į tai kas ‘kasdieniška, vidutiniška’, kai palyginus precious antikoje kalbėta apie tai, kas ‘nuostabu, neįtikima, unikalu, stebuklinga’. Taigi gal ir visai natūralu, kad viso pasakojimo metu su mistika kažkiek flirtavęs, pabaigoje šis romanas tiesiog sprogo fantastikos fejerverku. Man toks įvykių posūkis visai netiko prie šnipų romano formato, kad ir kokio praskiesto. Pasakojimo eigoje galima patikėti kiek mistifikuota šnipų gyvenimo uždanga, kur paslaptys ir paranoja gali sukurti kažko nepaaiškinamo iliuziją, bet visada tyko logiškas to paaiškinimas. Deja pamažu nueita į visiškas metafizikas, o galiausiai viskas kulminavosi tokia nesąmone, kad pasijaučiau Twin Peaks’o tęsinyje ir aš net bijau, kad antroje knygoje paaiškės, jog viską valdo tolimos galaktikos ateiviai.
Pabaiga nuvilia ir kitu aspektu. Kad jos nebus galima buvo nuspėti jau tada, kai prisiminimų chronologijoje buvome 10 metų praeityje, o knygos likę kokie 40 puslapių, bet turėjau vilties kad bent kažkas paaiškės, o iš tiesų nebuvo atsakyta nei į vieną klausimą. Neturiu nieko prieš neaiškias pabaigas, ypač kai iškart pažadėta kita dalis, bet jeigu tai iš tiesų antra dalis ir ne antras tomas, tai šita pabaiga yra nepateisinama, o knyga apskritai beprasmė - taip su įdomiais, vaizdingais intarpais - bet beprasmė.
Knygoje pateikiami pasakojimai akivaizdžiai turės matifestuotis narpliojant pagrindinę paslaptį ir istoriją, kurios įžanga praktiškai ir yra šita knyga. Pateikiama čia Conan Doylio stiliumi ir visokių lentelių, užkoduotų romanų puslapių, kuriuos visus teks iškoduoti remiantis asmeninėmis pagrindinio herojaus patirtimis ir čia matomai bus svarbūs tie veikėjai, kurių vardu nė nespėjai įsiminti. Jei tai iš tiesų yra savarankiška knyga, kurios tęsinį tuoj išvysime, tai ji turėjo kažką išsiaiškinti, bent kažką iš to milijono nuorodų panaudoti, išnarplioti, o naujai atsiradę klausimai jau perkelti į kitą dalį, o ne perkelti ten stačiai atsakymus į klausimus iš prologo. O jeigu aš ir norėčiau šios dalies pabaigą priimti kaip savotišką netikėtą pabaigą, tai tų nuorodų pakeliui turėjo būti gerokai mažiau, o ir knyga gerokai trumpesnė. Dabar, tiesą sakant, nelabai supratau ką perskaičiau.
Manto Adomėno užmojis man pasirodė smagus, kurpti istorijas ir jas pasakoti, atrodo, jis geba nuostabiai, bet man tiesiog visko buvo per daug, pasijaučiau kiek iššvaisčiusi laiką užvertus paskutinį puslapį (gal perskaičiusi abi knygas vienu ypu jausčiausi kitaip) ir greičiausiai tiesiog nesu knygos tikslinė auditorija, nors kartais atrodo, kad ta auditorija yra kažkoks kentauras - su filosofijos daktaro galva ir milenialso nerdo užpakaliu.
Vietoje pažadėto šnipų romano gavau filosofavimais ir mistika perkimštą ir persmelktą prisiminimų romaną, beveik bildungsroman, kas savaime, aišku, nėra katastrofiška, bet ir daug kitų pasakojimo niuansų mane mažų mažiausiai lengvai erzino, o ir ar kažko pirma dalimi galima tai pavadinti labai suabejočiau.
Problemos prasidėjo jau pradžioje - antruoju sakiniu susižavėjus tekerėjiškos prozos pažadu, trečiu sakiniu buvo žiebta ketvirtos sienos nuvertimu ir veblenimu apie visažinio pasakotojo (ne)buvimą, kas kaip ir vis dar tekerėjiška, jeigu visa knyga nebūtų parašyta iš to visažinio pasakotojo požiūrio taško. Aplankė tada nuojauta, kad įlindau gal ne visai ten, kur norėjau.
Nors ir neapsiverčia liežuvis vadinti šitos knygos šnipų romanu - slaptų operacijų ir sekimų būta, jos iš tiesų aprašytos meistriškai, seniai nebuvau taip įsitraukusi į įtampos scenas. Problema, kad pažadėta anotacijoje istorija rutuliojasi geriausiu atveju šimtą iš šešių šimtų puslapių - visa kita pasakoja, kaip pagrindinis herojus tapo šnipu. Dauguma tų istorijų iš praeities buvo tikrai įdomios, papasakotos sodriai ir vaizdžiai, ten labai tiko ir man patiko tas toks ankstyvosios nepriklausomybės metų fonas, spalvų vienam epizodui labai pridėjo Šnipiškių socialinis koloritas. Tiesa fragmentiškumas kiek trukdė sekti kai kuriuos epizodus, nes nors jie tetrunka kokius 50 puslapių, pristatomi 10 naujų veikėjų su vardais, išvaizdos aprašymais ir jausmais bei polinkiais.
Kas man dar apkartino kai kuriuos epizodus tai filosofijos kiekiai. Kai kur dešimtis puslapių vystomas dialogas ar pateikiamas minties kelias tokiomis aukštomis materijomis, kad man itin sunkiai sekėsi sekti mintį. Matyt nesu tikslinė šios knygos auditorija ir man trūksta įvairiausių žinių ir gebėjimų sekti kai kurias pasakojimo dalis.
Apskritai čia būta daug dalykų, kurių aš subjektyviai labai nemėgstu, bet ir objektyviai man atrodo kad tų atributų čia buvo kiek per daug. Vienas jų - graikų mitai ir antika, kuri čia kartais beveik tampa veikėja, daug lotyniškų žodžių ar frazių įterpiama. Kai naratyvai ir vardai iš tų mitų tampa kas trečiu klausimu ‘Auksiniame prote’, o darbe visos komandos pasivadina niekaip su jais nesusijusiais feniksų ir cerberusų vardais natūraliai jie išlenda per gerklę. Šiame romane jie pateikti su tokiu emociniu krūviu, kad atrodo pagrindinė šnipų kalba yra graikų mitai, o jų išmanymo meistriškumas - lyg koks universalus IQ testas.
Tiesa, pasakojimo eigoje autorius įtraukia daug platesnį nuorodų tinklą, kuriame nemažai vietos užima ir populiarioji kultūra, kas man pasirodė artimiau, o ir daug subtiliau įtraukta į pokalbius ir svarstymus. Kita vertus, apskritai tekstas man pasirodė tiek perkrautas visomis nuorodomis, kad klaikiai erzino. Atrodo, kad autorius norėjo parodyti kiek visko skaitė, matė ir žino, kad terpia tai visur - reikia to ar nereikia - ir aš jaučiau kažkokį lengvą snobizmą sklindant iš knygos puslapių.
Pats pasakotojas tiesiogiai knygos puslapiuose dėsto apie modernios literatūros nuskurdėjimą iš polinkio į faktus, logiką, į tai kas ‘kasdieniška, vidutiniška’, kai palyginus precious antikoje kalbėta apie tai, kas ‘nuostabu, neįtikima, unikalu, stebuklinga’. Taigi gal ir visai natūralu, kad viso pasakojimo metu su mistika kažkiek flirtavęs, pabaigoje šis romanas tiesiog sprogo fantastikos fejerverku. Man toks įvykių posūkis visai netiko prie šnipų romano formato, kad ir kokio praskiesto. Pasakojimo eigoje galima patikėti kiek mistifikuota šnipų gyvenimo uždanga, kur paslaptys ir paranoja gali sukurti kažko nepaaiškinamo iliuziją, bet visada tyko logiškas to paaiškinimas. Deja pamažu nueita į visiškas metafizikas, o galiausiai viskas kulminavosi tokia nesąmone, kad pasijaučiau Twin Peaks’o tęsinyje ir aš net bijau, kad antroje knygoje paaiškės, jog viską valdo tolimos galaktikos ateiviai.
Pabaiga nuvilia ir kitu aspektu. Kad jos nebus galima buvo nuspėti jau tada, kai prisiminimų chronologijoje buvome 10 metų praeityje, o knygos likę kokie 40 puslapių, bet turėjau vilties kad bent kažkas paaiškės, o iš tiesų nebuvo atsakyta nei į vieną klausimą. Neturiu nieko prieš neaiškias pabaigas, ypač kai iškart pažadėta kita dalis, bet jeigu tai iš tiesų antra dalis ir ne antras tomas, tai šita pabaiga yra nepateisinama, o knyga apskritai beprasmė - taip su įdomiais, vaizdingais intarpais - bet beprasmė.
Knygoje pateikiami pasakojimai akivaizdžiai turės matifestuotis narpliojant pagrindinę paslaptį ir istoriją, kurios įžanga praktiškai ir yra šita knyga. Pateikiama čia Conan Doylio stiliumi ir visokių lentelių, užkoduotų romanų puslapių, kuriuos visus teks iškoduoti remiantis asmeninėmis pagrindinio herojaus patirtimis ir čia matomai bus svarbūs tie veikėjai, kurių vardu nė nespėjai įsiminti. Jei tai iš tiesų yra savarankiška knyga, kurios tęsinį tuoj išvysime, tai ji turėjo kažką išsiaiškinti, bent kažką iš to milijono nuorodų panaudoti, išnarplioti, o naujai atsiradę klausimai jau perkelti į kitą dalį, o ne perkelti ten stačiai atsakymus į klausimus iš prologo. O jeigu aš ir norėčiau šios dalies pabaigą priimti kaip savotišką netikėtą pabaigą, tai tų nuorodų pakeliui turėjo būti gerokai mažiau, o ir knyga gerokai trumpesnė. Dabar, tiesą sakant, nelabai supratau ką perskaičiau.
Manto Adomėno užmojis man pasirodė smagus, kurpti istorijas ir jas pasakoti, atrodo, jis geba nuostabiai, bet man tiesiog visko buvo per daug, pasijaučiau kiek iššvaisčiusi laiką užvertus paskutinį puslapį (gal perskaičiusi abi knygas vienu ypu jausčiausi kitaip) ir greičiausiai tiesiog nesu knygos tikslinė auditorija, nors kartais atrodo, kad ta auditorija yra kažkoks kentauras - su filosofijos daktaro galva ir milenialso nerdo užpakaliu.
March 15, 2024
Vos pradėjus skaityti, beveik iškart man pasidarė aišku, kad į superfanų bandwagoną nešoksiu. Kad ir kokia šita knyga būtų privalumų turinti, bet trūkumų mano akyse irgi sočiai. Šiaip jei reikia gilesnio požiūrio, tai Justės apžvalga tobulai akcentuoja ir išplėtoja viską, kas man nepatiko. Kudos ir linkėjimai autorei.
Bet jei jau taip labai labai iš mano asmeninės pusės - tebūnie toks komentaras.
Ar kabliukas yra? Taip. Ar Adomėnas moka rašyt? Taip. Ar jis gerai vynioja siužetą ir gijas, ar gerai kuria pasaulį? Taip. Ar personažai parašyti gerai? Taip. Nors negaliu nepaminėti, kad visos romano moterys praleistos per "graži/negraži" filtrą, kai tuo tarpu visus vyrus filtravo per "sėkmingas/protingas/pasikaustęs vs. antonimas" filtrą. Taigi, knygos privalumus tikrai pripažįstu. Bet tuo pačiu, didžiausia ir kertinė šios knygos problema yra ta, kad ji taip nori būti visokia, kad galiausiai gaunasi jokia.
Plėtojant šitą mintį, galiu įmest visai adekvatų kulinarinį palyginimą. Sūdyta silkė, karšto rūkymo šoninė, pieniškas šokoladas ir marinuoti pomidorai. Atskirai paėmus - viskas su kiekvienu šiuo maistu ok, gal netgi labai gerai, kaip kieno skonis. Bet jei tu iš šių visų keturių ingredientų bandysi padaryti vieną patiekalą, gausi kažką labai keisto ir kažin ar skanaus. Tai vat knygoje - lygiai tas pats. Šnipų romanas vs. 90-ųjų koloritas vs. arkliškos dozės filosofijos vs. Brown'iškas action/suspense. O glazūrai dar pridėta misticizmo, spiritizmo, o pabaigai - tiesiog downright magijos. Nu ir man šitas receptas visiškai neveikia. Čia tas retas atvejis, kai iš noro padaryti gerai tiesiog persistengiama.
Knyga bloga? Ne. Ar skaitysiu antrą dalį? Galimai. Ar ji man tempia aukščiau nei "OK"? Irgi ne. Atitinkamai ir įvertinimas - 2*.
Bet jei jau taip labai labai iš mano asmeninės pusės - tebūnie toks komentaras.
Ar kabliukas yra? Taip. Ar Adomėnas moka rašyt? Taip. Ar jis gerai vynioja siužetą ir gijas, ar gerai kuria pasaulį? Taip. Ar personažai parašyti gerai? Taip. Nors negaliu nepaminėti, kad visos romano moterys praleistos per "graži/negraži" filtrą, kai tuo tarpu visus vyrus filtravo per "sėkmingas/protingas/pasikaustęs vs. antonimas" filtrą. Taigi, knygos privalumus tikrai pripažįstu. Bet tuo pačiu, didžiausia ir kertinė šios knygos problema yra ta, kad ji taip nori būti visokia, kad galiausiai gaunasi jokia.
Plėtojant šitą mintį, galiu įmest visai adekvatų kulinarinį palyginimą. Sūdyta silkė, karšto rūkymo šoninė, pieniškas šokoladas ir marinuoti pomidorai. Atskirai paėmus - viskas su kiekvienu šiuo maistu ok, gal netgi labai gerai, kaip kieno skonis. Bet jei tu iš šių visų keturių ingredientų bandysi padaryti vieną patiekalą, gausi kažką labai keisto ir kažin ar skanaus. Tai vat knygoje - lygiai tas pats. Šnipų romanas vs. 90-ųjų koloritas vs. arkliškos dozės filosofijos vs. Brown'iškas action/suspense. O glazūrai dar pridėta misticizmo, spiritizmo, o pabaigai - tiesiog downright magijos. Nu ir man šitas receptas visiškai neveikia. Čia tas retas atvejis, kai iš noro padaryti gerai tiesiog persistengiama.
Knyga bloga? Ne. Ar skaitysiu antrą dalį? Galimai. Ar ji man tempia aukščiau nei "OK"? Irgi ne. Atitinkamai ir įvertinimas - 2*.
January 16, 2024
Kas galėjo pagalvoti, kad ši knyga bus tooookio gerumo? Aš tikrai ne. Atrodė, kad tiesiog dar vienas protingas ir išsilavinęs žmogus užsigeidė parašyti knygą, o gavosi - nu kodėl tie šeši šimtai puslapių taip greitai baigėsi? Kaip taip įmanoma, kad čia debiutanto kūrinys? Kur antra dalis? Girdisi gandai, kad per knygų mugę pasirodys antroji dalis. Negaliu sulaukti. Ne-ga-liu :)
Žodžiu, pakliuvo man ši knyga į nagus ir rankos pačios tiesėsi link jos kuo greičiau. Nesusiklaidinkit dėl anotacijos, nes ją paskaičius, gali atrodyti, kad knyga itin sudėtinga. Ji nėra neįkandama. Jausmelis, kad Umberto Ecco atsipalaidavo ir parašė Dan Brown pagaulumo knygą, kuri tiesiog įsiurbia ir nepaleidžia. Atsitraukti oi kaip sunku.
Centrinė figūra šioje knygoje - Tomas Narvydas. Tomas - žvalgybininkas, kuris nusigauna į Šiaurinės Rusijos gilumą ir bando narplioti savo mokytojo ir draugo Leono įtartinas mirties aplinkybes. Sluoksnių čia daug. Tomo jaunystės dienos, kelias iki dabartinės žvalgybiniko pozicijos, asmeniniai santykiai, žinoma, šiek tiek meilės, kuri dar niekam nepakenkė.
Pasakysiu atvirai - mane tikrai nustebino šio kūrinio daugiasluoksniškumas. Mano viltys debiutanto kūriniui apsiribojo gerokai kuklesniais kriterijais, bet kaip aš klydau. Aš suprantu, kad nors viešai Mantas Adomėnas geriau žinomas kaip politikas, jo išsilavinime yra VU filologijos studijos, bet vienas dalykas yra studijuoti, o kitas parašyti tokio lygio knygą. Aš tikrai labai labai nustebau. Čia tiek sąmokslo gijų, tiek apgaulių apgaulėse, kad svaigsta galva.
Nesinori daugžodžiauti. Palaikykite Mantą Adomėną ir būtinai įsigykite bei perskaitykite šią knygą. Dvylika metų brandintas kūrinys, dėl kurio, patikėkite manimi, pamesite galvą. Ji be galo pagauli, intriguojanti, įtraukianti, o kai perskaitysite - linkiu didelės kantrybės laukti antros dalies :)
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
Žodžiu, pakliuvo man ši knyga į nagus ir rankos pačios tiesėsi link jos kuo greičiau. Nesusiklaidinkit dėl anotacijos, nes ją paskaičius, gali atrodyti, kad knyga itin sudėtinga. Ji nėra neįkandama. Jausmelis, kad Umberto Ecco atsipalaidavo ir parašė Dan Brown pagaulumo knygą, kuri tiesiog įsiurbia ir nepaleidžia. Atsitraukti oi kaip sunku.
Centrinė figūra šioje knygoje - Tomas Narvydas. Tomas - žvalgybininkas, kuris nusigauna į Šiaurinės Rusijos gilumą ir bando narplioti savo mokytojo ir draugo Leono įtartinas mirties aplinkybes. Sluoksnių čia daug. Tomo jaunystės dienos, kelias iki dabartinės žvalgybiniko pozicijos, asmeniniai santykiai, žinoma, šiek tiek meilės, kuri dar niekam nepakenkė.
Pasakysiu atvirai - mane tikrai nustebino šio kūrinio daugiasluoksniškumas. Mano viltys debiutanto kūriniui apsiribojo gerokai kuklesniais kriterijais, bet kaip aš klydau. Aš suprantu, kad nors viešai Mantas Adomėnas geriau žinomas kaip politikas, jo išsilavinime yra VU filologijos studijos, bet vienas dalykas yra studijuoti, o kitas parašyti tokio lygio knygą. Aš tikrai labai labai nustebau. Čia tiek sąmokslo gijų, tiek apgaulių apgaulėse, kad svaigsta galva.
Nesinori daugžodžiauti. Palaikykite Mantą Adomėną ir būtinai įsigykite bei perskaitykite šią knygą. Dvylika metų brandintas kūrinys, dėl kurio, patikėkite manimi, pamesite galvą. Ji be galo pagauli, intriguojanti, įtraukianti, o kai perskaitysite - linkiu didelės kantrybės laukti antros dalies :)
📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi
November 29, 2023
Labai mėgstu frazę, kurios autoriaus neatsimenu: "Perskaityti knygą - tai tarsi įlįsti į kito žmogaus galvą. Intymesnės pažinties negali būti". Taigi, jei norite pažinti labai paslaptingą žmogų vardu Mantas Adomėnas , skaitykite "Monetą ir labirintą". Tai reto profesionalumo kūrinys, leidėjų tiksliai apibūdintas kaip "intelektualus šnipų romanas". Jame yra ir žvalgybos alegorija, ir žvalgybos filosofija, bet skaitytoją, žinoma, sugriebia ir gilyn traukia žvalgybos romantika. Dar detektyvinės mįslės ir tai, ką kas nors tikriausiai pavadins magiškuoju realizmu. Nors aš tai vadinčiau realistine magija.
March 23, 2024
šiai knygai verkiant trūksta vieno dalyko: griežto redaktoriaus. tokio, kuris paaiškintų autoriui, kad tekstas nėra jo ego veidrodis (o ego ir asmenybė nėra tas pats); kad romanas nėra viso gyvenime gauto išsilavinimo sertifikatas; kad trileriui, juolab šnipų trileriui yra gyvybiškai svarbu neprarasti tempo per ilgus ir nuobodžius nukrypimus (nenuobodūs būtų kitas reikalas, bet deja); ir kad dešimt įtampos kupinų puslapių yra paveikesni už šimtą nereikalingai (sinonimas - grafomaniškai) ištįsusių. esu beveik įsitikinusi, jog antrai daliai toks redaktorius irgi neatsirado, tad jos neskaitysiu.
January 10, 2024
Gyvenime taip jau nutiko, kad kelis pastaruosius metus labai domiuosi politika. Lietuvos, užsienio kiek mažiau, bet vis tiek aktualijų nepraleidžiu. Vis dažniau į rankas patenka viena kita knyga apie mūsų istoriją, apie praeitų kartų patirtis, istorijas ir patyrimus. O štai dabar Adomėnas paėmė ir parašė romaną apie šnipus šiais laikais, apie Lietuvos ir rusijos santykį per fikcinę prizmę, pasitelkęs konspiracijos teorijas, psichologijos pagrindus ir žinias. Autorius perpynė tikras istorijas, kurias nesunkiai galime užčiuopti ir sudėjo jas į siužetą, surišo su fikcija taip, jog skaitant norėjosi aikčioti ir krūpčioti.
Tomas Narvydas – žvalgybininkas, saugumietis, kuris išvyksta į šiaurės rusiją tirti savo mokytojo, kolegos Leono mirties. Senas Tomo draugas mirė netikėtomis aplinkybėmis, o pėdsakai veda pačiais klaidžiausiais klystkeliais. Aiškinantis jas, Tomas keliauja po savo praeitį, pasakoja apie jaunystę, darbo žvalgyboje pradžią ir išsūkius, apie meiles, apie įvykius, nuvedusius jį ten, kur yra dabar. Čia skaitome ir apie alternatyvią Lietuvos istoriją, sąmokslo teorijas, strategijas ir politikos užkaborius.
Koks tai romanas! Pasakysiu drąsiai, labai drąsiai, bet ši knyga pasirodė kaip vyriška Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ versija. Su bėgimu, šiek tiek trilerio elementų, greitesniu tempu ir galbūt stilistiškai ne tokia ryški. Tačiau knyga velniškai intelektuali. Ne vieną ir ne du kartus teko ieškoti žodžių reikšmių, skaityti plačiau apie minimus kūrinius ar kūrėjus. Dar kelis kartus net pasimečiau dėl to, kiek visko aš, pasirodo, nežinau, nesuvokiu ir apie kiek dalykų niekada net nesusimąsčiau.
Romane kalbama apie sąmokslo teorijas, vis tik paradoksalu – pati knyga tarsi didžiulė, daugiasluoksnė sąmokslo teorija, apimanti ezoteriką, religiją, politiką, narstanti įvairiausius socialinius sluoksnius ir pavedžiojanti mus net po kelias šalis. Kartais ima rodytis, kad visi, absoliučiai visi yra įsivėlę į avantiūrą ir yra tik sraigteliai kažkokioje didesnėje, nei mes galime apčiuopti, sistemoje.
„Kaip sakė amerikiečių rašytojas, šnipai yra kaip romanistai, tik savo kūriniams rašyti jie naudojasi gyvais žmonėmis ir tikromis vietomis.“
Nepaprastai įdomiai aprašytas šnipų darbas. Ypač pati pradžia, kuomet Tomui teko įvairūs išbandymai, misijos, kurios jį nuvildavo, misijos, kurios tikrindavo jo ribas. O įdomiausia buvo skaityti apie tas užduotis, kurios veikėjui kainavo daugiausiai – supurtymą, savo žmogiškumo likučių pasitikrinimą. Neslėpsiu, poroje vietų net susigraudinau, o to iš šios knygos nesitikėjau. Ir ypač, kad ašaras man spaus specialiųjų operacijų atomazgos.
„Paprastai sakoma, kad įrodymo nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.“
Vis tik apie vieną romano dalį, detalių rinkinį ir skyrių noriu pakalbėti plačiau. Apie „kas būtų, jeigu būtų“. Kas būtų, jei visi mūsų šalies įvykiai, kadaise susiklostę nesėkmingai, būtų pasisekę. Tai buvo skyrius, kuriame Tomas su savo studentais draugais rašė alternatyviąją Lietuvos istoriją. Patikėkite manimi, vien dėl šio skyriaus verta skaityti šią knygą. Tiek peno apmąstymams nesu gavusi jau ilgą laiką.
Pabaiga. Žinoma, pabaiga. Aš manau, kad nėra teisinga palikti skaitytojus su tokia pabaiga laukti antrosios dilogijos dalies. Man širdis vos į kulnus nenusirito gal penkis kartus skaitant paskutinį skyrių, kelias akimirkas tikriausiai net kvėpuoti buvau nustojusi. Ir tada pasibaigė taip?? Negaliu sulaukti antrosios dalies, jau pasiilgau Tomo, jo pamąstymų ir visų konspiracijų teorijų. Stiprus romanas, intelektualus. Jaučiuosi praturtėjusi ir šiek tiek laimingesnė, jog jį perskaičiau.⠀
⠀
„Iš tiesų, jūs labai tiksliai užčiuopėte mūsų visuomenės paradoksą: visi, net ir krikščionys ignoruoja tikėjimo tiesas ir tyčiojasi iš velnio, iš tikėjimo velniu – bet labai noriai leidžiasi į sąmokslo teorijas.“
Leidyklos dovana.
Tomas Narvydas – žvalgybininkas, saugumietis, kuris išvyksta į šiaurės rusiją tirti savo mokytojo, kolegos Leono mirties. Senas Tomo draugas mirė netikėtomis aplinkybėmis, o pėdsakai veda pačiais klaidžiausiais klystkeliais. Aiškinantis jas, Tomas keliauja po savo praeitį, pasakoja apie jaunystę, darbo žvalgyboje pradžią ir išsūkius, apie meiles, apie įvykius, nuvedusius jį ten, kur yra dabar. Čia skaitome ir apie alternatyvią Lietuvos istoriją, sąmokslo teorijas, strategijas ir politikos užkaborius.
Koks tai romanas! Pasakysiu drąsiai, labai drąsiai, bet ši knyga pasirodė kaip vyriška Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ versija. Su bėgimu, šiek tiek trilerio elementų, greitesniu tempu ir galbūt stilistiškai ne tokia ryški. Tačiau knyga velniškai intelektuali. Ne vieną ir ne du kartus teko ieškoti žodžių reikšmių, skaityti plačiau apie minimus kūrinius ar kūrėjus. Dar kelis kartus net pasimečiau dėl to, kiek visko aš, pasirodo, nežinau, nesuvokiu ir apie kiek dalykų niekada net nesusimąsčiau.
Romane kalbama apie sąmokslo teorijas, vis tik paradoksalu – pati knyga tarsi didžiulė, daugiasluoksnė sąmokslo teorija, apimanti ezoteriką, religiją, politiką, narstanti įvairiausius socialinius sluoksnius ir pavedžiojanti mus net po kelias šalis. Kartais ima rodytis, kad visi, absoliučiai visi yra įsivėlę į avantiūrą ir yra tik sraigteliai kažkokioje didesnėje, nei mes galime apčiuopti, sistemoje.
„Kaip sakė amerikiečių rašytojas, šnipai yra kaip romanistai, tik savo kūriniams rašyti jie naudojasi gyvais žmonėmis ir tikromis vietomis.“
Nepaprastai įdomiai aprašytas šnipų darbas. Ypač pati pradžia, kuomet Tomui teko įvairūs išbandymai, misijos, kurios jį nuvildavo, misijos, kurios tikrindavo jo ribas. O įdomiausia buvo skaityti apie tas užduotis, kurios veikėjui kainavo daugiausiai – supurtymą, savo žmogiškumo likučių pasitikrinimą. Neslėpsiu, poroje vietų net susigraudinau, o to iš šios knygos nesitikėjau. Ir ypač, kad ašaras man spaus specialiųjų operacijų atomazgos.
„Paprastai sakoma, kad įrodymo nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.“
Vis tik apie vieną romano dalį, detalių rinkinį ir skyrių noriu pakalbėti plačiau. Apie „kas būtų, jeigu būtų“. Kas būtų, jei visi mūsų šalies įvykiai, kadaise susiklostę nesėkmingai, būtų pasisekę. Tai buvo skyrius, kuriame Tomas su savo studentais draugais rašė alternatyviąją Lietuvos istoriją. Patikėkite manimi, vien dėl šio skyriaus verta skaityti šią knygą. Tiek peno apmąstymams nesu gavusi jau ilgą laiką.
Pabaiga. Žinoma, pabaiga. Aš manau, kad nėra teisinga palikti skaitytojus su tokia pabaiga laukti antrosios dilogijos dalies. Man širdis vos į kulnus nenusirito gal penkis kartus skaitant paskutinį skyrių, kelias akimirkas tikriausiai net kvėpuoti buvau nustojusi. Ir tada pasibaigė taip?? Negaliu sulaukti antrosios dalies, jau pasiilgau Tomo, jo pamąstymų ir visų konspiracijų teorijų. Stiprus romanas, intelektualus. Jaučiuosi praturtėjusi ir šiek tiek laimingesnė, jog jį perskaičiau.⠀
⠀
„Iš tiesų, jūs labai tiksliai užčiuopėte mūsų visuomenės paradoksą: visi, net ir krikščionys ignoruoja tikėjimo tiesas ir tyčiojasi iš velnio, iš tikėjimo velniu – bet labai noriai leidžiasi į sąmokslo teorijas.“
Leidyklos dovana.
May 19, 2024
įveikiau but at what cost
December 1, 2023
Ką daro žmogus, besirinkdamas knygyne, ką čia naujo paskaičius? Ok, už visus nepasakysiu, tai per savo prizmę. Pirmiausiai pasižvalgau jau pažįstamų autorių – natūralu, žinau, ko iš jų tikėtis. Tada tiesiog per dominančių žanrų naujienas prasieinu. O, kažkas nauja – traukiam, pavartom, paskaitom, ką ten meluoja (o leidėjai tradiciškai meluoja) ant nugarėlės. Taigi...
„2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį.“
Atrodo, kaip koks šnipų trileris. Gal net galima sakyti, kad taip ir yra. Tiktai va, viso to, kas čia netrumpoje anotacijoje – knygoje kokie 10 procentų, o likę 90 skirti tiems keliems žodžiams „...ir į savo paties praeitį“. Intriga, užmegzta pačioje pradžioje tik iš dalies praskleidžiama pačioje pabaigoje. Na, bet kad jau mums sąžiningai paskelbia, jog tai pirmoji dilogijos knyga, tai grand finale ir nesitikėkim. Tarpinis – yra. Gal kiek pernelyg tarpinis.
Bet parašyta gerai. Aišku, nereta pirmosios knygos bėda kaišioja ausis ir čia – autorius pasistengė sudėti romanan VISKĄ. Ar bent jau kuo daugiau. Kita vertus, sulipdė viską ne dirbtinai – už ką pliusas. Kartais, mano skoniui, pernelyg užsižaidžiama umbertoecoizmu. Nes ne viską, ką sugeba Jupiteris, taip pat gerai sugebės ir jautis.
Tai ką turim? Šnipų romaną? Kaip ir taip. Bildungsroman? Ir tokio apibūdinimo nesipurtyčiau. Trilerį su mistikos prieskoniu? Irgi yra.
Jei nesibaidysit apimties – pabandykit. Nes aš gavau visai ne tai... ne, ne taip – gavau NE VISAI TAI, ko tikėjausi, bet vis tiek patiko. Ir bus tas tęsinys – skaitysiu ir jį. Tai iš manęs – mano subjektyvūs keturi iš penkių. Bet visai tvirti keturi.
„2018-ieji, Nižnedvinskas, Šiaurės Rusija. Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas incognito seka ataušusiais pėdsakais. Prieš metus šiame mieste, prigludusiame prie poliarinio rato, jo mokytojas, viršininkas ir bičiulis Leonas Nevardauskas rastas nuskendęs upėje. Iš pirmo žvilgsnio mirtis atrodo kaip nelaimingas atsitikimas, tačiau ką FSB nekenčiamas žmogus veikė vienas gūdžioje Rusijos provincijoje? Kodėl velionio kišenėje rastas belemnito akmuo, dar vadinamas velnio pirštu? Kokia paslaptis užšifruota keliuose stalčiuje rasto rankraščio puslapiuose? Įtarimai stiprėja: per Maskvoje dirbantį agentą Tomo kolegas netikėtai pasiekusiame geltoname aplanke iš Lubiankos minimas Rusijos agento siuntimas į Nižnedvinską atlikti operacijos „Velnio pirštas“. Tad Tomas leidžiasi į labirintišką kelionę tiesos link po Rusijos tamsumas ir savo paties praeitį.“
Atrodo, kaip koks šnipų trileris. Gal net galima sakyti, kad taip ir yra. Tiktai va, viso to, kas čia netrumpoje anotacijoje – knygoje kokie 10 procentų, o likę 90 skirti tiems keliems žodžiams „...ir į savo paties praeitį“. Intriga, užmegzta pačioje pradžioje tik iš dalies praskleidžiama pačioje pabaigoje. Na, bet kad jau mums sąžiningai paskelbia, jog tai pirmoji dilogijos knyga, tai grand finale ir nesitikėkim. Tarpinis – yra. Gal kiek pernelyg tarpinis.
Bet parašyta gerai. Aišku, nereta pirmosios knygos bėda kaišioja ausis ir čia – autorius pasistengė sudėti romanan VISKĄ. Ar bent jau kuo daugiau. Kita vertus, sulipdė viską ne dirbtinai – už ką pliusas. Kartais, mano skoniui, pernelyg užsižaidžiama umbertoecoizmu. Nes ne viską, ką sugeba Jupiteris, taip pat gerai sugebės ir jautis.
Tai ką turim? Šnipų romaną? Kaip ir taip. Bildungsroman? Ir tokio apibūdinimo nesipurtyčiau. Trilerį su mistikos prieskoniu? Irgi yra.
Jei nesibaidysit apimties – pabandykit. Nes aš gavau visai ne tai... ne, ne taip – gavau NE VISAI TAI, ko tikėjausi, bet vis tiek patiko. Ir bus tas tęsinys – skaitysiu ir jį. Tai iš manęs – mano subjektyvūs keturi iš penkių. Bet visai tvirti keturi.
August 2, 2024
Šita knyga man buvo grybo sapnas.
March 20, 2025
Skaitydama prisiminiau savo nemielą buvusį kaimyną. Nepriklausomybės pradžioje susidomėjo visokiomis jogomis, Rytų kovos menais, buvo ilgam dingęs,kažkur Sankt Peterburge ar pan. gyveno, galiausiai susituokė su bene žinomiausia Lietuvos astrologe. Nenustebčiau, jei turėjo reikalų su slaptosiomis tarnybomis ir, žinant jį, ne Lietuvos naudai.
November 27, 2024
Įmantru. Autoriaus išprusimui ir norui būti lietuvių Eco - keturios žvaigždutės. Smalsu - taip. Įdomu - nelabai. Turėt nenoriu.
March 15, 2024
Ieškau tinkamų žodžių apibūdinti šiai knygai. Galiu sakyti, kad tai intelektualus romanas, net dvelkiantis erudicija.
Laikau save išsilavinusiu žmogumi, bet ir man buvo iššūkis skaityti, daug kartų ieškojau nepažįstamų žodžių, terminų ar net lotyniškų citatų reikšmių. Taip pat yra daugybė citatų įvairiausiomis kalbomis. Laimei, autorius pateikia jų vertimus paraštėse. Vis tik, jeigu tai gali erzinti, klausimas, ar knygą perskaitytumėte iki galo.
Kitas dalykas yra apie tai, kaip pasakojimas vedžioja per skirtingus laikus - dabartį, praeities eipizodus (tai seniau, tai arčiau praeityje, nebūtinai iš eilės). Galiausiai liko toks įspūdis, kad vaikščiojau labirintais. Tai irgi tam tikras iššūkis. Kažkuriuo metu pagavau save klausiant, tai kada gi veiksmas grįš prie dabarties romane?
Visgi perskaičiau visą ir nekantriai laukiu antros dalies. Kodėl? Nes sudomino tiek veiksmas, paslapčių gausa, darbo Biure ypatumai, Tomo gyvenimo vingiai, tiek ir mano labai mėgstamas "filosofavimas", ieškojimas atsakymų į egzistencinius klausimus, gyvenimo apmąstymai. Gavosi kietas riešutėlis, bet užtat koks gardus.
P. S. Ir koks gražus, kviečiantis į rankas paimti viršelis.
Laikau save išsilavinusiu žmogumi, bet ir man buvo iššūkis skaityti, daug kartų ieškojau nepažįstamų žodžių, terminų ar net lotyniškų citatų reikšmių. Taip pat yra daugybė citatų įvairiausiomis kalbomis. Laimei, autorius pateikia jų vertimus paraštėse. Vis tik, jeigu tai gali erzinti, klausimas, ar knygą perskaitytumėte iki galo.
Kitas dalykas yra apie tai, kaip pasakojimas vedžioja per skirtingus laikus - dabartį, praeities eipizodus (tai seniau, tai arčiau praeityje, nebūtinai iš eilės). Galiausiai liko toks įspūdis, kad vaikščiojau labirintais. Tai irgi tam tikras iššūkis. Kažkuriuo metu pagavau save klausiant, tai kada gi veiksmas grįš prie dabarties romane?
Visgi perskaičiau visą ir nekantriai laukiu antros dalies. Kodėl? Nes sudomino tiek veiksmas, paslapčių gausa, darbo Biure ypatumai, Tomo gyvenimo vingiai, tiek ir mano labai mėgstamas "filosofavimas", ieškojimas atsakymų į egzistencinius klausimus, gyvenimo apmąstymai. Gavosi kietas riešutėlis, bet užtat koks gardus.
P. S. Ir koks gražus, kviečiantis į rankas paimti viršelis.
April 15, 2024
Kartais mažiau yra daugiau.
Tikiu, kad rašant knygą tikslas turėtų būti ne talentų demonstravimas, o istorijos pasakojimas, antraip gaunasi toks nausėdiškas puikybės sindromas. Šiuo atveju, man pasirodė, kad Adomėnas nesuvaldė savo noro pademonstruoti sukauptą išmanymą, erudiciją ir gebėjimus, kad gali vienaip ir kitaip, todėl rezultatui pritrūko vientisumo, pagavumo.
Turiu pripažinti - istorijos siužetas puikus, charakteriai išbaigti ir visapusiški ( gal tik ne visai realistiški), kalba vaizdinga, bet kintantis pasakojimo stilius ir noras parodyti dar daugiau knygai svorio pridėjo kaip atostogų bagažas, kuomet į šiltus kraštus dėl visa ko pasiimi storą megztinį. Galima, bet kas iš to?
Tikiu, kad rašant knygą tikslas turėtų būti ne talentų demonstravimas, o istorijos pasakojimas, antraip gaunasi toks nausėdiškas puikybės sindromas. Šiuo atveju, man pasirodė, kad Adomėnas nesuvaldė savo noro pademonstruoti sukauptą išmanymą, erudiciją ir gebėjimus, kad gali vienaip ir kitaip, todėl rezultatui pritrūko vientisumo, pagavumo.
Turiu pripažinti - istorijos siužetas puikus, charakteriai išbaigti ir visapusiški ( gal tik ne visai realistiški), kalba vaizdinga, bet kintantis pasakojimo stilius ir noras parodyti dar daugiau knygai svorio pridėjo kaip atostogų bagažas, kuomet į šiltus kraštus dėl visa ko pasiimi storą megztinį. Galima, bet kas iš to?
October 19, 2024
Patiko net ir filosofiniai nukrypimai, erzinę ne vieną skaitytoją. Man tai – viena iš gražesnių ir įdomesnių lietuviškų knygų.
November 27, 2025
Ak, tulkotājas Daces Meieres vārds komentārus neprasa, tāpēc ņēmu lasīt "Monētu&labirintu" par spīti tam, ka zināmā mērā ir pieteikts kā spiegu romāns.
Man tās spiegu lietas, nu, tā .. ne pārāk (Džeimsu Bondu labāk skatos, nevis lasu Flemingu).
Pēc šīs grāmatas man ir divējādas sajūtas, nevaru teikt, ka ļoti patika, un ka nepatika.
"Kad visu laiku staigā pa neprāta robežu, vajag ļoti daudz skepticisma un ironijas, lai tumsa tevi neaprītu."
Man patika fragmentāri, var teikt, pa tēmu apgabaliem (piem., alternatīvā vēsture, spiegošanas pragmatiskā daba, jā, arī metafizika un teoloģija) un te ir vietā vārds "ļoti", bet pietrūka romāna kā tāda. Nē, nu ir tas romāns, protams. Un ir sižets, bet tas ir izstiepts un saraustīts vienlaikus. Man bija sajūta, ka autoram tik daudz ko gribas pateikt, padalīties ar savām zināšanām un pārdomām, ka daiļliteratūrai paliek par šauru.
Apbrīnoju Manta Adomēna zināšanas (filozofijas zinātņu doktors kā nekā), bet man aiz intertekstualitātes, šķiet, pazuda autora personība un līdzdalība.
Un tomēr!
Drīzāk patika, nevis atstāja vienaldzīgu.
Atsevišķas tēmas tā sasaucās ar manām bažām par apkārtējām norisēm, ka lasīju un tik māju ar galvu līdzi. Vienā grāmatā tik daudz manu neatbildētu jautājumu.
"Kamēr kārtībsargi un justīcija, politiķi un žurnālisti centās tikt skaidrībā, kuram taisnība, kur beidzas īstenība un sākas murgi un sazvērestības teorijas, Toms ložņāja pa blogiem, podkāstiem un interneta čatiem, tvarstīdams mājienus, iedams pa grūti samanāmām pēdām, pūlēdamies saprast, kā iekārtots prāts tiem cilvēkiem, kuri padodas sazvērestības teorijām, kā arī centās atšķirt, kur redzama neviltota ticība šīm teorijām un kur - manipulatīva konspiroloģisku skaidrojumu izplatīšana. Viņš mēģināja atpazīt un identificēt, kas un kāpēc piepeši gūst pārsvaru domāšanā; kāpēc gluži labi izglītots cilvēks ar mēreniem uzskatiem, kurš iepriekš bijis apveltīts ar skaidru saprātu, piepeši salūst un padodas sazvērestības teorijai, kļūst par tās upuri."
Stāstījuma valoda. Es tā padomāju, ka, iespējams, šāda pārdomu ievīšana daiļliteratūras formā, ir labākais veids, kā likt cilvēkam, kurš nelasīs Kanta "Tīrā prāta kritiku" un filozofiskus tekstus kā tādus, tomēr nodot to vēstījumu par filozofiskiem jautājumiem.
Beigās nedaudz vīlos mistikas dēļ, bet tas netraucē gaidīt otro daļu.
Man tās spiegu lietas, nu, tā .. ne pārāk (Džeimsu Bondu labāk skatos, nevis lasu Flemingu).
Pēc šīs grāmatas man ir divējādas sajūtas, nevaru teikt, ka ļoti patika, un ka nepatika.
"Kad visu laiku staigā pa neprāta robežu, vajag ļoti daudz skepticisma un ironijas, lai tumsa tevi neaprītu."
Man patika fragmentāri, var teikt, pa tēmu apgabaliem (piem., alternatīvā vēsture, spiegošanas pragmatiskā daba, jā, arī metafizika un teoloģija) un te ir vietā vārds "ļoti", bet pietrūka romāna kā tāda. Nē, nu ir tas romāns, protams. Un ir sižets, bet tas ir izstiepts un saraustīts vienlaikus. Man bija sajūta, ka autoram tik daudz ko gribas pateikt, padalīties ar savām zināšanām un pārdomām, ka daiļliteratūrai paliek par šauru.
Apbrīnoju Manta Adomēna zināšanas (filozofijas zinātņu doktors kā nekā), bet man aiz intertekstualitātes, šķiet, pazuda autora personība un līdzdalība.
Un tomēr!
Drīzāk patika, nevis atstāja vienaldzīgu.
Atsevišķas tēmas tā sasaucās ar manām bažām par apkārtējām norisēm, ka lasīju un tik māju ar galvu līdzi. Vienā grāmatā tik daudz manu neatbildētu jautājumu.
"Kamēr kārtībsargi un justīcija, politiķi un žurnālisti centās tikt skaidrībā, kuram taisnība, kur beidzas īstenība un sākas murgi un sazvērestības teorijas, Toms ložņāja pa blogiem, podkāstiem un interneta čatiem, tvarstīdams mājienus, iedams pa grūti samanāmām pēdām, pūlēdamies saprast, kā iekārtots prāts tiem cilvēkiem, kuri padodas sazvērestības teorijām, kā arī centās atšķirt, kur redzama neviltota ticība šīm teorijām un kur - manipulatīva konspiroloģisku skaidrojumu izplatīšana. Viņš mēģināja atpazīt un identificēt, kas un kāpēc piepeši gūst pārsvaru domāšanā; kāpēc gluži labi izglītots cilvēks ar mēreniem uzskatiem, kurš iepriekš bijis apveltīts ar skaidru saprātu, piepeši salūst un padodas sazvērestības teorijai, kļūst par tās upuri."
Stāstījuma valoda. Es tā padomāju, ka, iespējams, šāda pārdomu ievīšana daiļliteratūras formā, ir labākais veids, kā likt cilvēkam, kurš nelasīs Kanta "Tīrā prāta kritiku" un filozofiskus tekstus kā tādus, tomēr nodot to vēstījumu par filozofiskiem jautājumiem.
Beigās nedaudz vīlos mistikas dēļ, bet tas netraucē gaidīt otro daļu.
February 6, 2025
Man tikrai patiko. Puikiai suprantu, kodėl knygos vertinimai tokie nevienareikšmiai-autorius rašo gana sudėtingai, sofistikuotai, painiai. Vienok, darbas yra kokybiškas. O aš mėgstu tokius produktus. Su enciklopedija skaityti romano nereikėjo-yra išnašos, vertimai, paaiškinimai.
Man gal tik paskutiniai puslapiai ėmė nuvilti, man ėmė justis koks tai perspaudimas, ėmiau nebetikėti. Na ir tas įvykių mąstas bendrai eigoje jau kone juoką kėlė-kiek didelių ir ilgalaikių dalykų gali įvykti žmogui per vieną gyvenimą. Kartais rodės, kad aprašomi keli paraleliniai, nes tais pačiais metais ir gangsterius “šnipavo”, ir studijavo ir dar ten kažką.
Bet kuriuo atveju rekomenduoju, nes bendrai tai mėgavaus. Po nemažai paviršutiniškų knygų, ši buvo gera :)
Man gal tik paskutiniai puslapiai ėmė nuvilti, man ėmė justis koks tai perspaudimas, ėmiau nebetikėti. Na ir tas įvykių mąstas bendrai eigoje jau kone juoką kėlė-kiek didelių ir ilgalaikių dalykų gali įvykti žmogui per vieną gyvenimą. Kartais rodės, kad aprašomi keli paraleliniai, nes tais pačiais metais ir gangsterius “šnipavo”, ir studijavo ir dar ten kažką.
Bet kuriuo atveju rekomenduoju, nes bendrai tai mėgavaus. Po nemažai paviršutiniškų knygų, ši buvo gera :)
February 25, 2024
Oho, kokio kalibro ir užmojo knyga - parašyta drąsiai, užtikrintai, be jokių gerai, kaip pirmai knygai ar lietuviškam romanui. Jau nuo pirmų puslapių galima suprasti, kad čia įvykis mūsuose - trileris, šnipų, lietuviškame kontekste, leidžiantis sau išeiti ir už žanro, ir už pagrindinės istorijos ribų. Ir dar labai gerai parašytas.
Būtent M. Adomėno ambicingas užmojis labiausiai ir žavi. Net nekalbu apie tai, kad jis moka sukurti įtampą ir veiksmo scenas (aprašant šnipų operacijas ir pan.), ko reikia trileriui. Bet jis eina giliau ir plačiau: čia yra ir šnipinėjimo užkulisiai, ir svarstymai apie šnipų misiją bei prigimtį, ir lengvai atpažįstamos lietuviškos aktualijos (Nepriklausomybės ištakos, užkulisinė politika, kriminalinio pasaulio virtuvė), geopolitika su istoriniu kontekstu - du skirtingų civilizacijų poliai (Vilnius - Maskva), natūraliai pereinantys į gėrio ir blogio kovą. Tai ir brendimo romanas (pagrindinio veikėjo Tomo kelias nuo paauglystės, dalyvaujant vėlyvojo sovietmečio disidentų ratuose, iki patyrusio žvalgybos agento), tai ir romanas apie Vilnių - kaip pagrindinę kovos prieš Maskvą (blogį) vietą, kurioje vyksta be galo įdomūs ir svarbūs įvykiai.
Aišku, bandant aprėpti tiek daug, knygos tempas nėra visą laiką "trileriškai" greitas, bet man netrukdė nei tempo sulėtinimai, nei šalutinės istorijos (jei iš viso jas galima taip pavadinti - visi ekskursai mažiau ar daugiau susiję su pagrindine istorijos linija ir/ar jos personažais), nei išėjimas už žanro ir istorijos ribų: filosofiniai svarstymai, ilgi ekskursai į pagrindinio veikėjo Tomo praeitį, kas leido įvesti daug įdomių personažų ir istorijų, iš kurių turbūt įspudingiausias Šnipiškių mafijos epizodas (spalvingi veikėjai, įtemptos situacijos, o dar kur įsimintinas pačių Šnipiškių aprašymas - ne tik šiame epizode, bet ir kitose vietose išsiskiria labai gyvai atkurtas Vilnius). Kaip tik patiko tie pasakojimo tempo kaitaliojimai (tai sulėtinimas, tai pagreitinimas, tai vėl sulėtinimas) ir pagrindinio pasakojimo (Tomo aiškinimasis, kaip žuvo jo mokytojas Leonas) išplėtimas į praeitį, į kitas valstybes, į šalutines istorijas. Kadangi čia tik 1-a serijos dalis, skaitant, tas jaučiasi - visos tos istorijos ir jų detalės kuria ir pildo knygos pasaulį ir pasakojimą, kuris čia, beje, nutrūksta labai staigiai ir kurio atomazga laukia 2-oje dalyje.
Nuotykiai, šnipų romantika, veiksmas, autentiškumas (laikotarpio, įvykių) ir dar daugiau - man labai patiko (einama už trilerio ribų - gerai, einama platyn ir gylyn - gerai, taškomasi intelektu ir žiniomis (ne be pagrindo) - labai gerai).
Būtent M. Adomėno ambicingas užmojis labiausiai ir žavi. Net nekalbu apie tai, kad jis moka sukurti įtampą ir veiksmo scenas (aprašant šnipų operacijas ir pan.), ko reikia trileriui. Bet jis eina giliau ir plačiau: čia yra ir šnipinėjimo užkulisiai, ir svarstymai apie šnipų misiją bei prigimtį, ir lengvai atpažįstamos lietuviškos aktualijos (Nepriklausomybės ištakos, užkulisinė politika, kriminalinio pasaulio virtuvė), geopolitika su istoriniu kontekstu - du skirtingų civilizacijų poliai (Vilnius - Maskva), natūraliai pereinantys į gėrio ir blogio kovą. Tai ir brendimo romanas (pagrindinio veikėjo Tomo kelias nuo paauglystės, dalyvaujant vėlyvojo sovietmečio disidentų ratuose, iki patyrusio žvalgybos agento), tai ir romanas apie Vilnių - kaip pagrindinę kovos prieš Maskvą (blogį) vietą, kurioje vyksta be galo įdomūs ir svarbūs įvykiai.
Aišku, bandant aprėpti tiek daug, knygos tempas nėra visą laiką "trileriškai" greitas, bet man netrukdė nei tempo sulėtinimai, nei šalutinės istorijos (jei iš viso jas galima taip pavadinti - visi ekskursai mažiau ar daugiau susiję su pagrindine istorijos linija ir/ar jos personažais), nei išėjimas už žanro ir istorijos ribų: filosofiniai svarstymai, ilgi ekskursai į pagrindinio veikėjo Tomo praeitį, kas leido įvesti daug įdomių personažų ir istorijų, iš kurių turbūt įspudingiausias Šnipiškių mafijos epizodas (spalvingi veikėjai, įtemptos situacijos, o dar kur įsimintinas pačių Šnipiškių aprašymas - ne tik šiame epizode, bet ir kitose vietose išsiskiria labai gyvai atkurtas Vilnius). Kaip tik patiko tie pasakojimo tempo kaitaliojimai (tai sulėtinimas, tai pagreitinimas, tai vėl sulėtinimas) ir pagrindinio pasakojimo (Tomo aiškinimasis, kaip žuvo jo mokytojas Leonas) išplėtimas į praeitį, į kitas valstybes, į šalutines istorijas. Kadangi čia tik 1-a serijos dalis, skaitant, tas jaučiasi - visos tos istorijos ir jų detalės kuria ir pildo knygos pasaulį ir pasakojimą, kuris čia, beje, nutrūksta labai staigiai ir kurio atomazga laukia 2-oje dalyje.
Nuotykiai, šnipų romantika, veiksmas, autentiškumas (laikotarpio, įvykių) ir dar daugiau - man labai patiko (einama už trilerio ribų - gerai, einama platyn ir gylyn - gerai, taškomasi intelektu ir žiniomis (ne be pagrindo) - labai gerai).
May 21, 2024
Reikėjo perskaityti dvi knygas, kad sugrįžčiau prie šios knygos apžvalgos.
Ši knyga buvo vietinio knygų klubo užduotis, tad nelabai iš anksto gilinausi į jos turinį. Ant nugarėlės tik probėgšmiais perskaičiau, kad intelektualus šnipų romanas, berods. Ir neišskaičiau, kad tai mistinis snobiškas šnipų romanas. Būčiau iš anksto sutaupiusi kelis wtf.
Pradėjusi skaityti šią knygą iš pradžių pasidžiaugiau "štai, pagaliau lietuviai irgi turi trilerį, kurį negėda būtų išversti ir užsienio rinkoms." O tada prasidėjo...
Iš kažkur esu girdėjusi tokią citatą "atleiskite, o jums kaukolė nespaudžia? (orig. извините а вам череп не жмет?)". Kodėl, kodėl lietuvių autoriai būtinai turi savo rašliavoje arba išlieti visą susikaupusią depresiją ar šizą, arba ne laiku ir ne vietoj be saiko puikuotis savo intelektu, net jei tai knygai nieko nepriduos.
Buvo bent keletas vietų, kuriose turėjau susilaikyti nuo knygos šveitimo į šoną. Pabaigiau. Ir netgi pagalvojau, kad gal skaitysiu antrą dalį, kad sužinočiau atomazgą, nes pirma knyga baigiasi kulminacija, o ne paslapčių atskleidimu, tačiau paskaičiusi vieną komentarą, kad antroje knygoje autorius dar labiau nesuvaldo savo taškymosi intelektu, nusprendžiau, kad praleisiu.
Aišku, visada egzistuoja tikimybė, kad aš nesu šios knygos tikslinis intelektualusis skaitytojas, su kuo galiu susitaikyti.
Ši knyga buvo vietinio knygų klubo užduotis, tad nelabai iš anksto gilinausi į jos turinį. Ant nugarėlės tik probėgšmiais perskaičiau, kad intelektualus šnipų romanas, berods. Ir neišskaičiau, kad tai mistinis snobiškas šnipų romanas. Būčiau iš anksto sutaupiusi kelis wtf.
Pradėjusi skaityti šią knygą iš pradžių pasidžiaugiau "štai, pagaliau lietuviai irgi turi trilerį, kurį negėda būtų išversti ir užsienio rinkoms." O tada prasidėjo...
Iš kažkur esu girdėjusi tokią citatą "atleiskite, o jums kaukolė nespaudžia? (orig. извините а вам череп не жмет?)". Kodėl, kodėl lietuvių autoriai būtinai turi savo rašliavoje arba išlieti visą susikaupusią depresiją ar šizą, arba ne laiku ir ne vietoj be saiko puikuotis savo intelektu, net jei tai knygai nieko nepriduos.
Buvo bent keletas vietų, kuriose turėjau susilaikyti nuo knygos šveitimo į šoną. Pabaigiau. Ir netgi pagalvojau, kad gal skaitysiu antrą dalį, kad sužinočiau atomazgą, nes pirma knyga baigiasi kulminacija, o ne paslapčių atskleidimu, tačiau paskaičiusi vieną komentarą, kad antroje knygoje autorius dar labiau nesuvaldo savo taškymosi intelektu, nusprendžiau, kad praleisiu.
Aišku, visada egzistuoja tikimybė, kad aš nesu šios knygos tikslinis intelektualusis skaitytojas, su kuo galiu susitaikyti.
May 26, 2024
„Inception" pagal Mantą Adomėną.
Šnipų ir žvalgybos, Lietuvos ir rusijos, Rytų (vėlgi apribojant rusais) ir Vakarų akistatos trileris. Kurio autoriui nepakanka plika akimi matomų (kad ir kaip maskuojamų) žmogaus gyvenimo įvykių, įtakų – jis nori pasiekti galios pradžią. Perkąsti Didįjį Žaidimą, kuriam vadovauja šaltinis, manipuliuojantis ne tik faktais, bet ir mąstymu, kontroliuojantis sprendimus, gebantis paveikti lemiamas akimirkas. Netgi tokias, kuriose lemiamas šalies likimas ir posūkiai. Galintis šaltais, plėšriais, bejausmiais pirštais rakinėti žmogaus smegenis, paversdamas jį bevaliu ir klusniu žaisliuku. Tas, kuriam nieko nėra paslėpta ir neįmanoma.
Kelionė per istoriją ir geografiją. Nuo Lietuvos iki Romos popiežiaus aplinkos, tolimųjų rusijos platybių ir nykaus Nižnedvinsko miestelio. Su gausiomis įvairių mąstytojų, filosofų, kūrėjų citatomis. Sąmokslų teorijomis. Nuo Dievo iki velnio. Nuo Šv. Augustino iki okultizmo, ezoterikos ir parapsichologijos. Autorius mus mėto po visur, atkreipdamas dėmesį ir į, regis, tokius nereikšmingus dalykus kaip grafičiai. Nes viskas yra susiję, viskas gali būti pajungta Didžiajam Žaidimui.
Knyga, kuri parodo autoriaus erudiciją. O skaitytojas – vieni mėgstame sužinoti tai, apie ką greičiausiai nė nesidomėjome ir nesiruošėme skaityti. Kitam visko gali pasirodyti per daug.
Man tinka ir patinka.
Todėl, žinoma, imsiu ir antrąją dalį. Nesinori sustoti pusiaukelėje.
Šnipų ir žvalgybos, Lietuvos ir rusijos, Rytų (vėlgi apribojant rusais) ir Vakarų akistatos trileris. Kurio autoriui nepakanka plika akimi matomų (kad ir kaip maskuojamų) žmogaus gyvenimo įvykių, įtakų – jis nori pasiekti galios pradžią. Perkąsti Didįjį Žaidimą, kuriam vadovauja šaltinis, manipuliuojantis ne tik faktais, bet ir mąstymu, kontroliuojantis sprendimus, gebantis paveikti lemiamas akimirkas. Netgi tokias, kuriose lemiamas šalies likimas ir posūkiai. Galintis šaltais, plėšriais, bejausmiais pirštais rakinėti žmogaus smegenis, paversdamas jį bevaliu ir klusniu žaisliuku. Tas, kuriam nieko nėra paslėpta ir neįmanoma.
Kelionė per istoriją ir geografiją. Nuo Lietuvos iki Romos popiežiaus aplinkos, tolimųjų rusijos platybių ir nykaus Nižnedvinsko miestelio. Su gausiomis įvairių mąstytojų, filosofų, kūrėjų citatomis. Sąmokslų teorijomis. Nuo Dievo iki velnio. Nuo Šv. Augustino iki okultizmo, ezoterikos ir parapsichologijos. Autorius mus mėto po visur, atkreipdamas dėmesį ir į, regis, tokius nereikšmingus dalykus kaip grafičiai. Nes viskas yra susiję, viskas gali būti pajungta Didžiajam Žaidimui.
Knyga, kuri parodo autoriaus erudiciją. O skaitytojas – vieni mėgstame sužinoti tai, apie ką greičiausiai nė nesidomėjome ir nesiruošėme skaityti. Kitam visko gali pasirodyti per daug.
Man tinka ir patinka.
Todėl, žinoma, imsiu ir antrąją dalį. Nesinori sustoti pusiaukelėje.
February 11, 2024
Knyga jos aprašyme neteisingai priskirta detektyvams ar šnipų romanams. Knygoje herojus sako, kad negalės “į filosofiją žiūrėt kitaip, kaip į šnipų romano žanro porūšį” ir ši citata, manau, puikiai apibūdina tai, ką autorius laiko šnipų romanu ir koks kūrinys yra “Moneta ir labirintas”.
Tai kažkoks filosofinių samprotavimų ir fantastikos mišinys, tuo pačiu perpildytas nuorodų ir citatų į galybę antikos, viduramžių ir modernių laikų kūrinių. Skaitant jausmas, kad autorius tiesiog norėjo pasipuikuoti savo išprusimu ir perskaitytų knygų kiekiu. Šį pojūtį sustiprina tekste pateiktos frazės, citatos ir ištraukos įvairiausiom kalbom: lotynų, ispanų, italų, anglų, vokiečių, rusų ir net žodis graikų kalba, kai kurie net be vertimo į lietuvių kalbą.
Perskaičiau, kadangi nusipirkau, bet nerekomenduoju.
Tai kažkoks filosofinių samprotavimų ir fantastikos mišinys, tuo pačiu perpildytas nuorodų ir citatų į galybę antikos, viduramžių ir modernių laikų kūrinių. Skaitant jausmas, kad autorius tiesiog norėjo pasipuikuoti savo išprusimu ir perskaitytų knygų kiekiu. Šį pojūtį sustiprina tekste pateiktos frazės, citatos ir ištraukos įvairiausiom kalbom: lotynų, ispanų, italų, anglų, vokiečių, rusų ir net žodis graikų kalba, kai kurie net be vertimo į lietuvių kalbą.
Perskaičiau, kadangi nusipirkau, bet nerekomenduoju.
January 29, 2024
„Be žinių, be gilaus medžiagos pažinimo, įvaldymo, įsisavinimo – jokio kūrybiškumo ir idėjų nebus. Kaip ir jokios rimtos analitikos.“ (p. 276) – tai tik viena iš daugybės gerų šios knygos minčių. Apstu čia visko – literatūros, istorijos, smagaus didžiavimosi Lietuva ir savo paties išsilavinimu. Tad jeigu kraute kraunamos citatos šiek tiek vargino, man patiko mintis, kad Lietuvos žvalgyba yra be proto išsilavinę (jeigu jau gali pasaulinę poeziją cituoti), dvasingi ir garbingi savo darbo specialistai, o va rusijos – kažkokie galvijai su retomis išimtimis, kaip Akademikas, kuris, be abejo, įvaldęs kažkokias piktąsias galias.
Skaityti malonu ir sunku vienu metu, nes knyga nuolat skilinėja į tai, kas vyksta dabar, vyko prieš keletą ar daugiau metų, paraleliai sekant istorijas, kurios gal ir atskleidžia pagrindinio herojaus asmenybės formavimosi aspektus, tačiau kokias skaitytojui dar nepateikiama.
Knyga – o tai tik pirmas istorijos tomas – baigėsi ir aš didžiai nepatenkinta. Taip, žinau, neužilgo bus antras, tačiau aš iš anksto bijau – o jeigu tai bus „tik“ antras ir dar nežinia kelių? Adomėnas aiškiai moka rašyti plačiai, skaniai ir su polėkiu. Tad rekomenduoju. Labai.
Skaityti malonu ir sunku vienu metu, nes knyga nuolat skilinėja į tai, kas vyksta dabar, vyko prieš keletą ar daugiau metų, paraleliai sekant istorijas, kurios gal ir atskleidžia pagrindinio herojaus asmenybės formavimosi aspektus, tačiau kokias skaitytojui dar nepateikiama.
Knyga – o tai tik pirmas istorijos tomas – baigėsi ir aš didžiai nepatenkinta. Taip, žinau, neužilgo bus antras, tačiau aš iš anksto bijau – o jeigu tai bus „tik“ antras ir dar nežinia kelių? Adomėnas aiškiai moka rašyti plačiai, skaniai ir su polėkiu. Tad rekomenduoju. Labai.
January 6, 2024
4* del to kad mano nuomone nereikejo tu anlglisku fraziu ir dar blogiau anglicizmo, kaip kvestionuoja, ordinarinis arba aprobatas.
Visa tai palikus, knyga labai patiko ir jau laukiau antros dalies.
Visa tai palikus, knyga labai patiko ir jau laukiau antros dalies.
February 28, 2024
nuostabu, kaip įtraukia ir svaigina šis labirintas! patiko, kad autorius įpina daug aktualijų, realių įvykių, autentikos, tik pabaiga suglumino - staiga lyg pasikeitė žanras į fantasy. na, žiūrėsiu, kas bus toliau :)
January 23, 2024
Toks keistas kūrinys. Lyg romanas, lyg autoriaus noras parodyti savo išprusimą.
September 18, 2025
Šis romanas yra retas literatūrinis reiškinys Lietuvoje. Siužetas iš aprašymo gali atrodyti, kaip įprastas detektyvas, bet visgi autorius šioje knygoje kuria gana įvairialypį pasaulį su daug įvairių nuorodų ir citavimų literatūros milžinų bei aktualių lietuvių tautos įvykių. Pasakojimas vyksta tarp dabarties ir prisiminimų dažnai pasineriant į prisiminimus gana ilgesniam laikui. Pagrindinio veikėjo galvoje tarsi nuolat vyksta paieškos tos alternatyvios realybės, kurią visada tarsi jaučia šalia, bet negali suvokti. Vietomis pagrindinis veikėjas tarsi elgiasi kaip patyręs šnipas apgalvojantis kiekvieną žingsnį, bet kitose situacijose viskas vyksta gana mėgėjiškai ir sunkiai suvokiant kaip aprašytose aplinkybėse patyręs profesionalas gali ir toliau taip rizikuoti. Galiausiai viskas baigiasi gana dėsningai, nors persipynusios realybės gali sukelti tam tikrą sumišimą. Visgi, verta prisiminti, jog šis romanas yra dilogijos pirma dalis, todėl tikiuosi daugiau paliktų siužeto vingių išsiaiškinti kitoje dalyje.
August 6, 2024
Nežinau, ko tikėjausi imdama šią knygą į rankas, tačiau tikrai kažko kito nei gavau. Girdėjau, kad ji vadinama detektyvu, tačiau paties detektyvo joje man pasirodė mažokai, nes didžiąją knygos dalį (apie 300psl) užima konteksto dėstymas ir supažindinimas su pagrindiniu veikėju. Na o pagrindinė istorija telpa į mažą dalį.
Tačiau negaliu sakyt, kad visai neužkabino. Buvo tikrai daug įdomių vietų, autorius savitai dėsto istoriją, jaučiasi daug erudicijos, filosofinių ir istorinių žinių. Daug visko pridėta ir gal man to visko buvo per daug. Beeeet vis tiek įdomu, kas Tomo laukia toliau. Teks imti ir antrą dalį.
Tačiau negaliu sakyt, kad visai neužkabino. Buvo tikrai daug įdomių vietų, autorius savitai dėsto istoriją, jaučiasi daug erudicijos, filosofinių ir istorinių žinių. Daug visko pridėta ir gal man to visko buvo per daug. Beeeet vis tiek įdomu, kas Tomo laukia toliau. Teks imti ir antrą dalį.
January 20, 2024
Maksimaliai tempiau gumą, kad perskaičius pirmą dalį kuo trumpiau reiktų laukti antros. Tai, matyt, dar po mėnesio vėl nemiegosiu :)
Tikrai gera. Daug intelektualinio žaidimo ir tikrai ne visur man įveikiamo.
Įpusėjus lyg ir klampiai skaitėsi (tik todėl tos 4.5), bet autorius netrukus vėl meistriškai metė jauką ir panardino į gerą dozę ezoterikos.
Nesitikėjau nieko panašaus iš lietuvių autoriaus. Jau liūdna, kad taip greit baigėsi ir bjauriausia, kad nežinau ką atsiversti po jos :)
Tikrai gera. Daug intelektualinio žaidimo ir tikrai ne visur man įveikiamo.
Įpusėjus lyg ir klampiai skaitėsi (tik todėl tos 4.5), bet autorius netrukus vėl meistriškai metė jauką ir panardino į gerą dozę ezoterikos.
Nesitikėjau nieko panašaus iš lietuvių autoriaus. Jau liūdna, kad taip greit baigėsi ir bjauriausia, kad nežinau ką atsiversti po jos :)
May 18, 2024
Penkios žvaigždutės, nes perskaičiau su dideliu malonumu, nors romanas ir netobulas.
Žaviuosi autoriaus užmoju sukurti didelį, sudėtingą, sluoksniuotą, intelektualų detektyvą/romaną. Pagrindinė veiksmo linija - išradinga ir įtraukianti. Smagu, kad gvildenama sudėtinga “kovos už protus” tema. Džiaugiuosi, kad lietuvių kūryboje pagaliau atsiranda pasitikėjimo savimi sukurti tokį herojų lietuvį: intelektualą, šnipą, išsilavinusį, mačiusį pasaulio, savimi pasitikintį, dirbantį Lietuvos slaptosioms tarnyboms. Man patiko, kad tai ne tik detektyvas, bet ir “bildungsromanas”. Žaviuosi plačiais literatūros ir kultūros klodais kurie cituojami romane. Labai patiko istorijos linija Šnipiškėse ir Toliko personažas.
Tuo pačiu badė akis ir keletas svarbių galimybių pagerinti:
1. Moterys veikėjos - didžiausia šio romano problema. Moterų personažai lėkšti ir paviršutiniški, neįdomūs, jos aprašomos pradedant išvaizda ir ko nors vertos tik tada jei tinka būti pagrindinio herojaus romantinio susižavėjimo objektais. Kalbant apie seksą, jos turi būti nekaltos mergelės (abi herojaus susižavėjimo sulaukusios herojės jei mylisi tai patiria savo “pirmą kartą”), o jei pasirenka ne Tomą, yra “šliundros”. Jei moteris patyrusi ir turi aukštas pareigas, tai aprašoma kaip nemaloni asmenybė, jos nuomonei daug svorio nesuteikiama (Rosinienė). Labai liūdna, kad toks intelektualus romanas į moteris veikėjas žiūri taip paviršutiniškai…
2. Katalikų Bažnyčia kaip gėrio centras. Jei jau kalbame apie ezoterinius tinklus ir bandymus užvaldyti mąstymą, istoriškai Bažnyčia kaip tik buvo ta institucija, kuri tokiais metodais naudojosi pasipelnymui, jau nekalbant apie įvairius skandalus moderniais laikais. Tad man labai naiviai ir neįtikimai skamba požiūris į Bažnyčią, kunigus ir popiežių vien kaip į gėrio ir dvasinės stiprybės įsikūnijimus.
3. Daug “triukšmo”. Kaip ir kiti skaitytojai pastebėjo, romane vyksta labai daug. Tai dalis šio kūrinio žavesio, bet kartu ir prideda nereikalingo svorio. Įvairios siužeto linijos nedera tarpusavyje ir kartais neaišku, kokią funkciją atlieka. Man regis, būtų galima romaną gerokai išgryninti ir pagerinti apkarpius, išėmus kai kuriuos epizodus, o kai kur tiesiog greičiau eiti prie esmės (pavyzdžiui, epizodas, kaip Tomas rašė knygą su kitais studentais - ar reikėjo visos istorijos, kaip juos sutiko bibliotekoje, n naujų veikėjų aprašymų, kaip jie nuėjo kartu vyno gerti ir tt?)
4. Išorinių citatų košė. Kaip sakiau, žaviuosi autoriaus erudicija ir kad semiasi įkvėpimo iš plataus pasaulio literatūros rinkinio. Tačiau dažnai tų citatų tiek daug, kad jos praranda reikšmingumą, nebeaišku, kam jos, o labiau atrodo, kad autorius cituoja vien norėdamas parodyti kiek visko žino. Ar tikrai reikia tokių paragrafų kaip “Tomas prisiminė autorių X [citata] ir galvojo apie…”, ar galima tiesiog rašyti, ką Tomas galvoja, o įkvėpusią citatą palikti autoriaus užrašams?
5. Frazės užsienio kalbomis be tikslo. Vėlgi, džiaugiuosi, kad plačiai cituojamos užsienio ir net senovinės kalbos. Tačiau tai turėtų padėti veiksmo linijos vystymuisi ar bent jau veikėjų kūrimui. Kam angliškai rašyti tokias eilutes kaip “what is your diary like next week?” - ar tai kažkaip prideda vertės, kad veikėjas moka angliškai dėl susitikimo susitarti? (Beje, šios citatos atveju klausimą užduoda amerikietis, o naudoja britišką terminą “diary”, tad frazė skamba dirbtinai.)
6. Kitos detalės, kurios kartojasi ir/arba skamba nenatūraliai. Pvz, beveik kas antras žmogus yra medievistas ar bent labai vertina medievisto profesiją. Gal penki personažai raudonais plaukais. Dauguma langų yra paladiški. Žodžiu, tiesiog būtų buvę naudinga perskaityti geram redaktoriui ir tokius kabliukus iššukuoti.
Visumoje “Moneta ir Labirintas” yra puikus, ambicingas, vertas dėmesio, nors ir netobulas romanas. Nekantrauju perskaityti antrąją dalį ir laukiu tolimesnės autoriaus kūrybos.
Žaviuosi autoriaus užmoju sukurti didelį, sudėtingą, sluoksniuotą, intelektualų detektyvą/romaną. Pagrindinė veiksmo linija - išradinga ir įtraukianti. Smagu, kad gvildenama sudėtinga “kovos už protus” tema. Džiaugiuosi, kad lietuvių kūryboje pagaliau atsiranda pasitikėjimo savimi sukurti tokį herojų lietuvį: intelektualą, šnipą, išsilavinusį, mačiusį pasaulio, savimi pasitikintį, dirbantį Lietuvos slaptosioms tarnyboms. Man patiko, kad tai ne tik detektyvas, bet ir “bildungsromanas”. Žaviuosi plačiais literatūros ir kultūros klodais kurie cituojami romane. Labai patiko istorijos linija Šnipiškėse ir Toliko personažas.
Tuo pačiu badė akis ir keletas svarbių galimybių pagerinti:
1. Moterys veikėjos - didžiausia šio romano problema. Moterų personažai lėkšti ir paviršutiniški, neįdomūs, jos aprašomos pradedant išvaizda ir ko nors vertos tik tada jei tinka būti pagrindinio herojaus romantinio susižavėjimo objektais. Kalbant apie seksą, jos turi būti nekaltos mergelės (abi herojaus susižavėjimo sulaukusios herojės jei mylisi tai patiria savo “pirmą kartą”), o jei pasirenka ne Tomą, yra “šliundros”. Jei moteris patyrusi ir turi aukštas pareigas, tai aprašoma kaip nemaloni asmenybė, jos nuomonei daug svorio nesuteikiama (Rosinienė). Labai liūdna, kad toks intelektualus romanas į moteris veikėjas žiūri taip paviršutiniškai…
2. Katalikų Bažnyčia kaip gėrio centras. Jei jau kalbame apie ezoterinius tinklus ir bandymus užvaldyti mąstymą, istoriškai Bažnyčia kaip tik buvo ta institucija, kuri tokiais metodais naudojosi pasipelnymui, jau nekalbant apie įvairius skandalus moderniais laikais. Tad man labai naiviai ir neįtikimai skamba požiūris į Bažnyčią, kunigus ir popiežių vien kaip į gėrio ir dvasinės stiprybės įsikūnijimus.
3. Daug “triukšmo”. Kaip ir kiti skaitytojai pastebėjo, romane vyksta labai daug. Tai dalis šio kūrinio žavesio, bet kartu ir prideda nereikalingo svorio. Įvairios siužeto linijos nedera tarpusavyje ir kartais neaišku, kokią funkciją atlieka. Man regis, būtų galima romaną gerokai išgryninti ir pagerinti apkarpius, išėmus kai kuriuos epizodus, o kai kur tiesiog greičiau eiti prie esmės (pavyzdžiui, epizodas, kaip Tomas rašė knygą su kitais studentais - ar reikėjo visos istorijos, kaip juos sutiko bibliotekoje, n naujų veikėjų aprašymų, kaip jie nuėjo kartu vyno gerti ir tt?)
4. Išorinių citatų košė. Kaip sakiau, žaviuosi autoriaus erudicija ir kad semiasi įkvėpimo iš plataus pasaulio literatūros rinkinio. Tačiau dažnai tų citatų tiek daug, kad jos praranda reikšmingumą, nebeaišku, kam jos, o labiau atrodo, kad autorius cituoja vien norėdamas parodyti kiek visko žino. Ar tikrai reikia tokių paragrafų kaip “Tomas prisiminė autorių X [citata] ir galvojo apie…”, ar galima tiesiog rašyti, ką Tomas galvoja, o įkvėpusią citatą palikti autoriaus užrašams?
5. Frazės užsienio kalbomis be tikslo. Vėlgi, džiaugiuosi, kad plačiai cituojamos užsienio ir net senovinės kalbos. Tačiau tai turėtų padėti veiksmo linijos vystymuisi ar bent jau veikėjų kūrimui. Kam angliškai rašyti tokias eilutes kaip “what is your diary like next week?” - ar tai kažkaip prideda vertės, kad veikėjas moka angliškai dėl susitikimo susitarti? (Beje, šios citatos atveju klausimą užduoda amerikietis, o naudoja britišką terminą “diary”, tad frazė skamba dirbtinai.)
6. Kitos detalės, kurios kartojasi ir/arba skamba nenatūraliai. Pvz, beveik kas antras žmogus yra medievistas ar bent labai vertina medievisto profesiją. Gal penki personažai raudonais plaukais. Dauguma langų yra paladiški. Žodžiu, tiesiog būtų buvę naudinga perskaityti geram redaktoriui ir tokius kabliukus iššukuoti.
Visumoje “Moneta ir Labirintas” yra puikus, ambicingas, vertas dėmesio, nors ir netobulas romanas. Nekantrauju perskaityti antrąją dalį ir laukiu tolimesnės autoriaus kūrybos.
March 30, 2024
Įprasta, kad pradedant skaityti knygą, jau turi kažkokią nuomonę apie ją – ar draugai papasakojo, ar atsiliepimų prirašyta, ar bent jau apžvalgą teko girdėti.
Šios knygos atveju „paruošiamosios“ informacijos buvo per daug – labai pasistengė autorius ir leidėjai sudrumsti lietuviškos literatūros tvenkinį. Tvenkinį, kuris pastaraisiais metais auga ir rizikuoja pavirsti į didelį ežerą ar net jūrą. Vietinių autorių gausėjimas yra labai smagus reiškinys.
Yra ir kita medalio pusė – kiekybė nereiškia kokybės. Aplamai, nesu lietuviškų rašytojų gerbėjas. Nežinau kodėl – gal nagrinėjamos temos nelimpa, gal kokybė žema... Tarybinėje mokykloje privalomos literatūros sąrašai mums būtent tai ir kišdavo – ar miesto centre gyvenančiam nioliktokui gali būti įdomi prieš šimtą metų egzistavusios kaimo aktualijos? Ar tarybinę saulę garbinantys tekstai gali sukelti susižavėjimą? Natūralu, kad tokia patirtis į pasąmonę įaudžia refleksą vengti lietuviškų autorių.
O ir tarp šiuolaikinių yra visokių – nuo tokių, iš kurių reikia atimti bet kokias laikmenasiki tikrai aukšto lygio. Rinkis ką tik nori!
Na, ir apie „Monetą ir labirintą“. Kadangi knyga į gyvenimą buvo išlydėta su fejerverkais, dūdų orkestrais ir reklaminiais plakatais, aš buvau nusiteikęs, kad didžioji dalis visų „Wow!“ šūksnių yra nupirkta ar bent iš draugiškumo surašyta. Prie baimių prisidėjo ir kai kurių „žinovų“ aiškinimai, kad nors pati knyga – per skirtingas Lietuvos istorijos epochas keliaujantis trileris, tačiau autorius įlenda į filosofijas ir mistikas. Knyga yra košė, kurioje autorius bando pižoniškai demonstruoti savo neįsivaizduojamai aukštą erudicijos ir apsiskaitymo lygį, o paprastas mirtingasis skaitytojas tampa menku žmogeliuku ir kankinasi skaitydamas nesuvokiamą tekstą.
Perskaičiau. Trileris. Lietuvos istorija. Daug informacijos įvairiomis temomis. Akivaizdu, kad autoriaus žinių užtektų ne vienai disertacijai apsiginti.
Patiko. Labai!
Žinios neužmušė. Kelis kartus susidūriau su nežinomomis sąvokomis ir mielai jas išsigūglinau – tapau protingesnis. Būtent tos knygos vietos man ir labiausiai patiko – skaitydamas privalai kažką gauti, kažkuo praturtėti.
Pats knygos siužetas (bent man taip atrodo) nėra kažkuo ypatingas – apie šnipus ir slaptąsias tarnybas yra prirašyta knygų ir pristatyta filmų.
Kitas dalykas - kaip visa tai pateikiama, kokias istorijas aplink pagrindinę liniją apipina autorius – čia yra pats įdomumas. Ir malonumas skaityti!
Tikrai penki iš penkių!
Padarysiu pertrauką ir imsiuos antro tomo. Būtinai!
O kol kas (kaip ir priklauso skaitant tokias knygas) numesiu sąmokslo teoriją.
Visas tekstas parašytas taip profesionaliai, lyg autorius kokius penkis ar dešimt metų treniravosi rašydamas knygas kitiems autoriams 😊
Šios knygos atveju „paruošiamosios“ informacijos buvo per daug – labai pasistengė autorius ir leidėjai sudrumsti lietuviškos literatūros tvenkinį. Tvenkinį, kuris pastaraisiais metais auga ir rizikuoja pavirsti į didelį ežerą ar net jūrą. Vietinių autorių gausėjimas yra labai smagus reiškinys.
Yra ir kita medalio pusė – kiekybė nereiškia kokybės. Aplamai, nesu lietuviškų rašytojų gerbėjas. Nežinau kodėl – gal nagrinėjamos temos nelimpa, gal kokybė žema... Tarybinėje mokykloje privalomos literatūros sąrašai mums būtent tai ir kišdavo – ar miesto centre gyvenančiam nioliktokui gali būti įdomi prieš šimtą metų egzistavusios kaimo aktualijos? Ar tarybinę saulę garbinantys tekstai gali sukelti susižavėjimą? Natūralu, kad tokia patirtis į pasąmonę įaudžia refleksą vengti lietuviškų autorių.
O ir tarp šiuolaikinių yra visokių – nuo tokių, iš kurių reikia atimti bet kokias laikmenasiki tikrai aukšto lygio. Rinkis ką tik nori!
Na, ir apie „Monetą ir labirintą“. Kadangi knyga į gyvenimą buvo išlydėta su fejerverkais, dūdų orkestrais ir reklaminiais plakatais, aš buvau nusiteikęs, kad didžioji dalis visų „Wow!“ šūksnių yra nupirkta ar bent iš draugiškumo surašyta. Prie baimių prisidėjo ir kai kurių „žinovų“ aiškinimai, kad nors pati knyga – per skirtingas Lietuvos istorijos epochas keliaujantis trileris, tačiau autorius įlenda į filosofijas ir mistikas. Knyga yra košė, kurioje autorius bando pižoniškai demonstruoti savo neįsivaizduojamai aukštą erudicijos ir apsiskaitymo lygį, o paprastas mirtingasis skaitytojas tampa menku žmogeliuku ir kankinasi skaitydamas nesuvokiamą tekstą.
Perskaičiau. Trileris. Lietuvos istorija. Daug informacijos įvairiomis temomis. Akivaizdu, kad autoriaus žinių užtektų ne vienai disertacijai apsiginti.
Patiko. Labai!
Žinios neužmušė. Kelis kartus susidūriau su nežinomomis sąvokomis ir mielai jas išsigūglinau – tapau protingesnis. Būtent tos knygos vietos man ir labiausiai patiko – skaitydamas privalai kažką gauti, kažkuo praturtėti.
Pats knygos siužetas (bent man taip atrodo) nėra kažkuo ypatingas – apie šnipus ir slaptąsias tarnybas yra prirašyta knygų ir pristatyta filmų.
Kitas dalykas - kaip visa tai pateikiama, kokias istorijas aplink pagrindinę liniją apipina autorius – čia yra pats įdomumas. Ir malonumas skaityti!
Tikrai penki iš penkių!
Padarysiu pertrauką ir imsiuos antro tomo. Būtinai!
O kol kas (kaip ir priklauso skaitant tokias knygas) numesiu sąmokslo teoriją.
Visas tekstas parašytas taip profesionaliai, lyg autorius kokius penkis ar dešimt metų treniravosi rašydamas knygas kitiems autoriams 😊
March 3, 2024
Pagaunanti, įtraukianti ir nepaleidžianti istorija. Perskaičius paskutinį puslapį teko konstatuoti - kad reikia iškart bėgti į knygyną antros dalies
Displaying 1 - 30 of 128 reviews