Ankančiam pasauly

by Valdas Papievis

Ką reiškia ankančiam pasauly apakti? Vienintelė išeitis mums visiems – mokytis vaikščioti nemačiomis.
*
Turėjo daug metų prabėgti, kol supratau, kad logopedė buvo teisi: pasaulis – ne šūdas, jis – nuostabus, kol mes savo nesąmonėmis jo nesušūdinam. Savo ambicijom, savo barniais, savo civilizacijomis, savo dvejonėmis, savo egoizmu, savo feikais, savo geiduliais, savo hierarchijomis, savo išdavystėmis, savo juokeliais, savo karais…
*
Matyti, regėti per vilgšną... Apsimesti, kad raudonų linijų jau nebėra. Arba nedrįsti jų brėžti. Jautruoliai, o greta – diktatoriai psichopatai. Kiekviena karta turi savo La Belle Epoque, mūsiškė pavadinta Istorijos pabaiga.

Bet istorija nesibaigia – kaip ankančiam pasauly išsaugoti regą?

144 pages, Paperback

First published January 1, 2025

About the author

Valdas Papievis (gimė 1962 m. liepos 9 d. Anykščiuose) – lietuvių prozininkas, vertėjas.

1985 m. baigė lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete, dirbo šio universiteto rektorate, Kultūros ir švietimo ministerijoje. Buvo vienas iš žurnalo „Sietynas“ leidėjų, už tai 1989 m. gavo Lietuvos kritikų premiją. Debiutavo romanu „Ruduo provincijoje“ 1989 m., už jį buvo apdovanotas A. Jonyno premija. Nuo 1992 m. gyvena Paryžiuje, iki 2004 m. bendradarbiavo „Laisvosios Europos“ radijuje. Išleido apysakų rinkinį „Užmaršties slėnis“ (1989), romanus „Ruduo provincijoje“ (1989) ir „Vienos vasaros emigrantai“ (2003). Iš prancūzų k. išvertė Annos Gavaldos romaną „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ (2003). „V. Papievio apysakos „Užmaršties slėnis“, „Geležiniai paukščiai“, „Apysaka be pavadinimo“ ir romanas „Ruduo provincijoje“ yra lyg vienas ilgas apmąstymas apie savo kartos lūkesčius, nerimą ir neviltį „išsiurbto deguonies“ laike – brežnevizmo epochoje, tikslus jauno žmogaus sielos „žemėlapis“, intymi išpažintis. Fragmentiškos fabulos beintrigis pasakojimas medituojančio herojaus lūpose – nelyg begalinė ontologinė ir etinė refleksija, plėtojama išsišakojančiais muzikaliais sakiniais, prisodrintais prasmės pustonių“

Reviews

[Asta · Rating 5 out of 5]

Melancholiška nuotaika.
Vienatvė. Tiek vaikščiojant prie jūros, tiek būnant tarp žmonių.
Normandijos pakrantės, potvyniai ir atoslūgiai.

Rekomenduoju tiems, kam patiko "Eiti".
"Ankančiam pasauly" man - viena geriausių Papievio knygų. Trumpa istorija, bet daug talpinanti.

[Vygandas Ostrauskis · Rating 4 out of 5]

Su V. Papievio kūryba susipažinau perskaitęs jo romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Patiko, ir susiradau dar porą jo ankstesnių knygų. Netyčia tapau autoriaus kūrybos sekėju. Kadangi jis naują knygą išleidžia neskubėdamas – kas keleri metai – tad turiu pakankamai laiko skaityti ir kitų autorių knygas. Bet naujos laukiu. Tai gerai: ir autoriui, ir man. Man – kad turiu ko laukti; autoriui – kad yra laukiančių. Rašytojas, kurio modernizmas man dar priimtinas. Didesnis – jau ne.
V. Papievio proza aukšto lygio, bet ji nebūtinai turi visiems patikti. Literatūrologų ir skaitytojų (kai kurių) nuomonė gali skirtis.

Šįkart, kaip ir ankstesniuose V. Papievio kūriniuose, pagrindinis veikėjas (pasakotojas) keistokas, paslaptingas – tiek savo filosofija, tiek savo veikla (ir neveikimu). Labai palengva, tik užuominomis atsiskleidžia (bet ne iki galo) jo tapatybė: keturiasdešimtmetis vienišius, kažkur yra studijavęs; šunis pažįsta geriau negu žmones, nes šunų akys truputėlį liūdnos, lyg jie sielvartautų dėl to, ką suvokia ir junta geriau negu žmonės; vaikystėje lankėsi pas psichiatrę, kurią įsimylėjo; nemoka nuosekliai reikšti savo minčių, galvoje viskas pinasi ir persipina, bet yra išleidęs vieną knygą; sutiktų numirti su sąlyga, kad kas penkerius metus jam leistų prisikelti ir pasižiūrėti, kas daros pasaulyje nors tris minutes.
Ir tai dar ne viskas.

Keista savijauta, perskaičius šį romaną. Tarsi būčiau kartu su autoriumi pasivaikščiojęs. Lėtai, lėtai, ir nesikalbant. Pripažinus, kad tylint pasakoma daugiau negu kalbantis. Ir vis tiek lieka daug nepasakyta. Bet yra apie ką pagalvoti.
Autorius klausia: kaip ankančiame pasaulyje išsaugoti regą?
Bet ar verta – kaip jaustis vienam reginčiam tarp tūkstančių apakusių?

Negaliu parašyti: imkit šią knygą ir skaitykit. Ji – skaitymo gurmanams. Aš ne toks, bet naująjį V. Papievio romaną perskaičiau su malonumu. Gali patikti ir kitiems. Ypač tiems, kuriems patiko F. Backman „Gyveno kartą Uvė“, A. Kalnozolo „Mane vadina Kalendorium“ ir D. Keyes „Gėlės Aldžernonui“. Arba mėgstate A. Kamiu kūrybą.

[Neringa · Rating 3 out of 5]

Kai Papievio tekstus skaitau retai, jie žavi kaip vis naujas išplėtotas aforizmas. Bet vos gaunu didesnę jo prozos dozę, lengvai suprantu – autorius išsisemia.

[Jelena Jusis · Rating 4 out of 5]

Kitoks skaitymo malonumas. Kylantis ne iš įtraukiančios istorijos, o iš teksto grožio. Iš kruopščiai parinktų taiklių žodžių. Poetiška proza, kurioje bevardis pasakotojas, tarsi eilėraščio lyrinis subjektas, leidžia skaitytojui pajausti Normandijos pakrantės gamtos grožį bei pasaulio reiškinių ir sutinkamu žmonių nepagaunamumą žodžiais. Ir išgalvoti dalykai čia atrodo visiškai tikri, o tikri nutikimai ir susitikimai - permainingi ir nepatikimi (tarsi Mišelis ar ne Mišelis).

Kaip gali būti, kad sausuma ir jūra besileidžiančios saulės šviesą atspindi savaip: pažvelgus į jūrą, žvilgsnis liejasi į begalybę, pažiūrėjus kitapus - pabiri trupiniai. Bet jausmas, iš akių gelmės atsismelkiantis, lieka tas pats: saulėlydžio šviesa akimirkas ir begalybę lydo į viena. (29-30)

[pelekas · Rating 3 out of 5]

praeities įvykiai žaviai susilieja su būsimais; simpatiškas pasakotojas

[Dovydas Kiauleikis · Rating 5 out of 5]

Laukiniai pliažai, maudynės jūroj be glaudžių, visada žaist norintis labradoras, erotiką žadantys susitikti nepažįstamieji – ko daugiau reikia?

[Danielė · Rating 5 out of 5]

atradau labai daug sau artimo, pažįstamo ir (ar) mylimo: nebylų bendrumą poliklinikos laukiamajame ir gydytojos tau, kaip ir pasakotojui, diagnozuojamą „esi įdomi pacientė“; potvynius, apsemiančius krantus ir gyvenimą; nuogas maudynes laukiniuose paplūdimiuose; nuogą nuoširdumą ir atvirumą nepažįstamiems; panišką baimę apakti [ankančiam pasauly]; nemokėjimą (o gal – atsisakymą) vairuoti, lėtus rytus ir savaip skaičiuojamą bei jaučiamą laiką; švelnią odą, vis neprisitaikančią prie šiurkščių pasaulio paviršių (sakinys, kurį beprotiškai norėčiau būti sugalvojusi ir parašiusi pati); gėles ir kates (!!!!!). VP sakiniuose nė vienu žodžiu per daug ar per mažai; visi atsakymai glūdi nutylėjimuose ir pauzėse.

[zoori · Rating 4 out of 5]

Normandija*. Normandijoje lankosi vieną knygą parašęs bevardis rašytojas. Ne šiaip lankosi. Laisto turčių augaliją (ir “prižiūri“ katinus) mainais gaudamas nakvynę prabangiame dvare. Istorija tokia trumputė (vos 160 psl.), jog jei brūkštelsiu nors vienu sakiniu daugiau - turėsit visą siužetą. Žinoma, pats siužetas tekste tikrai nėra svarbiausias. Šio teksto galia - melancholiška sapno ir realybės sintezė, fragmentiškumas ir intra asmeninis bei uždaras pasaulio matymas. Tiesa, šokinėjimas praeitin sužadino nostalgišką “Baltos drobulės“ vaizdinį, bet lyginti šių tekstų tikrai nedrįsčiau.

Kaip jau minėjau, “Ankančiame pasaulyje“ yra taupios, fragmentiškos, melancholiškos prozos pavyzdys. Netgi sakyčiau poetiškos prozos. Mano skoniui tekstas visgi gal kiek per daug skylėtas. Labiau suskambo kaip juodraštis. Trūko man apčiuopiamesnio sąlyčio su skaitytoju. Ir ne visos žinutės man pasirodė priimtinos. Taip, gyvenimas nėra toks šūdinas, mes patys jį sušūdinam. Taip, mūsų gyvenimuose yra daugiau prasilenkimų nei susitikimų. Taip, sveikas ryšys su gamta yra vienareikšmiškai būtinas žmonijai. Taip, niekas nesikeičia, kai niekas nesikeičia. Taip, net pakeitus kelio kryptį galimai vis tiek gresia kaktomuša sienon. Bet negaliu sutikti, kad ankančiam pasauly belieka taikytis su aklumu ir mokytis vaikščioti nemačiomis.

rage, rage against the dying of the light.

3,5/5

*kadangi rugsėjį viešėjau Normandijoje, taip gera buvo siužetą vaizduotėje raityti regėtose vietose - šiuo atveju Etretate.

[Giedrė Mozūraitienė · Rating 5 out of 5]

Melancholiškas (man patiko šis žodis) skaitymo malonumas su išminties prieskoniu. Jaučiu "šiurkščius šio pasaulio paviršius", manyje "lūžtančias keteras", aplink "virpčiojantį šešėlį". Patikiu, kad ir skaitant "nušvinta visi kiti pojūčiai".

[Neringa Kondrotaitė · Rating 2 out of 5]

“Ankančiam pasauly lieka mokytis vaikščioti nemačiomis”. Knygoje sunku atskirti, kur tikrovė, o kur fantazija, todėl skaitytojas lyg užrištomis akimis turi pasiduoti autoriaus vedimui. Man buvo sunku atsipalaiduoti, sakiniai man pasirodė nerišlūs, netvarkingi, todėl knyga nepatiko. Vis dėlto knyga palieka stiprius jausmus, ypač per kartojame frazes „jei apakčiau, nusižudyčiau“, “psichiatrė vaikystėje guodusi, kad per jautri mano oda prie šiurkščių šio pasaulio paviršių galop prisitaikys”. Atrodo, kad pagrindinis veikėjas nemato / nesupranta kas vyksta aplink jį ir neleidžia to pamatyti skaitytojui. Įdomi patirtis.

[Diana Kliukoityte · Rating 5 out of 5]

Plaukti per Papievio tekstą malonu, paneri vienoj vietoj, išneri visai kitoj. Dažnai noris stabtelėti

[Simona · Rating 4 out of 5]

Ką susikuriame ten, kur atsiranda tuštuma? Ar ten, kur nebenorime matyti? Ar ten, kur matome ir jaučiame per daug? Šis pasakojimas lyg dylančio laiko skylės, bet visose jose randasi naujas pasakojimas, kol galiausiai imi nebespėliot, kuris tikras. Jis visas vientisas, tiesa ir pramanai darniai sugyvena, prilimpa vieni prie kitų, užkloja, lyg smėlio smilteles suneša visom kryptim pučiantis vėjas.

Pasakojimas (-ai) melancholiškai, dailiai, kone poetiškai nugula galvoje. Nė nebandydami visų taškų ant "i" susirinkti. Viską lengvai pusto vėjas, ten kur matei, jau žybsi saulės zuikučiai ir veriasi naujos perspektyvos. Vis kitokio matymo, bet tuo pačiu jausmu.

"Ką reiškia ankančiam pasauly apakti? Vienintelė išeitis - mokytis vaikščioti nemačiomis." Ir ankant gal tau, gal pasauliui, gal jums abiems belieka įsikibti savų kelrodžių, tų, kurie išlaiko ryšį su turėta tikrove. Nei jei Mari neaišku ar Mari, tas pats pasakytina ir apie Mišelį. Bet istorijos mokytojas buvo tikrai jis, kaip ir psichologė. Ieškoti išlaikančių inkarų, kibtis į tai, ką teikia jie ir gamta. Ir ji. Smėlis, jūra, dangus.

O kas dar lieka? Gal žingsniai.

Kaip visad nostalgiška, melancholiška, subtilu ir gražu.

Mėgstu Papievio knygas. Nes mėgsta eiti ir vestis skaitytoją kartu. Net jei labiau mėgtų eiti vienas. Jaučiu privilegiją, kad leidžia leistis į kelionę drauge.

[Dovilė P · Rating 5 out of 5]

Akys ganosi tekste neužkliūdamos už nieko nereikalinga. Tvarkingas tekstas. Puikus skaitytojo vedimasis su savimi drauge.
Ir nuolat blyksinti išmintis.

[Milda · Rating 3 out of 5]

Nuo tada kai perskaičiau “Odilę”, vis grįžtu prie Papievio, bet vis nerandu to jausmo. Vėl ne mano knyga ir pabaigta tik todėl, kad plonutė.

[cypt · Rating 5 out of 5]

Sau pačiai netikėtai labai labai mėgavausi Papievio romanu ir nenervino nei iš kitų romanų (pvz Odilės) tarsi atklydęs nesikeičiantis, netgi nesenstantis pasakotojas, nei trumpi sakiniai, nei bendrybės. Kaip tik skaitydama tarsi vėl nusikėliau į Camus ar panašų pasaulį, kur nėra per daug šnekos, viskas smarkiai reikšminga, bet vis dėlto neperspaustai. Reikšmingumui ir mažakalbiškumui labai tinka ir pajūris, ir keisti sutinkami žmonės, ir nelaimė - akinių netekimas, regos ribojimas ir visos su tuo susijusios baimės. Gal mane pagavo, nes pati ir akiniuota, ir pilna aki-baimių, bet gal ir ne tik dėl to - tiesiog pažeidžiamumas čia neeksploatuojamas, nedramatizuojamas, su juo reikia susitvarkyti ir gyventi, bet tik tiek. Labai patiko namo gaisras per buržua vakarėlį - tuo pat metu ir metaforiškas, ir kinematografiškas, toks iš serijos "nieko kito ir negalėjo būti". Apskritai visas romanas atrodo sudarytas iš kelių ar keliolikos vaizdų lyg etiudų, kaip nelabai ilgas filmas, jie įsimena, lieka atskiri ir nesusijungia, nekuria perspaustos dramos. Valio minimalizmui, tikrai įsivaizduoju, kad knygą skaitysiu dar kartą (gal tada mane jau kas nors nervins?? Galiu įsivaizduot ir tokį variantą, bet kažkaip netikėtai ir tai man patinka). Žvaigždutės - tarsi nebuvo kažko labai wow, bet labai tiko atmosfera ir jos tolygumas, nesitikėjau, džiaugiuosi.

[Lauryna · Rating 3 out of 5]

Nors Papievio romanai panašūs vieni į kitus tiek savo poetika, tiek bemaž nesikeičiančiu protagonistu, keliaujančiu iš vieno teksto į kitą, Ankančiam pasauly atsiranda temų, kurios, rodos, jo kūryboje naujos. Pirma, kūniškumas, pajaustas kaip silpstantis regėjimas, diagnozė, apsilankymas gydytojo kabinete, kuriame Papievio poetizmus neutralizuoja medicininiai prietaisai. Protagonistas nebėra tik filosofuojantis intelektualas, bet gyva, ribota būtybė, stebinti pasaulį iš fiziškai pažeidžiamos perspektyvos. Antra, socialinės nelygybės klausimai. Jie neberomantizuoti, kaip ankstesniųjų romanų klošarų gyvenimas, kiek labiau primena tikrovę, bet pasireiškia (tegu ir stereotipiška ar naivia) panieka buržuazijos gyvenimo būdui, nešvariems pinigams ir link politinio trilerio užnešančioms žmogžudystėms. Sakiniai trumpesni, vaizdiniai brutalesni, mažiau sentimentalumo: labiausiai vykusiose vietose Papievio protagonistui pavyksta ištrūkti iš stereotipinio "prancūzų intelektualo" įvaizdžio - kartu pabėgant ir iš klišiškos Paryžiaus geografijos. Visgi, regėjimo problemos netrukdo personažui tvirtai žinoti, kaip veikia pasaulis ("pasaulis – ne šūdas, jis nuostabus"), palikdamas maža vietos skaitytojo pozicijai ar įsitikinimams.

[Marijus Gailius · Rating 4 out of 5]

Papievis vėlgi „apie viską parašo tai, ką mes tik nujaučiame, bet nemokame išsakyti“ (p. 74). Pasakotojas užsimena, kaip sunku įvardyti aplinkos sužadinamas būsenas (toks buvo dar Žemaitės, toks yra ir Černiauskaitės metodas). Vis dėlto autorius būtent ir atlieka tai: jautriais ir ypač taktiškais semantiniais potėpiais gamtoje, Normandijos pajūryje, pavaizduoja žmogų – postromantinį personažą. Skaičiau prie jūros ir pasidavęs nėriau į šį Papievio prozos peizažą.

Papievis su Kalinauskaite, man regis, yra jautriausiai sintaksės niuansus jaučiantys gyvieji lietuvių autoriai. Jų sakiniai formuojami kaip deimantai iš anglies – tokiam užrašymui reikia didelio dvasios slėgio. Tik šį kartą nutylėjimų per daug. Analepsės iš pasakotojo vaikystės pasirodė naivios. Pasakojimo registru šiai nedidelės apimties knygai artimas romanas Eiti liko nepralenktas.

[Augustė · Rating 4 out of 5]

3,5

Skaitant kūrinį gali kilti jausmas, kad esi pasakotojo pasaulyje, bet eini jam iš paskos su viltim, kad jis atsisuks, o jis vis neatsisuka, kaip tas Jėzus, kuris pasakotojui taip pat neatsigręžia. Bet gal tą distanciją kuria noras klausti, išsiaiškinti, suprasti, nors nieko nereikia aiškintis, tereikia pasiduoti potvyniams ir atoslūgiams? Gal reikia nekreipti dėmesio į pasakotojo mėtomas pėdas (nes visada gali rasti, už ko užsikabinti)? Jei klausinėjimas kelia distanciją, gal tada geriau neklausinėti?

Vis dėlto žlungančio pasaulio melancholijos erdvėje įspūdį daro Seiliaus jautrumas ir švelnumas kitam: „Linai, niekas būna tiktai tada, kai mes užsimerkiam” (83 psl.). Apskritai antraplaniai personažai (Linelis, Mari ne Mari, Mišelis ne Mišelis, Kleopatra) atrodo kaip stiprioji kūrinio gija, kuri norėtųsi, kad būtų labiau išplėtota.

Lėtam skaitymui, nusiėmus domino akinius.

[Airidas Labinas · Rating 4 out of 5]

Graži, elegantiška proza. Smagu, kad autorius nepersistengia su poetiniais įvaizdžiais ir kalba, gerai jaučia savo metaforų svorį, kiek ir kur jų reikia.

Keistai patrauklus (įtraukus?) pasirodė Papievio bevardis pasakotojas, net jeigu ir nėra dėl ko juo žavėtis. Iš pažiūros silpnas, pavargęs ir "praeinantis", bet turi kažkokio lengvumo ir atsparumo pergyvenant pasaulio ir istorijos nesuprantamą kismą. Nebando daryti įspūdžio skaitytojams moralistiniu pozavimu ar dramatizuoti savo paties ennui ir susvetimėjimą.

Gal tik kai kalbasi su kitais veikėjais ir mėto one-liner'ius kaip "vyro egzistencialisto rašytojo" tipažo švelni parodija, sunku atsakyti sau iki galo, ar tokia ir buvo Papievio autoironiška idėja. Bet kol neerzina, tol tai lieka labiau antrinės reikšmės klausimu. Reikės skaityti kitus tekstus, gal tada šis klausimas taps opesnis.

Kiti šitai pastebėjo, bet norėjosi ir vietomis gilesnio temų, to paties aklumo/akimo metaforos išplėtojimo, nes perskaičius lieka klausimas, ar traukia iki romano (ir kokiam lūkesčiui tuomet nuteikia skaitytoją), o ne, pavyzdžiui, ilgos apysakos.

*3,5

Parašiau recenziją anglų kalba "Vilnius Review" žurnale, kur išsamiau apžvelgiu romano temas:

https://vilniusreview.com/reviews/stu...

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 3 out of 5]

Galit mane kalti prie kryžiaus, bet gerasis Papievis likęs tokiuose savo kūriniuose „Kaip vienos vasaros emigrantai“, „Eiti“, „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.

Pastaruoju metu jo parašytos knygos man skamba jau girdėtai ir skaitosi tarsi antrą kartą. Suprantu – tai autoriaus braižas, tačiau jis tapęs toks atpažįstamas ir pasikartojantis, kad kartais atrodo, jog skaitai vis tą pačią knygą kitu pavadinimu. Vis dėlto negaliu paneigti, kad Papievio sakinio muzikalumas ir lėtas, melancholiškas ritmas vis dar veikia – pagauna, nors ir nebestebina. Galbūt čia jau ne tiek autoriaus, kiek skaitytojo nuovargis nuo per gerai pažįstamos literatūrinės teritorijos.

„...mano oda kol kas per jautri liesti šiurkščius šio pasaulio paviršius, bet pamažu prisitaikys, kaip anksčiau ar vėliau visų prisitaiko.“

[Ernestas Noreika · Rating 5 out of 5]

Iš tiesų, tai labai gera skaityti tokias knygas. Ji tiesiog plaukia, smelkiasi savo paprastumu, už kurio, regis, slypi kažkas itin stipraus, gal tik nujaučiamo, bet iki galo neapčiuopiamo, nors ir aiškaus. Neperkrauta, išgryninta, skaidru. Atrodo, kad knygoje nėra nereikaligų žodžių ar sakinių. Realistiškai aprašomas pasaulis truputį trūkčioja, pinasi su įvairiomis subjekto gyvenimo detalėmis, atkeliaujančiomis iš kito laiko bei fizinių ir dvasinių erdvių. Skaitydamas tokią knygą kažkur giliai viduje pajunti, kad tai yra tikroji meistrystė, kad autorius išties turi stiprų savo balsą, kuriuo kalba apie pasaulį ir pasauliui. Balsą, kuriuo gyvena. Tikrai įdomu klausytis šio balso, kaip jo garso dėmenys sklaidosi laukiniuose Prancūzijos pliažuose, vilose, mintyse, vienatvėje.

[Zivile · Rating 5 out of 5]

"Turbūt pamaniau, kad jo knyga - štai ši jūra, nežinia kieno dumplėm pulsuojama, štai tos uolos, vandens šliuzais tveriančios kelią, paskui jį vėl atidarančios, kad ir šis smėlis, per kurį aš, ateivis šiuose kraštuose, kojas velku, naiviai tikėdamasis, jog šitaip prailginsiu naktį, o ir laivai, ties horizontu atrodantys mažesni nei degtukų dėžutės ir niekur neplaukiantys, bet tai - tik iliuzija, vakarop, rytoj, kada nors jie vis tiek parplauks uostan ir išmetę inkarus mums paliudys, jog tai, ką regi ir kas yra iš tikrųjų, kartais, o gal ir dažnai prasilenkia.
Man atrodo, panašiai su jausmais, mintimis.
Su viskuo."

[Lijana · Rating 4 out of 5]

V.P. tekstai man patinka. įsimylėjau jį su "Eiti". gal dėl to, kad įkrentu į man labai pažįstamą būvį...

beje, apie akinius.
laukiau pusmetį su trupučiu.
ir štai. pagaliau!

aiškinu kad tikrai tikrai nematau neįžvelgiu pro šalį pralekia viešieji tie laukiami 13 min. būtent reikiamoj kelio pusėj. praslenku gatvių lenteles numerius ir skaičius plius 17 min. atgal iki tikslo. skalbiklių dešrų varškės etiketės neįžiūrimos pasirodo su alergenais šokolado vis parsinešu.

tada kaip žirnius beriu net paskutinės eilutės raides. su akiniais, žinoma. bet vis tiek.
naujų rėmelių dar nebus. tų gražesnių.

[Emilija · Rating 3 out of 5]

Nėra gražesnės lietuviškos prozos negu Papievio.

Visgi ši knyga ne “Eiti”, ši - prislopintų vaizdinių, nedrąsaus ir, matyt, daug nesuprantančio pasakotojo, kuris nežino, kaip skaitytoją per ankantį pasaulį palydėti į atsakymą - ką daryti? Negi mokytis vaikščioti nemačiomis?

Bet Normandijos vilų sodai, gėrimai saulei nusileidus ir atoslūgių maišomas paplūdimys - aiškūs ir juslę žadinantys.

[Vilmantas Vaitekunas · Rating 4 out of 5]

Skaityti naują Papievio knygą - tai kaip susitikti draugą po ilgo nesimatymo. Žinai, kad ką jis bepasakotų, bus gera klausyti. Nes jis pasakos apie vietas ir žmones, kurių neaplankysi. O jeigu ir aplankysi, vis tiek nepamatysi ir nepajausi to, ką papasakos autorius.

[verda neverda · Rating 4 out of 5]

ne pirma mano jūra - papievis pirmas.
blykčiojo blykčiojo pirmoj daly, antroj užsidegė.
atkreipiau dėmesį į talpius sakinius, išraiškas, pauzes.
būdavo, pasimesdavau, bet parplaukdavau parbrisdavau.
greičiaus ne paskutinis: brismas, sapnas, papievis.

*

[Aurelija Jasinskiene · Rating 4 out of 5]

“Žiemos tekstas tuo ir gražus, kad jame nebelieka skyrybos ženklų - rudeniui medžius ir krūmus nudrengus, visa liejasi ištisai, be taškų, nė kablelių”. Labai gražus tekstas. Norisi grįžti į sakinius, žodžius. Analizuoti vėl. Gražios metaforos. Bet vis dėlto… kažko man trūko. Kažko…

[Sonata Kotryna · Rating 5 out of 5]

„Raudonos linijos, kurių nevalia peržengti, seniai peržengtos, o ties tomis, kurias reikėjo seniai peržengti, mes tebetrypčiojam“.

[Dominykas · Rating 4 out of 5]

3,5/5

[Agnė · Rating 5 out of 5]

Skaityti buvo taip malonu ir lengva, kad net stebino.
Toks pažįstamas tas išplaukęs pasaulis - iš savo pačios trumparegystės ir iš gyvenimo įsivaizduojant. Gal tai ir susiję?